Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Sermeta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Sermeta“ prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo konkrečiam turtui, atsakovo galimų nuostolių atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo civilinėje byloje Nr. 2-2946-232/2008, iškeltoje pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Sermeta“ dėl netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, nesilaikė jų interesų pusiausvyros. Net ir trumpalaikis labai didelės vertės turto areštas daro žalą įmonei, trikdo jos ūkinę-komercinę veiklą. Nėra grėsmės, kad ieškovui galimai palankaus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Prašymas areštuoti ginčo butus yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi dėl jų vyksta ginčas, o jų rinkos vertė viršija ieškovo sumokėtą avansą pagal preliminariąsias sutartis bei reikalaujamas priteisti netesybas.Dėl ieškovo delsimo pasirašyti pagrindines butų pirkimo-pardavimo sutartis ir ieškovo inicijuotos civilinės bylos atsakovas patirs nuostolių. Šių nuostolių dydį UAB „Sermeta“ apskaičiavo remdamasi CK 6.261 straipsnio nuostatomis ir vidutine civilinių bylų nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukme. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo dėl užstato atsakovo galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti nustatymo, kadangi M. S. yra užsienio valstybės pilietis.

Teismas nutartimi areštavo ne visą atsako turtą, o turtą ne didesnei kaip 500 000 Lt sumai.Butai, kuriuos prašo areštuoti atsakovas yra įkeisti bankui.Atsakovo turto areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, taikyta net keturiose civilinėse bylose.Atsakovas nevykdo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų ir nepagrįstai nepasirašo butų pagrindinių pirkimo-pardavimo sutarčių. Be to, atsakovas disponuoja ieškovo už butus avansu sumokėtomis piniginėmis lėšomis.Ieškovas turi nekilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje, todėl teismas neturi teisės įpareigoti jį sumokėti užstatą ieškovo bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 794 str. 2 d. 1 p.).

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Šioje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymus: 1) dėl teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, o jo nesant – piniginių lėšų arešto, panaikinimo ir arešto taikymo konkrečiam atsakovo nekilnojamajam turtui; 2) dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo; 3) dėl užstato bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Šie trys procesiniai prašymai yra glaudžiai tarpusavyje susiję, tačiau kiekvienas iš jų sprendžiamas pagal atskiras proceso teisės taisykles. Siekiant juos teisingai išspręsti, reikia išanalizuoti bylos faktines aplinkybes, šalių veiksmus ir neveikimą, atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį bei tikslus, teisingumo, proporcingumo ir ekonomiškumo principus. Tik laikantis šių principų, galima priimti procesinį sprendimą, kuris nesuteiks nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržys vienos proceso šalies teisių daugiau nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. CPK 146 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teismas gali dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Laikinosios apsaugos priemonės pakeitimas iš esmės reiškia dviejų procesinių sprendimų priėmimą: vienos laikinosios apsaugos priemonės panaikinimą bei kitos priemonės taikymą. Parenkant naują laikinąją apsaugos priemonę, taikomos tos pačios aukščiau nurodytos taisyklės kaip ir laikinosios apsaugos priemonės taikymo atveju, išskyrus vykdymo ypatumus.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių nekyla ginčo dėl sumos, kuriai turi būti užtikrintas ieškovui galimai palankus sprendimo įvykdymas, tačiau nesutariama, ar teismas turėjo teisėtą pagrindą keisti atsakovui nuosavybės teise priklausančio neapibrėžto turto areštą ir areštuoti konkretų turtą.

Tuo atveju, kai teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, areštuoja ne konkretų atsakovo turtą, o jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas konkrečiai sumai, ieškovui pasiūloma kreiptis į antstolį dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo (CPK 148 str. 4 d). Jeigu ieškovas nesikreipia į konkretų antstolį dėl atsakovo areštuoto turto apyrašo sudarymo, valstybės registruose, kuriuose registruojamas nekilnojamasis bei kilnojamasis registruotinas turtas, prie kiekvieno registruotino daikto padaromos specialios žymos apie laikiną jo areštą, nenurodant išsamių duomenų apie areštuojamą turtą (Turto arešto aktų registro įstatymo 11 str. 1 d.). Remdamasi teismo nutartimi areštuoti turtą, centrinė hipotekos įstaiga įrašo į registro duomenų bazę minimalius turto arešto akto duomenis, ir šie duomenys perduodami duomenų perdavimo tinklais hipotekos skyriams įregistruoti (Turto arešto aktų registro nuostatų 22 p.). Tokia teismo nutarties laikino įregistravimo žyma galioja iki antstolis pateikia areštuoto turto apyrašą, sudarytą vykdant teismo (teisėjo) nutartį arba iki hipotekos skyriui pateikiamas turto arešto akto pakeitimas arba papildomas turto arešto aktas. Hipotekos teisėjo nutartimi laikinai įregistruotas turto arešto aktas gali būti išregistruotas iš turto arešto aktų registro ir tuo atveju, jeigu per 1 mėnesį nuo turto arešto akto laikino įregistravimo dienos hipotekos skyriui nepateikiamas turto arešto akto pakeitimas ar papildomas turto arešto aktas (Turto arešto aktų registro įstatymo 11 str. 3 d.). Esant tokiai situacijai, atsakovas negali laisvai disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiais registruotinais daiktais, nepaisant to, kad teismo nutartimi areštuoto turto vertė yra žymiai mažesnė už atsakovo įregistruotą turtą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartis civ. byloje UAB „Transvesta“ v. UAB „Autokompanija“, bylos Nr. 2-407/2008).

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovas nebuvo pateikęs antstoliui vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutarties, kuria ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštuotas 500 000 Lt vertės atsakovo turtas. Ieškovas ilgiau kaip tris mėnesius po nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo nesikreipė į antstolį dėl atsakovo turto apyrašo sudarymo. Dėl ieškovo nesikreipimo į konkretų antstolį nesudarius atsakovo turto aprašo, registruotinų daiktų registruose tebėra specialios žymos apie laikiną atsakovo turto areštą, nenurodant išsamių duomenų apie areštuojamą turtą (CPK 675 str. 3 d., 677 str.). Tai reiškia, jog visą šį laikotarpį registruose, kuriuose registruojamas nekilnojamasis bei kilnojamasis registruotinas turtas, galiojo žymos apie atsakovui nuosavybės teise priklausančio turto areštą. Dėl ieškovo neveikimo, nesant atsakovo kaltės, atsakovo turto arešto akto įregistravimas apsunkino atsakovo galimybes nevaržomai disponuoti ir tuo registruotinu turtu, kurio vertė viršijo teismo areštuotą atsakovo turto vertę. Atsakovo pateikti duomenys apie turimą turtą įrodo, kad įmonei nuosavybės teise priklauso daug nekilnojamojo turto. Nors daugeliui nekilnojamojo turto objektų nustatyta hipoteka, tačiau nemažai didelės vertės atsakovo turto nėra apsunkinta (t. , b.l. 106-203, t. 2, b.l. 1-92). Be to, atsakovas pateikė įmonės finansinius dokumentus, iš kurių matyti, kad įmonės ilgalaikio turto vertė viršija penkiasdešimt devynis milijonų litų, o trumpalaikio turto vertė viršija milijoną litų, įmonė veikia pelningai (t. 1, b.l. 100-105). Šiuos dokumentus pasirašė įmonės vadovas. Toks atsakovo valdymo organo nario pasirašyta, įmonės antspaudu patvirtintas įmonės balansas bei pelno (nuostolių) ataskaita yra oficialus įmonės dokumentas, kuris atitinka tokiam dokumentui keliamus reikalavimus, o už jame esančių duomenų teisingumą atsakingas jį pasirašęs asmuo (Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 str. 1 d., 14 str. 2 d.). Civiliniame procese galioja rungimosi principas, kurio esmė ta, jog kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str.). Atsakovas pateikė duomenis iš viešų registrų apie turimą registruotiną turtą bei oficialų įmonės dokumentą apie įmonės finansinę padėtį. Ieškovas nepateikė dokumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti UAB „Sermeta“ vadovo pateiktų dokumentų tikrumu. Esant tokiai situacijai, kai ieškovas, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl atsakovo turto arešto, nesikreipė į antstolį dėl atsakovo turto aprašo sudarymo ir dėl to atsakovui nuosavybės teise priklausančio areštuoto turto vertė keliasdešimt kartų viršija ieškinio sumą, yra pagrindas panaikinti žemesnės instancijos teismo taikytą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo viso turto areštą konkrečiai sumai ir pasiūlyti ieškovui kreiptis į teismą dėl atsakovui nuosavybės teise priklausančio konkretaus turto arešto ar kitos laikinosios apsaugos priemonės rūšies taikymo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovas sutinka, jog teismas kaip laikinąją apsaugos priemonę taikytų jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – dviejų didelės vertės butų, dėl kurių ir kilo ginčas tarp šalių, areštą, yra pagrindas tenkinti šį prašymą, juo labiau, kad areštuojamo turto vertė kelis kartus viršija ieškinio sumą (CPK 13 str., 146 str. 1 d.). Aplinkybė, kad šis turtas yra įkeistas bankui, šiuo atveju nėra reikšminga, nes atsakovo finansinė padėtis yra labai gera, nėra duomenų apie atsakovo įsipareigojimų bankui dydį pagal įkeistą turtą, o ši teismo nutartis neužkerta ieškovui galimybės kreiptis į teismą su prašymu pakeisti vieną laikinąjį apsaugos priemonę, t.y. prašyti areštuoti UAB „Sermeta“ turtą, kuris nėra įkeistas ar kitaip apsunkintas (CPK 146 str.). Kitokia išvada reikštų, jog teismas gina išimtinai tik ieškovo, kuris turi profesionalų atstovą byloje ir nesikreipė į antstolį dėl atsakovo turto aprašo sudarymo, tuo iš esmės nepagrįstai suvaržydamas atsakovo galimybes disponuoti jam didelės vertės priklausančiais nekilnojamojo turto objektais, teises ir interesus. Tokia pozicija pažeistų teisingumo, protingumo, sąžiningumo, ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros principus. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog atsakovo turtas areštuotas kitose trijose civilinėse bylose, remiantis aukščiau išdėstytais motyvais, taip pat nesudaro pagrindo priimti kitokį procesinį sprendimą.

Atsakydama į atsakovo prašymą dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 147 straipsnio pirmoji dalis taikoma tik nuostoliams, kurie gali atsirasti ateityje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kadangi turtas, kurį atsakovas prašo areštuoti, yra įkeistas bankui, disponavimas juo yra apsunkintas. Todėl šio turto areštas nesudaro pagrindo tenkinti atsakovo prašymo dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Pastebėtina, kad tuo atveju, jeigu atsakovas mano, jog dėl iki šios nutarties priėmimo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių patyrė nuostolių, jis gali reikšti ieškinį atsakovui dėl patirtų nuostolių atlyginimo (CPK 5 str.). Kadangi areštas kitam atsakovo turtui panaikinamas, prašymas užtikrinti šiam turtui atlyginti galimus nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tampa nereikšmingas.

Pasisakydama dėl teismo nutarties dalies, kuria atmestas atsakovo prašymas užtikrinti jo galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teisėjų kolegija pastebi, jog vien faktas, kad ieškovas yra užsienio valstybės fizinis asmuo, savaime nesudaro pagrindo tenkinti atsakovo prašymą ir įpareigoti ieškovą sumokėti užstatą atsakovo galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Sprendžiant šį klausimą, esminę reikšmę turi faktinės ir (ar) teisinės aplinkybės, nurodytos CPK 794 straipsnio antrojoje dalyje. Nustačius, kad egzistuoja bent vieną šioje teisės normoje nurodytą pagrindą sudarančios aplinkybės, užstato mokėjimas negali būti taikomas. Tačiau net ir nenustačius CPK 794 straipsnio antrojoje dalyje numatytų aplinkybių, teismas turėtų spręsti, ar kitos aplinkybės nesudaro pagrindo atsisakyti taikyti CPK 794 straipsnio pirmąją dalį. Šiuo atveju reikia spręsti, ar užstato nustatymas iš tiesų yra neišvengiamas ir būtinas, ar tai nepažeis teisingumo, protingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo principų, ar nepagrįstai neužkirs ieškovui teisės į teisminę gynybą (CPK 3 str. 7 d., 5 str.). Sprendžiant šį klausimą, esminę reikšmę turi kitos valstybės piliečio faktinis ryšys su Lietuvos Respublika, t. y. ar užsienietis turi gyvenamąją vietą Lietuvoje, ar turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir pan. Priešingu atveju Lietuvos Respublikos piliečiui, negyvenančiam Lietuvoje ir neturinčiam joje turto, būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas prieš tokį kitos valstybės pilietį ar apatridą, kuris faktiškai labiau susijęs su Lietuvos Respublika (CPK 3 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir jų nesiaiškino, nors iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovas – Izraelio Respublikos pilietis, kuris turi gyvenamąją vietą ir Lietuvoje.

Be to, pažymėtina, jog žemesnės instancijos teismo argumentas, kad ieškovui negali būti taikomas užstatas atsakovo galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti dėl to, kad ieškovas turi nekilnojamojo turto Lietuvoje, nėra visiškai pagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. S. nuosavybės teise priklausantis Vilniaus centre esantis trijų kambarių butas yra įkeistas bankui. Ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl užstato taikymo pagal CPK 794 straipsnio pirmąją dalį. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs šį faktą, turėjo išsiaiškinti dėl ieškovo įsiskolinimo pagal kredito sutartį ir įkeisto turto vertės santykio, o ne automatiškai taikyti CPK 794 straipsnio antrosios dalies 1 punktą, nustatęs, jog ieškovas turi įkeisto turto Lietuvoje.

Tačiau nepaisant to, kad teismas tam tikrų aplinkybių dėl užstato taikymo pagrįstumo neištyrė, byloje nustatytos kitos aplinkybės patvirtina, jog užstatas ieškovui negali būti taikomas. CPK 794 straipsnio antrosios dalies 4 punktas numato, kad CPK 795 straipsnyje nustatyto dydžio užstatas netaikomas, jeigu užstato taikymą draudžia atitinkama tarptautinė sutartis. Ieškovas yra Izraelio Respublikos pilietis. Izraelio Respublika 1967 m. lapkričio 22 d. ratifikavo 1954 m. Hagos konvenciją dėl civilinio proceso (įsigaliojo nuo 1968 m. rugpjūčio 19 d.). Lietuvos Respublika taip pat yra šios Konvencijos dalyvė (ratifikavo 2002 m., įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 16 d.). 1954 m. Hagos konvencijos 17 straipsnis draudžia iš Konvencijos dalyvių piliečių, neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą, reikalauti sumokėti užstatą bylinėjimosi išlaidoms padengti, jeigu jie yra dalyvaujantys byloje asmenys, kurie reiškia savarankiškus reikalavimus kitoje Konvenciją ratifikavusioje valstybėje narėje. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovui užstatas atsakovo galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti negali būti taikomas vadovaujantis CPK 794 straipsnio antrosios dalies 4 punktu, kuri yra imperatyvi teisės norma.

Pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas atsakovo UAB „Sermeta“ prašymas dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir arešto taikymo konkrečiam turtui, naikintina. Atsakovo UAB „Sermeta“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo konkrečiam turtui tenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės pakeičiamos – areštas, uždėtas neapibrėžtam atsakovo turtui, pakeičiamas atsakovui nuosavybės teise priklausančio konkretaus turto areštu.

Ieškovo Izraelio Respublikos piliečio M. S. ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštuotini atsakovui UAB „Sermeta“ nuosavybės teise priklausantys nekilnojamieji daiktai (duomenys neskelbtini) (CPK 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d., 148 str. 4 d., 337 str. 4 p.).

Kita teismo nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovo UAB „Sermeta“ prašymas dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir arešto taikymo konkrečiam turtui, panaikinti. Atsakovo UAB „Sermeta“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo konkrečiam turtui tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - atsakovui UAB „Sermeta“ (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančio turtą areštą ne mažesnei kaip 500 000 Lt sumai.

Ieškovo Izraelio Respublikos piliečio M. S. (duomenys neskelbtini) ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštuoti atsakovui UAB „Sermeta“ (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus (duomenys neskelbtini).

Kitą teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutarties nuorašus išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai bei šalims.