Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) nenumatyta galimybė nutraukti pensijos mokėjimą, Sprendimas priimtas remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtintais Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai), t. y. poįstatyminiu aktu. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje kalbama apie dirbančius pareigūnus, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebuvo paskirta ir mokama.

II.

7. Teismas rėmėsi Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta piliečių teise gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais bei Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad jeigu įstatymu yra nustatyta kita, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardyta, pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garantuota nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

8. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas reglamentuojamas specialiuose teisės aktuose – Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme ir šį įstatymą įgyvendinančiame bei detalizuojančiame poįstatyminiame teisės akte – Pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose.

9. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas, skiriant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atitiko Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo reikalavimus dėl pensijos gavėjų tarnybos pobūdžio bei trukmės vidaus reikalų sistemoje. Šiuo atveju proceso šalys nesutaria dėl to, ar pagrįstai VSDFV Utenos skyrius 2016 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. (10.126) 520-173 nutarė nuo 2016 m. birželio 1 d. nutraukti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjui mokėjimą.

10. Ginčijamame administraciniame akte nurodyta, kad jis priimtas, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 7 dalimi (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1864 redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.), kurioje numatyta, kad tarnaujantiems pareigūnams ir kariams valstybinės pensijos nemokamos, išskyrus našlių pensijas. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys ir į to paties straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose, be kita ko, taip pat nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams. Taigi iš nurodyto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyvendinimas siejamas su tarnybos santykių pasibaigimu. Nustačius, kad šios Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir/arba mokama.

12. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatą bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. V-464 „Dėl papildomų funkcijų priskyrimo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui“ 1.1 punktą, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir šių pensijų priedų už tarnybą skyrimo ir mokėjimo funkciją asmenims, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, vykdo VSDFV Utenos skyrius. Taigi, atsakovo Sprendimas ginčijamu administraciniu aktu nutraukti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu mokėjimą pareiškėjui buvo priimtas tinkamai ir teisingai įgyvendinant VSDFV Utenos skyriui įstatymu nustatytą kompetenciją.

13. Pasibaigus administraciniam ginčui dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos teisėtumo, atsakovas į paaiškėjusias aplinkybes ir dėl to susiklosčiusią situaciją reagavo pakankamai operatyviai ir įgyvendindamas savo kompetenciją, sprendimą nutraukti pensijos mokėjimą priėmė per gana trumpą laikotarpį nuo informacijos apie pareiškėjo grąžinimą į pareigas gavimo. Iš pareiškėjo ginčijamu sprendimu nėra reikalaujama grąžinti iki tol gautą valstybinę pensiją. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad priimant ginčijamą sprendimą nebuvo pažeisti pareiškėjo teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nenumato galimybės nutraukti paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu 2016 m. gegužės 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2458-525/2016, kurioje teigiama, jog specialiame įstatyme (kitame teisės akte), apibrėžiančiame viešojo administravimo subjekto kompetenciją, nėra tiesiogiai (expressis verbis) numatytas konkretus šio subjekto veikimo būdas, konkretus administracinis veiksmas ar sprendimas ir nėra nurodyta, kaip konkrečioje situacijoje turėtų būti pasielgta, negali visiškai ir absoliučiai eliminuoti viešojo administravimo subjekto pareigos tinkamai įgyvendinti jam įstatymais priskirtas funkcijas konkrečioje viešojo administravimo srityje. Todėl siekiant užtikrinti efektyvumo principo įgyvendinimą viešojo administravimo subjekto veikloje, garantuoti teisingą ir protingą ribotų valstybės finansinių resursų panaudojimą, atsižvelgiant į socialinio teisingumo reikšmę, gali būti vertinama, jog įstatymu suteikti įgaliojimai viešojo administravimo subjektui priimti atitinkamą sprendimą apima ir tokio subjekto teisę, o tam tikrais atvejais ir pareigą, priimtą sprendimą pakeisti. Tai atlikdamas, viešojo administravimo subjektas negali veikti savo nuožiūra. Tokiose situacijose jį saisto reikalavimas nustatyti (atrasti) tinkamą ir teisingą privataus asmens teisių, inter alia (lot. be kita ko) turtinių interesų ir viešojo intereso užtikrinimo pusiausvyrą (konkuruojančių interesų balansą) ir nepažeisti reikalavimo dėl administracinių klaidų ar kitų priežasčių kilusių sunkumų naštą paskirstyti proporcingai. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus.

15. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentą, kad paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, grąžinus į pareigas ir toliau turi būti mokama, nes vadovaujantis Konstitucijos 23 straipsnio nuostatomis ir Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, nuosavybės teisiniai santykiai tarp jo ir valstybės jau yra atsiradę ir jie turi būti ginami, be to, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 7 dalis yra diskriminacinio pobūdžio, nes iš vidaus tarnybos išėjusiems pareigūnams, dirbantiems viešame ar privačiame sektoriuje, paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija mokama.

17. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytu teisiniu reguliavimu, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Reikalavimą įpareigoti atsakovą jam atnaujinti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą nuo 2016 m. birželio 1 d., teismas atmetė kaip išvestinį.

III.

19. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikytų materialiosios teisės ir proceso normų, todėl turi būti panaikintas.

20. Nesutinka su teismo vertinimu, kad atsakovo priimtas Sprendimas nutraukti pensijos mokėjimą buvo priimtas tinkamai ir teisingai įgyvendinant VSDFV Utenos skyriui įstatymu nustatytą kompetenciją. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kaip ir bet kuri kita pensija, yra asmens nuosavybė, kurią galima paimti, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme. Šiuo atveju, pareiškėjo nuosavybė buvo paimta vadovaujantis ne įstatymu, o poįstatyminiu aktu. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas negalėjo plečiamai taikyti įstatymo ar aiškinti Konstitucijos 23 straipsnio nuostatą paimdamas nuosavybę. VSDFV Utenos skyriaus sprendimas priimtas neturint tam įgaliojimų, todėl yra niekinis.

21. Pažymi, kad valstybinė pensija buvo mokama ilgiau nei dvejus metus (nuo 2014 m. birželio 12 iki 2016 m. liepos 21 d.), t. y. ilgą laiką, todėl sukūrė pakankamą teisinį saugumą dėl mokamos pensijos ir pagrįstą pasitikėjimą institucijos veiksmų teisėtumu.

22. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta apie dirbančius pareigūnus, kuriems valstybinė pensija nemokama ir kuriems ta pensija nebuvo paskirta, nes dirbantiems pareigūnams valstybinė pensija neskiriama. Tuo tarpu pareiškėjui valstybinė pensija buvo paskirta, todėl atsirado nuosavybės teisiniai santykiai ir jie turi būti ginami, t. y. paskirta pensija turi būti mokama toliau.

23. Atsakovas VSFDV Utenos skyrius prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

24. Nurodo, jog VSDFV direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. V-464 „Dėl papildomų funkcijų priskyrimo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui“ Utenos skyrius nuo 2015 m. sausio 1 d. perėmė pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir šių pensijų priedų už tarnybą skyrimo asmenims, funkcijas.

25. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama tik išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, taigi darytina išvada, kad teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyvendinimas siejamas su tarnybos santykių pasibaigimu. Nustačius, kad nėra įstatyme numatytų sąlygų, negali būti skiriama ir mokama pensija. Todėl pareiškėjui vėl grįžus į tą pačią vidaus tarnybą (pareigas), už kurią po atleidimo iš tarnybos jam buvo paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija su priedu, pareiškėjas nebeatitiko įstatyme nustatytų būtinų sąlygų, todėl pensija pareiškėjui nebegalėjo būti mokama.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nutraukimo pareiškėjui.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo A. L. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, atmetė kaip nepagrįstus, nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme numatytų sąlygų, todėl pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir/arba mokama.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimu, teigia, jog teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės ir proceso normas. Teigia, kad jam paskyrus pareigūnų ir karių valstybinę pensiją su priedu, pensija buvo mokama ilgą laiką. Nesutinka, kad VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. (10.126) 520-173, vertina, kad nutraukus nuo 2016 m. birželio 1 d. pensijos mokėjimą, buvo pažeista Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisė, be to, VSDFV Utenos skyrius neturėjo kompetencijos panaikinti pensijos mokėjimą, juo labiau, remiantis poįstatyminiais aktais.

29. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

30. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas reglamentuojamas specialiuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme ir šį įstatymą įgyvendinančiame bei detalizuojančiame poįstatyminiame teisės akte Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose. Šiuose teisės aktuose nustatomi asmenys, turintys teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, apibrėžiamos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos, pareigūnų ir karių tarnybos laikas pensijai skirti, šios pensijos dydžio nustatymo taisyklės, pensijų skyrimo tvarka ir kitos sąlygos. Taigi pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir / arba mokama.

31. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnis, reglamentuojantis pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą, nustato, kad pareigūnams ir kariams tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, pareigūnų ir karių valstybines pensijas <...> skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Kreipiantis dėl pensijos, privaloma pateikti visus Pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytus dokumentus, būtinus pensijai paskirti.

32. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad Vilniaus AVPK viršininko 2016 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. 10-TE-470 „Dėl tarnybos eigos“ 1.1 punktu vyresnysis komisaras A. L. nuo 2016 m. birželio 8 d. grąžintas į Vilniaus AVPK Širvintų r. PK viršininko pareigas.

33. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, sprendimo motyvus, dėl kurių atmestas pareiškėjo skundas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčo dalyką reglamentuojančias teisės normas bei tinkamai taikė formuojamą teismų praktiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

34. Bylos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus AVPK viršininko 2014 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 10-TE-322 „Dėl tarnybos eigos“, pareiškėjas A. L. atleistas iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 18 punktu, t. y. pareiškėjui atsisakius eiti kitas pareigas perkeliant rotacijos tvarka. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2014 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 11SP-2178 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo A. L.“, A. L. nuo 2014 m. balandžio 26 d. neterminuotai skirta 1 183,77 Lt pensija. Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėjus skundą dėl pareiškėjo atleidimo iš užimamų pareigų, 2016 m. kovo 10 d. priimtas sprendimas panaikinti Vilniaus AVPK 2014 m. balandžio 25 d. įsakymą Nr. 10-TE-322 „Dėl tarnybos eigos“ ir grąžinti A. L. į Vilniaus AVPK Širvintų r. PK viršininko pareigas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3470-261/2016 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimą paliko nepakeistu.

35. Teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėją grąžinus į Vilniaus AVPK Širvintų r. PK viršininko pareigas (eitas iki jo atleidimo iš pareigų), pareiškėjas tęsė tarnybą, taigi, buvo tarnaujantis pareigūnas. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui grįžus į tą pačią vidaus tarnybą (pareigas), pareiškėjas nebeatitiko įstatyme nustatytų būtinų sąlygų teisei į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, t. y. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 7 dalies, todėl pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti mokama.

36. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

37. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, ir kurie galėtų turėti įtakos priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

38. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad VSDFV Utenos skyrius neturėjo kompetencijos priimti Sprendimą nutraukti pensijos mokėjimą ir kad buvo remtasi poįstatyminiu aktu, taip pat, kad buvo pažeista Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai ir išsamiai pasisakė dėl šių argumentų (nutarties 12 punktas, 15 punktas), todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų iš naujo nepasisako.

39. Pareiškėjo teiginiai, kad jam ilgą laiką (nuo 2014 m. birželio 12 d. iki 2016 m. liepos 21 d.) buvo mokama pensija ir nutraukus pensijos mokėjimą pažeidžiami teisėti lūkesčiai, taip pat, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta nuostata tik apie dirbančius pareigūnus, kuriems pensija nebuvo paskirta, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas aiškiai reglamentuoja pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, kuriose nurodoma, kad tarnaujantiems pareigūnams ir kariams valstybinės pensijos nemokamos.

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas materialinės teisės ir proceso normas byloje taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.