Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui V. Ū. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. nustato teisinę kompensuojamojo pobūdžio sankciją, kuri taikoma įstatymo, ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui. Draudimo įmokos mokėjimas yra viena iš draudėjo pareigų ir ji turi būti vykdoma tinkamai pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus. Draudimo įmokų mokėjimo tvarkos pažeidimas kvalifikuojamas kaip draudėjo sutartinių įsipareigojimų nevykdymas ir tai sudaro pagrindą draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtą sumą. Kasacinis teismas 2012-06-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012 yra išaiškinęs TPVCAPD įstatymo 11 str. 7 d. nustatytų padarinių (draudėjo pareigos grąžinti draudėjui draudimo išmoką) atsiradimo sąlygas ir nurodė, kad remiantis TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. nuostatomis, draudikas, esant minėtoms sąlygomis visada turės teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti sumokėtą draudimo išmoką, tačiau tai, ar jis šia teise pasinaudos, priklauso draudiko diskrecijai, t.y. draudikas turi teisę savarankiškai spręsti dėl savo teisių gynybos būdų pasirinkimo.Esminė TPVCAPD įstatymo 11 str. 7 d. nurodytai normai taikyti nustatinėtina aplinkybė yra draudimo įmokos nesumokėjimas iki sutartyje nustatyto termino ir draudžiamojo įvykio per laikotarpį, kurį buvo delsiama sumokėti draudimo įmoką, atsitikimas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ir dalies draudimo įmokos pavėluotas sumokėjimas ne sutartyje nustatytu terminu yra sutarties pažeidimas, kas sudaro pagrindą taikyti TPVCAPD įstatymo 11 str. 7 d. numatytus padarinius. Pažymi, kad minėtoje normoje įtvirtinta draudiko teise reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 str. 2 d. įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažįsta teismas. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgus į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleista termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės. Ieškovas pateikė reikalavimą grąžinti 100 proc. grąžinti išmokėtą draudimo išmoką, atsižvelgdamas į nesumokėtos draudimo įmokos dydį (23,46 Eur), ir į aplinkybę, kad draudimo įmokos mokėjimas buvo išdėstytas 12 mėn. laikotarpiui, todėl kitą įmoką atsakovas turėjo sumokėti iki 2014-10-18, tačiau sumokėjo tik po eismo įvykio – 2014-10-21. Teismo išvados, kad ieškinio patenkinimas prieštarautų draudimo sutarties esmei bei teisingumo ir protingumo principams, yra nepagrįstos, nes pagal kasacinį teismą, transporto priemonei draudimo apsauga laiku nesumokėjus draudimo įmokos atsakovui, lieka galioti ir yra taikoma nuketėjusiojo interesais.

Skundžiamas sprendimas yra teisingas ir teisėtas. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslai iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės šiuo draudimu apdraustas transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo ir patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomoje draudimo suma atlygino draudikas. TPVCAPDĮ 22 str., 11 str. 7 d. nurodyta tik išimtis, kuri suteikia teisę draudikui pareikšti reikalavimą į draudėją atlyginti išmokėtas draudimo sumas, paremta draudėjo neteisėtais veiksmais, kurie panaikina jo interesų draudimo apsaugą.Draudimo įmokos dalis turėjo būti sumokėta iki 2014-10-18, įvykis įvyko 2014-10-21, tą dieną buvo sumokėta ir eilinė įmoka, t.y. pavėluota buvo tik dvi dienas, todėl teismas teisingai sprendė, kad tokio pavėlavimo negalima laikyti esminiu sutarties pažeidimu. Ši aplinkybė tiesiogiai niekaip nepaveikė įvykusios autoavarijos, jos priežasčių ar išmokėtos draudimo išmokos dydžio, o ieškovas įvykdė savo pareigą, numatytą galiojančioje civilinės atsakomybės draudimo sutartyje, kurią būtų turėjęs įvykdyti bet kuriuo atveju. Todėl ieškovo išmokėta draudimo išmoka niekaip negali būti traktuojama kaip žala, nes žala/nuostoliai yra turto sumažėjimas, kuris yra priežastiniame ryšyje su neteisėtais veiksmais (CK 6.246-6.249 str.). Ieškovas nuostolių neturėjo, bet reikalauja tam tikros formos netesybų – grąžinti sumokėtą draudimo išmoką.Pagal TPVCAPDĮ 11 str. 7 p., 22 str. yra numatyta draudiko teisė, bet ne pareiga pareikšti atgręžtinį reikalavimą. Teismas pagrįstai nustatė, kad visiškai nėra pagrindo priteisti išmokėtas žalos dydžio kompensaciją, nes sutarties pažeidimas buvo minimalus, nesumokėta suma yra nedidelė, o ieškovas laiku negavęs įmokos, neprašė delspinigių, nesiekė sutarties nutraukimo, nors tokią galimybę turėjo pagal TPVCAPDĮ 11 str. 5 d. ir 7 str. 2 d. Ieškinio patenkinimo atveju draudimo kompanija atsidurtų žymiai geresnėje padėtyje, t.y. gavusi visą draudimo sumą pagal sutartį ir visą žalos atlyginimą, kurį išmokėjo pagal sutartį, nepagrįstai praturtėtų, o atsakovo atžvilgiu tokia draudimo sutartis neturėtų jokios apsaugos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 str. 1 d.). Vienas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų – jo privalomumas. Galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintų nuostatų dėl šios rūšies draudimo sutarčių tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012; kt.).

TPVCAPDĮ 9 str. 1 d. nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos. Draudimo sutartis, sudaryta pagal TPVCAPDĮ, yra rašytinė, terminuota ir konsensualinė. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo (TPVCAPDĮ 11 str. 6 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012). Kartu teisiniame reguliavime įtvirtinta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 str. 3 d., draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 str. 7 d.).

Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. įtvirtinta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 str. 2 d. įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Nurodytoje TPVCAPDĮ 22 str. normoje inter alia nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012).

Šalių 2014-09-16 sudarytos draudimo sutarties 1.3.2. p. nustatytame įmokų mokėjimo kas ketvirtį grafike nurodyta, kad pirmoji draudimo įmokos dalis (23,46 Eur) turėjo būti sumokėta sutarties sudarymo dieną, t.y. 2014-09-16, paties ieškovo teigimu, ši pirmoji įmoka buvo sumokėta. Antroji įmoka už 2014-10-16–2014-11-15 laikotarpį turėjo būti sumokėta iki 2014-10-16 (b.l. 9). Eismo įvykis įvyko 2014-10-21, šią dieną buvo nuskaičiuota nuo atsakovo sąskaitos eilinė antroji – 23,46 Eur, įmoka, taigi, atsakovas pavėlavo sumokėti antrąją įmoką 5 dienas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pradelstos sumokėti antrosios eilinės įmokos suma (23,64 Eur) yra nedidelė, praleistas terminas yra neilgas (5 dienos), duomenų, kad ieškovas dėl šios pradelstos sumokėti įmokos patyrė nuostolių, nėra. Nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, kad atsakovas sąmoningai vengė mokėti antrąją draudimo įmoką (draudimo įmoka turėjo būti nuskaičiuota automatiškai nuo atsakovo sąskaitos pagal tiesioginio debeto sutartį esant pakankamai lėšų). Toks nežymus draudimo sutarties pažeidimas galėjo būti netyčinis. Todėl dėl šių byloje nustatytų faktų, sistemiškai taikant TPVCAPDĮ nuostatas, atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką ir teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus (CK 1.5 str.), nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas neabejotinai turi teisę šiuo konkrečiu atveju taikyti atsakovui TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. įtvirtintą sankciją už laiku nesumokėtą (pavėluotą) draudimo įmoką.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą už akių, todėl 2015-10-19 sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.