Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. M. K. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. K. ieškinį atsakovui D. L. K. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra šio Kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, nenustatė.

11. Kartu su atskiruoju skundu ieškovė pateikė 2011 m. vasario 10 d. šalių susitarimą anglų k. bei jo vertimą į lietuvių kalbą. Taip pat 2025 m. rugsėjo 2 d. pateikė VĮ „Registrų centras“ 2025 m. rugsėjo 1 d. pažymą apie atsakovo duomenis, iš kurios matyti, kad atsakovas nuo 2011 m. gruodžio 9 d. gyvena adresu (duomenys neskelbtini); nuo 2012 m. spalio 13 d. yra vedęs, su nauja sutuoktine turi vaiką.

12. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

13. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškovės pateiktais naujais įrodymais, konstatuoja, kad šie yra reikšmingi vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Nors 2011 m. vasario 10 d. šalių susitarimas ir jo vertimas, taip pat VĮ „Registrų centras“ pažyma apie atsakovą galėjo būti gauti ir pateikti pirmosios instancijos teismui savalaikiai, pažymėtina, kad nauji įrodymai pagrindžia atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl jie priimami.

14. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas turi patikrinti jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu, t. y. kiekvienu atveju teismas, iškeldamas bylą, turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, 13 punktas). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus ES, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 9 punktas). Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja ES ar tarptautinės teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 23 punktas).

15. Teismo pripažinimas, kad jis neturi tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį (priešieškinį, prašymą), sukelia atitinkamus procesinius teisinius padarinius. Nustatęs, kad pagal taikytinas teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

16. CPK VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartims, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 straipsnis). Tai reiškia, kad, jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei minėtame CPK skyriuje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės.

17. Šiuo atveju nėra ginčo, jog tiek ieškovė, tiek atsakovas yra Jungtinės Karalystės piliečiai. Šalims (duomenys neskelbtini) gimė dukra D. E. K., (duomenys neskelbtini) gimė sūnus J. O. A. K.. Nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškove Jungtinėje Karalystėje. Atsakovas gyvena Lietuvoje.

18. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, 2020 m. vasario 1 d. įsigaliojo Susitarimas dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš ES ir Europos atominės energijos bendrijos. Europos Komisijos pranešime suinteresuotiems subjektams „Jungtinės Karalystės išstojimas ir ES civilinės teisenos ir tarptautinės privatinės teisės taisyklės“ yra pateiktas išaiškinimas, kad, 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ES teisę ES ir Jungtinės Karalystės santykiuose pakeičia Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos parengtos konvencijos su sąlyga, kad tiek ES (ES valstybės narės), tiek Jungtinė Karalystė yra konvencijos šalys. 2011 m. kovo 31 d. ES Taryba priėmė sprendimą (2011/220/ES) dėl 2007 m. Hagos konvencijos pasirašymo ES vardu. Šio sprendimo preambulėje nurodyta, kad Jungtinė Karalystė dalyvauja priimant ir taikant šį sprendimą.

19. Taigi, 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ginčai, susiję su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia ir tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, taip pat ginčai, susiję su išlaikymo prievolėmis, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, yra sprendžiami nacionalinės teisės normų ir atitinkamai 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje bei 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo, kurių dalyvės yra ir Lietuva, ir Jungtinė Karalystė, nuostatų pagrindu.

20. Pažymėtina, jog 2007 m. Hagos konvencijoje nustatytos tik „netiesioginės“ jurisdikcijos taisyklės, t. y. 18 straipsnis („Procedūrų apribojimai“) ir 20 straipsnis („Pripažinimo ir vykdymo pagrindai“). Kitaip tariant, šiame straipsnyje nėra taisyklių, kuriomis būtų reglamentuojama, kada valstybės institucija gali priimti sprendimą („tiesioginės jurisdikcijos taisyklės“); vietoj to šiose taisyklėse nustatytas pagrindas, kuriuo remiantis sprendimas turi būti priimamas, kad jį būtų galima pripažinti ir vykdyti kitoje valstybėje. Tai reiškia, kad, atliekant pripažinimo ir vykdymo veiksmus pagal 2007 m. Hagos konvenciją, bus tikrinama sprendimo kilmės valstybės kompetentingos institucijos jurisdikcija. Sprendimo pripažinimas ir vykdymas priklausys nuo to, ar sprendimo kilmės valstybės kompetentingos institucijos jurisdikcija atitinka vieną iš 2007 m. Konvencijos 20 straipsnyje nurodytų jurisdikcijos pagrindų.

21. 2007 m. Hagos konvencijoje nustatytos netiesioginės jurisdikcijos taisyklės tam tikra apimtimi atitinka 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Reglamentas) nustatytas tiesiogines jurisdikcijos taisykles. Nors 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio nuostatos nėra tiesioginės jurisdikcijos taisyklės, praktikoje kompetentingos institucijos gali į jas atsižvelgti priimdamos arba keisdamos sprendimą dėl išlaikymo, kurį ketinama pripažinti ir (arba) vykdyti užsienio 2007 m. Hagos konvencijos susitariančiojoje valstybėje. Teismas gali turėti jurisdikciją: pagal atsakovo ar kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją vietą (Reglamento 3 straipsnio a ir b punktai; 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a ir c punktai); atsakovas aiškiai sutiko su jurisdikcija arba įsitraukė į klausimo nagrinėjimą iš esmės, pasitaikius pirmai galimybei neprieštaraudamas jurisdikcijos pasirinkimui (2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies b punktas); jei vaiko, kuriam priteistas išlaikymas, nuolatinė gyvenamoji vieta buvo kilmės valstybėje su sąlyga, kad atsakovas kartu su vaiku gyveno toje valstybėje arba turėjo joje gyvenamąją vietą ir ten vaiką išlaikė (2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies d punktas); šalys sudarė rašytinį susitarimą dėl jurisdikcijos, išskyrus ginčus dėl vaiko išlaikymo prievolių (2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies e punktas); arba sprendimą priėmė institucija, kompetentinga asmens civilinės būklės arba tėvų valdžios nustatymo klausimais, nebent jurisdikcija buvo grindžiama vien vienos iš šalių pilietybe (Reglamento 3 straipsnio c ir d punktai; 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies f punktas).

22. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas remdamasis kita teismų praktika (Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-636-896/2024), netinkamai aiškino 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies e punktą ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, jog esant įtvirtintam prorogacinio susitarimo sudarymo draudimui ginčams dėl vaiko išlaikymo prievolių nagrinėjimo, šalių vaikams nuolat gyvenant Jungtinėje Karalystėje, ieškovė negali kreiptis į Lietuvos bendrosios kompetencijos teismus su ieškiniu dėl išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo.

23. Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-636-896/2024 faktinės aplinkybės buvo kitokios – šalys buvo sudariusios prorogacinį susitarimą dėl ginčo dėl išlaikymo (susitarė, jog ginčus dėl išlaikymo prievolių nagrinės Lietuvos bendrosios kompetencijos teismai), o tokio pobūdžio susitarimus Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies e punktas tiesiogiai draudžia. Dėl to šalims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Jungtinė Karalystė, kreipusis į Lietuvos bendrosios kompetencijos teismą, su ieškiniu dėl išlaikymo priteisimo, Kauno apygardos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos spręsti dėl vaiko išlaikymo priteisimo.

24. Šiuo atveju, susipažinus su ieškinio turiniu, nustatyta, jog ieškovė reiškė ieškinį dėl išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Taigi, sprendžiant šio reikalavimo jurisdikcijos klausimą turėjo būti patikrinta Lietuvos teismo jurisdikcija būtent pagal 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punktą.

25. 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta sprendimų dėl išlaikymo pripažinimo sąlyga (ir kartu – netiesioginė teismingumo taisyklė), kad vienoje susitariančiojoje valstybėje (kilmės valstybėje) priimtas sprendimas pripažįstamas ir vykdomas kitoje susitariančiojoje valstybėje, jeigu, pradedant procedūrą, atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo kilmės valstybėje.

26. Nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka 2007 m. Hagos konvencijoje nėra apibrėžta, todėl aplinkybė, ar atsakovas nuolat gyvena konkrečioje valstybėje, nustatytina atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos faktines aplinkybes, individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį. Taigi, nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta apibūdina tam tikrą ieškinio pateikimo momentu faktiškai susiklosčiusią (esančią) situaciją. Aptariama teisinė kategorija nusako pakankamą asmens ryšį su valstybe, kurioje priimtas teismo sprendimas (nagrinėjamu atveju – siekiama tokio sprendimo) dėl išlaikymo. Apskritai įprastinė (nuolatinė) gyvenamoji vieta nustatoma atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena ir išlaiko gyvenamąją vietą, kurioje yra asmens pirmoji (arba pagrindinė) gyvenamoji vieta, kurioje jis dirba (gauna darbo užmokestį) ir kt. (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-916/2024 50 punktą).

27. Atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, kaip siejamasis kriterijus, kuriuo grindžiama vienos ar kitos susitariančiosios šalies teismų jurisdikcija nagrinėti ginčus išieškant vaikų ir kitokias šeimos išlaikymo išmokas, 2007 m. Hagos konvencijos taikymo prasme yra svarbi teisinė kategorija, viena iš principo actor sequitur forum rei (ieškovas privalo sekti ginčo dalyko vietą) išraiškų, ja iš esmės siekiama užtikrinti atsakovo interesus (palengvinti jo teisminę gynybą), kad jis galėtų gintis valstybės, su kuria turi glaudžiausią ryšį (taigi – ir poreikį / paskatą domėtis jos teisine sistema), teismuose (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-916/2024 51 punktą).

28. Kaip ir nustatyta pirmiau, atsakovas savo gyvenamąją vietą nuo 2011 m. gruodžio 9 d. yra deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini). Nuo 2012 m. spalio 13 d. yra vedęs kitą moterį, su nauja sutuoktine augina kitą nepilnametį vaiką. Be to, iš kartu su ieškiniu pateiktos informacijos apie (duomenys neskelbtini) matyti, jog įmonei vadovauja atsakovas, įmonės registruotos buveinės adresas sutampa su deklaruota atsakovo gyvenamosios vietos adresu.

29. Taigi Lietuva yra atsakovo socialinių, šeimyninių ir ekonominių ryšių centras, o tai galėtų sudarytų prielaidas spręsti apie Lietuvos teismų jurisdikcijos taikymą vadovaujantis tarptautinių teisės aktų nuostatomis.

30. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tarptautinės teisės aktus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės reikalavimai dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo neteismingi Lietuvos teismams. Todėl apskųsta nutartis naikinama ir klausimas dėl ieškinio priėmimo perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.