Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisėjas Rimantas Sipavičius Baudž. byla Nr. 1A-224-5939-2014

Pranešėja Daiva Jankauskienė (Proceso Nr. 1-20-9-00391-2013-1) Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

2014 m. kovo 26 d.

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Jankauskienės, teisėjų Evaldo Gražio ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Evaldui Tarasevičiui, nuteistajai V. S., nuteistosios gynėjui advokatui Gintui Gustaičiui, nukentėjusiajai A. K., nukentėjusiosios atstovui advokatui Gintarui Platūkiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteista pagal LR BK 284 str. 1 d. 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per vieną mėnesį nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo jį vykdančioje institucijoje dienos, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje (LR BK 48 str. 6 d. 3 p.) bei tenkintas nukentėjusiosios A. K. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos, priteisiant jai 257 Lt, dalinai tenkintas ieškinys dėl neturtinės žalos, priteisiant A. K. 500 Lt. Taip pat iš V. S. priteista A. K. 1500 Lt advokato atstovavimo išlaidoms apmokėti (LR BPK 106 str. 2 d.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. pagal BK 284 str. 1 d. nuteista už tai, kad 2013-04-09, apie 11.30 val. viešoje vietoje – namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, laiptinėje įžūliais ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką – tyčia sudaužė nukentėjusiosios A. K. vazonus su gėlėmis, mesdama juos į nukentėjusiosios buto duris, po to ne mažiau kaip tris kartus spyrė A. K. į šlaunį, rankomis suspaudė dešinės rankos nykštį, tuo padarydama A. K. nežymų sveikatos sutrikdymą – dešinės plaštakos sumušimą bei poodines kraujosruvas kairės kojos šlaunyje ir dešinėje plaštakoje.

Apeliaciniu skundu nuteistoji prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 05 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį bei ją išteisinti. Nurodo, jog nuosprendis nemotyvuotas ir nepagrįstas, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra paremtas visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Mano, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes įrodančias, kad apeliantės veikoje nebuvo nusikalstamos veikos sudėties, būtinos baudžiamajai atsakomybei pagal LR BK 284 str. 1 d., todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – LR BK 2 str. 3 ir 4 d. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi vien tik A. K. bei jos kaimynės parodymais. Nors apeliantė teigia davusi nuoseklius ir išsamius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, tačiau pirmosios instancijos teismas juos atmetė. Apeliantė teigia, jog 2013-04-09 eidama namo link savo buto penktame aukšte pastebėjo A. K. dėliojančią atneštas gėles penkto aukšto laiptinės aikštelėje, o ne ketvirtame aukšte, kaip teigia A. K.. Eilinį kartą paprašė nedėti gėlių jos prižiūrimoje laiptinės aikštelėje, nes ji ir taip perpildyta gėlėmis. Pastebėjo, kad A. K. gėlės vėl stovi aikštelėje, todėl jas nustūmė nuo laiptų link A. K. durų (gėlių nemetė, nes tai buvo neįmanoma, kadangi durys šone). Po šio įvykio gėlės nebuvo sulaužytos, jos buvo tik be žemių ir jas buvo galima persodinti. Tuomet A. K., palypėjusi į penkto aukšto laiptinę, ėmė versti V. S. priklausančius masyvius žydinčių gėlių vazonus, norėdama atkeršyti už pasipriešinimą jos valiai. V. S. bandė sustabdyti kaimynę, todėl paėmusi už riešų neleido sulaužyti augalų ir koja pastūmė jos koją, kad ji nespardytų vazonų. Kad spyrė jai į šlaunį, nėra jokių įrodymų, be to, šio veiksmo negalima pavadinti spyriu, nes tai buvo savigynos veiksmas ir tokiu būdu pavyko sustabdyti įžūlius A. K. veiksmus. V. S. skunde teigia, jog jos nuomone, šiuos įrodymus teismas ignoravo ir tai nulėmė neteisingo ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Nuosprendyje nėra išsamių motyvų, leidžiančių spręsti apie realų visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą, kadangi jokio sutrikdymo nebuvo. Konfliktas vyko ne viešoje vietoje, o nukentėjusiajai ir apeliantės seseriai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojo namo laiptinėje, kuri apačioje yra rakinama kodine spyna. Apeliantė teigia, jog mano, kad kodine spyna rakinama laiptinė negali būti vadinama vieša vieta, kadangi be namo bendraturčių sutikimo nei vienas pašalinis asmuo į laiptinę negali patekti ar net pažiūrėti, kadangi tai privati valda. Apeliantė teigia, jog nuosprendyje pagrindžiant veikos kvalifikavimą pagal LR BK 284 str. 1 d. motyvai turi būti dėstomi taip, kad nekiltų jokių abejonių tiek dėl to, kad nustatytais pripažinti veiksmai turi būti vertinami kaip trikdantys visuomenės tvarką ir rimtį, tiek dėl tų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 str. 1 d., o ne pagal to paties straipsnio 2 dalį ar LR administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 str., nustatančius atsakomybę už panašius veiksmus. Tačiau Kauno apylinkės teismas nenurodydamas motyvų, kurių pagrindu apeliantė pripažinta kalta padariusi LR BK 284 str. 1 d. numatytą veiką, pažeidė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimus, kas yra pagrindas tokį teismo nuosprendį panaikinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusioji A. K. nurodo, jog nesutinka su apeliantės V. S. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Teigia, jog jos nusikalstama veika įrodyta ne tik jos (A. K.) duotais parodymais, bet ir nešališkų liudytojų policijos darbuotojų M. P., K. B., kaimynės I. M. parodymais. Taip pat V. S. kaltę byloje įrodo objektyvūs rašytiniai įrodymai – teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 942/13(02), kurioje konstatuota sužalojimai. Dokumentų, kurie prieštarautų nurodytoms traumos padarymo aplinkybėms ar laikui – nėra. Be šių sužalojimų V. S. padarė ir kitą sužalojimą, tai dešinės plaštakos 1 metakarpofalanginio sąnario kapsulės plyšimą, kas konstatuota gydymų įstaigų išrašuose. Atlikdamas medicininį tyrimą specialistas vertino šiuos medicininius dokumentus, tačiau sužalojimo nevertino todėl, kad jis nepatvirtintas kažkokiais specialiais tyrimais, tačiau nepaneigia, kad jis buvo padarytas, o tik neimtas domėn, vertinant sužalojimo mąstą. Apeliantė skunde neigia, tai, ką yra pripažinusi ikiteisminiame tyrime ir teisme – ikiteisminiame tyrime nurodė, jog ne mažiau kaip vieną kartą spyrė į sėdmenis, gėles nustūmė nuo laiptų, gėlės nukrito A. K. prie durų. Teismo posėdžio metu V. S. pripažino, kad metė į duris vazonus su gėlėmis, tačiau neigė, kad tai nukentėjusiosios gėlės, sakydama, kad gėlės yra V. S. sesers. Dėl spyrio koja teigė, kad galėjo padaryti A. K. atžvilgiu judesius koja, tačiau nepamena kokius. Todėl jos nenuoseklūs ir skirtingi parodymai duoti ikiteisminiame tyrime, teisme, išsakyti apeliaciniame skunde tik rodo, kad juos reikia vertinti kritiškai ir negalima visiškai tikėti. Policijos darbuotojai M. P. ir K. B. teisme patvirtino viešosios tvarkos pažeidimo ir vandališkų veiksmų buvimo faktą, nes rado sudaužytą gėlių vazoną ir jiems pati V. S. prisipažino, kad tai ji gėles sudaužė ir pasakė, jog viską sutvarkys. Nešališka liudytoja I. M. paliudijo, kad A. K. paskambino į jos buto duris ir būdama šoko būsenoje, išsigandusi prašė pagalbos, skundėsi, kad yra mušama. Taip pat atsiliepime nurodoma, jog negalima sutikti su apeliantės išdėstytais motyvais, jog laiptinė, nors ir rakinama, nėra vieša vietą. Namas penkiaaukštis, jame gyvena 15 šeimų, laiptinė bendra, ja naudojasi daug žmonių. Taip pat negalima sutikti, jog jos veiksmuose, elgesyje nebuvo vandališkumo požymių ar jos subjektyvinės pusės – tyčios. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant save priešpastatyti aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Mano, kad V. S. veiksmuose yra LR BK 284 str. numatyto nusikaltimo sudėtis, kadangi ji viešoje vietoje, dienos metu savo vandališkais veiksmais, iš chuliganiškų paskatų, dėl aiškaus žmogaus ir visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų paniekinimo tyčia pažeidė viešą rimtį, metė gėlių vazonus į buto duris juos sudaužydama taip pat prieš nukentėjusiąją – vyresnio amžiaus moterį, pavartojo fizinį smurtą, spyrė koja į šlaunį, sugriebė rankomis nykštį ir jį laužė, tuo padarydama sveikatos sutrikdymus. Prašo atmesti V. S. skundą ir Kauno apylinkės teismo 2013 12 05 nuosprendį palikti nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji V. S. ir nuteistosios gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusioji A. K. ir jos atstovas advokatas G.Platūkis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio normomis, patikrinus bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, sprendžia, kad nuteistosios apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantė ginčija nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, t.y. apeliantės veiksmus, teigia, jog jos veiksmai negali būti vertinami nusikaltimu. Taip pat nurodo, jog iš nuosprendžio neaišku, kodėl veika kvalifikuoti pagal LR BK 284 str. 1 d., o ne pagal to paties straipsnio 2 d. ar LR (duomenys neskelbtini) str.

Kaip matyti iš V. S. parodymų pirmosios instancijos teisme, kaltinamoji pripažino aplinkybę, jog vazonus su gėlėmis ji metė į nukentėjusiosios buto duris, tačiau teigė, jog gėlės buvo ne A. K., o jos (t.y. V. S.) sesers, kuri dvylika metų gyvena JAV. Taip pat nuteistoji pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, jog galėjo padaryti nukentėjusiosios atžvilgiu judesius koja, tačiau nepamena kokius ir nepripažįsta padariusi A. K. kūno sužalojimų. Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose V. S. buvo nurodžiusi, jog ne mažiau kaip vieną kartą įspyrė A. K. į sėdmenis, ji nurodė, jog tuo spyriu negalėjo sužaloti A. K. taip, kad atsirastų kraujosruvos. Tai, jog kaltinamoji spyrė A. K. į šlaunį, nukentėjusioji nurodė tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu. Liudytoja I. M. parodė, kad 2013-04-09 apie 11 val. išgirdo dviejų moterų triukšmą laiptinėje ir, pažiūrėjusi pro durų akutę, pamatė A. K. ir V. S. vartojančias necenzūrinius žodžius. Maždaug po pusvalandžio jai į duris paskambino A. K. ir pasakė „gelbėkit kaimyne, sumušė”. Už kelių minučių išeidama iš buto pamatė laiptinėje besimėtantį maišą su šiukšlėmis. Liudytojas K. B., pagal iškvietimą atvykęs į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, rado konfliktuojančias kaimynes ir sudaužytą gėlių vazoną. Jaunesnioji moteris (V. S.) prisipažino, kad tai ji tas gėles sudaužė, pasakė, kad viską sutvarkys, sušluos. Teigia, jog iki galo nelaukė, įsitikinęs, kad niekas pretenzijų tuo metu daugiau neturi, išvažiavo. Tuo metu, kai buvo įvykio vietoje, nė viena iš konfliktuojančių kaimynių nieko nesakė apie kokius nors sužalojimus, taip pat nesakė, kad kurios nors atžvilgiu būtų panaudotas fizinis smurtas. Kaip savo parodymuose teisiamojo posėdžio metu teigė A. K., V. S. sužalojimus rankoje jai padarė būtent po to, kai išvažiavo policijos pareigūnai, t.y. tuomet, kai V. S. tvarkė išmėtytas gėles, o A. K. ją filmavo.

Taigi Kauno apylinkės teismas, remdamasis posėdžio metu ištirtais įrodymais, padarė teisingą išvadą, jog V. S. bendroje daugiaaukščio namo laiptinėje, metė laiptinėje buvusias gėles prie A. K. durų bei įspyrė nukentėjusiajai į šlaunį tuo padarydama kraujosruvas. Teismas teisingai nurodė, jog tokiais savo veiksmais V. S. pažeidė viešąją tvarką ir rimtį, būtent dėl šių V. S. veiksmų nukentėjusioji A. K. kvietė policijos pareigūnus, kurie, atvykę į įvykio vietą matė A. K. bei V. S. parodymuose nurodytas aplinkybes – išmėtytus gėlių vazonus. Kad šiuos veiksmus atliko būtent V. S., atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, tiek nukentėjusioji A. K., tiek pati nuteistoji, teigdama, jog viską sutvarkys. Pareigūnams nusprendus, kad pretenzijų niekas niekam nereiškia ir iš įvykio vietos išvykus, prasidėjęs konfliktas tęsėsi toliau ir būtent šiuo metu V. S. sužalojo nukentėjusiosios ranką. Nors nuteistoji šias aplinkybes neigė, tačiau apylinkės teismas teisingai rėmėsi tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojos I. M. parodymais, kaip vieni kitiems neprieštaraujančiais, o papildančiais vieni kitus – I. M., nurodė, kad A. K. pasiskundė jai, jog yra sumušta ir išėjusi į laiptinę matė sukrautus maišus su šiukšlėmis, kas leidžia daryti kategorišką išvadą, jog nukentėjusioji buvo sužalota jos nurodytomis aplinkybėmis, t.y. po to, kai V. S. sutvarkė laiptinėje išmėtytas gėles.

LR BK 284 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Visuomenės rimties trikdymu paprastai laikomi veiksmai, dėl kurių aplinkiniai asmenys pasijuto pažeminti ar šokiruoti ir pan., pvz., kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas. Vadovaujantis teismine praktika ir teisės teorija, viešoji vieta laikoma tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys ir ne būtinai jų turi būti daug. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje net nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad LR BK 284 str. 2 d. numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, t.y., kad LR BK 284 str. 2 d. numatytam baudžiamajam nusižengimui pripažinti pakanka viešoje vietoje trikdyti visuomenės rimtį ar tvarką necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu. Jei visuomenės rimtis ar tvarka sutrikdoma įžūliu elgesiu, vandališkais ar kitais straipsnio dispozicijoje nurodytais veiksmais, veika kvalifikuojama pagal LR BK 284 str. 1 d.

Byloje neginčijamai nustatyta, jog daugiaaukščio gyvenamojo namo laiptinėje tarp V. S. ir A. K. įvyko konfliktas, kurio metu prieš A. K. buvo pavartotas fizinis smurtas, išmėtyti gėlių vazonai, konfliktą girdėjo kaimynė, kuri ėjo žiūrėti, kas vyksta, stebėdama pro durų akutę, buvo kviečiami policijos pareigūnai. Nors, atvykus policijos pareigūnams, V. S. nutraukė savo veiksmus, tačiau po jų išvykimo, vėl prieš nukentėjusiąją vartojo fizinį smurtą dėl visiškai menkavertės priežasties – dėl to, jog nukentėjusioji ją laiptinėje fotografavo.

V. S. veiksmai – vazonų mėtymas laiptinėje, spyrimas A. K., sugriebimas bei suspaudimas akivaizdžiai už save vyresnio, todėl ir fiziškai silpnesnio žmogaus nykščio, rodo, jog nuteistoji veikė tyčia, t. y. suvokė savo veikos pavojingumą ir pasekmes. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai, jie gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuo­me­­nės rim­tis ar viešoji tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje, kas pripažintinas įžūliu elgesiu.

Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, jog Kauno apylinkės teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai konstatavo, jog V. S. savo įžūliais ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarba aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį, t.y. būtent dėl tokių V. S. veiksmų atsirado BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodytų veiksmų pasekmės.

Apeliantė skunde nurodo, jog gėlės buvo ne nukentėjusiosios, bet V. S. sesers, o vazonai nebuvo sudaužyti, gėlės nebuvo sulaužytos. Tokie V. S. teiginiai paneigti jos pačios parodymais teisiamojo posėdžio metu, kur ji teigė, kad gėles iš pradžių nunešė prie A. K. durų, kadangi nenorėjo jomis rūpintis, t.y. tokiu poelgiu pripažino, jog gėlės yra nukentėjusiosios. Tai V. S. patvirtino ir apeliaciniame skunde, teigdama, jog paprašė A. K. nedėti gėlių jos prižiūrimoje laiptinėje. Be to, gėlių priklausomybė, šiuo konkrečiu atveju, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, o tai, jog vazonas buvo sudaužytas patvirtino liudytojas K. B., teigdamas, jog šiuos veiksmus pripažino ir V. S..

Apeliantė skunde teigia, jog teismas nuosprendyje rėmėsi tik suinteresuotų asmenų parodymais, o jos, t.y. V. S., parodymus atmetė. Kaip matyti iš nuosprendyje įvertintų V. S. parodymų, nuteistoji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme pripažino smurto vartojimo faktą (judesius koja bei sugriebimą nukentėjusiajai už riešų), teismas nesirėmė nuteistosios parodymų visuma, nurodydamas, jog jie neatitinka objektyvios tikrovės. Tokia teismo išvada pagrįsta, kadangi V. S. parodymai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios kito – iš pradžių V. S. pripažino spyrusi nukentėjusiajai, vėliau teigė, jog padarė judesius koja ir negalėjo sužaloti A. K.. Tačiau nukentėjusiosios sužalojimo faktas nustatytas objektyviais duomenimis, t.y. specialisto išvada (dešinės plaštakos sumušimas, poodinės kraujosruvos kairėje šlaunyje, dešinėje plaštakoje), smurto vartojimo faktą, nors ir netiesiogiai, patvirtino ir liudytoja I. M..

Taip pat kolegija nesutinka su skunde nurodytu teiginiu, jog apylinkės teismas nepasisakė dėl veikos kvalifikavimo. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio dalies ,,Dėl veikos kvalifikavimo“, joje nurodyti esminiai požymiai, t.y. įvertinta veikos padarymo vieta (daugiabučio namo laiptinė), nurodant, jog teismas ją laiko vieša vieta, nurodyta kuo pasireiškė viešosios tvarkos sutrikdymas ir kodėl veika kvalifikuota pagal LR BK 284 str. 1 d.

Apeliantės teiginys, jog rakinama laiptinė negali būti laikoma vieša vieta yra nepagrįstas, kadangi, tam, jog būtų galima patekti į laiptinę, visiškai nereikalingas namo bendrasavininkų sutikimas ar leidimas. Į laiptinę bet kada ir bet kam atrakinus duris gali patekti tiek namo gyventojų svečiai, paštininkas ar kiti pašaliniai asmenys. Be to, į laiptinę bet kuriuo momentu gali įeiti toje laiptinėje gyvenantys asmenys, tiek į laiptinę patekdami iš lauko pro laiptinės duris, tiek iš savo butų.

Tokiu būdu, atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės kaltę grindė įrodymų visetu ir remiantis išdėstytu konstatuoja, jog teisingai kvalifikavo apeliantės padarytą nusikalstamą veiką pagal LR BK 284 str. 1 d., kadangi teisiškai ją vertinti kaip administracinį teisės pažeidimą, numatytą (duomenys neskelbtini) str. ar baudžiamąjį nusižengimą, numatytą LR BK 284 str. 2 d., nėra jokio pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, V. S. apeliacinis skundas dėl veikos kvalifikavimo pagal LR BK 284 str. 1 d. atmetamas (LR BPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios atstovas advokatas G.Platūkis pateikė teismui kvitą dėl nukentėjusiosios patirtų atstovavimo teisme išlaidų - 1600 litų, tai patvirtina pinigų paėmimo kvitas (133 b.l.). Kolegija pažymi, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Kadangi apeliacinis skundas paduotas nuteistosios ir jame prašoma ją išteisinti, kas akivaizdžiai blogina nukentėjusiosios padėtį, todėl nukentėjusiosios atstovo advokato atvykimas į apeliacinės instancijos teismo posėdį ir dalyvavimas jame turi būti apmokėtas. 1600 Lt nėra per didelis advokato pagalbos išlaidų atlyginimas, todėl šios išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistosios V. S. nukentėjusiajai A. K. (LR BPK 103, 104 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš V. S. 1600 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus litų) nukentėjusiajai A. K. jos patirtų advokato išlaidų.