Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. S. ir suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos G. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys J. S., O. S., Vilniaus miesto savivaldybės administracija, 377-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų, suinteresuotojo asmens 377-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos pirmininko J. J. paaiškinimų nustatė, kad A. S., tuomet pareiškėjos G. S. sutuoktinis, garažą valdyti pradėjo dar jo statybos procese, nuo 1985 m. mokėjo įnašus už garažo statybą, iš pradžių A. S., o vėliau G. S. reguliariai mokėjo visus mokesčius, reikalingus garažo išlaikymui, jokių įsiskolinimų nei už garažo statybą nei už jo eksploatavimą Sinicų šeima neturi, todėl teismas laikė, kad garažo valdymo teisę sąžiningai ir teisėtai įgijo sutuoktiniai S. Teismas taip pat nustatė, kad nei A. S., nei G. S. nebuvo ir nėra garažo savininkai. S nebuvo ir nėra įgiję nuosavybės teisės į garažą jokiu kitokiu nei įgyjamąja senatimi, CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, daiktinės teisės į garažą, esantį A. G. g., teisės aktų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos. Todėl teismas nurodė, jog pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį taip pat nėra kliūčių pripažinti nuosavybės teisę į garažą įgyjamosios senaties pagrindu. Nustatė, kad A. S. iki išvykimo iš Lietuvos garažu rūpinosi, jį prižiūrėjo ir valdė kaip savo vėliau tokį valdymą perėmė pareiškėja. Konstatavo, kad G. S. sąžiningai, teisėtai ir nepertraukiamai valdo garažą nuo 1991 metų. Pareiškėja tiek užvaldydama daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydama daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, buvo įsitikinusi jog niekas neturi daugiau už ją teisių į prašomą pripažinti jos nuosavybe garažą. Teismas taip pat konstatavo, jog pareiškėja garažą visą valdymo laiką valdė atvirai, nesislapstydama. Todėl teismas atsižvelgęs į nurodytą, pareiškimą tenkino.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Motyvuojamoji dalis

IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir iš esmės teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo

Byloje yra kilęs ginčas dėl pareiškėjos daiktinės teisės į ginčo objektu tapusį garažą. Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, apeliaciniu skundu skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo nustatyta jog pareiškėja įgyjamąja senatimi yra įgijusi nuosavybės teisę į ginčo garažą. Apeliantas klaidingai teigia jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė CPK XXVI skyriaus reglamentuojančio juridinę reikšme turinčių faktų nustatymo tvarką normų, nes netyrė ar prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, ar pareiškėjas neturi dokumentų patvirtinančių juridinį faktą ir ar pareiškėjas neturi galimybės atkurti dokumentų patvirtinančių juridinį faktą neteismine tvarka (CPK 445 straipsnis). Kolegija pažymi, kad apeliantas šioje byloje be pagrindo remiasi CPK XXVI normomis, kurios šioje byloje netaikomos. Kaip jau minėta byloje sprendžiami daiktinės teisės klausimai, todėl byla turėjo būti nagrinėjama prisilaikant pagal CPK XXXIV skyriaus trečiojo skirsnio procesinių nuostatų. Šio skirsnio nuostatos nereikalauja jog pareiškėjas pateiktų įrodymus, kad jis kitokia, ne teismo tvarka, negali įforminti savo nuosavybės, kadangi šiuo atveju sprendžiama ne dėl fakto nustatymo kai pvz. prarasti nuosavybės teisės dokumentai, bet konstatuojamas vienas iš CK 4.47 straipsnyje numatytų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų. Taigi, pagal galiojantį procesinį reguliavimą CPK 531 straipsnyje įvardijami reikalavimai pareiškimo turiniui nurodant, kad be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, pareiškime taip pat turi būti: 1) išsamus aprašymas daikto, kuriam siekiama nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą; 2) nurodytas daikto valdymo terminas; 3) nurodyta, kad pareiškėjas yra sąžiningas ir teisėtas valdytojas; 4) nurodyta, kad valdymas visą laikotarpį buvo atviras ir nepertraukiamas; 5) nurodyta, kad nėra Civiliniame kodekse nurodytų apribojimų nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. CPK 532 straipsnis numato jog pasirengimo nagrinėti teisme metu, tačiau ne vėliau kaip per trisdešimt dienų iki teismo posėdžio, specialiame interneto tinklalapyje skelbiamas pranešimas apie bylos nagrinėjimą. Pranešime turi būti nurodyta: 1) bylą nagrinėjantis teismas; 2) pareiškėjo vardas, pavardė ir gyvenamoji vieta; 3) daiktas, kuriam prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą; 4) pasiūlymas ne vėliau kaip per keturiolika dienų suinteresuotiems asmenims kreiptis su pareiškimais į teismą dėl jų įtraukimo dalyvauti procese; 5) bylos nagrinėjimo data, laikas ir vieta. Bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo procesą reguliuoja CPK 533 straipsnis, kurio 1 dalis numato, kad jeigu iki teismo posėdžio dienos nėra ginčijamas valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas ir nepertraukiamumas, teismas pareiškimą nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Jeigu šiame straipsnyje nurodytos sąlygos yra ginčijamos, teismas nagrinėja bylą žodinio nagrinėjimo tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek pareiškėja, tiek pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą visus CPK procedūrinius reikalavimus yra įvykdęs.

Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybės administracija taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo jog pareiškėja tiek užvaldydama daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydama daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi buvo įsitikinusi jog niekas neturi daugiau teisių į turtą, kurį ji prašė pripažinti jos nuosavybe. Tokį savo teiginį apeliantas remia savaip interpretuodamas ir iškraipydamas pareiškėjos pareiškimo teismui turinį bei pasisakymą teismo posėdyje, teigdamas, kad neva pareiškėja nurodžiusi, jog jai buvo žinoma, kad daugiau teisių į garažą turi jos buvęs sutuoktinis, kuris po santuokos nutraukimo išvyko gyventi į Ukrainą, bet rengėsi grįžti į Lietuvą ir pretenduoti į garažo nuosavybę ir kad tokie jo ketinimai neįrodo buvusio pareiškėjos sutuoktinio ketinimo atsisakyti nuosavybės teisių į garažą, kad pareiškėja žinojo jog jos buvęs sutuoktinis turėjo daugiau teisių į garažą negu ji. Minėtas aplinkybes anot apelianto patvirtina ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai: 1990 11 13 34 garažų statybos sutartis Nr.3, pasirašyta su A. S., bei mokestiniai pranešimai pildyti jo vardu, be to minėta garažų statybos sutartis pasirašyta su individualia įmone. Su tokiu į bylą patektų įrodymų vertinimu negalima sutikti. Iš į bylą pateiktos 1990 11 13 trisdešimt keturių garažų statybos sutarties Nr. 3 turinio (b.l.68-69) matyti, kad minėta sutartimi 377 garažų statybos ir eksploatavimo bendrija (tuo metu 40-asis garažų kooperatyvas) ir pareiškėjos sutuoktinis A. S., kaip personalinės statybos firmos savininkas veikiantis pagal individualių įmonių įstatymo nuostatas, kaip rangovas pasirašė sutartį, pagal kurią rangovas įsipareigojo pastatyti 34 naujus garažus 40 – ajam garažų kooperatyvui Vilniaus miesto Dariaus ir Girėno gatvėje 60A, pagal patvirtintą projektą, o pastarasis įsipareigojo skirti rangovui vieną garažą už pilną jo kainą. Taigi, iš sutarties turinio matyti, kad pareiškėjos buvęs sutuoktinis, sutarties pasirašymo metu, buvo rangovo individualios įmonės, stačiusios garažus, savininkas, pareiškėjos ir A. S. santuoka tuo metu dar nebuvo nutraukta, todėl preziumuojama, jog tiek pati individuali įmonė, tiek visas jos turtas buvo jungtinė pareiškėjos ir jos tuometinio sutuoktinio A. S. nuosavybė. Įsiteisėjusiu 1994 05 27 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu, kuris yra pateiktas į šią bylą (b.l. 8), priimtu civilinėje byloje Nr. 2-486-03/1994 pagal A. S. ieškinį pareiškėjai dėl santuokos nutraukimo, nustatytos faktinės aplinkybės, turinčios prejudicinę galią šioje byloje (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Iš minėto sprendimo turinio matyti, kad ieškovas buvo nurodęs jog jau nuo 1991 metų pabaigos sutuoktiniai bendro ūkio nebevedė, A. S. išvyko gyventi į Ukrainą, todėl neatvyko į bylos nagrinėjimą ir prašė ją nagrinėti jam nedalyvaujant. Teismas tenkino jo ieškinį ir santuoką nutraukė, tačiau santuokoje įgytas turtas šioje byloje nebuvo dalijamas. A. S. mirė 2012 07 10 Ukrainoje, priešingai nei teigia apeliantas byloje nėra jokių duomenų, kad mirusysis ar jo įkurta individuali įmonė būtų dėję kokias nors pastangas įforminti savo nuosavybę į garažą arba jį valdę bei juo naudojęsi. Priešingai, iš byloje pateiktos 377-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos pažymos (buvusio 40-o garažų kooperatyvo), matyti, kad nuo 1991 metų už garažo eksploataciją moka pareiškėja, kuri vykdo visus bendrijos reikalavimus yra visiškai su ja atsiskaičiusi ir bendrija pareiškėjai pretenzijų neturi. Iš į bylą bendrijos pateiktų duomenų taip pat matyti, kad įnašai garažo statybai buvo renkami dar nuo 1985 metų (b.l. 72,73). Todėl negalima sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiu jog pareiškėja neįrodė nepertraukiamo daikto valdymo ne mažiau kaip 10 metų. Tiek pati pareiškėja, tiek jos dukra J. S., tiek bendrijos pirmininkas J. J. 2013 02 28 teismo posėdyje parodė jog sutuoktiniai pastatė garažą, visi mokesčiai buvo mokami laiku, garažu naudojasi ir jį prižiūri pareiškėja ir nors ji nėra bendrijos narė visus mokesčius moka ji (b.l. 93-94). Todėl pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje surinktų įrodymus pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja tiek užvaldydama daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydama daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, buvo įsitikinusi jog niekas neturi daugiau už ją teisių į prašomą pripažinti jos nuosavybe garažą (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Ryšium su tuo kolegija pažymi, kad nepagrįstas ir apelianto teiginys neva byloje nėra duomenų kaip pareiškėja turtą įgijo, jog pareiškėja turtą valdė sąžiningai.

Iš esmės Klaidingas apelianto teiginys jog siekiant įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu būtina įrodyti, kad valdymas yra įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, nes įgyjamoji senatis, kaip jau minėta ir yra savarankiškas vienas iš 12-kos CK 4.47 straipsnyje numatytų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų. Pareiškėja savo nuosavybės teisės į garažą nerėmė CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktu numatančiu nuosavybės teisės įgijimą pagaminant naują daiktą (šiuo atveju pastatant garažą), garažų statybos legitimumo klausimai byloje nebuvo nagrinėjami, niekas garažų statybos teisėtumo iš viso neginčijo todėl apelianto argumentai jog pareiškėjai nepateikus statybos leidimo, ji negali būti laikoma sąžininga įgijėja išeina už šios bylos nagrinėjimo ribų.

Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausias teismo (toliau tekste LAT arba Kasacinis teismas) Civilinių bylų skyriaus išplėstinė kolegija 2011 02 21 nutartimi Civilinė byla Nr. 3K-7-67/2011, keisdama ankstesnę praktiką įgyjamosios senaties bylose dėl daikto atviro valdymo kaip nuosavybės teisės pripažinimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos ir CK 4.69 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo nurodė, kad tiek registracija viešajame registre, tiek jos nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę. Asmeniui turi būti suteikiama galimybė įrodyti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atitiko įstatyme tiesiogiai įtvirtintas sąlygas, kurioms esant gali būti pripažįstama jo nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu. Minėtoje nutartyje Kasacinis teismas nurodė, jog iki tol formuota teismų praktika, pagal kurią valdymo įregistravimas viešajame registre vertintas kaip privaloma sąlyga nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį pripažinti, teisinei registracijai nepagrįstai suteikė teises į daiktą nustatančią galią ir neatitiko valdymo teisės kaip faktinės prigimties reiškinio pobūdžio, esmės ir pagrindų. Aiškinimas, kad tik viešajame registre įregistruotas valdymas gali būti laikomas tinkamu pripažinti nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi, neatitinka sisteminio įgyjamosios senaties institutą bei valdymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo. Specialiosios įgyjamosios senaties institutą reglamentuojančios teisės normos nenustato reikalavimo registruoti daikto valdymą kaip būtinos sąlygos, siekiant pripažinti nuosavybės teisę į daiktą įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.68-4.71 straipsniai). LAT taip pat išaiškino, kad

CK 4.27 straipsnio 2 dalis nepaneigia galimybės, kad nekilnojamojo daikto valdymas, kaip pagrindas įgyjamajai senačiai taikyti, gali atsirasti ne tik jį įregistravus. Ši nuostata skirta visiems atvejams, kai siekiama įregistruoti daikto valdymą, taip pat kai nėra tikslo įgyti daiktą įgyjamąja senatimi. Šioje normoje nustatyta galimybė registruoti valdymą viešajame registre reikalinga valdytojo teisių apsaugai, tačiau įgyjamoji senatis ir valdymas, kaip savarankiška teisė, yra atskiri teisiniai institutai, todėl valdymas nebūtinai turi būti siejamas su tikslu įgyti valdomą daiktą įgyjamosios senaties pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad specialiosios įgyjamosios senaties institutą reglamentuojančios teisės normos nenustato imperatyviojo reikalavimo registruoti valdymą, tokio reikalavimo taikymas neatitiktų sisteminio teisės normų aiškinimo, nepagrįstai pasunkintų įgyjamosios senaties instituto taikymą ar iš viso jį paneigtų, paversdamas neveikiančiu ir neefektyviu.

Kasacinis teismas 2013 03 12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013 yra pasisakęs jog pagal įstatyme įtvirtintą ir LAT plėtojamą praktiką įgyjamosios senaties, kaip civilinės teisės instituto, paskirtis yra išspręsti turto priklausomybės klausimus; įgyjamąja senatimi užtikrinamas civilinių santykių apibrėžtumas ir pašalinamas netikrumas dėl asmens, turinčio nuosavybės teisę į daiktą. Neturėdamas formalios nuosavybės teisės, bet ilgą laiką daiktą kaip savo valdantis asmuo įgyja nuosavybės teisę ir gali įgyvendinti visas savininko teises. Įgyjamosios senaties institutu užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos

Kasacinis teismas išaiškindamas CK 4.68 straipsnio 1 dalies turinį bei joje nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygas bei turinį, ne kartą yra pasisakęs, kad įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą ir sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja (2009 04 14 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2009; 2009 06 15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009; 2010 03 15nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 04 06 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; kt.).

Kasacinio teismas taip pat yra konstatavę, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi pagrindas yra sąžiningas valdymas (LAT 2011 02 08 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Sąžiningas valdymas yra toks, kai valdyti pradedantis asmuo (tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi) yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti, nežino apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Valdymas taip pat turi būti teisėtas – įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje nustatyta jog pareiškėja garažą įgijo gyvendama santuokoje, jos buvęs sutuoktinis išvykdamas gyventi į kitą valstybę ir daugiau nei 10 metų iki pat savo mirties netvarkęs su garažo valdymu ir jo įforminimu susijusių reikalų, savo konkliudentiniais veiksmais sudarė prielaidas pareiškėjai spręsti jog jis atsisako teisių į savo garažo dalį. Kasacinis teismas taip pat formuoja praktiką jog

daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio3 dalis). Remiantis įvardintu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas atmetamas.

G. S. apeliacinis skundas kuriuo ji skundžia sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjos prašymas priteisti jos naudai iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas atmestas kaip nepagrįstas, remiantis CPK 443 straipsnio 6 dalimi, konstatavus, kad nors suinteresuotasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir nesutiko su pareiškimu, pareiškėja dėl tokios Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pozicijos jokių papildomų bylinėjimosi išlaidų nepatyrė, be to, Vilniaus miesto savivaldybės administracija kaip byloje dalyvaujantis asmuo neturėjo aiškiai priešinio intereso byloje ir nebuvo asmeniškai suinteresuota bylos baigtimi. Kolegija pažymi, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta pareiškėja buvo priversta kreiptis į teismą ne dėl suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės kokių nors neteisėtų veiksmų, bet dėl nuo šio suinteresuoto asmens visiškai nepriklausančių aplinkybių. Tuo tarpu bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje inicijavo tiek pareiškėja tiek suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija, paduodami apeliacinius skundus todėl negalima teigti jog apeliantės pareiškėjos apeliacinėje instancijoje patirtos išlaidos yra suinteresuoto asmens veiksmų išdava. Be to ji nėra pateikusi bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje patvirtinančių įrodymų. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas taip pat atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.