- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-07-05
- Bylos Nr.
- 2-428/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Audronė Jarackaitė, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- „Plus Warenhandelsgesellschaft“
- Atsakovas
- „Stabburet“ AS
- Trečiasis asmuo
- Valstybiniam patentų biurui
- Kategorijos
- 130.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Audronės Jarackaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „Plus Warenhandelsgesellschaft“ mbH atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 9 d. nutarties, kuria nustatytas terminas ieškovui užstato įmokėjimui civilinėje byloje Nr. 2-1734-43/2007 pagal ieškovo „Plus Warenhandelsgesellschaft“ mbH ieškinį atsakovui „Stabburet“ AS, dalyvaujant trečiajam asmeniui Valstybiniam patentų biurui, dėl Valstybinio patentų skyriaus sprendimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas „Plus Warenhandelsgesellschaft“ mbH kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinio patentų biuro Apeliacijų skyriaus 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 2Ap-886 ir atsakovo „Stabburet“ AS protestą atmesti.
Atsakovas pateikė prašymą, kuriame prašė įpareigoti ieškovą sumokėti 5 000 Lt užstatą galimų atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Nurodė, kad ieškovas „Plus Warenhandelsgesellschaft“ mbH yra Vokietijos juridinis asmuo Lietuvos Respublikoje neturintis turto, kurio pakaktų atsakovo patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Be to, atsakovas pažymėjo, jog ieškovas ieškinyje nenurodė savo nei įmonės kodo, nei atsiskaitomosios sąskaitos numerio, todėl atsakovo bylinėjimosi išlaidų išieškojimas gali būti apsunkintas ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių teismuose. Pagrindų leidžiančių netaikyti užstato instituto nėra, todėl prašo taikyti preliminariais skaičiavimais minimalų 5 000 Lt užstatą (CPK 794 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gegužės 9 d. nutartimi nustatė ieškovui 20 dienų terminą piniginio užstato, atsakovo galimų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui, įmokėjimui į teismo depozitinę sąskaitą. Teismas atmetė ieškovo prašymą pareikalauti užstato bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui iš atsakovo. Teismas išaiškino ieškovui, jog laiku neįvykdžius teismo įpareigojimo, ieškinys bus paliktas nenagrinėtu. Teismas nutartyje nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovas turi Lietuvoje turto, kurio pakaktų atsakovo bylinėjimosi išlaidoms padengti. Užstato suma – 5000 Lt nėra didelė, neužkerta kelio ieškovui kaip juridiniam asmeniui pasinaudoti teismine gynyba. Todėl teismas nustatė 20 dienų terminą ieškovo užstato įmokėjimui. Teismas atmetė ieškovo prašymą pareikalauti užstato bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui iš atsakovo motyvuodamas tuo, jog CPK nenumato tokios galimybės. Tai lemia aplinkybės, jog byla keliama ieškovo iniciatyva ir atsakovas privalo gintis nuo ieškovo pareikštų reikalavimų, kurie ne visada gali būti pagrįsti, o tai dažniausiai susiję su išlaidomis advokato pagalbai apmokėti. Kadangi CPK nenumato užstato pareikalavimo iš atsakovo, o užstatas gali būti reikalaujamas tik CPK nustatytais atvejais (CPK 101 str. 1 d.), todėl ieškovo prašymą atmetė.
Šalies argumentai
Ieškovo „Plus Warenhandelsgesellschaft“ mbH atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gegužės 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovo prašymą atmesti. Apeliantas nurodė, kad teismo nutartis nepagrįsta, dėl šių motyvų:
1. Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad bet kokia diskriminacija tautybės atžvilgiu yra draudžiama. Europos Teisingumo Teismas (toliau tekste – ETT) yra konstatavęs, jog Valstybės narės (bet kuri valstybė, esanti Europos Sąjungos nare) nacionalinės teisės civilinio proceso norma, nustatanti, kad kitos Valstybės narės juridiniai asmenys privalo sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti tuo atveju, jei jie teikia ieškinį pirmosios Valstybės narėje įsteigtai įmonei, patenka į Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio, įtvirtinančio bendrą diskriminacijos draudimo principą, reguliavimo sferą. Draudžiamas toks teisinis reguliavimas, kai užstatas reikalaujamas tik iš kitos Valstybės narės asmens, o nėra reikalaujama analogiško užstato iš pirmosios Valstybės narės juridinių asmenų. Užtikrinant laisvą prekių ir paslaugų judėjimą svarbu sudaryti galimybes spręsti ekonominius ginčus visose Europos Sąjungos teismuose vienodomis sąlygomis, kaip ir savo šalies teismuose. Pagal CPK 794 straipsnio 2 dalies 4 punktą užstatas užsienio valstybės ieškovui netaikomas, kai užstato institutą draudžia tarptautinė sutartis. Kadangi užstatą taikyti draudžia ES Sutarties 6 straipsnio 1 dalis, esanti tiesioginio taikymo aktu, todėl teismas nepagrįstai taikė užstato institutą šioje byloje. Pagal CPK 1 straipsnio 3 dalį tarptautinė sutartis turi prioritetą, esant normų kolizijai, todėl ir ši norma nustato prioritetinį tarptautinės sutarties taikymą. Todėl teismas privalėjo vadovautis Europos Teisingumo Teismo precedentu;
2. procesinė užsienio subjektų, kurie yra atsakovai bylose Lietuvos Respublikos teismuose, padėtis prilyginama Lietuvos Respublikos asmenų procesinei padėčiai, todėl neturi reikšmės faktas, ar procese dalyvaujantis asmuo yra ES valstybės narės fizinis ar juridinis asmuo ar nėra.
Atsiliepimas
Atsakovas „Stabburet“ AS pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame prašė atskirąjį skundą atmesti. Nurodė, jog skundas nepagrįstas, nes šiuo atveju taikytina 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą draudžianti taikyti užstatą. Tačiau Vokietija nėra šios konvencijos narė, todėl teismas pagrįstai taikė CPK 794 straipsnio nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Atskirajame skunde apeliantas formuluoja prašymą panaikinti visą skundžiamą nutartį ir prašo išspręsti klausimą iš esmės – atsakovo prašymą atmesti. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsprendė du klausimus: patenkino atsakovo prašymą dėl užstato pateikimo ir atmetė ieškovo prašymą. Visas atskirasis skundas susijęs ir motyvuojamas tik dėl nutarties dalies, kuria patenkintas atsakovo prašymas dėl užstato prašymo. Taigi, akivaizdu, jog apeliantas skundžia ne visą nutartį, o tik jos dalį dėl atsakovo prašymo patenkinimo, todėl teismas nagrinėja ir pasisako tik dėl skundžiamos nutarties dalies, kuria patenkintas atsakovo prašymas dėl užstato pareikalavimo.
Apeliantas pagrįstai teigia, kad Europos Bendrijos Steigimo Sutarties (toliau tekste - Sutartis) 6 straipsnio 1 dalis draudžianti diskriminaciją tautybės pagrindu, apima ir civilinio proceso reglamentavimą, draudžiantį reikalauti užstato bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti, kai ieškinys teikiamas Valstybės narės teisme tos valstybės narės gyventojui ar joje įsteigtai įmonei. Apeliantas teisingai nurodo ETT praktiką (1997 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Nr. C-323/95, David Charles Hayes and Jeannette Karen Hayes v Kronenberger GmbH (Rec.1997, p.I-1711)), kur ETT konstatuoja, kad Sutarties 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama, kaip draudžianti Valstybei narei nacionalinėje teisėje nustatyti reikalavimą kitos Valstybės narės piliečiui sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, jei jis ketina kreiptis į pirmosios narės nacionalinį teismą su ieškiniu jo piliečiui, jei analogiškas reikalavimas nėra įtvirtintas pirmosios valstybės narės piliečių atžvilgiu, kurie neturi nei lėšų, nei gyvenamosios vietos joje.
Remiantis minėta ETT praktika, aiškinančia Sutarties 6 straipsnio 1 dalies taikymą, darytina išvada, kad nediskriminacinis kiekvienos Valstybės narės teisinis reglamentavimas dėl užstato galimų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui pateikimo yra tuomet, kai kiekvienos Valstybės narės fizinis ar juridinis asmuo turi tokias pačias teises ir pareigas dėl užstato galimų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui pateikimo kitos Valstybės narės teismuose kaip ir šios Valstybės narės fiziniai ar juridiniai asmenys, neturintys turto bylinėjimosi išlaidoms padengti (CPK 794 str. 2 d. 1 p.). Dėl to nustatytina, ar ieškovas, kaip Vokietijos federacinės valstybės juridinis asmuo, turi tokias pat teises ir pareigas pagal teisinį reglamentavimą sprendžiant klausimą dėl užstato bylinėjimosi išlaidoms pateikimo.
Pagal CPK 794 straipsnio 1 dalį ieškovas kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo atsakovo prašymu privalo sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Minėta norma nustato atsakovui galimybę reikalauti užstato tik iš ieškovų, kurie yra užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys. Atsakovo kilmės įstatymas neišskiria, todėl laikytina, jog atsakovu gali būti tiek Lietuvos, tiek užsienio fizinis ar juridinis asmuo, o taip pat asmuo be pilietybės. Jei ieškovas būtų Lietuvos Respublikos fizinis ar juridinis asmuo, nepriklausomai nuo to, kad būtų CPK 794 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta sąlyga, atsakovas neturėtų teisės reikalauti užstato galimų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui. Kadangi šio užstato negalima reikalauti iš Lietuvos Respublikos fizinio ar juridinio asmens, todėl tokio užstato negalima reikalauti ir iš kitos Valstybės narės fizinių ar juridinių asmenų. Priešingas reikalavimas gali būti traktuojamas kaip pažeidžiantis Sutarties 6 straipsnio 1 dalį ir diskriminacinis kitų Valstybių narių atžvilgiu.
Vokietijos Federacinė Respublika yra Europos Bendrijos Valstybė narė, todėl jos fizinių ar juridinių asmenų atžvilgiu negali būti taikomi reikalavimai, kurie netaikomi Lietuvos Respublikos fizinių ar juridinių asmenų atžvilgiu. Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstai pareikalavo iš ieškovo Valstybės narės juridinio asmens užstato galimų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui, todėl nutartis naikintina ir klausimas spręstinas iš esmės – atsakovo prašymas įpareigoti ieškovą įmokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu:
n utaria:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 9 d. nutarties dalį, kuria patenkintas atsakovo prašymą „Stabburet“ AS įpareigoti ieškovą „Plus Warenhandelsgesellschaft“ mbH įmokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.
Atsakovo „Stabburet“ AS prašymą, įpareigoti ieškovą „Plus Warenhandelsgesellschaft“ mbH įmokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimui, atmesti.
Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.