Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „HQDS“), dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. spalio 10 d. (pirmosios instancijos teismo nurodyta data „2023 m. rugsėjo 10 d.“ laikytina rašymo apsirikimu) sprendimą Nr. 23S180045 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas nuo 2023 m. vasario 10 d. iki skundo pateikimo teismui dirbo Lietuvoje, jam buvo išduota nacionalinė viza. Pareiškėjas 2023 m. birželio 1 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikiną gyventi Lietuvoje (darbo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „HQDS“ (toliau – ir HQDS, Bendrovė) pagrindu). Departamentas skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti minėtą leidimą, remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu. Departamentas nurodė, kad Bendrovė nevykdo oficialiai deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas).

2.2. Sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, nes Bendrovės vykdoma veikla nuo pat jos veiklos pradžios iki Sprendimo priėmimo nesikeitė. Įstatymo ir Kelių transporto įmonių licencijavimo reguliavimas iš esmės buvo analogiškas tiek Bendrovei pradėjus veiklą, tiek ir skundo pateikimo metu. Be to, valstybės institucijos, įskaitant ir Departamentą (kuris, be kita ko, dar 2018 m. pasirašydamas net 9 taikos sutartis, pats pripažino, kad HQDS verčiasi teisėta veikla), patvirtindavo HQDS veikos modelio teisėtumą ir išduodavo Bendrovės darbuotojams leidimus laikinai gyventi. Bendrovė nuo jos įsteigimo teikia vairavimo paslaugas „IPUKIS“ įmonių grupės įmonėms bei kitiems ūkinės veiklos subjektams ir paslaugas teikia per savo darbuotojus, kurie vairuoja ne Bendrovės, bet kito asmens vilkikus.

2.3. Departamento pozicija atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl to, kad Bendrovė neatitinka teisinio reguliavimo, nes neturi reikiamo kiekio EBKR licencijos kopijų ir transporto priemonių, yra nepagrįsta. Bendrovė savo veikloje nuo pat veiklos pradžios turėjo vieną EBKR licenciją ir didelį skaičių tolimųjų reisų vairuotojų. Todėl faktinė situacija visą Bendrovės veiklos laikotarpį yra nepakitusi.

2.4. Bendrovė vykdo vairavimo paslaugų veiklą, o šių paslaugų teikimas nėra tarptautinių krovinių pervežimas, t. y. HQDS nevykdo veiklos atitinkamame ekonominės rūšies paslaugų sektoriuje, Bendrovė neturi reikiamo Bendrijos licencijų kroviniams vežti (EBKR licencija) kopijų ir transporto priemonių, skirtų kroviniams pervežti. Sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus.

2.5. Departamentas, spręsdamas, ar Bendrovės vykdoma veikla atitinka teisinį reguliavimą profesinei krovininio kelių transporto veiklai vykdyti ir kad „<...> įmonė, siekianti kitoms įmonėms teikti paslaugą susijusią su konkrečios darbo funkcijos atlikimu, turėtų įregistruoti laikinojo įdarbinimo veiklą, su užsieniečiais sudaryti laikinojo įdarbinimo sutartis <...>“, viršijo kompetenciją. Atsakovui nesuteikta kompetencija priūrėti, kaip vežėjai laikosi teisės aktuose numatytų reikalavimų turėti EBKR licencijos kopijas ir ar jie turi pakankamai kroviniams skirtų vežti automobilių, taip pat atsakovas ignoravo Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2018 m. rugpjūčio 22 d. išvadą. Valstybinę vežimo krovinių keliais priežiūrą vykdo Lietuvos transporto saugos administracija bei Lietuvos kelių policija.

2.6. Atsakovas neturėjo teisės Sprendimo grįsti ne leidimų laikinai gyventi išdavimo reikalavimais bei sąlygomis, bet krovinių vežimo kelių transportu reikalavimais. Nepasinaudojęs Įstatymo 141 straipsnyje nustatyta teise gauti informaciją iš kompetentingų valstybinių institucijų, Departamentas veikė ultra vires.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, nurodė ginčui aktualias faktines aplinkybes bei rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Registrų centro duomenimis, vienintelė Bendrovės deklaruojama veiklos rūšis yra krovininis kelių transportas (ekonominės veiklos kodas – 4941). Ši veikla buvo nurodyta ir Bendrovės tarpininkavimo rašte. Viešai prieinamais Lietuvos transporto saugos administracijos (toliau – ir LTSA) informacinės sistemos duomenimis, Bendrovei išduota EBKR licencija, kuria suteikiama teisė vežti krovinius už atlygį tarptautiniais maršrutais ir Lietuvos Respublikos teritorijoje krovininėmis kelių transporto priemonėmis, kurių didžiausioji leidžiamoji masė, įskaitant priekabą (puspriekabę), didesnė kaip 3,5 tonos ir 1 EBKR licencijos kopija. Bendrovei nuosavybės ar nuomos teise priklauso 11 transporto priemonių, iš kurių tik 2 yra krovininės transporto priemonės. Patikrinus Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje duomenis apie Bendrovės darbuotojus, nustatyta, kad Bendrovėje 2023 m. spalio 3 d. dirbo 377 darbuotojai. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė yra įdarbinusi daugiau tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojų, nei turi kroviniams vežti skirtų automobilių ir gali vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą pagal Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse (toliau – ir Kodeksas) nustatytus reikalavimus, bei toliau aktyviai teikia tarpininkavimo raštus dėl užsieniečių įdarbinimo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojais, buvo pagrindas konstatuoti, kad Bendrovė negali vykdyti deklaruojamos veiklos. 2023 m. balandžio 11 d. Bendrovei buvo išsiųstas Migracijos departamento raštas iki 2023 m. rugsėjo 1 d. išsiimti Bendrijos licencijos kopijas kiekvienai Bendrovės pervežimams naudojamai transporto priemonei. 2023 m. rugsėjo 11 d. patikrinus LTSA duomenis, nustatyta, kad Bendrovė Departamento prašymo neįvykdė.

3.2. Atsakovas pažymėjo, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus. Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi minėtu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas. Departamentas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

3.3. Tam, kad užsieniečiui galėtų būti išduotas leidimas laikinai gyventi kaip turinčiam profesiją, įtrauktą į trūkstamų profesijų sąrašą, užsienietį darbui kviečianti įmonė turi vykdyti veiklą atitinkamame ekonominės rūšies paslaugų sektoriuje. Tokiu būdu užsieniečio, kuris ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, profesija laikoma įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą, jeigu šį užsienietį įdarbinti įsipareigojantis darbdavys vykdo tarptautinius krovinių pervežimus. Pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių krovininis kelių transportas (ekonominės veiklos kodas 49.41) apima visą krovinių vežimo keliais transportą, pvz., sunkių krovinių vežimą. Į šią klasę taip pat patenka krovininių automobilių nuoma su vairuotojo samdymu, tačiau nepatenka vairavimo paslaugos teikimas. Krovinių vežimo kelių transporto priemonėmis tarptautiniais maršrutais veikla yra licencijuojama. Teisės aktai neatleidžia nuo pareigos įsigyti EBKR licenciją, taip pat nesuteikia teisės tarptautinius krovinių pervežimus vykdyti naudojant kito savininko transporto priemonę su tam savininkui išduota EBKR licencijos kopija.

3.4. 2022 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Įstatymo 44 ir 62 straipsnių pakeitimai, nustatantys užsieniečių įdarbinimą ir leidimų laikinai gyventi išdavimą darbo pagrindu, įskaitant ir galimybę užsieniečius įdarbinti pagal laikinojo įdarbinimo sutartis (iki 2022 m. rugpjūčio 1 d. Įstatymas draudė įdarbinti užsieniečius pagal laikinojo įdarbinimo sutartis, nenustatant jokių išlygų). 2022 m. rugpjūčio 1 d. taip pat įsigaliojo ir Kodekso 8 straipsnio pakeitimai, minėtas straipsnis buvo papildytas 6 dalimi, pagal kurią šio straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytą galiojančią licenciją turintis vežėjas gali turėti ne daugiau kaip 5 vairuotojus kiekvienai kelių transporto priemonei, turinčiai galiojančią licencijos kopiją.

3.5. Sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančių teisės aktų normomis ir faktinėmis bylos aplinkybėmis, o argumentai, kad Sprendimas buvo nulemtas Bendrovės konkurentų poveikio, neturi objektyvaus pagrindimo ir nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo sutiko bei prašė jį patenkinti, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Bendrovė teikia vairavimo paslaugas UAB „Ipukis“ grupės įmonėms, iš viso Bendrovė yra įdarbinusi 394 tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojų (vienas iš jų –pareiškėjas).

4.2. Nuo Bendrovės veiklos pradžios jos veiklos modelis ir teisinis reguliavimas liko nepakitęs, tačiau, nors dar 2017–2018 m. valstybės institucijos patvirtino, kad Bendrovė teisėtai ir pagrįstai teikia vairavimo paslaugas, 2023 m. Departamentas ėmė kvestionuoti Bendrovės veiklos teisėtumą. Departamento 2023 m. balandžio 11 d. sprendime Nr. 10K-4077 (toliau – ir Sprendimas Nr. 4077) atsakovas pripažino, kad jo kompetencija neapima licencijų transporto priemonėms vežti krovinius klausimų, tačiau būtent šiuo pagrindu įpareigojo Bendrovę iki 2023 m. rugsėjo 1 d. išsiimti EBKR licencijos kopijas kiekvienai pervežimams naudojamai transporto priemonei. Departamentas, išnagrinėjęs Bendrovės skundą dėl minėto sprendimo, 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimu skundą atmetė. Nesutikdamas su Departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Bendrovė kreipėsi į teismą.

4.3. Departamentas, Sprendime konstatuodamas, kad Bendrovė neturi pakankamai EBKR licencijos kopijų ir transporto priemonių, todėl negali vykdyti deklaruojamos veiklos, pažeidė aukštesnės galios teisės aktus, kadangi Bendrovės vykdoma veikla atitinka teisinį reguliavimo, o vairavimo paslaugos teikiamos įmonių grupei, kuri turi reikalingas licencijas.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Departamento Sprendimą. Teismas taip pat pareiškėjui priteisė 628 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, be kita ko, šias aktualias aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas 2023 m. birželio 1 d. pateikė prašymą Departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo UAB „HQDS“ pagrindu. Pareiškėjui nuo 2023 m. sausio 2 d. iki 2024 m. sausio 1 d. buvo išduota nacionalinė viza. Pareiškėjas nuo 2023 m. vasario 10 d. dirba Lietuvoje.

6.2. Departamentas Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu. Sprendime nurodyta, kad Bendrovė neturi pakankamai Bendrijos licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių, kad galėtų vykdyti profesinę vežimo kelių transportu veiklą pagal Kodekse nustatytus reikalavimus, todėl Bendrovė nevykdo oficialiai deklaruojamos veiklos (krovininis kelių transportas), atitinkamai pareiškėjai neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 44 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, kaip užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas).

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo (35 str. 1 d. 14 p., 44 str. 1 d. 2 p., 62 str. 4 d.) nuostatas, pažymėjo, kad užsienietis turi pareigą įsidarbinti būtent pas tą darbdavį ir toms funkcijoms, kurios buvo nurodytos tarpininkavimo rašte, o pakeisti darbdavį gali tik turėdamas Departamento sutikimą. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui 2023 m. sausio 2 d. buvo išduota nacionalinė viza, pareiškėjas nuo 2023 m. vasario 10 d. Bendrovėje dirba tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Sprendimas priimtas Departamentui vertinant, kad pareiškėjas negali dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, kadangi Bendrovė neturi pakankamai EBKR licencijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme Departamentas turėjo pareigą, prieš priimdamas Sprendimą, surinkti faktinius duomenis, bylojančius, jog prieš siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas neatitiko Įstatymo 44 straipsnyje nurodytų sąlygų, tačiau toks neatitikimas paaiškėjo vėliau. Teismo nuomone, atsakovas turėjo pateikti įrodymus bei vertinti aplinkybes, kad pareiškėjui išduodant leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, buvo akivaizdu, jog jis neturės realių galimybių dirbti Bendrovėje tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.

9. Sprendimas priimtas remiantis informacija, kad 2023 m. spalio 4 d. VSDFV duomenimis, kad Bendrovėje dirba 377 darbuotojai, viešai skelbiamais LTSA duomenis, kad Bendrovė turi tik 1 Lietuvos Respublikoje išduotą Bendrijos licencijos kopiją ir akcentuojant, kad Bendrovė neįvykdė Departamento siūlymo – iki 2023 m. rugsėjo 1 d. išsiimti Bendrijos licencijos kopijas kiekvienai Bendrovės pervežimams naudojamai transporto priemonei. Teismo vertinimu, šios faktinės aplinkybės nėra pakankamos išvadai, kad situacija atitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu). Sprendime nėra duomenų, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 44 straipsnio reikalavimų, todėl Departamento Sprendimas, priimtas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

10. Teismas nurodė, kad siekiant priimti Sprendimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu buvo būtina konstatuoti, jog pareiškėjas neatitinka bent vienos iš sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 44 straipsnyje, tačiau teismas šios aplinkybės nenustatė. Byloje nenustatyta kitų aplinkybių, ribojančių Bendrovės deklaruojamą veiklą, ar sąlygų, nurodytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte. Departamento nustatytos aplinkybės, kad Bendrovė neturi pakankamai EBKR licencijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių, nepaneigia, kad aktualiu laikotarpiu Bendrovės darbuotojai (tarp jų ir pareiškėjas), teikė vairavimo paslaugas (buvo pateiktos 2023 m. sausio–gegužės mėn. darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir buhalterinės pažymos).

11. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Sprendimas turi būti panaikintas, kadangi jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.).

III.

12. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašo prijungti naują įrodymą – LTSA Paslaugų departamento 2023 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. 15B-9362.

13. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Teismas neįsigilino į faktinę pareiškėjo situaciją, o sprendimą grindė motyvais, nesusijusiais su pareiškėjo individualiomis aplinkybėmis. Tokią išvadą suponuoja ir teismo sprendime cituojamas Įstatymo 50 straipsnis, kuris yra taikomas išimtinai tais atvejais, kai yra priimamas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, o ne atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo atveju Departamentas nebuvo priėmęs sprendimo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu.

13.2. Priešingai, nei nurodo teismas, Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, įvertino Bendrovės galimybes aprūpinti pareiškėją deklaruojamu darbu, atitinkamai, ir pareiškėjo galimybes dirbti būtent Bendrovėje, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl atlikto vertinimo nepasisakė.

13.3. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas krovinių vežimo transporto priemonių vairuotoju, tačiau Bendrovė neturi reikiamo kiekio licencijų kopijų, nelaikytina, kad asmuo įdarbintas pagal Migracijos departamentui pateiktą prašyme informaciją ir darbo sutartį (krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojo pareigoms būtent minėtoje Bendrovėje), todėl pareiškėjui buvo pagrįstai ir motyvuotai leidimas laikinai gyventi neišduotas tuo pagrindu, kad asmuo neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčio.

13.4. Pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, t. y. jo profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą. Tam, kad užsieniečiui galėtų būti išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi kaip turinčiam profesiją, įtrauktą į minėtą sąrašą, užsienietį darbui kviečianti įmonė turi vykdyti veiklą atitinkamame ekonominės rūšies paslaugų sektoriuje. Tokiu būdu užsieniečio, kuris ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, profesija laikoma įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą, jeigu šį užsienietį įdarbinti įsipareigojantis darbdavys vykdo veiklą paslaugų sektoriuje (t. y., vykdo tarptautinius krovinių pervežimus). Nors Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje tokiu atveju nėra konkretizuota, kad darbdavys privalo vykdyti veiklą atitinkamame ekonominės rūšies paslaugų sektoriuje, tokią išvadą suponuoja Įstatymo 44 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčio nurodyta sąlyga netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal Įstatymo 57¹ straipsnį. Priešingu atveju susidarytų situacija, kad bet kokia įmonė, nevykdanti jokios veiklos tarptautinių krovinių pervežimo sektoriuje, galėtų įdarbinti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojus, tokiu būdu išnaudojant kvotą, o Departamentas neturėtų galimybių vertinti tokios įmonės galimybių suteikti įdarbintam užsieniečiui darbą, į kurį jis yra priimtas ir, atitinkamai, neturėtų galimybių atsisakyti išduoti tokiam užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. Departamento vertinimu, nurodyta situacija prieštarauja Įstatymo 44 ir 62 straipsnių nuostatoms.

13.5. Nors Departamentas Sprendime nenurodė, kokios konkrečiai Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos pareiškėjas neatitinka, tačiau konkrečios nuostatos taikymą patvirtina Sprendime nurodytų aplinkybių visuma. Departamento tyrimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovė negali suteikti pareiškėjui darbo sutartimi sulygto darbo, todėl pareiškėjas nedirba Bendrovėje pagal darbo sutartį, ir neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, apsiribojo formaliais teiginiais, nevertindamas Įstatymo nuostatų sisteminiu požiūriu.

13.6. Pareiškėjas turėjo ne tik dirbti Bendrovėje, bet ir atlikti funkcijas, kurios nurodytos tarpininkavimo rašte – dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pagal Sprendime nustatytas aplinkybes Bendrovė negali vykdyti deklaruojamos veiklos, todėl Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.

13.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, ar Bendrovė vykdo veiklą paslaugų sektoriuje (vykdo tarptautinius krovinių pervežimus). Pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių krovininis kelių transportas (ekonominės veiklos kodas 49.41) apima visą krovinių vežimo keliais transportą, pvz., sunkių krovinių vežimą, šaldytų produktų vežimą, miško medžiagos vežimą, automobilių vežimą. Į šią klasę taip pat patenka krovininių automobilių nuoma su vairuotojo samdymu, tačiau nepatenka vairavimo paslaugos teikimas. Krovinių vežimo kelių transporto priemonėmis tarptautiniais maršrutais veikla yra licencijuojama, teisės aktai neatleidžia Lietuvos vežėjų nuo pareigos įsigyti EBKR licenciją, taip pat nesuteikia teisės tarptautinius krovinių pervežimus vykdyti naudojant kito savininko transporto priemonę su tam savininkui išduota EBKR licencijos kopija. Bendrovė neturi atitinkamos licencijos, todėl negali verstis profesine vežimo kelių transportu veikla.

13.8. Departamentas 2023 m. gruodžio 29 d. gavo LTSA Paslaugų departamento raštą, kuriame administracija paaiškino, kad, atsižvelgiant į tai, jog Bendrovė turi tik 1 krovininę transporto priemonę, susietą su EBKR kopija bei atsižvelgiant į Kodekso nuostatas, Bendrovė gali turėti ne daugiau kaip 5 vairuotojus. Departamento vertinimu, nurodytas LTSA, kaip kompetentingos institucijos, raštas tik patvirtina tyrimo metu nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas negali dirbti Bendrovėje pagal darbo sutartį tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.

13.9. Dėl pareiškėjo laikinojo įdarbinimo veiklos atsakovas pažymi, kad Įstatymas šiuo metu leidžia įmonėms, vykdančioms laikinojo įdarbinimo veiklą, įdarbinti užsieniečius, tačiau įmonės turi atitikti tam tikrus Įstatymo 44 straipsnyje numatytus reikalavimus, tačiau Bendrovė neteikė prašymo pagal laikinojo įdarbinimo įmonėms taikomus reikalavimus. Jeigu Departamentas išduotų leidimus gyventi darbo pagrindu, nors Bendrovė aiškiai negali vykdyti tokios veiklos (nes neturi licencijų kopijų) – tai leistų piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir iškreiptų šių nuostatų tikslus.

14. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas prie bylos prašo prijungti pareiškėjo vairuotojo pažymėjimą ir darbo sutartį, taip pat atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai įvertino ginčo situaciją ir priėjo prie teisingų išvadų. Nors teismo sprendime nepasisakyta dėl visų argumentų, tačiau teismas to ir neprivalėjo atlikti. Pareiškėjo įsitikinimu, Departamentas pirmiausia priėmė Sprendimą, o tik vėliau, bylos nagrinėjimo metu, ėmė vykdyti savo motyvavimo pareigą ir ieškoti argumentų, kodėl Sprendimas yra pagrįstas (tą patvirtina ir 2023 m. gruodžio 13 d. kreipimasis į LTSA).

15.2. Pareiškėjas atitinka leidimų laikinai gyventi išdavimui keliamas sąlygas. Sprendimas grindžiamas ne pareiškėjo neatitikimu atitinkamiems Įstatymo normoms, bet Bendrovės tariamu neatitikimu Sprendime nurodytiems reikalavimams. Taigi, Sprendimas grindžiamas netinkamai pritaikyta įstatymo nuostata. Be to, Sprendimas grindžiamos Kodekso, kurio vykdymo priežiūros kompetencija yra Kelių policijos, LTSA ir kuris nesuteikia įgaliojimų Departamentui, reikalavimais.

15.3. Sprendimas yra nemotyvuotas, jame nenurodyta, kurių Įstatymo sąlygų pareiškėjas neatitinka, kodėl jam turėtų būti atsisakoma pakeisti (išduoti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ypač atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas faktiškai ir teisiškai vykdo veiklą, kuriai ir buvo įdarbintas, gauna už tai atlyginimą ir moka mokesčius Lietuvos Respublikoje.

15.4. Bendrovės vykdoma veikla atitinka teisinį reguliavimą leidimams laikinai gyventi Lietuvoje gauti, o pareiškėjas buvo įdarbintas ir dirba vykdydamas tokią veiklą (krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas), kokiai kreipėsi išduoti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas netyrė faktinės situacijos, tik apsiribojo formaliu požiūriu, argumentuojant, kad pareiškėjas negali vykdyti ekonominės veiklos, kuriai buvo įdarbintas. Departamentas netyrė aplinkybių, susijusių su tarptautinių krovinių vežimo licencijavimu.

15.5. Atsakovas, neturėdamas kompetencijos pasisakyti dėl kelių transporto veiklos ir jos licencijavimo klausimų, juos netinkamai interpretuoja. Departamentas netyrė, kurie darbuotojai vykdo tarptautinių krovinių vežimo veiklą pagal išduotą licenciją, kuriems darbuotojams vykdyti tarptautinių krovinių vežimo veiklą licencijos nereikia, kurie darbuotojai vykdo tarptautinių krovinių vežimo veiklą paslaugos forma. Departamentas neįvertino, kad pareiškėjas dirba tik pas darbdavį (Bendrovę), kuri ir pateikė tarpininkavimo raštą. Pareiškėjas neturi kitų teisinių santykių su jokiais kitais asmenimis. Bendrovė atitinka ginčo reikalavimus, tačiau atsakovas vertinti šių aplinkybių net negalėjo, o jo atliktas tyrimas yra nepagrįstas.

15.6. Atsakovo pateiktas naujas įrodymas – LTSA 2023 m. gruodžio 29 d. raštas buvo parengtas atsakant į „manipuliatyvų atsakovo klausimą“ (kiek prie 1 licencijos gali būti maksimaliai priskirta vairuotojų, į kurį LTSA ir pateikė atsakymą pagal užduotą klausimą, jog pagal Kodekso 8 str. 6 d. gali būti tik 5 vairuotojai) ir nepagrindžia apeliacinio skundo teiginių, kad pareiškėjas negali dirbti Bendrovėje pagal darbo sutartį tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Teismui nutarus prijungti atsakovo pateiktą įrodymą, pareiškėjas šiuo aspektu prašo prijungti ir jo naujai pateiktus vairuotojo liudijimą ir darbo sutartį, kurie patvirtina jo argumentų teisingumą.

15.7. Departamentas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas, kuris yra įdarbintas Bendrovėje teikiančioje vairavimo paslaugas, negali būti laikomas turinčiu profesiją, įtrauktą į Trūkstamų profesijų sąrašą, nes vairavimo paslaugos teikimas pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių nepatenka į krovininį kelių transportą. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas neatitiktų Trūkstamų profesijų sąrašo nuostatų. Be to, priešingai nei nurodo atsakovas, ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius neįtvirtina, kad tarptautinių krovinių vežimo vairavimo paslaugos teikimas nepatenka į krovininio kelių transporto klasę. Faktiškai pareiškėjo veikla ir yra apskaitoma pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių kaip tarptautinių krovinių vežimas.

15.8. Priešingai nei nurodo atsakovas, pareiškėjas dirbo ir dirba tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, darbo sutarties sudarytos su Bendrove pagrindu (t. y. jokių darbo sutarties pakeitimų nebuvo įvykdyta, išskyrus atlyginimo peržiūrą). Taigi, pareiškėjas vykdo veiklą pagal ekonominę veiklos rūšį, kuriai ir buvo įdarbintas. Jokios kitos veiklos pareiškėjas nevykdo. Byloje nėra šį faktą paneigiančių aplinkybių ar įrodymų.

15.9. Sprendimas pažeidžia teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principus. Departamentas nepaaiškino, kodėl egzistuojant tokiai pačiai teisinei ir faktinei situacijai Bendrovės darbuotojams leidimus laikinai gyventi išduodavo ir nekeldavo klausimų dėl Bendrovės veiklos atitikimo leidimų laikinai gyventi išdavimo sąlygoms. Šiuo aspektu pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus ir pažymi, kad nuo pat Bendrovės įsteigimo, jos vykdoma veikla nepakito. Taip pat nepasikeitė ir Sprendime nurodytas teisinis reguliavimas. Atitinkamai, pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad analogiškai Departamentas pasielgs ir šiuo atveju – išduos leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo Bendrovėje pagrindu. Be to, pareiškėjui Sprendimas buvo siurprizinis. Departamentas net nepasiteiravo pareiškėjo dėl jo veiklos Bendrovėje, neprašė pateikti jokių duomenų, nepateikė jokio įspėjimo.

15.10. Departamento argumentai, kad Bendrovė užsiima laikinojo įdarbinimo veikla, yra nepagrįstos įrodymais ir paneigtos kompetentingų valstybės institucijų. Tačiau spręsti, ar Bendrovės veikla atitinka laikinojo įdarbinimo požymius, Departamentas neturi kompetencijos. Be to, Departamentas viršijo savo kompetenciją, nes jam nėra pavesta vykdyti kelių transporto veiklos priežiūros ir priimti sprendimus tais atvejais, kai vežėjai neturi EBKR licencijų kopijų, turi jų nepakankamai, ar turi nepakankamai kroviniams skirtų vežti automobilių. Teisės aktais Departamentui nėra pavesta prižiūrėti, kaip vežėjai laikosi teisės aktuose numatytų reikalavimų turėti EBKR licencijos kopijas ir ar jie turi pakankamai kroviniams skirtų vežti automobilių.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo Migracijos departamentas atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, kuris tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Migracijos departamento 2023 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 23S180045, pripažinęs, jog Sprendimas priimtas neobjektyviai įvertinus visas aplinkybes, Sprendime nėra pakankamai duomenų, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo reikalavimų.

18. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo ir netinkamo teisės normų aiškinimo bei taikymo aspektais.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.

20. Atsakovas taip pat prašė prijungti papildomą įrodymą - Lietuvos transporto saugos administracijos paslaugų departamento 2023 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. 15B-9362 „Dėl vairuotojų skaičiaus įmonėje“ (toliau – ir 2023 m. gruodžio 29 d. raštas). Tuo tarpu pareiškėjas pateikė prašymą pridėti prie bylos naujus įrodymus, t. y. vairuotojo liudijimą bei tarp pareiškėjo ir Bendrovės pasirašytą darbo sutartį.

21. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau, kaip nurodyta, priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai pirmosios instancijos teismo sprendimą tikrina ta apimtimi, kuri užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo iš esmės metu nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, gali būti tiriami, tačiau tik tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 142 str. 3 d.).

22. Migracijos departamentas ir pareiškėjas pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau nenurodė jokių priežasčių, kodėl šie įrodymai negalėjo būti teikiami į bylą, nagrinėjant ją pirmosios instancijos teisme, tai pat nenurodė priežasčių, pagrindžiančių būtinybę vertinti šiuos įrodymus, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija nenustatė pagrįstų priežasčių tirti ir vertinti įrodymus, kurie nebuvo tirti ir vertinti pirmosios instancijos teisme, todėl atsisako pridėti prie bylos Migracijos departamento bei pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus.

23. Remiantis rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas pateikė 2022 m. birželio 1 d. prašymą išduoti Leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Migracijos departamentas, vadovaudamasis, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 44 straipsnio 2 dalimi, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusiais Kodekso 8 straipsnio (2022 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XIV-1167 redakcija) pakeitimais, priėmė 2023 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 23S180045, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti Leidimą laikinai gyventi, padaręs išvadą, kad Bendrovė negali vykdyti deklaruojamos veiklos (krovininio kelių transporto, transportui būdingų paslaugų veikla), todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.

24. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadas, kad Migracijos departamentas neįvardijo ir nenustatė, kokių konkrečiai sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 44 straipsnyje, neatitiko pareiškėjas, o Sprendime nurodytas faktinis pagrindas – Bendrovė neturi pakankamai EBKR licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių – nepatenka į Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto reguliavimo sritį, todėl nepagrindžia Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymo, konstatavo, kad Migracijos departamento 2023 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. 23S180045 yra neteisėtas.

25. Migracijos departamentas apeliaciniame skunde patikslino, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktyje nustatytos sąlygos, nes dėl to, jog Bendrovė neturi pakankamai EBRK licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių, pareiškėjas apskritai negali būti laikomas dirbančiu Bendrovėje pagal darbo sutartį.

26. Pirmiausia pažymėtina, kad Migracijos departamentas yra atsakingas už užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontrolę (Įstatymo 4 str. 2 d. (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1864 redakcija)). Migracijos departamentui, be kita ko, suteikti įgaliojimai užsieniečiams išduoti leidimus laikinai gyventi, be kita ko, darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija)), taip pat – panaikinti užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi, paaiškėjus, kad yra atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija)). Vienas iš tokių pagrindų – nustatymas, kad užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija)). Migracijos departamentas, priimdamas tokio pobūdžio sprendimą, taiko Įstatymą ir kitus įstatymus (teisės aktus) tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja Įstatymas, išskyrus nustatytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju nėra aktualios (Įstatymo 1 str. 4 d. (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3162 redakcija)).

27. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos aišku, kad Įstatyme, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktyje įtvirtintas reglamentavimas nereikalauja, kad pats darbdavys tiesiogiai veiktų (veiklą vykdytų) atitinkamos ekonominės veiklos sektoriuje (srityje), betarpiškai susijusioje su užsieniečio profesija; Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti darbdavio ir užsieniečio įsipareigojimai (ketinimai) sukurti individualius darbo santykius pagal darbo sutartį turi būti realūs. Jei sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nustatomos aplinkybės, kurios objektyviai patvirtina, kad šiuo atveju siekiama kitų nei Įstatyme nustatytų tikslų, kompetentinga institucija (be kita ko, užtikrindama suinteresuotų asmenų dalyvavimą administracinėje procedūroje) turi imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, galinčios objektyviai identifikuoti užsieniečio ir (ar) darbdavio ketinimus (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3675-624/2019; 2019 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3440-602/2019; 2019 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3279-822/2019; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5574-575/2019).

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino ir tai, kad, siekiant taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, būtina įvardyti, nustatyti ir konstatuoti, jog užsienietis neatitinka bent vienos iš sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2023 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023).

29. Nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindų keisti ar kurti naujas aptartų Įstatymo reglamentuojančius teisinius santykius nustatančių teisės normų aiškinimo taisykles (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

30. Nustačius, kad Įstatyme nėra teisės normų, tiesiogiai nustatančių reikalavimus, kuriuos turi atitikti, pavyzdžiui, Migracijos departamento sprendimas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, tokiam sprendimui taikytinas VAĮ 10 straipsnis, kurio 5 dalies 5 punkte (administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės) ir 6 punkte (administraciniame sprendime turi būti nurodyti administracinio sprendimo motyvai) nustatyti imperatyvūs reikalavimai, taikytini administraciniams sprendimams, priimamiems migracijos kontrolės srityje ( žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023).

31. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti vieša, t. y. žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir tam, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013). Esminė administracinio sprendimo pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas konkrečiai teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012).

32. Nustačius, kad nėra pagrindo administracinį sprendimą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti administracinio sprendimo turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio administracinio sprendimo adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento 2023 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. 23S180045 turinį, pritardama pirmosios instancijos teismui, daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju iš Sprendimo motyvų, kuriais grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymas, nėra aišku, kurios pareiškėjui taikytinos sąlygos, įtvirtintos Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a ir b papunkčiuose, pareiškėjas neatitiko tuo metu, kai pateikė prašymą išduoti Leidimą laikinai gyventi ir taip išreiškė ketinimą dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas, siekdamas įvardyti, nustatyti ir konstatuoti, kurių sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a ir (ar) b papunkčiuose, pareiškėjas neatitinka, nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių tai, kad pareiškėjo atliekamas darbas Bendrovėje neturi pakankamo ryšio su pačios Bendrovės atliekama veikla, pareiškėjo darbas Bendrovėje yra ekonomiškai nenaudingas, kad pareiškėją ir Bendrovę siejantys darbo santykiai nėra realūs, taip pat netyrė, ar konkrečiai pareiškėjo turima kvalifikacija atitinka jo darbo vietą, į kurią pareiškėjas buvo priimtas dirbti Bendrovėje. Todėl Migracijos departamento Sprendimo motyvuose nurodytas faktinis pagrindas – Bendrovė neturi pakankamai EBKR licencijų kopijų ir kroviniams skirtų vežti automobilių – savaime nepagrindžia išvados, kad šiuo konkrečiu atveju būtent pareiškėjas, įdarbintas Bendrovėje dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuoju, neatitinka kurios nors Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a ir (ar) b papunkčiuose nustatytos sąlygos ir dėl to jam negali būti išduotas Leidimas laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad, Migracijos departamentas, užtikrindamas užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę, privalo imtis visų reikiamų veiksmų, kad būtų nustatytos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, identifikuojančios tikruosius atitinkamą prašymą pateikusio užsieniečio ir jį ketinančio įdarbinti darbdavio ketinimus sukurti realius, individualius, ekonomiškai naudingus darbo teisinius santykius. Tačiau tuo pat metu Migracijos departamentas privalo laikytis ne tik Įstatyme, bet ir, kaip nustatyta, VAĮ nustatytų reikalavimų, taikytinų migracijos kontrolės srityje Migracijos departamento priimamiems atitinkamiems sprendimams.

35. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamento 2023 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. 23S180045, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjui išduoti Leidimą laikinai gyventi, neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose nustatytų imperatyvių reikalavimų, šiame sprendime padaryti teisinio ir faktinio pagrindimo bei motyvacijos trūkumai yra esminiai, dėl ko pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jis neteisėtas, todėl naikintinas.

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad administracinio sprendimo priėmimo motyvai privalo būti nurodyti pačiame administraciniame sprendime (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-990/2007); administracinis teismas neturi atsižvelgti į skundžiamo administracinio sprendimo priėmimo teisinių ir faktinių pagrindų papildymus, nurodytus procesiniuose dokumentuose, jeigu tokie papildymai savo esme yra visiškai nauji administracinio sprendimo priėmimo teisiniai ir faktiniai pagrindai (žr., pvz., 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014).

37. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas apeliaciniame skunde nurodo naują teisinį ir faktinį Migracijos departamento 2023 m. spalio 10 d. sprendimo Nr. 23S180045 priėmimo pagrindus. Vadovaujantis aptarta praktika, atsižvelgus į teisinių santykių dėl kurių kilo ginčas, pobūdį, jie nevertinami ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas netikrinamas, darant išvadą, kad jie niekaip nekeičia padarytos išvados Sprendimo esminių teisinio ir faktinio pagrindimo bei motyvacijos trūkumų.

38. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl atsakovo Migracijos departamento apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

39. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikia teismui prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Ši teismo nutartis priimta pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas įgijo teisę į išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

40. Pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė prašymą priteisti 605 Eur sumą, sumokėtą jo atstovui advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą, papildomų paaiškinimų ir pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą bei šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (2024 m. sausio 17 d. sąskaita faktūra Nr. 2024-01-17/06, 2024 m. sausio 18 d. mokėjimo nurodymas Nr. 0118080331132.)

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atstovo advokato suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas, bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, bylos trukmę, nustačiusi, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nurodytų priteistinų maksimalių dydžių už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (Rekomendacijų 7 p., 8.11 p., 8.16 p.), tačiau įvertinusi ir tai, kiek analogiškų bylų, kuriose pareiškėjams ar Bendrovei atstovauja tas pats atstovas, nagrinėjama administraciniuose teismuose, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, daro išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas sumažinti pareiškėjui priteistiną jo apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimo sumą iki 140 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui J. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 140 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Nutartis neskundžiama.