- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-04-16
- Bylos Nr.
- I-1489-402/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02539-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- K. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 37000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2-3).
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-3, 73-74, 83-84) bei teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. spalio 5 d. buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN) uždaros zonos baudos izoliatoriuje bei kamerų tipo patalpose Nr. 25, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 22,3, 4, 6, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Akcentavo, jog gyvenamasis plotas buvo mažas, jį dar labiau mažino buvę baldai, sanitariniai mazgai neatitiko higienos reikalavimų, pasivaikščiojimo kiemelis labai mažas, jame galėdavo būti tik 2 kartus po 30 min. Nurodė, jog tekdavo laukti eilėje prie sanitarinio mazgo, prausyklos. Dėl per mažo laisvo ploto patyrė emocinių išgyvenimų, teko veltis į konfliktus su kitais nuteistaisiais. Dėl tokių bausmės atlikimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, emociniu sutrikimu, garbės ir orumo pažeminimu, dvasinėmis kančiomis. Prašė skundą tenkinti, netaikyti senaties termino.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime (b. l. 13-18, 91-92) nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kalėjo kamerose Nr. 3, 14, 16, 17, 18, 22 ir 25. Minimalaus gyvenamojo ploto norma pareiškėjui beveik visą laikotarpį buvo užtikrinta. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, todėl šis pareiškėjo argumentas nepagrįstas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovės atstovo priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas į Psichologinę tarnybą nesikreipė. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. spalio 5 d.
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 13-14).
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo kalinamas Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis, nurodydamas laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. spalio 5 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios, t. y. kaip nurodo pareiškėjas nuo 2010 m. rugsėjo mėn., tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. gruodžio 14 d. (b. l. 4).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie patalpų perpildymą kalinamais asmenimis bei kalinimo sąlygų trūkumus. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomas 3 metų senaties terminas, nes pareiškėjo skundas paduotas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kuris nenumato senaties termino. Tačiau, teismas pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje S. prieš Italiją).
Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo kreiptis į teismą anksčiau, nes nemoka prancūzų ir anglų kalbos, o Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija į lietuvių kalbą nebuvo išversta. Pastebėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus (pvz., Civilinis kodeksas). Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją ir pan. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2118-520/2015; 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014; 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1961/2014 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. gruodžio 14 d. (imtinai) taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. spalio 5 d.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Marijampolės PN uždaros zonos baudos izoliatoriuje bei kamerų tipo patalpose nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Žemesnės instancijos teismas
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Atsakovo atstovas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. spalio 5 d. bausmę atliko kamerų tipo patalpose Nr. 3, 14, 16, 17, 18, 22 ir 25.
Pareiškėjas nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2015 m. kovo 20 d. bausmę atlikinėjo 15 parų laikotarpiui baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 22. Kameros plotas 20,39 kv. m., įrengta 5 gyvenamosios vietos. Kameroje viso buvo iki 5 nuteistųjų. Ploto teko – 4,07 kv. m.
Nuo 2015 m. kovo 21 d. iki 2015 m. balandžio 2 d. bausmę atlikinėjo 13 parų laikotarpiui baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 22. Kameros plotas 20,39 kv. m., įrengta 5 gyvenamosios vietos. Kameroje viso buvo iki 5 nuteistųjų. Ploto teko – 4,07 kv. m.
Nuo 2015 m. gruodžio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d. bausmę atlikinėjo baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 14. Kameros plotas 20,45 kv. m., įrengta 5 gyvenamosios vietos. Kameroje viso buvo 6 nuteistieji. Ploto teko – 3,40 kv. m. ( trūko – 0,2 kv. m.).
Nuo 2015 m. gruodžio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 18 d. pervestas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr.17, Kameros plotas 16,13 kv. m., įrengta 4 gyvenamosios vietos. Bausmę atlikinėjo iš viso 15 parų. Kameroje viso buvo iki 4 nuteistųjų. Ploto teko – 4,03 kv. m.
Nuo 2015 m. gruodžio 19 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. bausmę atlikinėjo 12 parų laikotarpiui baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17. Kameros plotas 16,13 kv. m., įrengta 4 gyvenamosios vietos. Kameroje viso buvo 4 nuteistieji. Ploto teko – 4,03 kv. m.
Nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. sausio 14 d. bausmę atlikinėjo 15 parų laikotarpiui baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17. Kameros plotas 16,13 kv. m., įrengta 4 gyvenamosios vietos. Kameroje viso buvo 4 nuteistieji. Ploto teko – 4,03 kv. m.
Nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. sausio 24 d. bausmę atlikinėjo 10 parų laikotarpiui baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17. Kameros plotas 16,13 kv. m., įrengta 4 gyvenamosios vietos. Kameroje viso buvo iki 4 nuteistųjų. Ploto teko – 4,03 kv. m.
Nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. kovo 30 d. bausmę atlikinėjo 15 parų laikotarpiui baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 17. Kameros plotas 16,13 kv. m., įrengta 4 gyvenamosios vietos. Kameroje buvo viso 4 nuteistieji. Ploto teko – 4,03 kv. m.
Nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. bausmę atlikinėjo kamerų tipo patalpose 2 mėn. kameroje Nr. 3. Kameros plotas 12,45 kv. m., įrengta 3 gyvenamosios vietos. Kameroje viso iki 3 nuteistųjų. Ploto teko – 4,15 kv. m.
Nuo 2016 m. rugpjūčio 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 7 d. bausmę atlikinėjo 13 parų laikotarpiui baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 16. Kameros plotas 20,20 kv. m., įrengta 5 gyvenamosios vietos. Kameroje viso buvo 5 nuteistieji. Ploto teko – 4,04 kv. m.
Nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. iki 2016 m. rugsėjo 8 d. bausmę atlikinėjo 1 parą laikotarpiu kamerų tipo patalpoje Nr. 16. Kameros plotas 20,20 kv. m., įrengta 5 gyvenamosios vietos. Kameroje viso buvo 5 nuteistieji. Ploto teko – 4,04 kv. m.
Nuo 2016 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. rugsėjo 11 d. bausmę atlikinėjo kamerų tipo patalpose kameroje Nr. 16. Kameros plotas 20,20 kv. m., įrengta 5 gyvenamosios vietos. Kameroje buvo viso 6 nuteistieji. Ploto teko – 3,36 kv. m. (trūko – 0,24 kv. m.).
Nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d. pervestas į kamerą Nr. 18 Kameros plotas 12,14 kv. m., įrengta 3 gyvenamosios vietos. Bausmę kamerų tipo patalpose atlikinėjo iš viso 15 parų. Kameroje viso buvo 3 nuteistieji. Ploto teko – 4,04 kv. m.
Nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. sausio 16 d. bausmę atlikinėjo kamerų tipo patalpose, kameroje Nr. 17. Kameros plotas 16,13 kv. m., įrengta 4 gyvenamosios vietos. Kameroje viso buvo 4 nuteistieji. Ploto teko – 4,03 kv. m.
Nuo 2017 m. sausio 17 d. iki 2017 m. sausio 25 d. pervestas atlikti bausmę į kamerą Nr. 16. Kameros plotas 20,20 kv. m., įrengta 5 gyvenamosios vietos. Bausmę kamerų tipo patalpose atlikinėjo iš viso 15 parų. Kameroje viso buvo 5 nuteistieji. Ploto teko – 4,04 kv. m.
Nuo 2017 m. balandžio 19 d. iki 2017 m. gegužės 4 d. bausmę atlikinėjo 15 parų kamerų tipo patalpose, kameroje Nr. 16. Kameros plotas 20,20 kv. m., įrengta 5 gyvenamosios vietos. Kameroje viso buvo 5 nuteistieji. Ploto teko – 4,04 kv. m.
Nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. bausmę atlikinėjo 13 parų kamerų tipo patalpose, kameroje Nr. 17. Kameros plotas 16,13 kv. m., įrengta 4 gyvenamosios vietos. Kameroje viso buvo 4 nuteistieji. Ploto teko – 4,03 kv. m.
Nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. iki 2017 m. spalio 5 d. bausmę atlikinėjo 13 parų kamerų tipo patalpose, kameroje Nr. 25. Kameros plotas 34,83 kv. m., įrengta 9 gyvenamosios vietos. Kameroje viso buvo 9 nuteistieji. Ploto teko – 3,87 kv. m. (b. l. 19-20).
Minėtais duomenimis nustatyta, kad nuo 2015 m. gruodžio 4 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 14 ir nuo 2016 m. rugsėjo 8 d. iki 2016 m. rugsėjo 11 d. kameroje Nr. 16 pareiškėjui nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma, kadangi pareiškėjui kameroje Nr. 14 teko 3,40 kv. m. (trūko – 0,2 kv. m. (6 paros)) ploto, kameroje Nr. 16 teko 3,36 kv. m. (trūko – 0,24 kv. m. (3 paros)) ploto.
Atsikirtimu į atsiliepimą (b. l. 83) pareiškėjas su atsakovo atstovo pateiktais duomenis nesutiko. Pažymėjo, kad nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2016 m. kovo 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 18, nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. buvo laikomas kameroje Nr. 6, nuo 2016 m. rugsėjo 24 d. iki 2016 m. spalio 2 d. buvo laikomas kameroje Nr. 13, taip pat nurodė, jog laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 31 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. kameroje buvo 4 nuteistieji, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė.
Atsakovo atstovas (b. l. 91-92) nurodė, jog pareiškėjo nurodytu laikotarpiu į kameras Nr. 18, 6 ir 13 nebuvo patalpintas. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 31 iki 2016 m. gegužės 13 kameroje Nr. 3 buvo laikoma daugiau nuteistųjų nei nurodyta atsakovo atstovo atsiliepime. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu iš viso 9 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte numatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas pažymėjo, kad didelę kameros dalį užėmė baldai, dėl to nebuvo galimybės judėti.
Teismas pažymi, kad pagal Taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo aplinkybės dėl baldų užimamo ploto yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., LVAT 2013-03-16 sprendimas byloje Nr. A822-1053/2013). Pripažinus, kad gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintinos Taisyklių 11¹.2. punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.
Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerų sanitariniai mazgai neatitiko higienos normų reikalavimų.
Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai pažymėjo, jog kamerų sanitariniai mazgai neatitiko higienos normų reikalavimų. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos sanitarinių mazgų būklės, nedetalizavo, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad sanitariniai mazgai neatitinka higienos normų reikalavimų, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Pareiškėjas pažymėjo, kad pasivaikščioti ėjo į mažus pasivaikščiojimų kiemelius du kartus per parą po 30 minučių.
Teismas pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančios ploto normos juose. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalį (akto redakcija nuo 2016-04-01), kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems kasdien suteikiama viena valanda pasivaikščiojimui. Pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščiojimas truko vieną valandą per parą (du kartus po 30 minučių), todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore, nenustatyta.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m .balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Marijampolės pataisos namai ginčo laikotarpiu iš viso 9 paras kamerų tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Marijampolės pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė išgyvenimus. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Bylos duomenimis (b. l. 110-101) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu vartojo narkotines medžiagas, taigi pareiškėjo nurodyti negalavimai ir sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl šių medžiagų poveikio ir abstinencijos po jų vartojimo.
Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę (9 paras kamerų tipo patalpose trūko 0,2-0,24 kv. m. ploto), įvertinus tai, kad šį plotą dar labiau mažino sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), nenustačius, kad atsakovo atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgus į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 50 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui K. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.