Vilniaus apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų Eurosotra Spol.S.r.o. ir J. S.

atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovų Eurosotra Spol.S.r.o. ir J. S. ieškinį atsakovams UAB „Transfera“ ir D. V. dėl skolos priteisimo ir krovinio grąžinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareikalauti užtikrinti galimas bylinėjimosi išlaidas atsakovas turi teisę ne vėliau, kaip pirmojo procesinio veiksmo atlikimo metu. Toks terminas jau yra praleistas, jo atnaujinti nebuvo prašoma. Pirmosios instancijos teismui jau ieškinio priėmimo metu buvo žinoma, jog ieškovai yra užsienio subjektai. Skundžiama nutartis buvo priimta per vėlai, pažeidžiant bylos eiliškumo stadijas. Be to, byla pagal CPK 783 str. 1 d. yra teisminga Vilniaus apygardos teismui.Užstato suma yra nemotyvuotai didelė, kad užkerta šaliai pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Ieškinio suma 8694 Lt, o užstato suma 4500 Lt. Nebuvo tiriami duomenys, ar ieškovei Lietuvos Respublikoje neturi turto, kurio pakanka bylinėjimosi išlaidoms padengti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka reiškia priimto teismo procesinio sprendimo patikrinimą faktiniu ir teisiniu aspektais, atsižvelgiant į tuos argumentus, kurie išdėstyti atskirajame skunde (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė užstato bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti nustatymą įtvirtinančias teisės normas, dėl ko skundžiama nutartis panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės, atsakovų prašymą įpareigoti ieškovus sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti atmetant (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.).

Nagrinėjamos bylos atveju sprendžiamas klausimas, dėl pirmosios instancijos teismo įpareigojimo ieškovams - Čekijos Respublikos įmonei Eurosotra Spol.S.r.o. ir asmeniui, gyvenančiam Rusijos Federacijoje, J. S. sumokėti 4500 Lt užstatą galimų atsakovų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui.

CPK 794 str. 1 d. numato, kad ieškovas kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo atsakovo prašymu privalo CPK nustatyta tvarka sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Minėta pareiga netaikoma, jeigu ieškovas Lietuvos Respublikoje turi turto, kurio pakanka bylinėjimosi išlaidoms padengti; neturtinio pobūdžio šeimos bylose, bylose pagal pareikštą priešieškinį bei bylose, kuriose prašoma išduoti teismo įsakymą; bylose, kuriose šalys susitarė dėl to, kad ginčai bus nagrinėjami Lietuvos Respublikos teismuose; jeigu užstato institutą draudžia atitinkama tarptautinė sutartis (CPK 794 str. 2 d.). Įstatymas numato, kad pareikalauti užtikrinti galimas bylinėjimosi išlaidas atsakovas turi teisę ne vėliau kaip pirmojo procesinio veiksmo atlikimo metu; reikalavimas gali būti pareiškiamas ir vėliau, jeigu jau bylos nagrinėjimo metu buvo sužinota, kad ieškovas yra kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo (CPK 794 str. 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovų argumentais, jog atsakovai praleido įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo. Bylos duomenys patvirtina, jog toks atsakovų prašymas buvo pateiktas ir 2011-08-19 kaip atskiras procesinis dokumentas kartu su atskiruoju skundu dėl laikinųjų apsaugos priemonių (b.l. 52-53), ir 2011-08-26 kartu su atsakovų atsiliepimu į ieškinį (b.l. 71-75). Taigi šis prašymas neabejotinai pateiktas jau paties pirmojo atsakovų procesinio veiksmo atlikimo metu – paduodant atsiliepimą į skundą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, supainiojęs du skirtingus institutus – galimų nuostolių, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 str. iki 2011-10-01 gal. įst. red.; 146 str. ) ir užstatą, galimą bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti (CPK 794 str., 795 str.), 2011-09-19 nutartimi taikė atsakovų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą (b.l. 82-83). Dėl taip susiklosčiusios procesinės situacijos ieškovams galėjo susidaryti klaidingas įspūdis, jog atsakovai galimas bylinėjimosi išlaidas užtikrinti pareikalavo vėliau, negu pirmojo procesinio veiksmo atlikimo metu. Esant tokioms aplinkybėms pripažintina, jog prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo buvo pateiktas laiku (CPK 794 str. 3 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2009-01-15 nutartis c.b. Nr. 2-20/2009).

Kita vertus, vien faktas, kad ieškovai yra užsienio valstybės fiziniai ir juridiniai asmenys, savaime nesudaro pagrindo tenkinti atsakovo prašymo ir įpareigoti ieškovą sumokėti užstatą atsakovo galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Sprendžiant byloje pateiktą tokį procesinį prašymą būtina įvertinti, ar neegzistuoja aplinkybės, sudarančios CPK 794 str. 2 d. numatytus pagrindus, kuriems esant galiotų draudimas reikalauti sumokėti užstatą atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Atsakovų prašymas įpareigoti ieškovus sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti buvo nagrinėjamas 2011-10-26 parengiamojo teismo posėdžio metu (b.l. 105-106), duomenų, jog egzistuoja CPK 794 str. 2 d. 1-3 p. numatytos sąlygos, draudžiančios taikyti užstato institutą byloje pateikta nebuvo. Todėl ir atskirojo skundo argumentai, jog nebuvo tirtos aplinkybės, ar ieškovai Lietuvos Respublikoje turi turto, kurio pakaktų bylinėjimosi išlaidoms padengti, laikytini nepagrįstais (CPK 12 str. 178 str., 314 str., 338 str.).

Tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, ar nagrinėjamoje byloje užstato taikymo instituto nedraudžia atitinkama tarptautinė sutartis (CPK 794 str. 2 d. 4 p.). Pagal 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 26 str. kiekviena galiojanti tarptautinė sutartis yra privaloma jos dalyviams ir turi būti sąžiningai vykdoma. Tarptautinės sutarties įsigaliojimas reiškia, kad ši sutartis tampa privaloma valstybėms – tos sutarties dalyvėms, o jų teismai privalo taikyti įsigaliojusios tarptautinės sutarties normas. Draudimas taikyti užstatą įtvirtintas 1954-03-01 priimtos Hagos konvencijos dėl civilinio proceso 17 str., kuris numato, jog užstatas ar įnašas, kad ir kaip pavadintas, negali būti nustatytas vienos iš susitariančiųjų valstybių piliečiams ar juridiniams asmenims, nuolat joje gyvenantiems ar turintiems buveinę, dėl jų priklausymo užsienio valstybei, dėl jų gyvenamosios vietos ar buveinės nebuvimo valstybėje, kurioje vyksta teismo procesas, jei šie asmenys dalyvauja jame kaip ieškovai ar tretieji asmenys. Lietuvos Respublika šią konvencija ratifikavo 2002 m. (įsigaliojo nuo 2003-07-16). Kaip minėta, ieškovas Eurosotra Spol.S.r.o. yra Čekijos Respublikoje registruota įmonė, o ieškovo J. S. gyvenamojo vieta yra Rusijos Federacijoje. Čekijos Respublika 1954 m. Hagos konvenciją dėl civilinio proceso ratifikavo 1993 m. (įsigaliojo nuo 1993-01-01). Rusijos Federacija taip pat yra 1954 m. Hagos konvencijos dalyvė (ratifikavo 1966 m., įsigaliojo nuo 1967-07-26) (http://www.hcch.net/index_en.php?act=conventions.status&cid=33). Analogišką draudimą dėl užstato taikymo nustato ir 1980-10-25 priimtos Hagos konvencijos dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą 14 str. nuostatos, kurios dalyvės yra Lietuvos Respublika ir Čekijos Respublika (http://www.hcch.net/index_en.php?act=conventions.status&cid=91). Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovams - Čekijos Respublikos įmonei bei Rusijos Federacijoje gyvenančiam fiziniam asmeniui, užstatas atsakovų galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti negali būti taikomas vadovaujantis imperatyvia CPK 794 str. 2 d. 4 p. teisės norma (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-07 nutartis c.b. Nr. 2-943/2011; 2008-11-13 nutartis c.b. Nr. 2-934/2008).

Be to, sprendžiant dėl įpareigojimo sumokėti CPK 794 str. numatytą užstatą ieškovo Eurosotra Spol.S.r.o. atveju, atsižvelgtina į tai, kad Čekijos Respublika yra Europos Bendrijos Valstybė narė, todėl jos fizinių ar juridinių asmenų atžvilgiu apskritai negali būti taikomi reikalavimai, kurie netaikomi Lietuvos Respublikos fizinių ar juridinių asmenų atžvilgiu. Tokia pozicija grindžiam Europos Bendrijos Steigimo Sutarties (toliau tekste - Sutartis) 6 str. 1 d., draudžiančia diskriminaciją tautybės pagrindu, kas apima ir civilinio proceso reglamentavimą, draudžiantį reikalauti užstato bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti, kai ieškinys teikiamas Valstybės narės teisme tos valstybės narės gyventojui ar joje įsteigtai įmonei. Tą patį leidžia tvirtinti ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau tekste – ESTT) praktika (1997-03-20 sprendimas byloje Nr. C-323/95, D. C. H. and J. K. H. v K. G. (Rec.1997, p.I-1711), kur ESTT konstatuoja, jog Sutarties 6 str. 1 d. turi būti aiškinama kaip draudžianti Valstybei narei nacionalinėje teisėje nustatyti reikalavimą kitos Valstybės narės piliečiui sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, jei jis ketina kreiptis į pirmosios narės nacionalinį teismą su ieškiniu jo piliečiui, jeigu analogiškas reikalavimas nėra įtvirtintas pirmosios valstybės narės piliečių atžvilgiu, kurie neturi nei lėšų, nei gyvenamosios vietos joje (http://curia.europa.eu/juris/showPdf.jsf?text=&docid=100726&pageIndex=0&doclang=EN&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=100536).

Remiantis minėta ESTT praktika, aiškinančia Sutarties 6 straipsnio 1 dalies taikymą, darytina išvada, kad nediskriminacinis kiekvienos Valstybės narės teisinis reglamentavimas dėl užstato galimų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui pateikimo yra tuomet, kai kiekvienos Valstybės narės fizinis ar juridinis asmuo turi tokias pačias teises ir pareigas dėl užstato galimų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui pateikimo kitos Valstybės narės teismuose kaip ir šios Valstybės narės fiziniai ar juridiniai asmenys, neturintys turto bylinėjimosi išlaidoms padengti (CPK 794 str. 2 d. 1 p.). Kadangi CPK 794 str. numatyto užstato negalima reikalauti iš Lietuvos Respublikos fizinio ar juridinio asmens, todėl tokio užstato negalima reikalauti ir iš kitos Valstybės narės fizinių ar juridinių asmenų. Priešingas reikalavimas gali būti traktuojamas kaip pažeidžiantis Sutarties 6 str. 1 d. ir diskriminacinis kitų Valstybių narių atžvilgiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2007-07-05 nutartis c.b. Nr. 2-428/2007).

Ieškovai nurodo ir tai, jog byla pagal CPK 783 str. yra teisminga Vilniaus apygardos teismui. Tačiau minėto straipsnio 1 d. numatyta, kad apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kurių viena šalis yra užsienio valstybė. Taigi ši norma yra taikoma tais atvejais kai viena iš ginčo šalių byloje yra užsienio valstybė, o ne jos pilietis ar joje veikiantis verslo subjektas. Nagrinėjamu atveju ieškinyje pareikšti reikalavimai dėl skolos priteisimo ir krovinio grąžinimo, o ginčo šalys yra įmonės – juridiniai asmenys bei fiziniai asmenys. Todėl ieškovai nepagrįstai remiasi minėta CPK norma.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą (b.l. 135), todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovų UAB „Transfera“ ir D. V. prašymą įpareigoti ieškovus Eurosotra Spol.S.r.o. ir J. S. įmokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui, atmesti.