Kauno apygardos teismo nutartis

2017-10-23 · Civilinė byla Nr. e2A-1739-657/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-10-23
Bylos Nr.
e2A-1739-657/2017
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-16969-2016-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Tamašauskas, Nerijus Meilutis, Žibutė Budžienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Transbanas“
Ieškovas
AAS „BTA Baltic Insurance Company“
Civilinė byla Nr. e2A-1739-657/2017Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16969-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.10.5.1.; 2.6.39.2.6.1.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio, Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Transbanas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1196-454/2017 pagal ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą ieškinį atsakovei UAB „Transbanas“ dėl draudiminės išmokos sumos grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikianti per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Transbanas“ 1 614,87 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2014 m. lapkričio 19 d. su atsakove sudarė draudimo sutartį Nr. 12 5649239, kuria buvo apdrausta transporto priemonės SCANIA R124LA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. Vokietijoje 2014 m. lapkričio 24 d. įvyko autoįvykis, kurio kaltininku pripažintas atsakovės minėtos transporto priemonės valdytojas. Ieškovė išmokėjo draudimo išmoką autoįvykio metu padarytos žalos atlyginimui. Kadangi draudimo sutartyje numatyta draudimo įmokos dalį atsakovė sumokėjo po autoįvykio, t. y. 2014 m. lapkričio 28 d., atsakovei kyla pareiga grąžinti ieškovės sumokėtas sumas.

3. Atsakovė UAB „Transbanas“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad šalių sudarytoje draudimo sutartyje numatytą draudimo įmoką atsakovė sumokėjo 2014 m. lapkričio 28 d. ne dėl savo kaltės, o todėl, kad ieškovė jai nebuvo nurodžiusi sąskaitos, į kurią pervesti įmoką. Minėta sąskaita buvo gauta tik 2014 m. lapkričio 27 d., tai gi įmokos mokėjimo termino atsakovė nepraleido. Ieškovė atsakovei tinkamai neatskleidė įstatymų nuostatų bei draudiko teisių susigrąžinti išmokėtas sumas, tuo piktnaudžiavo savo padėtimi, be to praleido sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, nes autoįvykis įvyko 2014 m. lapkričio 24 d., o ieškovė į teismą kreipėsi tik 2016 m. rugpjūčio mėnesį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas valstybei.

5. Teismas nurodė, kad įvykus draudiminiam įvykiui ieškovė išmokėjo 1 614,87 Eur dydžio draudimo išmoką ir įgijo teisę regreso tvarka išieškoti minėtą sumą iš atsakovės, kadangi draudimo įmoka buvo sumokėta po draudiminio įvykio – 2014 m. lapkričio 28 d. Iš ieškovės pateiktų rašytinių dokumentų matyti, kad išrašius draudimo polisą 2014 m. lapkričio 19 d. atsakovei buvo nurodyta ir sąskaita mokėjimams. Atsakovei nemokant įmokos jai buvo siųsta mokėjimo sąskaita kaip priminimas. Atsakovė su ieškove bendradarbiavo ne vieną kartą, todėl mokėjimo sąskaitos atsakovei turėjo būti žinomos. Atsakovė nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, leidžiančių daryti išvadą apie jos bandymą sumokėti sutartyje numatytą įmoką, todėl teismas darė išvadą, jog atsakovė sąmoningai vengė mokėti draudimo įmoką. Iš byloje esančių dokumentų bei įvertinus, kad atsakovė yra bendrovė, užsiimanti pervežimo veikla, akivaizdu, kad jai turėjo būti žinoma ir suprantama, kas yra draudimo sutartis, tokios sutarties sudarymo ir jos vykdymo sąlygos. Atsakovė turėjo teisę kreiptis į ieškovę dėl visų jai rūpimų klausimų, susijusių su transporto priemonės draudimu, tačiau byloje tokio kreipimosi fakto nenustatyta. Gavusi draudimo polisą atsakovė į komandiruotę išsiuntė transporto priemonės vairuotoją, kuriam buvo įteiktas galiojantis polisas. Taigi, atsakovė žinojo ir suprato TPVCAPD sutarties sąlygas bei turėjo suprasti ir atsakomybę už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Atsakovės nurodyti argumentai, kad ieškovė draudimo įmoką priėmė, draudimo sutarties nenutraukė, pretenzijų nereiškė, nepripažintini teisiškai reikšmingais. Teismas konstatavo, kad ieškovė turi teisę taikyti atsakovei TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą sankciją už laiku nesumokėtą draudimo įmoką ir reikalauti sumokėti 1 614,87 Eur išmokėtą draudimo išmoką. Iš byloje esančios pažymos Nr. 2016 UŽSK/0927-05 nustatyta, kad draudimo išmoka buvo išmokėta 2016 m. vasario 26 d, ieškovė į teismą dėl draudimo išmokos grąžinimo kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 18 d. Teismas konstatavo, kad byloje ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl negali būti taikomas. CK 6.210 straipsnio 2 dalis numato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas – verslininkas ar privatus juridinis asmuo – privalo mokėti 6 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, todėl atsakovei tinkamai neįvykdžius prievolės teismas ieškovei priteisė proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Transbanas“ prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kas lėmė netinkamą materialinės teisės normų (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies, CK 1.5 straipsnio, CK 1.125 straipsnio 7 dalies) aiškinimą ir taikymą. Teismas neįsigilino į ginčo esmę ir neatsižvelgė, jog Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalis nėra imperatyvi, nes dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos draudikas tik įgyja teisę reikalauti iš draudėjo gražinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Šiuo atveju sutarties pažeidimas buvo minimalus, nesumokėta suma yra nedidelė dalis nuo visos sumos, o ieškovas laiku negavęs įmokos nuostolių nepatyrė, neprašė delspinigių, nesiekė sutarties nutraukimo, nors tokią galimybę turėjo. Be to, įmoka laiku nebuvo sumokėta ne dėl atsakovės kaltės. Draudimo priežiūros komisijos patvirtintų standartinių sąlygų 27 punkte numatyta, kad nesumokėjus nustatytais terminais nustatyto dydžio draudimo įmokas, draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu bei nurodyti nesumokėjimo pasekmes, o tokių duomenų byloje nėra. Ieškinio patenkinimas prieštarauja pačiai draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, kadangi sumokėjęs visas draudimo įmokas draudėjas pats turėtų atlyginti ir draudiminio įvykio metu padarytą žalą. Gavusi visą draudimo sumą pagal sutartį ir teismui priteisus visą žalos atlyginimą, kurį išmokėjo pagal sutartį, ieškovė nepagrįstai praturtėjo. Ginčui aktuali Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-724-565/2016. Ieškovė galimai sąmoningai naudojosi susidariusia ir jai kaip draudimo specialistei gerai žinoma situacija. Teismas gynė tik ieškovės teises, nepaisydamas šalių interesų pusiausvyros. Prioritetiškai apsaugant tik vienos iš teisinio santykio šalių interesus, buvo pažeistas CPK 6 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui ir teismui principas bei LR Konstitucijos 29 straipsnis, numatantis, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

1.2. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties. Ieškovė ženkliai praleido sutrumpintą ieškinio senaties terminą, todėl prašė taikyti ieškinio senatį.

Atsiliepimas

7. Ieškovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikianti per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

8. Atsiliepime nurodė, kad teismas tinkamai taikė materialinės bei procesines teisės normas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Apeliantės argumentai dėl draudimo apsaugos galiojimo, įmokos sumokėjimo yra teisiškai nereikšmingi, o nurodoma Vilniaus apygardos teismo nutartis 2A-724-565/2017 šiuo atveju nėra aktuali, nes bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovė sąmoningai vengė mokėti draudimo įmoką ir išleisdama į komandiruotę vairuotoją su neapmokėta draudimo sutartimi turėjo suprasti atsakomybę už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Nagrinėjamu atveju ieškinio senatis nebuvo praleista, todėl negali būti taikoma.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat savo iniciatyva patikrinti ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų.

10. Nustatyta, kad 2014 m. lapkričio 19 d. ieškovė su atsakove, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių pagrindu, sudarė draudimo sutartį Nr. 12 5649239, kuria buvo apdrausta transporto priemonės SCANIA R124LT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. Pagal šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygas, atsakovė draudimo įmoką turėjo sumokėti iki 2014 m. lapkričio 20 d. (sutarties 4 p.), tačiau ši įmoka buvo sumokėta tik 2014 m. lapkričio 28 d. Vokietijoje 2014 m. lapkričio 24 d. įvyko autoįvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė FORD FOCUS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio kaltininku pripažintas transporto priemonės SCANIA R124LT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas. Ieškovė nukentėjusiam išmokėjo 1 614,87 Eur draudimo išmoką, kurią prašė grąžinti, tačiau atsakovė tai padaryti atsisakė.

11. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį nurodė, jog draudimo įmokos mokėjimas yra viena iš draudėjo pareigų ir ji turi būti vykdoma tinkamai pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus, kadangi atsakovė šios pareigos laiku neįvykdė, ieškovė, sumokėjusi nukentėjusiajam draudimo išmoką turi teisę reikalauti iš draudėjo ją grąžinti. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, teigia, kad atsakovė pirmąją įmoką įmokėjo tik nežymiai pavėlavus (8 d.), įmokos suma yra nedidelė, palyginus su visa mokėtina draudimo įmokos suma, todėl gavusi įmoką ir susigrąžinusi sumokėtą draudimo išmoką, ieškovė nepagrįstai praturtėtų, be to, būtų paneigta pati draudimo sutarties esmė. Teisėjų kolegija tokią apeliantės poziciją vertina kritiškai.

12. Kaip jau minėta, apeliantė 2014 m. lapkričio 19 d. sudarė transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės sutartį. Sutarties 2 punkte šalys nustatė sutarties galiojimo pradžią, t. y. sutartis pradeda galioti nuo 2014 m. lapkričio 20 d. 00:00 val., ir sutarties galiojimo pabaigą 2015 m. lapkričio 19 d. 24.00 val. Sutarties 4 punkte šalys nustatė draudimo įmoką ir jos mokėjimo tvarką, pagal kurią bendra draudimo įmoka už pagal šią sutartį teikiamą draudimo apsaugą nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. yra 1 895,91 Eur (6 546,00 Lt) mokama dalimis. Sutarties 5 punkte šalys susitarė, kad šiai sutarčiai taikomos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos patvirtintų Standartinių draudimo sutarties sąlygų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių bei kitų teisės aktų nuostatos. Atsakovė įsipareigojo iki 2014 m. lapkričio 20 d. sumokėti pirmąją 550,00 Lt (159,29 Eur) dydžio įmoką, tačiau jos nesumokėjo. Pagal TPVCAPDĮ 43 straipsnį už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas. Draudimo įmokų mokėjimas yra apeliantės pareiga, todėl įmokos nesumokėjimas sukelia pasekmes numatytas TPVCAPDĮ.

13. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad draudikas negali atsisakyti mokėti išmokas, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į TPVCAPD 11 straipsnio 7 dalies įstatymo nuostatą, konstatuoja, kad, draudėjui (atsakovei) draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir apdrausta transporto priemone padarius žalos, draudikas (apeliantė) turi teisę susigrąžinti jai atlyginti išmokėtas draudimo sumas iš draudėjo (atsakovės), nepaisant to, kad draudėjas (atsakovė) sumokėjo draudimo įmoką po draudžiamojo įvykio.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų padarinių (draudėjo pareiga grąžinti draudėjui draudimo išmoką) atsiradimas yra siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba 3) žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį. Taigi esminės šiai normai taikyti nustatinėtinos aplinkybės, atsižvelgiant į nagrinėjamą atvejį, yra draudimo įmokos iki sutartyje nustatyto termino nesumokėjimas ir draudžiamojo įvykio per laikotarpį, kurį buvo delsiama sumokėti draudimo įmoką, atsitikimas.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingas aiškinimas neatitiktų ne tik įstatymo nuostatų, bet ir draudimo teisinių santykių reguliavimo esmės. TPVCAPD įstatyme įtvirtinta draudiko pareiga mokėti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmoką net ir tais atvejais, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, tačiau kartu nustatyta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos sumokėtas sumas. Tokiu teisiniu reguliavimu, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių atlygintinį pobūdį ir draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties, prasmę, yra siekiama užtikrinti draudiko teisėtų interesų apsaugą bei pašalinti galimybę draudėjui piktnaudžiauti. Tokiu būdu draudėjas drausminamas, nes, draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėdamas draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, jis prisiima su tuo susijusią riziką, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas, išmokėjęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką, įgis į draudėją atgręžtinio reikalavimo teisę.

16. Taigi, draudimo įmokų mokėjimo tvarkos pažeidimas kvalifikuojamas kaip draudėjo sutartinių įsipareigojimų nevykdymas ir tai sudaro pagrindą draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtą sumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu dėl TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų padarinių atsiradimo sąlygų, kur nurodyta, kad remiantis šiomis nuostatomis, draudikas, esant minėtoms sąlygoms visada turės teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti sumokėtą draudimo išmoką, tačiau tai, ar jis šia teise pasinaudos, priklauso draudiko diskrecijai, t. y. draudikas turi teisę savarankiškai spręsti dėl savo teisių gynybos būdų pasirinkimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012). Esminė sąlyga TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nurodytai normai taikyti yra draudimo įmokos nesumokėjimas iki sutartyje nustatyto termino ir draudžiamojo įvykio per laikotarpį, kurį buvo delsiama sumokėti draudimo įmoką, atsitikimas.

17. Nagrinėjamu atveju, draudiminis įvykis įvyko per laikotarpį, kai nebuvo sumokėta pirmoji įmoka. Kaip jau minėta, ieškovas išmokėjo 1 614,87 Eur dydžio draudimo išmoką ir įgijo teisę regreso tvarka išieškoti minėtą sumą iš apeliantės. Sutiktina su apeliante, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas nėra absoliuti. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog ši įstatymo nuostata, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Nurodytoje TPVCAPDĮ 22 straipsnio normoje nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3524/2012).

18. Apeliantė taip pat nurodė, jog ieškovė, kaip profesionali draudimo bendrovė, turėjo pareigą suteikti apeliantei visą reikalingą informaciją apie apeliantės transporto priemonės draudimo statusą, galimybę susigrąžinti išmokas, bet to nepadarė. Teisėjų kolegija su minėtais apeliantės argumentais nesutinka.

19. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų akivaizdu, kad ieškovė suteikė atsakovei informaciją apie apeliantės transporto priemonės draudimą. Ginčo šalims yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir jo ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyvioms įstatymo nuostatoms). Be to, apeliantė, būdama transporto priemonės SCANIA R124LT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytoja, turėjo teisę kreiptis į ieškovę dėl visų jai rūpimų klausimų, susijusių su transporto priemonės draudimu, tačiau byloje tokio kreipimosi fakto nenustatyta. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu taip pat nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, leidžiančių daryti išvadą apie pastarosios bandymą sumokėti sutartyje numatytą įmoką ar atidėti jos sumokėjimą, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog apeliantė sąmoningai vengė mokėti draudimo įmoką, ir ją sumokėjo tik po įvykio. Remiantis išdėstytu yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovas turi teisę taikyti apeliantei TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą sankciją už laiku nesumokėtą draudimo įmoką ir reikalauti sumokėti 1 614,87 Eur dydžio išmokėtą draudimo išmoką.

20. Nagrinėjamos bylos duomenimis, grąžinamos sumos dydis nustatytas atsižvelgiant į sutarties šalių tarpusavio santykius, į tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, kur vienam jų (ieškovui) draudimas yra jo įprasta komercinė veikla (kuriam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai), o kitam (atsakovei) – pagrindinės veiklos yra transporto paslaugos; krovinių vežimais keliais, įskaitant tarptautinį krovinių gabenimą, ir kt. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad nėra pagrindo mažinti grąžinamos draudimo išmokos sumos dydžio (TPVCAPDĮ 11 str. 7 d., 22 str. 2 d.).

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytos šios aplinkybės, t. y. atsakovė iki draudimo sutartyje nustatyto termino (2014 m. lapkričio 20 d.) nesumokėjo draudimo įmokos, ji sumokėta tik 2014 m. lapkričio 28 d., o per tą laikotarpį, kai draudimo įmoka nebuvo sumokėta, atsitiko draudžiamasis įvykis (2014 m. lapkričio 24 d.). Todėl šiuo atveju argumentai, kad atsakovė vėliau sumokėjo draudimo įmoką, o ieškovas ją priėmė, nenutraukė draudimo sutarties ir pan., neturi teisinės reikšmės, nes šios aplinkybės nėra ginčijamos teisės normos taikymo (netaikymo) sąlygomis. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012).

22. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog sprendžiant ginčą nėra pagrindo remtis apeliantės nurodyta Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-724-565/2016, kadangi skiriasi abiejų bylų faktinės bylos aplinkybės. Be to, Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime aptarė precedentų reikšmę teismų atliekamai teisingumo vykdymo funkcijai ir nurodė, kad užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Teisėjų kolegija, nagrinėjamu atveju vadovaujasi ne horizontaliąja, o vertikaliąja – aukštesnio teismo šiuo klausimu suformuota praktika.

23. Nagrinėjamoje byloje taip pat kilo ieškinio senaties termino klausimas. Atsakovė prašė teismo taikyti senatį. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl senaties termino, laikė jį nepraleistu. Su teismo išvada teisėjų kolegija sutinka.

24. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė apie savo teisės pažeidimą sužinojo, kai sumokėjo draudimo išmoką – 2016 m. vasario 26 d., o į teismą su regresiniu ieškiniu dėl žalos padarytos 2014 m. lapkričio 24 d. eismo įvykio kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 18 d., nepraleidusi sutrumpinto vienerių metų senaties termino taikytiną šiam reikalavimui (CK 1.125 str. 7 d.).

25. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje civilinėje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi.

26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai įvertino pateiktus šalių įrodymus, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas, išaiškino bei taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taigi, apeliantės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Žibutė BudžienėNerijus MeilutisEgidijus Tamašauskas