Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjui ir atsakovui apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (ABTĮ 74 str. 4 d., 7 d.; b. l. 73), pareiškėjas ir atsakovas prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (b. l. 4, 16), byla nagrinėtina proceso šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d., 78 str. 6 d.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 30 d. iki 2019 m. vasario 11 d. patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš jo kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis kamerų tipo patalpose Nr. 1, Nr. 3 ir Nr. 22.

Dėl privalomų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo, nurodo, kad dalį ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Atsakovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 18), kad kameroje Nr. 3, kurios plotas 12,45 kv. m., buvo apgyvendinta iki trijų nuteistųjų; kameroje Nr. 1, kurios plotas 14,26 kv. m., buvo apgyvendinta iki trijų nuteistųjų, kameroje Nr. 22, kurios plotas 20,39 kv. m. buvo apgyvendinta iki 5 nuteistųjų. Pagal atsakovo pateiktus duomenis vienam asmeniui teko nuo 4,08 kv. m. iki 4,75 kv. m. gyvenamojo ploto, todėl ploto norma pažeista nebuvo.

Atsakovo nurodyto kamerų ploto pareiškėjas neginčija, kamerose Nr. 1 ir Nr. 22 nurodo tą patį apgyvendintų asmenų skaičių, tačiau skirtingai nei atsakovas nurodo, jog kameroje Nr. 3 buvo apgyvendinti keturi asmenys, prašo netikėti atsakovo pateiktomis foto nuotraukomis, kuriose matosi, kad kameroje Nr. 3 yra trys miegamos vietos (b. l. 37, 38), nes nuotraukose nenurodyta fotografavimo data. Pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kameroje Nr. 3 buvo apgyvendinti 4 asmenys, todėl vienam asmeniui teko 3,11 kv. m. ploto.

Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad teismuose buvo nagrinėjama ne viena administracinė byla dėl Marijampolės PN kameroje Nr. 3 vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais ploto normos pažeidimas nebuvo nustatytas. Pavyzdžiui, 2019 m. vasario 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-180-423/2019, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 23 d. Marijampolės PN kameroje Nr. 3 vieną mėnesį buvo apgyvendinti trys asmenys, 2019 m. sausio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-497-739/2019, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 25 d. iki 2018 m. liepos 10 d. kameroje Nr. 3 buvo apgyvendinti trys asmenys, 2018 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1489-402/2018 nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. Marijampolės PN kameroje Nr. 3 buvo apgyvendinti trys asmenys. Nagrinėjamu atveju, tiek atsakovo pateiktos foto nuotraukos (b. l. 38), tiek oficialus dokumentas Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus specialisto pasirašyta pažyma (b. l. 18) patvirtina aplinkybę, kad nuo 2018 m. lapkričio 30 d. iki 2019 m. sausio 2 d., pareiškėjui atliekant bausmę kameroje Nr. 3, kartu su juo buvo iki trijų nuteistųjų. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetas (atsakovo oficiali pažyma, įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytos aplinkybės, fotonuotraukos) teismui leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui bausmę atliekant kameroje Nr. 3, kartu su juo buvo apgyvendinti iš viso trys asmenys, todėl minimali teisės aktuose nustatyta ploto norma pažeista nebuvo (ABTĮ 56 str. 6 d.). Nors pareiškėjas ir teigia, kad atsakovo atsiliepime nurodyti duomenys yra klaidingi, tačiau nepateikia tai pagrindžiančių kitų argumentų (pavyzdžiui, asmenų, kurie buvo kalinami kartu su pareiškėju vardų ar pavardžių ir pan.), todėl jo argumentas, kad kameroje Nr. 3 buvo apgyvendinti keturi asmenys atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo argumento, kad kameros plotą taip pat užėmė baldai ir buvo atitvertas sanitarinis mazgas, pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – atitinkamai 3,6 kv. m. – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, nagrinėjamu atveju, nenustačius, kad buvo pažeistas minimalus vienam asmeniui turėjęs tekti plotas (turėjo tekti 3,6 kv. m., teko nuo 4,08 kv. m. iki 4,75 kv. m.), pareiškėjo argumentas dėl minimalios ploto normos kameroje skaičiavimo, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl kamerų tipo patalpose apgyvendinamų asmenų skaičiaus.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodoma, kad nuteistieji, atliekantys šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą (už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą – perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų), kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbą nevedami.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo baudžiamas 10-ies parų nuobauda perkeliant į baudos izoliatorių (nuo 2018 m. gruodžio 10 d.; b. l. 96), 12-os parų nuobauda perkeliant į baudos izoliatorių (nuo 2018 m. gruodžio 20 d.; b. l. 96), nuobaudas atliko kameroje Nr. 3, kurioje buvo iki trijų nuteistųjų. Taigi, pagal BVK 145 straipsnio 1 dalį kamerų tipo patalpoje jis turėjo būti laikomas vienas arba su dar vienu nuteistuoju. Teismas sutinka su pareiškėjo argumentu, kad jį laikant su dar dviem nuteistaisiais kamerų tipo patalpoje nurodytais laikotarpiais atsakovas pažeidė BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatą, todėl konstatuotini atsakovo neteisėti veiksmai. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad laikyti nuteistuosius kameroje po vieną arba po du nėra galimybės, neatleidžia pataisos namų administracijos nuo pareigos laikytis teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo.

Pareiškėjas nurodė, kad kameros sanitariniame mazge buvo senas, tupiamas tualetas, neužsirakino durys, trūko privatumo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.; toliau – ir Normos) 10.4 punkte, nurodoma, kad drausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti tupiamas), praustuvė 1 komplektas. Taigi, tupiamo klozeto įrengimas galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidžia.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), 16.5 punkte, be kita ko, nurodoma, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atsakovo pateiktos fotonuotraukos (b. l. 40, 46, 52) patvirtina, kad kamerose sanitarinis mazgas nuo kameros buvo atitvertas siena iki lubų. Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitarinis mazgas turėjo duris, tačiau jos neužsirakino. Galiojantys teisės aktai nenumato, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai turi turėti rakinamas duris, todėl pareiškėjo argumentai dėl nerakinamų sanitarinio mazgo durų ir dėl to nepakankamai užtikrinto privatumo, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl natūralios šviesos kameroje Nr. 22.

Pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 22 natūralaus apšvietimo patekimas buvo apribotas, dėl prie pat lango stovinčios betoninės sienos ir pateikia Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės departamento (toliau – ir Marijampolės visuomenės sveikatos centras) 2018 m. kovo 5 d. patikrinimo aktą (b. l. 7), kuriame, 2018 m. vasario 20 d. atlikus operatyviąją kontrolę, nustatyta, kad natūralaus apšvietimo patekimas į kamerą Nr. 13 yra apribotas, taip pat rekomenduojama atsakovui spręsti klausimą dėl galimo natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimo kamerose, kuriose prie pat lango stovi betoninė siena ir langas uždengtas tankiomis grotomis.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus, ginčui aktualiu laikotarpiu, nustato Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Pastebėtina, kad natūralaus patalpų apšvietimo Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja ir priešingai, nei teigia pareiškėjas, Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2018 m. kovo 5 d. patikrinimo akte Higienos normos HN 134:2015 pažeidimas nebuvo konstatuojamas. Taip pat pastebėtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. 22 pareiškėjas buvo laikomas tik 4 dienas (nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. vasario 11 d.), taigi net ir galimas ribotas natūralaus apšvietimo patekimas buvo pakankamai trumpalaikis ir negalėjo sukelti itin reikšmingų pasekmių. Dėl nurodytų priežasčių galimas nepakankamas natūralus kamerų apšvietimas negali būti vertinamas kaip atsakovo neteisėti veiksmai ar pareiškėjo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimas.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo.

Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo suoliuko, skersinio, lygiagrečių.

Pasivaikščiojimo kiemų įrengimą reglamentuoja Taisyklių 18-21 punktai. Pagal Taisyklių 20 punktą pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore.

Privalomo suoliukų ar sporto inventoriaus įregimo pasivaikščiojimo kiemuose teisės aktai nenumato, todėl aplinkybė dėl tokio inventoriaus nebuvimo negali būti pripažinta teisės aktų pažeidimu.

Dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino iš to, kad jam buvo skirta gulimoji vieta antrame lovos aukšte, nebuvo kopėtėlių, todėl buvo sunku užlipti, taip pat iš dienos metu paimamų čiužinių, čiužiniuose jaučiamo drėgmės kvapo, kameroje Nr. 3 nebuvusios mobilios džiovyklos, vedimo pasivaikščioti kartu su rūkančiais.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akte (b. l. 21-23) nurodoma, kad Marijampolės PN laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lauko teritorijoje yra ženklu „Rūkymo vieta“ pažymėtos vietos. Čiužiniai, pagalvės antklodės yra iš audinio, tinkamo skalbti ir (arba) dezinfekuoti dezinfekavimo kameroje. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami ne rečiau kaip vieną kartą savaitėje. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2018 m. kovo 5 d. akte konstatuojama, kad kamerose Nr. 3 ir Nr. 16 santykinė oro drėgmė atitinka Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodytus parametrus.

Patikrinimų aktuose nustatytomis aplinkybėmis teismas neturi pagrindo netikėti. Esant tinkamiems oro drėgmės parametrams, vieną kartą per savaitę keičiant lovos skalbinius ir rankšluosčius, lauko teritorijoje esant pažymėtoms rūkymo vietoms ir nuteistųjų apgyvendinimą organizuojant taip, kad nerūkantys asmenys nebūtų verčiami kvėpuoti tabako dūmais (Patikrinimo aktų duomenys), pareiškėjo argumentai dėl jaučiamo drėgmės kvapo čiužiniuose ir galimų nepatogumų dėl vedimo pasivaikščioti kartu su rūkančiais nuteistaisiais, vertintini kritiškai.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesys yra varžomas tam tikrais draudimais arba pareigomis. Patalynės į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išdavimą tik dienotvarkėje nustatytu miego laikui reglamentuoja Vidaus tvarkos taisyklių 220 punktas, todėl čiužinių dienos metu iš kamerų išnešimas negali būti vertinamas atsakovo neteisėtu veiksmu.

Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, jausdamas skunde nurodytus nepatogumus, kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl čiužinio, gulimos vietos pakeitimo, dienos metu paimamų čiužinių, mobiliosios džiovyklos išdavimo, kitų nuteistųjų rūkymo ne tam skirtose vietose, o pataisos namų administracija į tokius kreipimusis nebūtų reagavusi. Kreipimosi į pataisos namų administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos įstaiga, žinodama apie nuteistiesiems galimai sukeliamus nepatogumus, ėmėsi veiksmų, kad tokie nepatogumai būtų pašalinti. Nesant pareiškėjo kreipimųsi tuo metu, kai skunde nurodytos aplinkybės pasireiškė, atsakovo atsakymų (atsisakymų spręsti keliamus klausimus), kalinimo sąlygų apibūdinimas praėjus tam tikram laiko tarpui laikytinas abstrakčiu, todėl atmestinas.

LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Todėl likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dėl to detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Dėl neturtinės žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Nors pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam skaudėjo galvą, sunkiai užmigdavo, pasireikšdavo baimė, bendravimo sumažėjimas, depresija, pablogėjo sveikata, padidėjo nervingumas, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Atsakovas į bylą pateikė Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus psichologės pasirašytą pažymą (b. l. 19), kurioje nurodoma, kad atlikdamas bausmę Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu dėl gyvenimo sąlygų kamerų tipo patalpose į psichologus kreipęsis nebuvo. Asmens sveikatos istorija (b. l. 90-93) patvirtina, kad atlikdamas bausmę Marijampolės PN į gydytojus yra kreipęsis ne kartą, tačiau jo nusiskundimai nėra išskirtiniai lyginant su laisvėje gyvenančiais žmonėmis, todėl nėra pagrindo išvadai, kad juos galėjo sąlygoti išimtinai tik kalinimo Marijampolės PN sąlygos. Teismas neturi pagrindo išvadai, kad BVK 145 straipsnio 1 dalies pažeidimas, pareiškėją laikant kamerų tipo patalpoje kartu su dar dviem nuteistaisiais, galėjo sukelti didelius nepatogumus, neigiamus potyrius ar kančias.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Byloje nenustačius, kad dėl BVK 145 straipsnio 1 dalies pažeidimo (pareiškėjas kamerų tipo patalpoje buvo laikomas kartu su dar dviem asmenimis, tačiau vienam asmeniui turėjusi tekti ploto norma pažeista nebuvo) pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, nenustačius, kad tokio teisės aktų pažeidimo sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės atsakovui neveikiant taip kaip teisės aktai įpareigojo veikti, laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktuose nustatytomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Todėl, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas skunde prašė priteisti 100 Eur teismo išlaidoms padengti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal to paties įstatymo 41 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Nors pareiškėjas prašė priteisti 100 Eur bylinėjimosi išlaidas, tačiau minėtų išlaidų nedetalizavo ir jas pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo R. D. teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.