Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Pranckienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7001-762/2021 pagal ieškovo J. V. ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) gimnazijai dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Ieškovo nuomone, jo atleidimas negali būti laikomas teisėtu. Atsakovė nepagrįstai darbo santykius su ieškovu nutraukė remiantis DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kadangi 2018 m. rugsėjo 3 d. ir 2003 m. rugsėjo 22 d. darbo sutartys neprieštaravo įstatymui. Kita vertus, pažymėjo, kad atsakovės priimtame įsakyme nebuvo nurodyta, jog nutraukiama ir 2003 m. rugsėjo 22 d. darbo sutartis, todėl pastarosios nutraukimas laikytinas neteisėtu, dėl ko ieškovas grąžintinas į ankstesnes pareigas bei jam priteistinas vidutinis darbo užmokestis už visą pravaikštos laiką. Atsakovė taip pat negalėjo vadovautis ir taikyti Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto, kadangi ieškovo pavojinga veika buvo padaryta iki įsigaliojant nuteistojo teisinę padėtį sunkinančiam Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punktui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20. Pažymi, jog teismas nepagrįstai atmetė ieškovo argumentą, kuriuo jis teigė, kad šiuo atveju negalėjo būti taikomas Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punktas, kadangi inkriminuota veika buvo padaryta iki įsigaliojant šiam įstatymui, o baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Nei šiame įstatyme, nei kitame teisės akte tuo metu nebuvo nurodyta, jog mokytoju negali dirbti asmuo, kuris buvo nuteistas už tyčinę nusikalstamą veiką, nors teistumas yra išnykęs. Tuo tarpu naujai įsigaliojęs Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punktas nustatė griežtesnį draudimą, nei iki tol galiojęs Švietimo įstatymas sunkių tyčinių veikų padarymo atveju, kadangi buvo priimtas naujas draudimas iki gyvos galvos eiti mokytojo pareigas, nepaisant to, jog teistumas yra išnykęs. Šis draudimas, nors nebūdamas inkorporuotas į BK, vis tiek pagal savo pobūdį turi būti laikomas sunkinančiu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį ir vertinamas bei taikomas remiantis baudžiamojoje teisėje galiojančiais principais, t. y. jis neturėjo būti taikoma ieškovo atžvilgiu.

21. Mano, jog teismo sprendimas atsisakyti kreiptis į Konstitucinį Teismą taip pat yra nepagrįstas. Nusikaltimo padarymo metu galiojęs Švietimo įstatymas numatė draudimą dirbti mokytoju tik teistumą už tyčinius nusikaltimus turinčiam asmeniui, nes pagal BK 97 straipsnio 6 dalį, baudžiamasis įstatymas aiškiai nustatė, jog kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Be to, teismas visiškai neanalizavo bei nepasisakė dėl pačios Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos nuostatos – draudimo dirbti mokytoju, net ir išnykus teismui, kad ji akivaizdžiai prieštarauja BK 3 straipsnio 3 daliai, Konstitucijoje įtvirtintiems konstituciniams teisingumo ir humanizmo principams, neproporcingai varžo ir pažeidžia ieškovo teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, taip pat pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos draudimą, pagal kurį negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo metu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovo J. V. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovo J. V. ieškinys dėl atsakovės (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus 2021 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. P-31, kuriuo su ieškovu kūno kultūros mokytoju J. V. nutraukta 2018 m. rugsėjo 3 d. sudaryta darbo sutartis su visais jos priedais ir pakeitimais pagal DK 60 straipsnio 1 dalies 7 punktą, panaikinimo ir kitų reikalavimų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Byloje keliamas mokytojo, nuteisto už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą, atleidimo iš mokytojo pareigų pagrįstumo klausimas.

27. Ieškovas J. V. apeliacinį skundą grindžia pozicija, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju taikytinas Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punktas, sprendžiant klausimą dėl ieškovo darbo sutarties nutraukimo teisėtumo. Pabrėžia, kad minėta įstatymo nuostata nustatė griežtesnį draudimą, nei ieškovo nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs Švietimo įstatymas, kadangi buvo priimtas naujas draudimas iki gyvos galvos eiti mokytojo pareigas, nepaisant to, jog teistumas yra išnykęs. Šis draudimas, nors nebūdamas inkorporuotas į BK, vis tiek pagal savo pobūdį turi būti laikomas sunkinančiu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį ir vertinamas bei taikomas remiantis baudžiamojoje teisėje galiojančiais principais, t. y. jis neturėjo būti taikoma ieškovo atžvilgiu.

28. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi teisės principas lex retro non agit. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog šis principas reiškia, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Remiantis šiuo principu, negalima iš asmens reikalauti laikytis elgesio taisyklių, kurių nebuvo jam darant veiką ir todėl negalėjus žinoti būsimų reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2001 m. liepos 12 d., 2001 m. sausio 11 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 1998 m. kovo 25 d. nutarimai).

29. Kasacinis teismas taip pat laikosi pozicijos, kad esant neaiškumui dėl tam tikro įstatymo ar jo atskirų normų galiojimo laiko atžvilgiu, būtina nustatyti to įstatymo ar jo atskirų normų įsigaliojimo laiką, taip pat byloje aktualių faktų ir padarinių atsiradimo laiką ir klausimą spręsti vadovaujantis tuo, kad įstatymas galioja į ateitį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2006).

30. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje įvertinusi tiek iki 2018 m. sausio 1 d. (ieškovo nusikalstamos veikos padarymo metu), tiek ir nuo 2018 m. sausio 1 d. (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ir įsiteisėjimo ieškovo atžvilgiu metu) galiojusius reikalavimus mokytojui, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Švietimo įstatyme visuomet buvo įtvirtinti imperatyvūs draudimai dirbti mokytoju asmeniui, teistam už tyčinę nusikalstamą veiką. Tačiau nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo Švietimo įstatymo pakeitimai, pagal kuriuos padarytos nusikalstomos veikos diferencijuotos ir asmenys, padarę tyčinius nusikaltimus, išskyrus sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, jeigu teistumas išnykęs ar panaikintas, gali dirbti mokytojo darbą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai reiškia, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo asmens padėtį palengvinanti įstatymo nuostata, kadangi iš Švietimo įstatymo redakcijų, galiojusių iki 2018 m. sausio 1 d., matyti, kad iki tol mokytoju negalėjo dirbti asmuo, nuteistas už bet kokią tyčinę nusikalstamą veiką. Kartu pripažintina pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovo teisinė padėtis, įsigaliojus pakeitimui, nepablogėjo. Švietimo įstatymas visuomet numatė draudimą dirbti mokytoju asmeniui, teistam už sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į teistumo išnykimą ar panaikinimą.

31. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Tai reiškia, kad sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas).

32. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į Švietimo įstatyme keliamų reikalavimų mokytojo reputacijai tikslus ir paskirtį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, sprendžiant klausimą dėl ieškovo darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punktą taikė pagrįstai. Šiuo atveju apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo ieškovas pripažintas kaltu padarius, be kita ko, ir sunkų nusikaltimą, įsiteisėjo 2018 m. gruodžio 20 d., t. y. įsigaliojus Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio nuostatoms. Ieškovo nusikalstamos veikos padarymo, ikiteisminio tyrimo, baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo metu nepertraukiamai galiojo imperatyvioji įstatymo nuostata, pagal kurią mokytoju negali dirbti asmuo, teistas už sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į teistumo išnykimą ar panaikinimą. Dėl to ieškovas, būdamas mokytoju, turėjo suprasti savo elgesio padarinius. Apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo materialinės teisės normos taikymo šioje byloje neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą.

34. DK 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutarčių nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus, įtvirtintus DK 2 straipsnyje. Nurodytame straipsnyje įtvirtinti teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos, darbo santykių stabilumo, laisvės pasirinkti darbą, teisingo darbo apmokėjimo ir kiti principai. DK 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.

35. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad DK 10¹ straipsnyje (šiuo metu DK 6 straipsnio 1 dalyje) neįtvirtinta išsamių darbo sutarčių aiškinimo taisyklių, leidžiančių nustatyti tikrąjį darbo sutarties turinį, šalių prisiimtas teises ir pareigas, todėl, aiškinant darbo sutartį, atsižvelgtina ir į sutarčių aiškinimo taisykles, kurios reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat reikia vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2013). Sprendžiant, dėl kokios darbo funkcijos atlikimo susitarta su darbuotoju, atsižvelgtina ir į realiai darbuotojo vykdytas funkcijas, jų atlygintinumą, į tai, kaip šios darbo sutarties turinį suprato sutarties šalys, susiklosčiusią ankstesnę praktiką tarp šalių dėl darbo santykių ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl darbo teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties pasibaigimą ir individualių darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimą, apžvalga Nr. AC-55-1. Teismų praktika. 2021).

36. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ieškovo ir atsakovės sudarytų 2003 m. rugsėjo 22 d. ir 2018 m. rugsėjo 3 d. darbo sutarčių turinį, įvertinusi jų sudarymo aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą, nenustatė pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė pirmiau nurodytas darbo sutarčių aiškinimo taisykles. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių pagrindu padaryta išvada, kad ieškovui su atsakove pasirašius naujos redakcijos darbo sutartį (2018 m. rugsėjo 3 d.), ieškovas liko dirbti toje pat darbo vietoje, tose pačiose kūno kultūros mokytojo pareigose pagal turimą mokytojo metodininko kvalifikacinę kategoriją, gavo sutartą darbo užmokestį už atliekamą tą patį mokytojo darbą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių tiek ieškinio, tiek apeliacinio skundo motyvuose nurodomas faktines aplinkybes, kad po 2018 m. rugsėjo 3 d. darbo sutarties sudarymo, ieškovas dirbo dvejose – kūno kultūros mokytojo ir kūno kultūros mokytojo metodininko – pareigose. Tiek sisteminė, tiek lingvistinė 2003 m. rugsėjo 22 d. ir 2018 m. rugsėjo 3 d. darbo sutarčių analizė nesuponuoja išvados, kad 2018 m. rugsėjo 3 d. darbo sutartimi ieškovas ir atsakovė susitarė dėl ieškovo papildomų kūno kultūros mokytojo metodininko pareigų atlikimo. 2018 m. rugsėjo 3 d. darbo sutarties 7 punkte buvo nurodyta, kad darbuotojo darbo santykiai tęsiasi nuo 2003 m. rugsėjo 22 d. sudarytos 2003 m. rugsėjo 22 d. darbo sutarties su visais jos priedais pagrindu, 2021 m. gegužės 19 d. nutraukiant darbo sutartį su ieškovu įsakyme buvo nurodyta, kad nutraukiama 2018 m. rugsėjo 3 d. sudaryta darbo sutartis su visais jos priedais ir pakeitimais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2018 m. rugsėjo 3 d. darbo sutarties sudėtine dalimi buvo ir 2003 m. rugsėjo 22 d. darbo sutartis, o nutraukiant 2018 m. rugsėjo 3 d. darbo sutartį tuo pačiu buvo nutraukti ir ieškovo bei atsakovės teisiniai darbo santykiai, besitęsę 2003 m. rugsėjo 22 d. darbo sutarties pagrindu. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, pats apeliantas pripažįsta, kad 2018 m. rugsėjo 3 d. darbo sutartimi buvo susitarta dėl tų pačių funkcijų atlikimo (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

37. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas atsisakyti kreiptis į Konstitucinį Teismą taip pat yra nepagrįstas, motyvuojant tuo, kad ieškovo nusikaltimo padarymo metu galiojęs Švietimo įstatymas numatė draudimą dirbti mokytoju tik teistumą už tyčinius nusikaltimus turinčiam asmeniui, kadangi pagal BK 97 straipsnio 6 dalį, kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo bei nepasisakė ir dėl pačios Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos nuostatos – draudimo dirbti mokytoju, net ir išnykus teismui, tuo aspektu, kad ji akivaizdžiai prieštarauja BK 3 straipsnio 3 daliai, Konstitucijoje įtvirtintiems konstituciniams teisingumo ir humanizmo principams, neproporcingai varžo ir pažeidžia ieškovo teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, taip pat pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos draudimą, pagal kurį negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo metu.

38. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams. Teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinti Konstitucijoje: Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje.

39. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Ši teismo diskrecija nepriklauso nuo to, ar pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad jei teismas konkrečioje byloje neabejoja byloje taikytino teisės akto atitiktimi Konstitucijai, tai taiko šį teisės aktą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

40. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja inter alia įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia) (2004 m. gruodžio 13 d., 2013 m. vasario 15 d., 2018 m. birželio 19 d. nutarimai); įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna (2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2020 m. rugsėjo 2 d. nutarimai); teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių; teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (2004 m. gruodžio 13 d., 2013 m. vasario 15 d., 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarimai); teisės aktų galia turi būti nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (2011 m. spalio 25 d., 2012 m. birželio 29 d., 2018 m. birželio 19 d. nutarimai).

41. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas yra ir konstitucinis teisingumo principas (2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2020 m. liepos 24 d. nutarimai); teisingumas gali būti įgyvendinamas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2019 m. birželio 7 d. nutarimai).

42. Šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovas reiškė prašymą teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Švietimo įstatymo Nr. I-1489 37, 43, 47, 48, 53, 56, 57, 58, 59, 60, 64, 68 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 5-1, 56-3 straipsniais įstatymo 7 dalis, ta apimti, kuria yra nustatyta, jog šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio 1 punkte įtvirtinta nuostata taikoma tais atvejais, kai apkaltinamasis teismo nuosprendis buvo priimtas įsigaliojus šiam įstatymui, neprieštarauja BK 3 straipsnio 3 daliai, Konstitucijoje įtvirtintiems konstituciniams teisingumo ir humanizmo principams, tačiau šio prašymo pirmosios instancijos teismas netenkino, motyvuodamas tuo, kad nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas šios bylos faktines aplinkybes, byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį ir kitus nutartyje išdėstytus motyvus, sprendžia, kad apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais iš tiesų nepagrindžiamas pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą egzistavimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas, jog Švietimo įstatymo 5¹ straipsnio 1 punkte įtvirtinta nuostata taikoma tais atvejais, kai apkaltinamasis teismo nuosprendis buvo priimtas įsigaliojus šiam įstatymui, t. y. nuo 2018 m. sausio 1 d. (pakeitimo ir papildymo įstatymas aktualus nuo 2018 m. liepos 5 d.), nesilaikė Konstitucijos nuostatų, taip pat Konstitucinio Teismo išaiškinimų. Kaip minėta, pakeistu ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu sušvelninta asmenų, pripažintų kaltais dėl tyčinės nusikalstamos veikos padarymo, padėtis, nėra pažeisti ir tokių asmenų teisėti lūkesčiai. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad įstatymų leidėjas, tokiu būdu nustatydamas neterminuotą draudimą dirbti mokytoju asmenims, teistiems ne už bet kokius, bet už sunkius ir labai sunkius tyčinius nusikaltimus, nesilaikė Konstitucijos nuostatų, nepagrįstai ir neproporcingai siekiamam tikslui apribojo asmens, pripažinto kaltu dėl sunkaus ir labai sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymo, teisę laisvai pasirinkti darbą ir tai nagrinėjamu atveju neleidžia individualizuoti konkrečias asmeniui (ieškovui) taikytinas ribojančias jo teises priemones. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl ieškovo nurodyto teisinio reguliavimo konstitucingumo ir jo galimo neatitikimo Konstitucijai. Todėl apeliacinio skundo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas (CPK 3 straipsnis, 185 straipsnis), taip pat konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tokį ieškovo prašymą atmetė pagrįstai.

44. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

46. Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovo J. V. apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė (duomenys neskelbtini) gimnazija apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.