- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-23
- Bylos Nr.
- e2S-674-357/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-04774-2022-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Pareiškėjas
- K. M.
- Suinteresuotas asmuo
- VĮ „Turto bankas“, Šiaulių miesto Savivaldybės administracijai, VĮ „Registrų centras“
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. M. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos K. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ „Turto bankas“, Šiaulių miesto Savivaldybės administracijai, VĮ „Registrų centras“ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja K. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VĮ Turto banko, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai ir VĮ Registrų centrui, kuriuo prašo nustatyti, kad V. M., gim. (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį įgijo pareiškime nurodytą turtą – butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2022 m. spalio 6 d. nutartimi pareiškėjos K. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VĮ Turto banko, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai ir VĮ Registrų centrui dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo paliko nenagrinėtu.
3. Teismas nurodė, kad nei pareiškėjos senelis V. M., nei jos tėvas K. M. teisme nebuvo pareiškę reikalavimo nustatyti faktą, kad jie įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į daiktą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas neatskiriamai susijęs su palikėjo V. M., mirusio (duomenys neskelbtini), asmeniu ir pagal tokį byloje pareikštą reikalavimą teisių perėmimas neleidžiamas. Teismas darė išvadą, kad mirus asmeniui, teisme nepareiškusiam reikalavimo nustatyti faktą, jog jis įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į daiktą, jo materialiųjų subjektinių ir procesinių teisių perėmimas yra negalimas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
4. Atskiruoju skundu pareiškėja K. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 6 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Remiantis CK 5.1 straipsnio 2 dalimi, turtinė teisė įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą yra paveldima. Apeliantės senelis V. M. bute gyveno nuo 1975 metų iki pat savo mirties, o jam mirus, bute gyveno iki pat savo mirties apeliantės tėvas. Ta aplinkybė, kad apeliantės senelis V. M. iki pat savo mirties (duomenys neskelbtini) nebuvo pareiškęs reikalavimo teisme, jog jis įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į butą, negali užkirsti apeliantei, kaip teisėtai paveldėtojai, kreiptis į teismą ir įrodyti, kad jos senelis butą įgijo įgyjamosios senaties būdu, jį paveldėjo apeliantės tėvas, o jam mirus - apeliantė.
4.2. Daikto valdymo teisė yra paveldima turtinė teisė. Šios taisyklės išimčių dėl daikto valdymo, kaip pagrindo įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, teisės įstatymuose nenustatyta. Daikto valdymo teisė, kurios pagrindu gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, nėra, priešingai nei nurodyta skundžiamoje nutartyje, siejama su vienu konkrečiu asmeniu.
Atsiliepimas
4.3. Iš suinteresuotų asmenų atsiliepimų į pareiškimą negalima konstatuoti, kad yra kilęs ginčas, kadangi Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, jog neturi jokių duomenų apie būsto privatizavimą. Valstybės įmonė „Turto Bankas“ atsiliepime nurodė, kad apeliantė turėtų pateikti papildomus dokumentus, sprendžiant apie pareikšto prašymo pagrįstumą, o tai pat, vertintina, neįsigilino į apeliantės pateiktų su pareiškimu priedų turinį, kadangi nurodė, kad pagal „turto objekto duomenys dar yra tikslinami“. Apeliantės pateiktame į bylą 2022-08-04 NTR išraše apie butą nėra nurodyta „duomenys tikslinami“. Toks įrašas atsirado po to, kai apeliantė, vykdydama 2022 m. rugpjūčio 17 d. teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-10263-797/2022 nurodymą kreiptis į Valstybės įmonę Registrų centrą dėl nuosavybės teisės įregistravimo, kreipėsi, sumokėjo VĮ Registrų centrui mokestį pagal išankstinę sąskaitą. Taigi, apeliantės lėšomis ir iniciatyva 2022-09-07 NTR išraše apie butą atsirado įrašas „tvarkomas (nuo 2022-09-02)“ (visi įrodymai pateikti su pareiškimu). Tačiau apeliantės iniciatyva ir lėšomis padarytas įrašas neturi nieko bendro su valstybės nuosavybe ir neindikuoja kilusio ginčo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis).
6. Byloje kilo ginčas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos K. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VĮ Turto banko, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai ir VĮ Registrų centrui dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, paliko nenagrinėtu.
Dėl naujų įrodymų
7. Pareiškėja prašo prijungti prie bylos 2022-10-20 AB „Šiaulių energija“ raštą Nr. (8.181.)REA-SD- 2360 „Dėl mokėtojo kodo pakeitimo ir sutarties sudarymo“.
8. CPK 314 straipsnis numato dvi išimtis iš bendro naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme draudimo: kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tokius įrodymus priimti ir kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas, aiškindamas paminėtas proceso teisės nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, be to, kiekvienu atveju būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015 ir kt.). Jeigu įrodymai, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti juos priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 ir kt.). Teismas priima pareiškėjos pateiktą naują įrodymą.
Dėl skundo argumentų
9. Byloje iš Šiaulių miesto 1-ojo notaro biuro notaro V. Ž. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) liudijimų nustatyta, kad K. M., gim. (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), buvo priėmęs savo tėvo V. M., gim. (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą, o pareiškėja K. M. yra priėmusi savo tėvo K. M., gim. (duomenys neskelbtini), palikimą. Pareiškėja nurodo, kad ji yra priėmusi mirusio tėvo K. M. palikimą ir jos teisė kreiptis į teismą su pareiškimu dėl V. M., mirusio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo yra jai perėjusi paveldėjimo būdu.
10. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
11. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
12. Iš kito asmens (kitų asmenų) gali būti perimtas daikto valdymas, bet ne nuosavybės teisė ir, jeigu tokio asmens (asmenų) daikto valdymas atitiko CK 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, pagal CK 4.71 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą visų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu.
13. Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu.
14. CK 4.23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas.
15. Vadinasi, sprendžiant dėl daikto valdymo teisėtumo, turi būti vertinama, ar valdymo įgijimo pagrindas yra tapatus kuriam nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir tik dėl susiklosčiusių specifinių aplinkybių asmuo netapo daikto savininku, taip pat ar daikto valdymas nebuvo įgytas pažeidžiant teisės aktus.
16. Kasacinis teismas 2021 m. kovo 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, nurodė, kad CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks minėtoje CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims.
17. Pagal CK 4.69 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais, ir negali būti įgyjami valstybei ar savivaldybei priklausantys daiktai bei kito asmens (ne valdytojo) vardu registruoti daiktai. Vadinasi, įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teisė gali būti įgyjama tik į tokius daiktus, kurie, pirma, yra sukurti (suformuoti) taip, kad apskritai gali būti nuosavybės teisės objektai, antra, jie nuosavybės teise gali priklausyti privatiems asmenims, t. y. įstatymai nenustato draudimo tokius daiktus įgyti privačios nuosavybės teise. Be to, įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teise negali būti įgyjami daiktai, kurie priklauso valstybei arba savivaldybei, arba yra registruoti kito asmens (ne valdytojo) vardu. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
18. Nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti reikšminga teismų praktika, susijusi su teisėtų lūkesčių į turtą įgijimu, nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-421/2020 24–27 punktuose ir cituojama šios nutarties 59–62 punktuose. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje teisėtų lūkesčių apsauga pripažįstama sudėtine nuosavybės teisių, kurias garantuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatos, dalimi. Pagal EŽTT praktiką nuosavybės samprata neapribota egzistuojančios nuosavybės ir gali apimti turtą, įskaitant reikalavimo teises, dėl kurių pareiškėjas gali teigti turįs bent jau pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jos bus efektyviai įgyvendintos (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 12 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Lichtenšteino princas H. A. II prieš Vokietiją, peticijos Nr. 42527/98, par. 83; 2002 m. liepos 10 d. Didžiosios kolegijos sprendimo dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98, par. 73). Taigi, kiekvienu atveju reikia išnagrinėti klausimą, ar, remiantis bylos aplinkybėmis, jas vertinant kaip visumą, pareiškėjas turėjo teisę į materialinį (realiai egzistuojantį) (angl. substantive) interesą, saugomą pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2004 m. birželio 22 d. sprendimo byloje Broniowski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 31443/96, par. 129; 2013 m. vasario 7 d. sprendimo byloje Fabris prieš Prancūziją, peticijos Nr. 16574/08, par. 49, 51).
19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad nei pareiškėjos senelis V. M., nei jos tėvas K. M. teisme nebuvo pareiškę reikalavimo nustatyti faktą, kad jie įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į daiktą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas neatskiriamai susijęs su palikėjo V. M., mirusio (duomenys neskelbtini), asmeniu ir pagal tokį byloje pareikštą reikalavimą teisių perėmimas neleidžiamas, be to, mirus asmeniui, teisme nepareiškusiam reikalavimo nustatyti faktą, jog jis įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į daiktą, jo materialiųjų subjektinių ir procesinių teisių perėmimas yra negalimas.
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. e3K-3-189-701/2018) dėstomą praktiką (būtent jos pagrindu teismas darė šios nutarties 19 punkte nurodytas išvadas). Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje nutartyje kasacinis teismas nurodė, jog daikto valdymo teisė yra paveldima turtinė teisė; šios taisyklės išimčių dėl daikto valdymo, kaip pagrindo įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį, teisės įstatymuose nenustatyta; daikto valdymo teisė, kurios pagrindu gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, nėra siejama su vienu konkrečiu asmeniu, nes nustačius, kad kelių asmenų valdymas atitinka CK 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir tai, kad po vieno iš jų mirties kiti priėmė jo palikimą, laikas, kurį šie asmenys valdė statinius, skaičiuojamas kartu (CK 4.71 straipsnio 2 dalis); kai asmuo, teisme pareiškęs reikalavimą nustatyti faktą, kad jis įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į daiktą, miršta, toks teisme pareikštas palikėjo reikalavimas paveldėjimo teisės aspektu kvalifikuotinas ne kaip neatskiriamai susijęs su palikėjo asmeniu (CK 5.1 straipsnio 3 dalis), o kaip palikėjo turtinė reikalavimo teisė, kuri įeina į paveldėjimo objektą, nes valdymo teisė yra paveldima, o paveldėtojas įgyja tokias teises ir tokia apimtimi, kokias turėjo palikėjas (CK 5.1 straipsnio 2 dalis).
21. Iš aptarto įstatyminio reglamentavimo ir aktualios kasacinio teismo praktikos matyti, kad pareiškėja K. M. turi teisę pareikšti reikalavimą dėl nurodytos daiktinės teisės įgyjamosios senaties teisiniu pagrindu. Vertinant, kad pareiškėja turėtų formuluoti reikalavimą dėl nuosavybės teisių perimamumo ir pripažinimo pačiai pareiškėjai, pirmosios instancijos teismas gali taikyti trūkumų šalinimo institutą.
22. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apylinkės teismas netinkamai taikė ieškinio palikimą nenagrinėtu institutą, todėl nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
23. Kiti argumentai nagrinėjamoje proceso situacijoje nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja, nes teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 6 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.