Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas E. K. padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 11SP-1400 rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktus.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 11SP-1400 rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktais nutraukė pareiškėjui pensijos su priedu mokėjimą nuo 2013 m. kovo 1 d., pareiškė reikalavimą grąžinti 3 376,35 Lt (977,86 Eur) kaip nepagrįstai gautą pensiją su priedu už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 30 d. iki 2013 m. kovo 1 d. per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įteikimo dienos. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės (toliau – Varėnos rinktinė) vadas 2012 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. TE-252 atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – ir Centrinė medicinos ekspertizės komisija, CMEK) išvadai), o Vidaus reikalų ministerijos kancleris 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 11SP-5058 neterminuotai pareiškėjui paskyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą nuo 2012 m. spalio 30 d. pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą (pareigūnų valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams, atleistiems dėl sveikatos, kai yra žinybinės centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvada). Varėnos rinktinės vado 2012 m. spalio 29 d. įsakyme Nr. TE-252 nurodytas atleidimo iš tarnybos pagrindas, suteikiantis teisę gauti pareigūno valstybinę pensiją, paremtas CMEK objektyviai nustatyta aplinkybe, t. y. pareiškėjo negalėjimu tęsti tarnybos dėl sveikatos būklės, panaikintas vėlesniu Varėnos rinktinės vado 2013 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. TE-56 be teisinio pagrindo. Pareiškėjo teigimu, nesant atitinkamo teismo sprendimo, vidaus reikalų ministras neturi teisinio pagrindo panaikinti minėtos institucijos kanclerio sprendimo dėl pensijos pareiškėjui paskyrimo ir nutraukti pensijos mokėjimą, nes Įstatymas tokio veikimo būdo nenumato. Pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos teisėtu pagrindu dėl objektyvių priežasčių – esant CMEK išvadai, kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, šis atleidimo pagrindas nėra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka. Įstatymas nenumato galimybės pačiam peržiūrėti ir panaikinti savo teisėtą sprendimą dėl pareigūnų pensijos skyrimo pareiškėjui.

3. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime (b. l. 21) atsakovas, remdamasis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nurodė, kad teisinis įpareigojimas elgtis vienokiu būdu kartu yra teisinis draudimas elgtis kitokiu būdu. Nustačiusi, kam pensija skiriama ir išmokama, ši norma draudžia skirti ir išmokėti pensiją neatitinkantiems šių sąlygų asmenims. Būtent šį draudimą išmokėti vykdė vidaus reikalų ministras, nutraukdamas pensijos mokėjimą, nes pareiškėjas pagal galutinę teisinę padėtį nėra atleistas dėl sveikatos. Pažymėjo, kad vidaus reikalų ministro teisė išreikalauti jau išmokėtą (permokėtą) pensiją kyla iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.237 straipsnio 2 dalies.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 30 d. sprendimu (b. l. 82-85) pareiškėjo skundą tenkino ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 11SP-1400 panaikino.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Varėnos rinktinės vado 2012 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. TE-76 pareiškėjui paskirta nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo įsakymu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2012 m. liepos 2 d. sprendimu panaikino Varėnos rinktinės vado 2012 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. TE-76 „D. E. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ 1 ir 2 punktus; grąžino pareiškėją į VSAT Varėnos rinktinės (duomenys neskelbtini) (A lygio, 10 kategorijos statutinio valstybės tarnautojo) pareigas; įpareigojo VSAT Varėnos rinktinę teisės aktų nustatyta tvarka išduoti pareiškėjui siuntimą į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės medicinos ekspertizės komisiją, kad būtų nustatytas jo tinkamumas tolesnei tarnybai; priteisė pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. kovo 7 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo dienos; priteisė pareiškėjui iš atsakovo Varėnos rinktinės 1 360 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taip pat nusprendė sprendimo dalį dėl pareiškėjo grąžinimo į valstybės tarnybą ir dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo vykdyti skubiai.

7. Varėnos rinktinės vadas, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, 2012 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. TE-252 atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai CMEK išvadai). Vidaus reikalų ministerijos kancleris 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 11SP-5058 pareiškėjui neterminuotai paskyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą nuo 2012 m. spalio 30 d. pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Taip pat Vidaus reikalų ministerijos kancleris 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 11SP-5057 nusprendė pareiškėjui mokėti valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą nuo 2012 m. spalio 30 d.

8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), administracinėje byloje Nr. A146-395/2013 išnagrinėjęs Varėnos rinktinės apeliacinį skundą, 2013 m. kovo 12 d. nutartimi jį patenkino iš dalies. LVAT pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą dėl Varėnos rinktinės vado 2012 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. TE-76 1 ir 2 punktų panaikinimo, pareiškėjo skundą dėl grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinę pravaikštą priteisimo ir įpareigojimo atsakovui išduoti pareiškėjui siuntimą į specializuotą medicinos ekspertizės komisiją atmetė. LVAT priteisė pareiškėjui iš atsakovo 250 Lt bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalis dėl bylos nutraukimo palikta nepakeista.

9. Po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties, Varėnos rinktinės vadas 2013 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. TE-56 panaikino savo 2012 m. spalio 29 d. įsakymą Nr. TE-252 ir 2012 m. liepos 11 d. įsakymą Nr. TE-183 bei 2013 m. kovo 25 d. raštu kreipėsi į vidaus reikalų ministrą dėl pensijos mokėjimo pareiškėjui. Vidaus reikalų ministras 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 11SP-1400 1 ir 2 punktais nutraukė pareiškėjui pensijos su priedu mokėjimą nuo 2013 m. kovo 1 d., pareiškė reikalavimą grąžinti 3 376,35 Lt (977,86 Eur) kaip nepagrįstai gautą pensiją su priedu už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 30 d. iki 2013 m. kovo 1 d. per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įteikimo dienos.

10. Pareiškėjas, nesutikdamas su Varėnos rinktinės vado 2013 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. TE-56, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti šio įsakymo 1.1 punktą, kuriuo pripažintas negaliojančiu 2012 m. spalio 29 d. įsakymas Nr. TE-252 dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, ir panaikinti 1.2 punktą, kuriuo pripažintas negaliojančiu Varėnos rinktinės vado 2012 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. TE-183 dėl pareiškėjo grąžinimo į pareigas. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs skundą, 2013 m. spalio 1 d. sprendimu panaikino Varėnos rinktinės vado 2013 m. kovo 18 d. įsakymo Nr. TE-56 1.1 ir 1.2 punktus. LVAT, išnagrinėjęs Varėnos rinktinės apeliacinį skundą, 2014 m. gegužės 6 d. nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.

11. Teismas pažymėjo, kad Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Nei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas, nei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, nei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas detaliau neaptaria kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kokia apimtimi ir kokiais terminais yra išieškoma pensijos permoka, nenurodo atvejų, kada tokia permoka gali būti neišieškoma. Todėl šiai situacijai spręsti turi būti taikomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios be pagrindo įgyto turto išreikalavimą. Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje numatytus atvejus. Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos.

12. Remdamasis gero administravimo principu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, gavęs Varėnos rinkinės vado raštą su priedais dėl prašymo spręsti pareiškėjui pensijos mokėjimą ir prieš priimdamas ginčo sprendimą, turėjo vadovautis gero administravimo principu, pasidomėti, ar pareiškėjas neginčija Varėnos rinktinės vado 2013 m. kovo 18 d. įsakymo Nr. TE-56 teisėtumo ir pagrįstumo. Nurodė, kad pareigos pranešti apie vykstantį administracinės bylos dėl jo atleidimo iš tarnybos nagrinėjimą teisės aktai pareiškėjui nenustatė. Tačiau Varėnos rinktinės vadas apie ginčą dėl 2013 m. kovo 18 d. įsakymo Kauno apygardos administraciniame teisme žinojo, teikė teismui atsiliepimus, apskundė sprendimą apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, o atsakovo apie tai neinformavo. LVAT, administracinėje byloje Nr. A143-680/2014 išnagrinėjęs Varėnos rinktinės vado apeliacinį skundą, konstatavo, kad atsakovas, kaip buvęs pareiškėjo darbdavys ir viešojo administravimo subjektas, neturėjo kompetencijos administraciniu būdu spręsti su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo įvykdymo atgręžimu susijusius klausimus, todėl 2013 m. kovo 18 d. įsakymas negali būti pripažintas teisėtu. Vadinasi, pareiškėjui pensija buvo mokėta teisėtai ir pagrįstai, neegzistavo sąlygų pensijos nutraukimui ir permokos grąžinimui, todėl ginčijamas sprendimas yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

13. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės aiškiai patvirtina, jog Varėnos rinktinės vado 2012 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. TE-252 pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, jam Vidaus reikalų ministerijos kanclerio sprendimu paskirta pareigūnų valstybinė pensija ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas nuo 2012 m. spalio 30 d. Šie sprendimai yra įsiteisėję, dėl jų nėra ginčo teismuose. Pareiškėjui pagrįstai mokama valstybinė pensija nuo 2012 m. spalio 30 d., todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nutraukti pareiškėjui pareigūnų valstybinės pensijos mokėjimo nuo 2013 m. kovo 1 d. ir reikšti reikalavimą išieškoti administracine tvarka pensijos permoką. Vidaus reikalų ministras neteisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, sprendimas susijęs išimtinai su pareiškėju, kiti sprendimo punktai (3, 4, 5 ) yra išvestiniai, todėl panaikintas visas ginčo sprendimas.

III.

14. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88), kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

15. Atsakovas teigia, kad LVAT pakeitus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą, šio sprendimo vykdymas ir vėlesnis atleidimas iš tarnybos dėl sveikatos yra neteisėti. Tvirtinama, kad taikytinas tas atleidimo iš tarnybos pagrindas, kuris atsirado pirmiau laike, šiuo atveju tai yra tarnybinis nusižengimas. Vidaus reikalų ministro teisė išsireikalauti išmokėtą pensiją kyla iš Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 2 dalies. Pažymi, kad dėl padaryto tarnybinio nusižengimo pareiškėjas negali būti laikomas sąžiningu.

16. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 92-94), jame prašo apeliacinį skundą atmesti.

17. Pareiškėjas nesutinka su apelianto pozicija, kad pareiškėjo grąžinimas į tarnybą, siuntimas į CMEK bei vėlesnis atleidimas savaime yra neteisėti, jokių teismo sprendimų dėl šių aktų neteisėtumo apeliantas nepateikė, nes jų nėra. Nagrinėjamu atveju galiojančiu laiko atžvilgiu vėlesniu laiko Varėnos rajono apylinkės teismo įsiteisėjusį 2013 m. spalio 31 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-572-308/2013 pagal Varėnos rinktinės ieškinį pareiškėjui dėl be teisėto pagrindo įgytų pinigų grąžinimo, kuriame konstatuota, kad ieškovas nenurodė jokių nesąžiningų pareiškėjo veiksmų, kurių pagrindu jam buvo išmokėtos prašomos priteisti sumos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

18. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 11SP-1400 (b. l. 24–25), kurio rezoliucinės dalies 1 punktu pareiškėjui, buvusiam Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės (duomenys neskelbtini) E. K., nuo 2013 m. kovo 1 d. nutrauktas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu mokėjimas. To paties sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktu pareiškėjui pareikštas reikalavimas grąžinti 3 376,35 Lt (977,86 Eur), kaip nepagrįstai gautą pensiją su priedu už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 30 d. iki 2013 m. kovo 1 d. per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įteikimo dienos. Kitais minėto sprendimo rezoliucinės dalies punktais Vidaus reikalų ministerijos Teisės departamentas įpareigotas išieškoti iš pareiškėjo 3 376,35 Lt (977,86 Eur), jei pareiškėjas negrąžins minėtos sumos (3 punktas); Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įpareigota išsiųsti šio sprendimo kopiją pareiškėjui (4 punktas); pareiškėjas informuotas apie tai, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įteikimo dienos (5 punktas). Taigi, kaip matyti, ginčijamu individualiu administraciniu aktu nuspręsta nebemokėti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu, taip pat priimtas sprendimas ne teismo tvarka iš pareiškėjo išreikalauti jam nuo 2012 m. spalio 30 d. iki 2013 m. kovo 1 d. išmokėtas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu sumas.

19. Byloje nagrinėjamas administracinis ginčas yra kilęs vidaus tarnybos teisinių santykių, susijusių su socialinėmis pareigūnų garantijomis – pareigūnų ir karių valstybinėmis pensijomis – srityje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad jeigu įstatymu yra nustatyta kita, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardyta, pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garantuota nurodytiems asmenims tokiais pagrindais ir dydžiais, kurie nustatyti įstatyme (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Viena iš tokių Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytų socialinių garantijų yra valstybinės pensijos. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, yra viena iš valstybinių pensijų rūšių.

20. Pasisakydamas dėl konstitucinės valstybinių pensijų (inter alia pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) prigimties, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei. Tokie valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, Konstitucijos normas ir principus, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

21. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas reglamentuojamas specialiuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme ir šį įstatymą įgyvendinančiame bei detalizuojančiame poįstatyminiame teisės akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtintuose Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose. Šiuose teisės aktuose nustatomi asmenys, turintys teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, apibrėžiamos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos, pareigūnų ir karių tarnybos laikas pensijai skirti, šios pensijos dydžio nustatymo taisyklės, pensijų skyrimo tvarka ir kitos sąlygos. Taigi pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas. Nustačius, kad šiame įstatyme numatytos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir / arba mokama.

22. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio ,,Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos“ (nagrinėjamai bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 19 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 1 dalyje reglamentuojama, kad ,,pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams: 1) ištarnavusiems vidaus reikalų <...> sistemose, <...> 20 ir daugiau metų; 2) ištarnavusiems prokuratūroje 20 ir daugiau metų ir sukakusiems Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių; 3) pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, susijusių su tarnyba; 4) atleistiems dėl sveikatos, kai yra žinybinės centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvada, arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba, ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų; 5) sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų“. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ,,pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių)“. Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams. Įstatyme nurodytos sąlygos, kurias turi atitikti tokie asmenys, yra įvairios: asmuo yra arba ištarnavęs tam tikrą metų skaičių, arba yra ištarnavęs tam tikrą metų skaičių ir sukakęs senatvės pensijos amžių, arba asmuo yra pripažintas nedarbingu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, arba yra atleistas iš tarnybos dėl sveikatos. Tais atvejais, kai asmuo iš vidaus tarnybos yra pašalintas dėl savo paties kaltės, taikomos papildomos teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgijimo sąlygos. Taigi iš minėtų nuostatų aišku, kad teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyvendinimas, be kita ko, priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis pareigūnas ar karys yra išėjęs iš vidaus tarnybos ir kokios yra kitos jo teisinį statusą apibūdinančios sąlygos (vidaus tarnybos stažas, amžius ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, kompetentingo subjekto sprendimai dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų siejami su tarnybos santykių pasibaigimu ir konkrečiomis šių santykių pasibaigimo aplinkybėmis, tokie sprendimai, jų teisėtumas bei pagrįstumas vertintinas minėtų konkrečių aplinkybių, susiklosčiusių individualiu atveju, kontekste.

23. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės vado 2012 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. TE-76 paskyrus jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl šio Varėnos rinktinės vado 2012 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. TE-76 teisėtumo ir pagrįstumo, jį tenkino ir 2012 m. liepos 2 d. sprendimu Varėnos rinktinės vado 2012 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. TE-76 panaikino, grąžino pareiškėją į ankstesnes pareigas, įpareigojo Varėnos rinktinę teisės aktų nustatyta tvarka išduoti pareiškėjui siuntimą į Centrinės medicinos ekspertizės komisiją tam, kad būtų nustatytas jo tinkamumas tolesnei tarnybai, taip pat priteisė pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. kovo 7 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo dienos. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjo grąžinimo į vidaus tarnybą ir vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nurodyta vykdyti skubiai.

24. Varėnos rinktinės vado 2012 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. TE-183 (b. l. 37) pareiškėjas buvo grąžintas į ankstesnes statutinio valstybės tarnautojo pareigas ir esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai, Varėnos rinktinės vado 2012 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. TE-252 buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kai pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Varėnos rinktinės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-395/2013 pakeitė šį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą dėl Varėnos rinktinės vado 2012 m. kovo 6 d. įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinę pravaikštą priteisimo, įpareigojimo atsakovui išduoti pareiškėjui siuntimą į CMEK atmetė.

26. Varėnos rinktinės vadas priėmė 2013 m. kovo 18 d. įsakymą Nr. TE-56, kuriuo savo priimtus įsakymus dėl pareiškėjo grąžinimo į ankstesnes pareigas (2012 m. liepos 11 d. įsakymą Nr. TE-183) ir atleidimo iš vidaus tarnybos dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai CMEK išvadai (2012 m. spalio 29 d. įsakymą Nr. TE-252) panaikino. Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Varėnos rinktinės vado 2013 m. kovo 18 d. įsakymo Nr. TE-56 teisėtumo ir pagrįstumo, jį tenkino ir 2013 m. spalio 1 d. sprendimu šį įsakymą panaikino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Varėnos rinktinės apeliacinį skundą, 2014 m. gegužės 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-680/2014 Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.

27. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija su priedu pareiškėjui nuo 2012 m. spalio 30 d. paskirta Vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimais Nr. 11SP-5057 ir Nr. 11SP-5058. Sprendimas paskirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją su priedu priimtas, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu (2011 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XI-1516 redakcija), kuriame nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams, atleistiems dėl sveikatos, kai yra žinybinės centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvada. Vidaus reikalų ministerijos kancleris, priimdamas minėtą sprendimą, atsižvelgė į anksčiau paminėtas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos nuo 2012 m. spalio 29 d. atleistas Varėnos rinktinės vado 2012 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. TE-252 pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai.

28. Ginčijamame administraciniame akte (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. balandžio 19 d. sprendime Nr. 11SP-1400) nurodyta, kad jis priimtas, vadovaujantis Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-86 redakcija), kurioje numatyta, kad pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės pašalintiems iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių). Vidaus reikalų ministras sprendimą nutraukti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu mokėjimą pareiškėjui priėmė, atsižvelgęs į dvi anksčiau paminėtas faktines aplinkybes, t. y. į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-395/2013 pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą ir paliko galioti Varėnos rinktinės vado 2012 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. TE-76, kuriuo pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 7 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 14 punktą, t. y. pritaikius tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos; ir į tai, kad pareiškėjas atleidimo iš vidaus tarnybos dieną nebuvo ištarnavęs 20 metų. Taigi Vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimai Nr. 11SP-5057 ir Nr. 11SP-5058 paskirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją su priedu pareiškėjui priimti, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas dėl sveikatos, o tokį sprendimą keičiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. balandžio 19 d. sprendimas Nr. 11SP-1400, kuriuo nutrauktas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu mokėjimas pareiškėjui – atsižvelgus, be kita ko, į tai, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo pašalintas dėl savo paties kaltės.

29. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Viešojo administravimo srityje taikomi teisėtumo, įstatymo viršenybės, nepiktnaudžiavimo valdžia principai, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, reikalauja ne tik nustatyti objektyvius priimamam sprendimui reikalingus duomenis (faktus), bet ir tinkamai teisiškai juos įvertinti. Viešojo administravimo institucija, atlikdama objektyviai nustatytų duomenų (faktų) vertinimą ir paisydama anksčiau paminėtų principų, privalo atsižvelgti į teisinių santykių, dėl kurių priimamas administracinis sprendimas, turinio ypatumus ir šiuos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų paskirtį.

30. Kaip minėta, pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalį (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-86 redakcija), pareigūnams ir kariams, dėl pačių kaltės pašalintiems iš vidaus tarnybos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama, esant šioms papildomoms sąlygoms: jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų; ir yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių). Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nei atleidimo iš vidaus tarnybos dėl tarnybinės nuobaudos momentu, nei vėlesnio atleidimo iš vidaus tarnybos dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai CMEK išvadai, momentu nebuvo ištarnavęs 20 ar daugiau metų. Vadinasi, atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai ir pagrįstai atsižvelgė į šią faktinę aplinkybę. Sprendžiant, ar atsakovas šiuo atveju pagrįstai vertino, jog pareiškėjas iš vidaus tarnybos yra pašalintas dėl savo paties kaltės, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-395/2013, buvo galutinai išspręstas tarp pareiškėjo ir institucijos, kurioje pareiškėjas atliko tarnybą, iškilęs administracinis ginčas dėl tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš vidaus tarnybos – teisėtumo. Galutine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi iš esmės buvo konstatuota, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos, remiantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 14 punktu (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija), t. y. dėl tarnybinės nuobaudos, atleistas teisėtai ir pagrįstai. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, galutinai išnagrinėjęs ginčą dėl tarnybinės nuobaudos teisėtumo, priimta 2013 m. kovo 12 d. nutartimi padarė tiesioginę įtaką nagrinėjamo teisinio santykio dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos turiniui, todėl šiuo konkrečiu atveju turi būti laikoma, jog pareiškėjas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies prasme iš vidaus tarnybos yra pašalintas dėl savo paties kaltės.

31. Vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimai Nr. 11SP-5057 ir Nr. 11SP-5058 paskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją su priedu priimti laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 11 d., kai, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą dėl pareiškėjo skubaus grąžinimo į vidaus tarnybą, atsakovas Varėnos rinkinės vadas 2012 m. liepos 11 d. įsakymu grąžino pareiškėją į buvusias pareigas, iki 2013 m. kovo 12 d., kai buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis, kuria, kaip minėta, pareiškėjo skundas dėl tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš vidaus tarnybos – neteisėtumo buvo atmestas kaip nepagrįstas. Taigi pareigūnų ir karių valstybinė pensija su priedu pareiškėjui buvo paskirta, neįsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui dėl tarnybinės nuobaudos teisėtumo, t. y. galutinai neišsprendus klausimo dėl teisiškai reikšmingo fakto, susijusio su pareiškėjo kalte vidaus tarnybos santykių pasibaigimo momentu. Todėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir / arba mokėjimo sąlygos negali būti siejamos su šiuo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindu. Iš to išplaukia, kad pareiškėjo teisės į pareigūnų ir karių valstybinės pensijos įgijimo (išlaikymo) sąlygos vertintinos, atsižvelgiant į faktinę aplinkybę, jog pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas pagal Varėnos rinktinės vado 2012 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. TE-76, kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos.

32. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad oficialioje konstitucinėje doktrinoje laikomasi nuostatos, jog dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu (pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad pareigūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas). Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, ši konstitucinė jurisprudencija suponuoja, jog pareigūnas, pašalintas iš vidaus tarnybos dėl tarnybai keliamų reikalavimų pažeidimo, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo prasme negali būti teisiškai vienodai traktuojamas, kaip ir pareigūnai, kurių vidaus tarnybos teisiniai santykiai baigėsi kitais pagrindais, t. y. nesant jų pačių kaltės. Vadinasi, įstatymų leidėjas, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatęs griežtesnį teisinį reguliavimą (papildomų sąlygų atitikimo prasme) tais atvejais, kai pareigūnas iš vidaus tarnybos pašalinamas inter alia dėl tarnybinio nusižengimo (netinkamo tarnybinių pareigų vykdymo), šiai aplinkybei suteikė teisinę reikšmę, kurios ignoravimas reikštų ir pačios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos konstitucinės paskirties paneigimą. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymui faktą, kad tarnybos santykiai yra pasibaigę dėl pareigūno kaltės, pripažįstant teisiškai reikšmingu, ir esant galutiniam bei neskundžiamam teismo sprendimui dėl pareigūno kaltės buvimo tarnybinių santykių pasibaigimo momentu, turi būti taikoma Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų 3 straipsnio 2 dalis.

33. Kadangi byloje nustatyta, jog pareiškėjas nėra ištarnavęs 20 ar daugiau metų ir jis yra atleistas iš vidaus tarnybos dėl tarnybinio nusižengimo (o tai yra teisiškai reikšminga aplinkybė šioje byloje), tokia situacija neatitinka įstatyme numatytų teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyvendinimo sąlygų. Tai yra esminė aplinkybė, kuri lemia, kad vadovaujantis teisėtumo, įstatymo viršenybės principais, turi būti užtikrinamas teisėtas ir tinkamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu mokėjimas, todėl atsakovo bei institucijos, kurioje pareiškėjas atliko tarnybą, veiksmai ir sprendimai (t. y. Varėnos rinktinės vado 2012 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. TE-183, kuriuo pareiškėjas buvo grąžintas į ankstesnes statutinio valstybės tarnautojo pareigas, Varėnos rinktinės vado 2012 m. spalio 29 d. įsakymas Nr. TE-252, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai CMEK išvadai), priimti vėliau po pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dėl tarnybinės nuobaudos, šiuo konkrečiu atveju negali suteikti teisinio pagrindo pareiškėjui pagal Vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimus Nr. 11SP-5057 ir Nr. 11SP-5058 mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu išsaugojimui.

34. Išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama byloje susiklosčiusią teisinę ir faktinę situaciją, šiame kontekste taip pat pažymi, kad teismuose vykusio administracinio ginčo dėl Varėnos rinktinės vado 2013 m. kovo 18 d. įsakymo Nr. TE-56, kuriuo buvo panaikinti Varėnos rinktinės vado įsakymai dėl pareiškėjo grąžinimo į ankstesnes pareigas (2012 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. TE-183) ir atleidimo iš vidaus tarnybos dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai CMEK išvadai (2012 m. spalio 29 d. įsakymas Nr. TE-252), teisėtumo metu iš esmės buvo sprendžiama tik dėl Varėnos rinktinės, kaip buvusio pareiškėjo darbdavio ir viešojo administravimo subjekto, kompetencijos administraciniu būdu panaikinti su pareiškėjo teisine padėtimi, t. y. jo atleidimu iš vidaus tarnybos, susijusius anksčiau priimtus individualius administracinius sprendimus. Tačiau nei pirmosios instancijos teismas 2013 m. spalio 1 d. sprendimu, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 6 d. nutartimi nesprendė klausimo dėl pareiškėjo teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgyvendinimo sąlygų. Tai, kad galutine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo konstatuoti neteisėti institucijos veiksmai, naikinant savo anksčiau priimtus sprendimus, tik patvirtino, jog viešojo administravimo subjektas, spręsdamas pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos klausimus, pasirinko netinkamą elgesio būdą, tačiau materialine prasme minėti teismų sprendimai nepaneigė prejudiciniu tapusio fakto, jog pareiškėjas teisiškai reikšmingu momentu iš vidaus tarnybos buvo pašalintas dėl savo paties kaltės. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, nutraukdamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu mokėjimą pareiškėjui, tinkamai vertino susiklosčiusią situaciją, t. y. teisingai laikė, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo pašalintas dėl savo paties kaltės, dėl ko pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu mokėjimas nebegalėjo būti tęsiamas, ir šiuo aspektu priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

35. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nenumato tokio veikimo būdo, kokį pasirinko atsakovas, t. y. nenumato galimybės nutraukti paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo, išplėstinė teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad tai, jog specialiame įstatyme (kitame teisės akte), apibrėžiančiame viešojo administravimo subjekto kompetenciją, nėra tiesiogiai (expressis verbis) numatytas konkretus šio subjekto veikimo būdas, konkretus administracinis veiksmas ar sprendimas ir nėra nurodyta, kaip konkrečioje situacijoje turėtų būti pasielgta, negali visiškai ir absoliučiai eliminuoti viešojo administravimo subjekto pareigos tinkamai įgyvendinti jam įstatymais priskirtas funkcijas konkrečioje viešojo administravimo srityje. Todėl siekiant užtikrinti efektyvumo principo įgyvendinimą viešojo administravimo subjekto veikloje, garantuoti teisingą ir protingą ribotų valstybės finansinių resursų panaudojimą, atsižvelgiant į socialinio teisingumo reikšmę, gali būti vertinama, jog įstatymu suteikti įgaliojimai viešojo administravimo subjektui priimti atitinkamą sprendimą apima ir tokio subjekto teisę, o tam tikrais atvejais ir pareigą, priimtą sprendimą pakeisti. Tai atlikdamas, viešojo administravimo subjektas negali veikti savo nuožiūra. Tokiose situacijose jį saisto reikalavimas nustatyti (atrasti) tinkamą ir teisingą privataus asmens teisių, inter alia turtinių interesų ir viešojo intereso užtikrinimo pusiausvyrą (konkuruojančių interesų balansą) ir nepažeisti reikalavimo dėl administracinių klaidų ar kitų priežasčių kilusių sunkumų naštą paskirstyti proporcingai.

36. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kuria nagrinėjamu atveju gali būti remiamasi, kaip papildomu teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu, laikomasi nuostatos, kad įvertinus atitinkamas aplinkybes, administracinių aktų pakeitimas ar panaikinimas apskritai yra galimas. Pavyzdžiui, Gabriel Simon byloje Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad tais atvejais, kai administracinė institucija sužino, kad tam tikra išmoka buvo paskirta, kaip neteisingo teisės akto nuostatų aiškinimo pasekmė, ji turi teisę pakeisti savo ankstesnį sprendimą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1961m. birželio 1 d. sprendimas byloje Gabriel Simon prieš Europos Bendrijų Teisingumo Teismą, 15/60). Situacijoje, kai pareiškėjui, kuris grįžo dirbti į Briuselį, ir toliau 8 metus buvo mokama išmoka už darbą ne gyvenamojoje vietoje, t. y. Liuksemburge, taip pat buvo sprendžiama, kad nors retroaktyvus sprendimo mokėti tokias išmokas panaikinimas galimas tik laikantis griežtų taisyklių, tokį sprendimą iš esmės galima panaikinti ateities požiūriu (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimas byloje Antoon Herpels prieš Komisiją, 54/77). Taigi Teisingumo Teismo praktika suponuoja, kad pagal bendrąjį principą leidžiama atšaukti (neteisėtus) administracinius aktus, tačiau teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai reikalauja, kad neteisėtas aktas būtų panaikintas per protingą laikotarpį ir būtų atsižvelgta į tai, kiek suinteresuotas asmuo galėjo pasitikėti akto teisėtumu (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 4 d. sprendimo byloje Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-508/03, 68 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija taip pat patvirtina, kad teisėtumo reikalavimui iš esmės neprieštarauja situacija, kai kompetentingos valstybės institucijos turi teisę persvarstyti priimtą sprendimą, jei po šio sprendimo priėmimo atsiranda naujų įrodymų ar reikšmingų aplinkybių (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05). Tačiau šio teismo praktikoje didelė reikšmė teikiama konkrečiam administracinių klaidų ištaisymo laikotarpiui, kuris turi būti itin greitas, ir aplinkybei, ar iš asmens reikalaujama grąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05), 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Wieczorek prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18176/05).

37. Nagrinėjamu atveju atsakovo (vidaus reikalų ministro) kompetencija, atsižvelgiant į konkrečios situacijos faktines aplinkybes, nutraukti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (su priedu) mokėjimą kildintina iš įgaliojimus priimti sprendimą dėl šios pensijos skyrimo ir mokėjimo nustatančios Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-86 redakcija), kurioje įtvirtinta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija pagal tai, kurioje iš šių institucijų asmuo tarnavo paskiausiai.

38. Atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes, vertintina, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį ir šia nutartimi neginčijamai patvirtinus, jog pareiškėjo atleidimas iš vidaus tarnybos dėl tarnybinio nusižengimo yra teisėtas, kas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo taikymo prasme reiškia, jog pareiškėjas iš vidaus tarnybos yra pašalintas dėl savo paties kaltės, tai sąlygojo poreikį peržiūrėti anksčiau priimtą sprendimą dėl valstybinės pensijos su priedu paskyrimo pareiškėjui. Pasibaigus administraciniam ginčui dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dėl tarnybinio nusižengimo teisėtumo, atsakovas į paaiškėjusias aplinkybes ir dėl to susiklosčiusią situaciją reagavo pakankamai operatyviai ir įgyvendindamas savo kompetenciją, sprendimą nutraukti pensijos mokėjimą priėmė gana greitai (iš esmės per vieną mėnesį). Valstybinė pensija su priedu pagal Vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimus Nr. 11SP-5057 ir Nr. 11SP-5058 pareiškėjui buvo mokama ne itin ilgą laikotarpį, t. y. nuo 2012 m. spalio 30 d. iki 2013 m. kovo 1 d. (keturis mėnesius). Aplinkybė, kad valstybinė pensija su priedu pareiškėjui buvo mokama dar nesibaigus teisminiams ginčams dėl tarnybinės nuobaudos teisėtumo, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, taip pat prisidėjo prie to, jog negalėjo būti sukurtas pakankamas teisinis saugumas dėl mokamos pensijos ir pagrįstas pasitikėjimas institucijos veiksmų teisėtumu. Pareiškėjas šioje byloje nagrinėjamo ginčo metu nenurodė, kad jis paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu mokėjimą būtų siejęs su reikšmingais finansiniais interesais. Visa tai lemia, kad atsakovo sprendimas ginčijamo administracinio akto rezoliucinės dalies 1 punktu nutraukti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu mokėjimą pareiškėjui buvo priimtas tinkamai ir teisingai įgyvendinant vidaus reikalų ministrui įstatymu nustatytą kompetenciją. Šiuo konkrečiu atveju nustačius, kad pareiškėjas neatitinka (teisiškai reikšmingu momentu neatitiko) įstatyme nustatytų būtinų sąlygų teisei į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, atsižvelgiant į konkuruojančių interesų pusiausvyrą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam nebegali būti mokama. Tokio turinio teisinis rezultatas susiklosčiusioje situacijoje ir buvo įformintas ginčijamo vidaus reikalų ministro 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkte.

39. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad ginčijamu vidaus reikalų ministro sprendimu nutraukus pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą, pareiškėjui tokiu būdu buvo pritaikyta bausmė (ekonominio pobūdžio sankcija). Pareiškėjo nurodytoje konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtas Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, konstatuota, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies (1994 m. gruodžio 13 d. įstatymo Nr. I-693 redakcija) nuostata, kad nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą asmeniui nutraukiamas paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, įtvirtinančiam konstitucinius nuosavybės teisės gynybos bei apsaugos pagrindus, 31 straipsnio 5 daliai, numatančiai, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, bei 52 straipsniui, įtvirtinančiam, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime išaiškinta, kad Konstitucijos 23 straipsnio požiūriu minėtoje įstatymo nuostatoje nustatytu teisiniu reguliavimu ne tik pažeidžiama asmens įgyta turtinė teisė į valstybės laiduojamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, bet ir neapsaugoma jo teisė reikalauti, kad jam būtų toliau mokama įstatymo nustatyto dydžio pensija, kuri yra grindžiama asmens tarnyba Lietuvos valstybei, kai asmuo įvykdė visas įstatymo nustatytas sąlygas ir kai tokia pensija yra paskirta ir mokama. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies aspektu nurodyta, kad aptariamas teisinis reguliavimas reiškia, jog asmuo, kuriam yra paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir kurį teismas jau yra nubaudęs už tyčinio nusikaltimo padarymą, yra nubaudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą jam pritaikant turtinio pobūdžio sankciją (asmeniui paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimą), kuri savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei. Dėl atitikties Konstitucijos 52 straipsniui, pasisakyta, jog asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas pareigūnų ar karių valstybinei pensijai gauti, turi teisę į šią pensiją. Jeigu asmeniui pareigūnų ar karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, tai ji turi būti mokama ir toliau. Atkreiptinas dėmesys, kad visos šios konstitucinės jurisprudencijos nuostatos taikytinos situacijose, kai asmens teisė į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nėra ginčijama, paaiškėjus, kad asmuo neatitinka jos skyrimo sąlygų, ir šios pensijos mokėjimas nutraukiamas dėl to, jog asmuo po teisės į valstybinę pensiją įgijimo padaro tyčinę nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi kitokia situacija, t. y. tokia teisinė padėtis, kai pareiškėjas, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą, neatitinka pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygų, ir valstybinės pensijos mokėjimas jam nutrauktas dėl asmens veiksmų, kurie atlikti iki sprendimo paskirti ir mokėti valstybinę pensiją priėmimo (iki Vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimų Nr. 11SP-5057 ir Nr. 11SP-5058). Todėl šiuo atveju negalima teigti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nebemokėjimu (mokėjimo nutraukimu) yra pažeidžiama pareiškėjo nuosavybės teisė ar jis yra baudžiamas antrą kartą.

40. Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčijamo atsakovo sprendimo teisėtumo klausimą, šioje dalyje netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir neteisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, naikinant jo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 11SP-1400 rezoliucinės dalies 1 punkto neteisėtumo patenkintas.

V.

41. Ginčijamu administraciniu aktu (sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktu) atsakovas taip pat pareiškė reikalavimą pareiškėjui grąžinti 3 376,35 Lt (977,86 Eur), kaip nepagrįstai gautą pensiją su priedu už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 30 d. iki 2013 m. kovo 1 d. per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įteikimo dienos. Taigi atsakovas šiuo sprendimu siekia iš pareiškėjo išreikalauti jam išmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu sumą.

42. Kaip matyti iš anksčiau minėtų faktinių bylos aplinkybių, nuo 2012 m. spalio 30 d. pareiškėjui buvo mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija su priedu pagal Vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimus Nr. 11SP-5057 ir Nr. 11SP-5058. Nurodyto laikotarpio, už kurį reikalaujama sugrąžinti institucijos išmokėtą valstybinę pensiją, pabaigos momentas (2013 m. kovo 1 d.) ginčijamame akte siejamas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties priėmimu, kada buvo konstatuotas pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dėl tarnybinio nusižengimo teisėtumas. Pirmiau šiame procesiniame sprendime konstatuota, kad šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusioje situacijoje laikoma, jog pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas dėl tarnybinio nusižengimo, t. y. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo prasme iš vidaus tarnybos jis pašalintas dėl savo paties kaltės, ir tarnybinių teisinių santykių pasibaigimo šiuo pagrindu momentu pareiškėjas neatitiko įstatyme numatytų teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją įgijimo sąlygų.

43. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojęs teisinis reguliavimas (inter alia Valstybinių pensijų įstatymas, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) nagrinėjamu atveju kilusio ginčo teisinės situacijos sprendimo taisyklių nenustatė. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija su priedu, kurių sugrąžinimo į valstybės biudžetą siekia atsakovas, buvo išmokėta dėl aplinkybių, nesusijusių su pareiškėjo pareigos pateikti įstatymo reikalaujamus duomenis nevykdymu ir / ar įstatyme nurodytų draudžiamųjų pajamų turėjimu, todėl ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio teisinio reguliavimo nuostatos nėra tinkamas teisinis pagrindas aplinkybėms dėl pareiškėjui išmokėtų sumų išreikalavimo kvalifikuoti.

44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašioje teisinių santykių – permokėtų valstybinio socialinio draudimo našlių pensijos sumų išieškojimo – srityje yra išaiškinęs, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnį, 36 straipsnio 6 dalį, taip pat Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnį, galimybė išieškoti iš socialinio draudimo išmokų gavėjo susidariusią atitinkamų išmokų permoką yra saistoma sąlygos – minėta permoka turi būti susidariusi dėl išmokų gavėjo kaltės. Šis principas, kiek tai susiję su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis, yra neatsiejamas nuo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 3 dalies (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1393 redakcija), pagal kurią jeigu valstybinė socialinio draudimo pensija yra permokama dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, permokėtas dydis iš pensijos gavėjo neišieškomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal šiuo metu galiojančios redakcijos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1864 redakcija), jeigu pareigūnų ir karių valstybinė pensija arba šio įstatymo 15 straipsnyje nustatytas priedas yra permokami dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, permokėta suma iš pensijos gavėjo neišieškoma (15¹ str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad siekiant racionalaus ir efektyvaus ribotų valstybės finansinių išteklių naudojimo, sprendimą nutraukti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą priėmusiai institucijai (šiuo atveju vidaus reikalų ministrui) ar kitam kompetentingam subjektui apskritai nėra draudžiama siekti, jog nepagrįstai išmokėtos tokios pensijos sumos būtų sugrąžintos į valstybės biudžetą. Viešojo administravimo institucija tokiais atvejais turi svarstyti klausimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nutraukimo teisinių pasekmių taikymo. Vertinimas, ar sprendimas nutraukti aptariamos valstybinės pensijos mokėjimą turi veikti retroaktyviai, t. y. paveikti ir tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki sprendimo nutraukti valstybinę pensiją priėmimo, atliekamas atsižvelgiant į konkrečioje situacijoje susiklosčiusias faktines aplinkybes. Išreikalavimas iš asmens jau išmokėtų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu sumų, kai nėra šių sumų įgijėjo nesąžiningumo, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, galėtų būti vertinamas, kaip nepagrįstas (inter alia neproporcingas) nuosavybės teisių apribojimas, asmens turtinių interesų pažeidimas, draudžiamas Konstitucijos 23 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio pagrindu.

45. Visi viešojo administravimo srityje veikiantys subjektai privalo vadovautis, be kita ko, konstituciniu atsakingo valdymo principu, kuris suponuoja, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais ir tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d., 2012 m. lapkričio 10 d. išvados). Tinkamas, atsakingas valdymas neatsiejamas ir nuo gero administravimo reikalavimų, kuriais įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

46. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgusi į faktinę bei teisinę bylos situaciją, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija su priedu pareiškėjui buvo išmokėta būtent dėl viešojo administravimo subjektų, Varėnos rinktinės ir Vidaus reikalų ministerijos, veiksmų, nepakankamo šių institucijų rūpestingumo, atidumo bei nuoseklumo, vertinant susiklosčiusios faktinės situacijos aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimą Varėnos rinktinė (institucija, kurioje pareiškėjas atliko tarnybą) buvo įpareigota tik skubiai grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą ir išmokėti vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumą. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tiek atsakovas, tiek Varėnos rinktinė, priimdama vėlesnius sprendimus dėl pareiškėjo, inter alia dėl pareiškėjo sveikatos tinkamumo vidaus tarnybai patikros, prisidėjo prie teisinio neaiškumo situacijos ir nepagrįstai neįvertino galimybės pasinaudoti pareigūno nušalinimo nuo pareigų institutu arba teismine tvarka inicijuoti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo įvykdymo atgręžimo veiksmus. Tai, kad pareiškėjas, įgydamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu sumas, veikė nesąžiningai, byloje nenustatyta. Aplinkybė, jog pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas dėl tarnybinio nusižengimo ir, jo manymu, nepagrįstą atleidimą ginčijo teismine tvarka, šiuo atveju nėra susijusi su įgytų sumų išreikalavimo teisiniu santykiu. Visa tai leidžia teigti, jog atsakovas, reikalaudamas iš pareiškėjo sugrąžinti jam išmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu sumą, netinkamai įvertino viešojo administravimo institucijų veiksmus, jų įtaką išmokant pareiškėjui pensiją ir naštą dėl susiklosčiusios situacijos (inter alia administracinių klaidų) nepagrįstai perkėlė pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui išmokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija su priedu iš jo negali būti išreikalauta, konstatuotina, jog ginčijamo administracinio akto, 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 11SP-1400, rezoliucinės dalies 2 punktas, kuriuo pareikštas reikalavimas pareiškėjui grąžinti 3 376,35 Lt (977,86 Eur), kaip nepagrįstai gautą pensiją su priedu už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 30 d. iki 2013 m. kovo 1 d. per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įteikimo dienos, yra neteisėtas. Su 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 11SP-1400 rezoliucinės dalies 2 punktu yra susijęs ir sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktas, todėl šiuo punktu nustatytas įpareigojimas Vidaus reikalų ministerijos Teisės departamentui išieškoti iš pareiškėjo 3 376,35 Lt (977,86 Eur) taip pat laikomas neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šiuo aspektu ginčijamas administracinis aktas yra neteisėtas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

47. Nepaisant to, kad šiame procesiniame sprendime konstatuota, jog vidaus reikalų ministras iš esmės priėmė teisėtą sprendimą nutraukti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu mokėjimą pareiškėjui, išplėstinė teisėjų kolegija kritiškai vertina ginčijamą administracinį aktą dėl to, jog 2013 m. balandžio 19 d. priimtas sprendimas (šio sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktas) yra nukreiptas taikyti į praeitį ir tuo aspektu, kad jame nurodyta nutraukti pensijos mokėjimą ne nuo individualaus administracinio akto priėmimo momento, o nuo ankstesnės datos, t. y. nuo 2013 m. kovo 1 d. (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 24, 2012). Aplinkybė, jog pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo pašalintas dėl savo paties kaltės, buvo patvirtinta 2013 m. kovo 12 d., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį, t. y. dar vėliau, nei data, nuo kurios nuspręsta nebemokėti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu. Vadinasi, pareigūnų ir karių valstybinė pensija su priedu iki vidaus reikalų ministro sprendimo ją nutraukti pareiškėjui turėjo būti mokama. Vadovaudamasi atsakingo valdymo, gero administravimo reikalavimais, viešojo administravimo institucija šiuo atveju turi prisiimti atsakomybę už laiką, per kurį įgyvendindama savo kompetenciją priima atitinkamą sprendimą, nagrinėjamu atveju – už laiką, per kurį po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties priėmimo vidaus reikalų ministras nusprendė nutraukti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos su priedu mokėjimą pareiškėjui. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo naudai turi būti priteisiama pareigūnų ir karių valstybinė pensija su priedu už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. balandžio 19 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo E. K. skundą patenkinti iš dalies.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 11SP-1400 rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktus panaikinti. Iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo E. K. naudai priteisti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją su priedu už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. Kitą pareiškėjo E. K. skundo dalį atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Audrius Bakaveckas Artūras Drigotas Irmantas Jarukaitis Arūnas Sutkevičius