Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Byloje nagrinėjamas administracinis ginčas yra kilęs vidaus tarnybos teisinių santykių, susijusių su socialinėmis pareigūnų garantijomis – pareigūnų ir karių valstybinėmis pensijomis – srityje. Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad jeigu įstatymu yra nustatyta kita, Konstitucijos 52straipsnyje tiesiogiai neįvardyta, pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garantuota nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Viena iš tokių Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytų socialinių garantijų yra valstybinės pensijos. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, yra viena iš valstybinių pensijų rūšių.Pasisakydamas dėl konstitucinės valstybinių pensijų (inter alia pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) prigimties, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas reglamentuojamas specialiuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme ir šį įstatymą įgyvendinančiame bei detalizuojančiame poįstatyminiame teisės akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtintuose Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose.Šiuose teisės aktuose nustatytas sąrašas asmenų, turinčių teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, apibrėžiamos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos, pareigūnų ir karių tarnybos laikas pensijai skirti, šios pensijos dydžio nustatymo taisyklės, pensijų skyrimo tvarka ir kitos sąlygos.Taigi pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas,skiriant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atitiko Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo reikalavimus dėl pensijos gavėjų tarnybos pobūdžio vidaus reikalų sistemoje bei trukmės. Šiuo atveju proceso šalys nesutaria dėl to, ar pagrįstai VSDFV Utenos skyrius2016 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nutarė nuo 2016 m. birželio 1 d. nutraukti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjuimokėjimą.

Ginčijamame administraciniame akte nurodyta, kad jis priimtas, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 7 dalimi (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1864 redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.), kurioje numatyta, kad tarnaujantiems pareigūnams ir kariams valstybinės pensijos nemokamos, išskyrus našlių pensijas.Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys ir į to paties straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose,be kita ko, taip pat nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams.Taigi iš nurodyto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyvendinimas siejamas su tarnybos santykių pasibaigimu. Nustačius, kad šiosPareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir/arba mokama.

Atsižvelgus į aptartą nagrinėjamo ginčo kontekste aktualų teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, vertintina, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2016 m. birželio 7 d. nutartį ir šia nutartimi neginčijamai patvirtinus, jog pareiškėjo atleidimas iš vidaus tarnybos dėl prieš tai netinkamai atliktos rotacijos procedūros yra neteisėtas, pareiškėjas buvo grąžintas į pareigas, kas sąlygojo poreikį peržiūrėti ir pareiškėjo atžvilgiu anksčiau priimtą sprendimą dėl valstybinės pensijos su priedu paskyrimo.Pareiškėjui vėl grįžus į tą pačią vidaus tarnybą (pareigas), už kurią po atleidimo iš tarnybos jam buvo paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensijasu priedu, pareiškėjas nebeatitikoįstatyme nustatytų būtinų sąlygų teisei į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, todėl, atsižvelgiant į konkuruojančių interesų pusiausvyrą, tokia pensija jam nebegalėjo būti mokama. Tokio turinio teisinis rezultatas ir buvo įformintas ginčijamu VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini).

Pažymėtina, kad ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikojelaikomasi nuostatos, kad įvertinus atitinkamas aplinkybes, administracinių aktų pakeitimas ar panaikinimas apskritai yra galimas. ESTT praktika suponuoja, kad pagal bendrąjį principą leidžiama atšaukti (neteisėtus) administracinius aktus, tačiau teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai reikalauja, kad neteisėtas aktas būtų panaikintas per protingą laikotarpį ir būtų atsižvelgta į tai, kiek suinteresuotas asmuo galėjo pasitikėti akto teisėtumu (pvz., ESTT 2006 m. gegužės 4 d. sprendimo byloje Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-508/03, 68 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija taip pat patvirtina, kad teisėtumo reikalavimui iš esmės neprieštarauja situacija, kai kompetentingos valstybės institucijos turi teisę persvarstyti priimtą sprendimą, jei po šio sprendimo priėmimo atsiranda naujų įrodymų ar reikšmingų aplinkybių (pvz., EŽTT 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05). Tačiau šio teismo praktikoje didelė reikšmė teikiama konkrečiam administracinių klaidų ištaisymo laikotarpiui, kuris turi būti itin greitas, ir aplinkybei, ar iš asmens reikalaujama grąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas (EŽTT 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05), 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Wieczorek prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18176/05).

Nagrinėjamu atveju atsakovo (VSDFV Utenos skyriaus) kompetencija, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, nutraukti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (su priedu) mokėjimą kildintina iš įgaliojimus priimti sprendimą dėl šios pensijos skyrimo ir mokėjimo nustatančios Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta, kad asmenims, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, pareigūnų ir karių valstybines pensijas ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų.Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. V-464 „Dėl papildomų funkcijų priskyrimo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui“ 1.1 punktą, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir šių pensijų priedų už tarnybą skyrimo ir mokėjimo funkcijąasmenims, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, vykdo VSDFV Utenos skyrius.

Visa tai lemia, kad atsakovo sprendimas ginčijamu administraciniu aktu nutraukti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu mokėjimą pareiškėjui buvo priimtas tinkamai ir teisingai įgyvendinant VSDFV Utenos skyriui įstatymu nustatytą kompetenciją. Pasibaigus administraciniam ginčui dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybosteisėtumo, atsakovas į paaiškėjusias aplinkybes ir dėl to susiklosčiusią situaciją reagavo pakankamai operatyviai ir įgyvendindamas savo kompetenciją, sprendimą nutraukti pensijos mokėjimą priėmė per gana trumpą laikotarpį nuo informacijos apie pareiškėjo grąžinimą į pareigas gavimo. Iš pareiškėjo ginčijamu sprendimu nėra reikalaujama grąžinti iki tol gautą valstybinę pensija. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad priimant ginčijamą sprendimą nebuvo pažeisti pareiškėjo teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai.