Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Pareiškėjas jokių įrodymų, pagrįsti skunde nurodytoms aplinkybėms dėl patalpų ploto trūkumo, nepateikė. Gavęs atsakovo atsiliepimą, pareiškėjas jo neginčijo. Pareiškėjo pateikta Marijampolės PN 2017 m. liepos 3 d. pažyma Nr. 20/07-735 (b. l. 13-17) dėl laisvės atėmimo bausmių kamerų tipo patalpose neprieštarauja atsakovo pateiktiems duomenims. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo ir pačio pareiškėjo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo iki 2015 m. lapkričio 1 d.)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. (Higienos normos HN 76:2010 22 p.). Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte. Pagal Higienos normos HN 76:2010 28 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos.

Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Marijampolės PN negali būti atsakinga už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų klimatinių ir sanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16. 7 p., kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Reikalavimai naktiniam apšvietimui įtvirtinti Higienos normos 23 punkte. Pagal minėtų teisės aktų nuostatas naudoti apšvietimą gyvenamosiose patalpose dienos ir nakties metu nėra draudžiama, tačiau šis apšvietimas turi atitikti nurodytų aktų reikalavimus. Į bylą nepateikta pareiškėjo pretenzijų atsakovo atstovui, prašymų išjungti apšvietimą, taip pat atsakovo atsisakymo tenkinti tokius pareiškėjo prašymus, todėl nesant tokių duomenų, atsakovo neteisėti veiksmai negali būti konstatuoti.

Higienos normos HN 76:2010 11 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą.

Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas patenka į asmenų, kuriems pagal Higienos normos HN 76:2010 11 punkto nuostatas privalo būti sudarytos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą kategorijai, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo teiginys, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, atmestinas.

Higienos normos HN 76:2010 63 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (64 p.).

Pagal Higienos normos 76:2010 65 punktą, draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (Higienos normos HN 76:2010 66 p.). Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (Higienos normos HN 76:2010 67 p.).

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 42, 43 punktus, draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims.

Byloje nėra pateikta duomenų apie konkrečiai pareiškėjui išduotą minkštąjį inventorių, tačiau byloje nėra ginčo, kad minkštasis inventorius pareiškėjui apskritai nebuvo išduotas, pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo nedezinfekuotas, jame buvo buitinių parazitų. Į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktas patvirtina, kad Marijampolės PN atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas pagal UAB „Dezinfa“ sudarytą kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį. Laisvės atėmimo vietose naudojami skalbiniai (patalynė ir nuteistųjų minkštasis inventorius) skalbiami laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje. Minkštajam inventoriui dezinfekuoti įrengta atskira dezinfekavimo kameros patalpa, vedamas papildomai dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas, kuriame nurodoma dezinfekavimo data, laikas, trukmė, dezinfekuojamų daiktų pavadinimai. Marijampolės PN kiekviename būryje dirba nuteistasis tvarkdarys (patalpų valytojas), kuris kasdien valo ir dezinfekuoja bendro naudojimo patalpas. Patikrinimo metu higienos normos HN 134:2015 pažeidmų nenustatyta.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl nekokybiško, nedezinfekuoto, netinkamo minkšto inventoriaus. Prašymų, kuriais kreipėsi į kalinimo įstaigos administraciją dėl čiužinio pakeitimo ar dezinfekavimo, nepateikė ir pareiškėjas. Teismo vertinimu, atsakovės atstovo pateikti duomenys apie nuteistiesiems sudarytas sąlygas gauti išskalbtą, išdžiovintą ir dezinfekuotą minkštą inventorių, paneigia pareiškėjo argumentus. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai atmetami.

Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Šio kodekso 173 straipsnio 5 dalis numato, kad nėščioms moterims, krūtimi maitinančioms motinoms, nepilnamečiams, neįgaliesiems, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems nuteistiesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Nėščioms moterims ir krūtimi maitinančioms motinoms pagal gydytojų komisijos išvadą leidžiama gauti pašto ar perduodamų maisto produktų siuntinių. Jų svorį ir periodiškumą nustato Kalėjimų departamento direktorius. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau - ir Maitinimo organizavimo taisyklės) bei Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2014 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo.“

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nedirbantis vyras (kokiu buvo pareiškėjas), laikomas laisvės atėmimo vietoje, per parą turi gauti 2298 kcal, 72 g riebalų, 72 g baltymų, iš kurių 31 g gyvūniniai, 334 g angliavandenių, iš kurių 88 g mono ir disacharidai, vitaminų: 0,2 mg A, 1,8 mg B1, 1,7 mg B2, 13,3 mg PP, 42,8 g C, 10 mg E ir 3 mg B12, mineralinių medžiagų: 1,5 g Na, 2,5 g K, 0,6 g Ca, 0,4 g Mg, 0,9 g P ir 10 mg Fe.

Į bylą pateikti Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro 2016 m. balandžio 20 d. tyrimo protokolas Nr. 53 812 (b. l. 89-90), Maisto instituto Maisto tyrimų centro 2016 m. gruodžio 14 d. tyrimo protokolas Nr. 57 813 (b. l. 91-92), Maisto instituto Maisto tyrimų centro 2017 m. vasario 15 d. tyrimo protokolas Nr. 58 772 (b. l. 93-94), Maisto instituto Maisto tyrimų centro 2017 m. gegužės 18 d. tyrimo protokolas Nr. 60 374 (b. l. 95-96), kurie patvirtina, kad maisto dienos patiekalų energetinė vertė atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Tą pačią aplinkybę konstatavo ir Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2016 m. sausio 18 d. patikrinimo akte Nr. PT-3 (b.l. 55-56). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką pareiškėjas privalo tinkamai ir aiškiai apibrėžti aplinkybes, kuriomis grindžia skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai ir kaip buvo pažeistos jo teisės dėl blogos maisto kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad valgykloje buvo antisanitarinės sąlygos, skraidė paukščiai, veisėsi katinai ir kiti gyviai, tačiau reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Pareiškėjas skunde kelia pretenzijas dėl Marijampolės PN pareigūnų elgesio, nurodo, kad pareigūnai nereagavo į jo skundus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013).

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė konkrečių atvejų, kildinamų iš nurodytų pažeidimų, t.y. nenurodė, kokie konkretūs pareigūnai, kada ir kam adresuotus prašymus atsisakė iš jo priimti, nepateikė rašytų, bet neįteiktų skundų. Įrodinėdamas šias aplinkybes, nesirėmė liudytojų parodymais, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2017 m. liepos 27 d. buvo sumuštas pareigūnų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. liepos 27 d. 8 val. 20 min. pareigūnai V. Š. ir V. L. atliko uždarosios zono apėjimą. Apėjimo metu buvo stebimas nuteistųjų elgesys kamerose. Buvo apžiūrėta kamera Nr. 17, kurioje drausmines nuobaudas atlikinėjo nuteistieji H. Z., E. K. ir D. M.. Pareigūnai su nuteistaisiais bendravo mandagiai, specialiųjų priemonių prieš nuteistuosius nenaudojo. Po uždarosios zonos apėjimo iš nuteistųjų nusiskundimų negauta. Apie 15 val. 15 min. į kameros duris pabeldė nuteistieji ir paprašė iškviesti Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoją (b. l. 119, 110). Sužaloto asmens medicininės apžiūros pažyma patvirtina, kad pareiškėjas buvo apžiūrėtas Sveikatos priežiūros specialisto 2017 m. liepos 27 d. 16 val. 10 min., jam konstatuotas kūno sužalojimų pobūdis - abiejų menčių srities, dešinės šlaunies poodinės kraujosrūvos (b. l. 113).

Dėl 2017 m. liepos 27 d. įvykusio incidento buvo pradėtas tarnybinis tyrimas. 2017 m. liepos 27 d. priežiūros paros žiniaraštyje (reg. Nr. 61/05-621) ir Specialiųjų priemonių panaudojimo atvejų apskaitos žurnale nėra įrašų, kad prieš pareiškėją buvo panaudotos specialiosios priemonės. Taip pat negauta tarnybinių pranešimų iš Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų dėl specialiųjų priemonių panaudojimo (b. l. 111-112).

Įvertinus nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, jog nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog 2017 m. liepos 28 d. Sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymoje Nr. 72/13-75 nurodytas pareiškėjo sužalojimas atsirado būtent Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų pasėkoje (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas pateikė teismui prašymą apklausti liudytojus, kurie kartu su pareiškėju nukentėjo nuo pareigūnų veiksmų 2017 m. rugpjūčio 8 d., kartu su pareiškėju kalėjusius nuteistuosius H. Z., D. M. bei budintį direktoriaus pavaduotoją P. (b. l. 117). Pažymėtina, jog minėti asmenys H. Z. ir D. M. atlieka kartu su pareiškėju laisves atėmimo bausmę, taigi, objektyviai yra suinteresuoti bylos baigtimi ir duoti palankius pareiškėjui parodymus. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokias reikšmingas šiai bylai aplinkybes paliudytų pareigūnas P., be to, byloje nėra duomenų nei pareigūnų V. Š. ir V. L. tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 109-110), nei tarnybinio tyrimo išvadoje (b. l. 111-112), kad pareigūnas P. būtų informuotas apie šį incidentą. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašyme (b. l. 117) nurodė, kad buvo sumuštas pareigūnų 2017 m. rugpjūčio 8 d., ši aplinkybė prieštarauja skunde nurodytai, kad pareigūnai sumušė pareiškėją 2017 m. liepos 27 d., atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo prašymas – paaiškinimas vertintinas kritiškai, todėl teismas nesivadovauja pareiškėjo pateiktu paaiškinimu šioje administracinėje byloje bei netenkina pareiškėjo prašymo apklausti minėtus liudytojus.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais ir sveikatos pablogėjimu. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra įtrauktas į asmenų, linkusių vartoti narkotines-psichotropines medžiagas įskaitą. Jo asmens sveikatos istorijoje yra įklijuotos 4 apsvaigimo nustatymo aktų kopijos, kuriose konstatuoti apsvaigimai opiatas, alkoholiu (b. l. 52), taigi pareiškėjo nurodyti negalavimai ir sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl šių medžiagų poveikio ir abstinencijos po jų vartojimo. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė į bylą pažymą apie 346,28 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas (b. l. 121).

Bylos duomenimis, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2-)18-T-227-3877 nuspręsta E. K. teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo, paskiriant advokato padėjėją R. V. (b. l. 10-12).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.