- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-05-26
- Bylos Nr.
- 1A-172-354/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-35123-2020-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė, Ernesta Montvidienė, Gražvydas Poškus
- Nukentėjusysis
- G. Ž.
- Advokatai
- Jolanta Grigaliūnienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus,
atleistajai nuo baudžiamosios atsakomybės I. L., jos gynėjai advokatei Jolantai Grigaliūnienei,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo G. Ž. ir atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės I. L. gynėjos advokatės Jolantos Grigaliūnienės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo I. L., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 37 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir baudžiamoji byla nutraukta.
Nukentėjusiojo G. Ž. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš I. L. nukentėjusiojo naudai priteisti 65 Eur.
Nukentėjusiojo G. Ž. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo iš I. L. atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. I. L. Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. kovo 10 d. nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atleista BK 37 straipsnio pagrindu už tai, kad ji 2020 m. rugsėjo 1 d., apie 13.20 val., gyvenamojo namo kieme, adresu – (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, tyčia, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kiekį kartų, su maišeliu ir ranka sudavė G. Ž. į kaklo (sprando) sritį, tokiu būdu nukentėjusiajam G. Ž. sukėlė fizinį skausmą.
II. Apeliacinių skundų, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis G. Ž. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. kovo 10 d. nuosprendį ir I. L. paskirti bausmę už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įvykdymą bei priteisti jam, nukentėjusiajam G. Ž., 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš I. L..
2.1. Skunde nukentėjusysis nurodo, kad teismas neteisingai motyvavo įvykusį konfliktą. Teigia, kad konfliktas vyko tarp jo (nukentėjusiojo) žmonos ir I. L. dukros B. dėl negrąžinamos prieš pusmetį paskolintos suknelės. Apeliantas pažymi, kad kieme I. L. pradėjo reikšti pretenzijas, kodėl yra reikalaujama ne suknelės, o pinigų, tuomet jis (nukentėjusysis) I. L. pasakė, kad neaišku, kiek kartų ir su kuo B. gulėjo su suknele visą pusmetį ir todėl tos suknelės jiems nebereikia, o reikia pinigų – 15 eurų. Po to, nukentėjusiojo teigimu, I. L. pradėjo jį mušti su maišeliu, kuriame, kaip vėliau sužinojo, buvo žmonos paskolinta suknelė, o nutrūkus maišelio rankenai, I. L. toliau smūgiavo jam į sprandą ir galvą rankomis.
2.2. Nukentėjusysis teigia, jog šiuo atveju nemato savo veiksmuose kaltės, jog išprovokavo I. L. smurtą. Mano, kad I. L. susitikimo su juo (nukentėjusiuoju) metu galėjo atiduoti jam pinigus už suknelę ir pasakyti, kad su jais nebenori turėti jokių reikalų, arba pasakyti, kad kreiptųsi į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo, ir viskas būtų išspręsta civilizuotai, tačiau I. L. pasirinko kitą ginčo sprendimo būdą – smurtą.
2.3. Be to, nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra pagrindo I. L. veiką laikyti mažareikšme, nes jos veiksmai buvo nukreipti į ypatingai įstatymo saugomą vertybę – asmens sveikatą, I. L. elgesys konflikto metu nebuvo adekvatus.
2.4. Skunde nukentėjusysis taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė jo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apelianto teigimu, teismas nurodė, kad I. L. pagal įvykio aplinkybes elgėsi neadekvačiai, siekė sukelti jam (nukentėjusiajam) fizinį skausmą, tai ir buvo pasiekta, be to, pastaroji siekė jį ir jo šeimą pažeminti, neįsitikinusi, ar konfliktas nėra stebimas pašalinių asmenų. Tokiais savo veiksmais I. L. net tik pažemino jo šeimą, bet ir parodė neigiamą pavyzdį savo mažametei dukrai, kaip reikia spręsti kilusius ginčus.
3. Apeliaciniu skundu atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės I. L. gynėja advokatė J. Grigaliūnienė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. kovo 10 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiojo G. Ž. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą ir priteisti iš G. Ž. I. L. jos patirtas proceso išlaidas.
3.1. Skunde gynėja nurodo, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir tai sąlygojo neteisėto nuosprendžio priėmimą.
3.2. Pažymima, kad I. L. visiškai nepagrįstai buvo apkaltinta sukėlusi nukentėjusiajam fizinį skausmą suduodama jam maišeliu, kuriame buvo suknelė. Ši nuosprendžio dalis yra neteisėta ir akivaizdžiai prieštarauja pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei to paties teismo nustatytoms aplinkybėms. Pastebima, jog teismas pripažino, kad smūgio sudavimo faktas yra nepakankamas, nes BK nenumato atsakomybės už smūgio sudavimą – baudžiamoji atsakomybė numatyta už fizinio skausmo sukėlimą. Kaip teisingai nurodoma nuosprendyje, fizinis skausmas yra individuali sąvoka, jo potyris priklauso nuo daugelio veiksnių, tačiau neabejotinai tarp tų veiksnių reikšminga yra pati nukentėjusiuoju save laikančio asmens nuomonė. Jeigu toks asmuo nurodo, jog fizinio skausmo jis nepajuto ir nejautė, tai teismas negali padaryti priešingos išvados.
3.3. Akcentuojama, kad teismas laikė esant nustatyta, jog kaltinamoji I. L. sudavė smūgius maišeliu ir taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, nors pats nukentėjusysis nuosekliai, expressis verbis neigė patyręs kokį nors fizinį ar kitokį skausmą dėl smūgių sudavimo maišeliu. Pažymima, kad liudytoja R. Ž., kuri tvirtino sutuoktinį kitą dieną skundusis fiziniu skausmu, nenurodė, ar šis fizinis skausmas buvo sukeltas smūgių maišeliu, ar smūgių ranka. Pažymima ir tai, jog teismas apskritai padarė visiškai nepagrįstas išvadas dėl smūgių maišeliu sudavimo fakto, nes šią aplinkybę patvirtinantys įrodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs, subjektyvūs, grindžiami artimų giminaičių suderintais parodymais, todėl yra nepatikimi ir negali būti laikomi pakankamais smūgių sudavimo aplinkybei laikyti nustatyta. Teismas, nustatydamas, dėl ko suplyšo maišelis, rėmėsi nuojauta, prielaidomis, savo padarytomis išvadomis, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys.
3.4. Gynėjos vertinimu, šioje byloje buvo visos sąlygos priimti išteisinamąjį nuosprendį. Pastebima, jog I. L. nuosekliai, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė sudavusi nukentėjusiajam smūgius ranka, tačiau teismas kaltinamosios parodymus atmetė, nenurodydamas motyvų. Nustatydamas tyčinės nusikalstamos veikos ir smūgių ranka sudavimo faktą, teismas rėmėsi išimtinai suinteresuotų asmenų – nukentėjusiojo G. Ž. ir jo sutuoktinės R. Ž. parodymais. Kitų I. L. kaltę pagrindžiančių įrodymų byloje nenustatyta, todėl vertintinas nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės R. Ž. parodymų patikimumas.
3.5. Skunde pažymima, jog nukentėjusysis ir liudytoja R. Ž. yra vyras ir žmona, t. y. abu tiesiogiai bylos baigtimi suinteresuoti asmenys. Byloje nustatyta, jog nėra patikimų duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusysis ir jo sutuoktinė turėjo reikalauti, kad kaltinamosios I. L. dukra B. L. ar jos mama sumokėtų Ž. jų reikalaujamus pinigus – 15 Eur: šios prievolės atsiradimo aplinkybės nėra aiškios, ir nukentėjusysis, jo sutuoktinė jų pagrįstumo įrodymų nepateikė, nes ikiteisminio tyrimo metu apklausta B. L. neigė buvusi skolinga draugei R. Ž. ir tvirtino, jog ši sukneles jai savo iniciatyva padovanojo už ne kartą suteiktą visapusišką pagalbą jai (R. Ž.) ir jos sutuoktiniui – nukentėjusiajam, o po to dėl sunkios padėties pradėjo reikalauti atlygio, ir tik jos (B. L.) sutikimu 2020 m. pavasarį nepagrįstai išreikalavo 15 Eur už vieną suknelę.
3.6. Akcentuojama, jog R. Ž. ir G. Ž. savo iniciatyva, patys, vienašališkai nusprendė pakeisti prievolės pobūdį ir pareikalauti, kad B. L. atiduotų ne suknelę, bet pinigus – pačios R. Ž. sugalvotą sumą (15 Eur). Teigiama, jog nustatyta, kad Ž. šantažavo B. L.: reikalavo sumokėti pinigus, priešingu atveju grasino nurodyti žinomai neteisingus duomenis apie ją socialiniuose tinkluose – „įkelti“ į „aferistų“ grupę. Vien pats faktas, jog nukentėjusysis atvyko reikalauti nei jam, nei sutuoktinei nepriklausančių 15 Eur, o ne suknelės, o taip pat ir pats sumos menkavertiškumas patvirtina buvus nukentėjusiojo asmens ir jo sutuoktinės bendrą susitarimą, tyčią bet kokiu būdu išreikalauti 15 Eur. Pažymima ir tai, jog nukentėjusysis nurodo, kad telefonu buvęs įžeistas I. L., kad I. L. pyko ir jį bei jo sutuoktinę barė, vadino sukčiais, aferistais, esą buvo įniršusi. Nors I. L. nepatvirtina tokių faktų, tačiau vertinant išimtinai tik nukentėjusiojo parodymus, kuriais rėmėsi teismas, konstatuotina, jog nukentėjusysis atvyko pas I. L. nusiteikęs konfliktui, nusiteikęs agresyviai, tai patvirtina ir nepilnametės liudytojos A. L. parodymai apie tai, kad mama laukė Rasos, bet vietoje to ji girdėjusi kieme pikto ir agresyviai nusiteikusio vyro balsą.
3.7. Gynėja pažymi, jog I. L. parodymai byloje yra nuoseklūs ir vienodi, teisme duoti parodymai visiškai sutampa su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o nukentėjusiojo G. Ž. parodymai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nuoseklūs. Pažymima, jog konflikto pradžią nukentėjusysis nurodo vienodai, tačiau jo parodymai apie kaltinime nurodomas aplinkybes, t. y. apie smūgių sudavimą, iš esmės skyrėsi (smūgių skaičius, smūgių sudavimo momentas, vieta, į kurią ranka sudavė I. L.). Atkreipiamas dėmesys ir tai, jog nukentėjusysis – buvęs sportininkas, sporto treneris, kuris nurodė, jog ištiesta ranka „bandė gintis“, todėl nesuprantama, kodėl I. L. esą suduoti smūgiai visiškai nekliuvo į jo ranką, bet kliuvo į sprandą ir/ar kaklą, galvą. Nesuprantama, kaip 164 cm ūgio nukentėjusioji galėjo pasiekti 182 cm ūgio sportiško vyriškio galvą, kaklą ir sprandą, kai vyras aktyviai dengiasi ranka, yra nusisukęs nuo I. L. „beveik 180 laipsnių“ ir net „besigindamas“ sučiumpa I. L. už plaukų, pradeda juos rauti, kad „ši apsiramintų“. Nukentėjusysis nurodo, jog rankos I. L. jam neužgavo, „...tik buvo sučiupusi už kairės rankos megztinio ir jį ištampė“. Pastebima, kad nukentėjusiojo sutuoktinė R. Ž. parodė apie iš esmės visiškai kitokias smūgių sutuoktiniui sudavimo aplinkybes nei pats nukentėjusysis.
3.8. Be to, skunde pažymima, kad nukentėjusysis teisiamajame posėdyje patvirtino, jog jis prieš teismo posėdį pateikė savo sutuoktinei baudžiamosios bylos dokumentus ir leido pastarajai su jais susipažinti. Akcentuojama, kad R. Ž. teisiamajame posėdyje neabejojo dėl savo parodymų patikimumo, nuoseklumo, neabejojo dėl savo galimybės labai gerai matyti, girdėti visą konfliktą, vykusį už 30 m. nuo jos buvimo vietos automobilyje, ir, teisėjai priminus apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, patvirtino, kad net matė nukritusių piniginių kupiūrų nominalą, kas realiai nėra įmanoma, ir tai patvirtina esanti 2021 m. sausio 28 d. papildomos įvykio vietos protokolo foto lentelė, užfiksuoti numesti įvykio vietoje pinigai, fotografuoti iš R. Ž. buvimo vietos, priartinus skaitmeninės technologijos pagalba vaizdą neįmanoma įžiūrėti, kokio nominalo kupiūros yra numestos, ir tai kelia pagrįstų abejonių liudytojos parodymų patikimumu.
3.9. Tokiu būdu įrodymų, kuriais grindžiama I. L. kaltė, analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog šie įrodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, jie prieštarauja ir vienas kitam (nukentėjusiojo ir liudytojos R. Ž. parodymai) ir visiškai nesutampa su nuosekliais liudytojos parodymais. Be to, pažymima, jog nukentėjusysis labai kategoriškai ir aiškiai keletą kartų teisme pripažino, jog I. L. smūgiai jam nesukėlė fizinio skausmo, skausmą jis pajuto kitą dieną dėl trapecijos išvaržos.
3.10. Pažymima ir tai, jog G. Ž. praeityje yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, jam yra išaiškinta, jog naujos tyčinės nusikalstamos veikos padarymo atveju atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nebegalios, šias gresiančias pasekmes G. Ž. ir jo sutuoktinė R. Ž. puikiai suvokė iš karto po to, kai G. Ž. smurtavo prieš I. L., todėl abu sutuoktiniai, suvokdami, jog G. Ž. bus apkaltintas smurtu, apkaltino tuo I. L..
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į nukentėjusiojo G. Ž. apeliacinį skundą atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės I. L. gynėja advokatė J. Grigaliūnienė prašo nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti ir iš nukentėjusiojo priteisti I. L. patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4.1. Atsiliepime gynėja nurodo, kad nukentėjusiojo nurodomos faktinės aplinkybės apie įvykių eigą, priežastis, konflikto pradžią yra ne tik neteisingos, bet šis dėstymas skiriasi nuo paties nukentėjusiojo pirmosios instancijos teisme duotų parodymų. Teigiama, kad nukentėjusiojo apeliacinis skundas grindžiamas naujomis G. Ž. pramanytomis faktinėmis aplinkybėmis apie tariamus I. L. siekius, tariamą išankstinį tikslą sukelti nukentėjusiajam ir net jo sutuoktinei fizinį skausmą ir juos pažeminti.
4.2. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad, vertinant proceso dalyvių galimai patirtus neigiamus išgyvenimus, būtent G. Ž. pats atvyko konfliktuoti ir įžeidinėjo I. L. savo šeimos akivaizdoje, žinodamas ir suprasdamas, jog jį gali matyti bei girdėti ir R. Ž., ir jos mažametis sūnus, o I. L. apskritai nematė, jog G. Ž. automobilyje būtų buvę vaikai. I. L. dukra nepilnametė A. L. G. Ž. sukeltą konfliktą matė ir išsigando. Gynėja daro išvadą, jog ne G. Ž., bet I. L. ir jos nepilnametė dukra nukentėjo nuo konflikto.
4.3. Be kita ko, gynėja nurodo, jog byloje kyla ginčas dėl I. L. kaltę patvirtinančių įrodymų ir jų vertinimo, tačiau darant prielaidą, kad apeliacinės instancijos teismas sutiktų su skundžiamo nuosprendžio išvadomis dėl I. L. faktiškai atliktų veiksmų ir dėl kaltės bei kitų nusikaltimo sudėties elementų, bet kuriuo atveju pripažintini pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentai apie tokios veikos, jeigu ji būtų nustatyta, menką (mažareikšmį) pavojingumą.
Atsiliepimas
4.4. Atsiliepime teigiama ir tai, jog G. Ž. nepagrįstai prašo priteisti jam 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
5. Apygardos teismo posėdyje nukentėjusysis G. Ž. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės I. L. gynėjos skundą atmesti, atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės I. L. ir jos gynėja prašė gynėjos apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo skundą atmesti, prokuroras prašė abu apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
6. Atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės I. L. gynėjos advokatės J. Grigaliūnienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nukentėjusiojo G. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.
7. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014).
7.1. Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų argumentus ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo I. L. pripažinta padariusia nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, neatsižvelgė į akivaizdžius byloje esančius prieštaravimus, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą I. L. kaltės klausimu. Todėl skundžiamas nuosprendis dėl I. L. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo naikinamas kaip neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir dėl šios nusikalstamos veikos I. L. išteisinama, nes byloje nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad I. L. padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
7.2. Apeliaciniame skunde I. L. gynėja, pasisakydama dėl I. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino I. L. įvykdžius nusikalstamą veiką nesant jokių patikimų I. L. kaltės įrodymų, o tik vadovaudamasis prieštaringais liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiais I. L. gynėjos argumentais.
7.3. Pažymėtina, jog BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas pripažino, kad I. L. panaudojo smurtinius veiksmus nukentėjusiojo G. Ž. atžvilgiu ir tokiu būdu pastarajam sukėlė fizinį skausmą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra jokių patikimų duomenų, jog tarp I. L. ir G. Ž. įvykusio konflikto metu, panaudojant I. L. G. Ž. atžvilgiu smurtinius veiksmus, G. Ž. buvo sukeltas fizinis skausmas.
7.4. Akcentuotina, kad teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018). Kartu pažymėtina, jog fizinis skausmas, jo intensyvumas bei stiprumas yra pakankamai individualios ir subjektyvios sąvokos, todėl tokių pasekmių pripažinimas nusikaltimu pagal BK 140 straipsnį neturėtų būti formalus. Baudžiamoji atsakomybė turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai kaltinamojo pavojingas elgesys siekia baudžiamajai atsakomybei taikyti būtiną pavojingumo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. liepos 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020), nagrinėjant situaciją, kurią galimai reiktų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (konfliktinė situacija tarp sutuoktinių, kaimynų ir pan., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).
7.5. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys nukentėjusiojo G. Ž. bei I. L. parodymai tiek apylinkės teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu neabejotinai patvirtina, kad tarp šių asmenų buvo įvykęs konfliktas, kurio metu buvo naudojami įvairūs smurtiniai veiksmai. Vis dėlto, teisėjų kolegija pastebi, jog vien pats smurtinių veiksmų atlikimas G. Ž. atžvilgiu šiuo atveju negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (leisti konstatuoti, jog padaryta minėta veika), kadangi abiejų konflikto dalyvių atliktų veiksmų intensyvumas, nukentėjusiojo parodymai apie įvykio aplinkybes, nukentėjusiojo fizinės savybės neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusiajam G. Ž. I. L. veiksmai sukėlė tokį fizinį skausmą, už kurio sukėlimą būtų galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
7.6. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis G. Ž. apylinkės teisme akcentavo, jog į policiją su pareiškimu kreipėsi iš esmės vien dėl to, kad įvykio metu buvo apgadinti jo akiniai, fizinį skausmą pajautė ne įvykio metu ir ne iš karto po įvykio, o tik kitą dieną, skausmas buvo jaučiamas esamos išvaržos vietoje, dėl šio skausmo į medicinos įstaigą, specialistus jis nesikreipė. Taigi, pats nukentėjusysis nusistatė ir nusprendė, kad jam išvaržos skausmą sukėlė būtent I. L. ankstesnę dieną atlikti veiksmai. Be kita ko, nukentėjusysis nurodė, kad aktyviai sportuodavo, buvo dirbęs treneriu (2 t., b. l. 70–76). Iš 2020 m. rugsėjo 1 d. G. Ž. apžiūros protokolo matyti, kad ant jo kūno matomų vietų sužalojimų nebuvo matyti (1 t., b. l. 71), pats G. Ž. vykti pas teismo medicinos ekspertus atsisakė (1 t., b. l. 77–78). Liudytojas D. B. taip pat nurodė, jog po įvykio ant G. Ž. kūno jokių smurto žymių nebuvo matyti (2 t., b. l. 77). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos aplinkybės akivaizdžiai rodo, jog 2020 m. rugsėjo 1 d. įvykusio konflikto tarp G. Ž. ir I. L. metu G. Ž. I. L. veiksmai fizinio skausmo BK 140 straipsnio 1 dalies prasme apskritai nesukėlė, paties G. Ž. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu – nesikreipimas į medicinos įstaigą, atsisakymas vykti pas medicinos ekspertus, taip pat rodo, kad ir pats G. Ž. buvusių pojūčių įvykio metu nelaiko reikšmingais ir pavojingais. Kartu pažymėtina, jog G. Ž. neturi specialių žinių pats sau diagnozuoti ir konstatuoti, kas nulėmė turimos išvaržos skausmą, objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusiajam išvaržą skaudėjo būtent dėl įvykusio konflikto metu panaudotų I. L. fizinių veiksmų, nėra. Įvertintina ir tai, kad G. Ž. konfliktavo su už save vyresne moterimi – I. L., pats G. Ž. yra sportiško tipo asmuo, tai vėlgi sudaro prielaidas abejoti, jog I. L. įvykusio konflikto metu galėjo G. Ž. sukelti tokį fizinį skausmą, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Taigi, vien remiantis prielaidomis, negalima daryti neabejotinos išvados, jog fizinis skausmas, kurį pajuto G. Ž. tik kitą dieną po įvykio, yra siejamas būtent ir tik su I. L. fiziniais veiksmais G. Ž. atžvilgiu. Nors G. Ž. ikiteisminio tyrimo metu jau pateikdamas pareiškimą policijai teigė, jog iš karto pajuto fizinį skausmą po įvykio (1 t., b. l. 16), teisme nukentėjusysis šią versiją iš esmės paneigė, tai rodo, jog nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apie pajaustą fizinį skausmą nurodė hiperbolizuodamas įvykį ir subjektyviai vertindamas buvusį konfliktą, nepagrįstai, tik dėl pačiam G. Ž. žinomų priežasčių, kaltindamas I. L. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įvykdymu. Vien tai, kad G. Ž. pirmasis po konflikto kreipėsi į teisėsaugos institucijas, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad būtent G. Ž. yra įvykyje nukentėjęs asmuo.
7.7. Apeliacinės instancijos teismas įvertina ir situaciją, kuriai esant įvyko konfliktas. Kaip matyti iš bylos duomenų, G. Ž. apylinkės teisme nurodė, jog vyko atsiimti žmonos daiktų – suknelės, tačiau atvykęs pas I. L. staiga savo atvykimo tikslo atsisakė, pradėjo įžeidinėti I. L. dukrą ir nurodė I. L., kad suknelės nebereikia. Pažymėtina, kad I. L. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog buvo pasiruošusi atiduoti suknelę G. Ž. žmonai, tačiau pastarajai nepasirodžius, siekė atiduoti G. Ž. suknelę kartu su pinigais už suknelę. Teismo vertinimu, šios aplinkybės rodo, jog būtent G. Ž. nebuvo nusiteikęs nesutarimus dėl žmonos suknelės spręsti taikiai ir pats sąmoningai iniciavo konfliktą su I. L., kuri, atvykus G. Ž., jokių puolamųjų, smurtinių veiksmų panaudojimo tikslų G. Ž. atžvilgiu neturėjo. Iš liudytojos A. L. parodymų pas ikiteisminio tyrimo teisėją matyti, jog ši liudytoja matė, kaip vyriškis (G. Ž.) laikė I. L. už riešo, pastaroji bandė išsivaduoti, G. Ž. pamačius ją (liudytoją), pastarasis savo veiksmus nutraukė. Be to, A. L. nurodė, jog girdėjo tik agresyvų, garsiai rėkiantį vyrišką balsą, po įvykio I. L. skundėsi, kad jai skaudėjo ranką, kuri buvo paraudusi, kaip ir I. L. žandas, I. L. plaukai buvo susivėlę (1 t., b. l. 120–121). Pats G. Ž. neneigia, jog buvo suėmęs I. L. už plaukų. Taigi, šios bylos aplinkybės rodo, kad būtent G. Ž. turi pagrindo apkalbėti I. L. ir nepagrįstai perdėtai įvertinti ir teigti, jog įvykusio konflikto su I. L. metu jam buvo sukeltas fizinis skausmas, kurio sukėlimas užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Teismo įsitikinimu, būtent G. Ž. veiksmai įvykio metu netgi buvo intensyvesni, nei I. L., kas vėlgi rodo I. L. veiksmų nepavojingumą buvusioje konfliktinėje situacijoje.
7.8. Byloje apklausta nukentėjusiojo G. Ž. žmona R. Ž. proceso metu teigė, jog visą įvykį matė ir nurodė iš esmės G. Ž. palankias aplinkybes, teigdama, jog I. L. smurtavo G. Ž. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, R. Ž. parodymai yra nepatikimi, iš esmės prieštaraujantys tiek tarpusavyje, tiek G. Ž. parodymams, todėl negali būti pripažįstami įrodymais ir jais negali būti vadovaujamasi sprendžiant dėl I. L. kaltės. Pažymėtina, jog G. Ž. viso proceso metu teigė, jog konfliktas su I. L. baigėsi, kai jis kėlė savo akinius nuo žemės, jog I. L. jam trenkė maišeliu per galvą, su ranka per sprandą, būtent nuo smūgio ranka jam (G. Ž.) nukrito akiniai, apie kitokio pobūdžio I. L. veiksmus G. Ž. nenurodė (1 t., b. l. 53–61; 2 t., b. l. 70–76). Gi R. Ž. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog I. L. griebė jos vyrui už kaklo, su maišeliu ir rankomis trankė per galvą, kai G. Ž. kėlė akinius nuo žemės, I. L. jau buvo įėjusi į namo vidų (1 t., b. l. 88–90), o teisme R. Ž. parodė, jog vyrui akiniai nukrito po to, kai I. L. pastarajam trenkė maišeliu per galvą, vyras taip pat buvo puolamas kumščiais, I. L. ranka vyrui trenkė į kūną, pilvą, petį, už kaklo griebė vyrui konflikto pradžioje (2 t., b. l. 79–84). Taigi, R. Ž. parodymai yra prieštaringi, ji nurodė visiškas naujas aplinkybes apie I. L. atliktus veiksmus, kitą įvykių seką, ir tai prieštarauja paties G. Ž. nurodytoms aplinkybėms, todėl nėra jokio pagrindo vadovautis R. Ž. parodymais, kaip patikimais. Teismo įsitikinimu, R. Ž. parodymų prieštaravimus nulėmė tai, kad pastaroji sąmoningai nurodo palankias savo vyrui aplinkybes, nors ir matė įvykį, arba įvykio visiškai nematė dėl buvusio didelio atstumo iki įvykio vietos, o tai šiuo atveju labiausiai tikėtina, nes, kaip matyti iš papildomos įvykio vietos apžiūros protokolo, nuo tos vietos, iš kurios R. Ž. galėjo stebėti konfliktą, iki įvykio vietos yra pakankamai didelis atstumas – apie 30 metrų (2 t., b. l. 120–132).
7.9. Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkta neginčijamų įrodymų, jog I. L. veiksmai konflikto su G. Ž. metu sudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, abejonės turi būti aiškinamos kaltinamo asmens, (I. L.) naudai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai duomenų, duodančių pagrindą daryti neabejotiną išvadą, kad I. L. savo veiksmais sukėlė G. Ž. fizinį skausmą. Taigi, atsižvelgdama į nustatytas bylos aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys įrodymai tiek kiekvienas atskirai, tiek visumoje nesudaro vientisos loginės sekos ir neginčijamai nepatvirtina I. L. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Remiantis išdėstytu, skundžiamas nuosprendis, kuriuo I. L. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo dėl mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla nutraukta, turi būti panaikintas ir I. L. dėl šios nusikalstamos veikos išteisinama, kaip nepadariusi veikos, turinčius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
8. Apeliaciniu skundu I. L. gynėja prašo priteisti iš G. Ž. I. L. jos patirtas proceso išlaidas. Teisėjų kolegija pažymi, jog šis prašymas nepagrįstas ir negali būti tenkinamas, kadangi BPK 106 straipsnyje yra reglamentuoti advokato darbo apmokėjimo klausimai baudžiamajame procese ir nėra numatyta galimybė iš nukentėjusiojo asmens priteisti proceso išlaidas kaltintam, bet proceso metu išteisintam asmeniui.
9. Panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimant naują nuosprendį iš naujo išspręstinas ir byloje pareikšto civilinio ieškinio klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad I. L. yra išteisinama, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalis), byloje pareikštas nukentėjusiojo G. Ž. civilinis ieškinys (2 t., b. l. 53–54) yra paliekamas nenagrinėtu, tačiau šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Be to, minėtame civiliniame ieškinyje nurodytas prašymas pripažinti valstybės patirtas išlaidas, susijusias su antrinės teisinės pagalbos teikimu G. Ž., proceso išlaidomis ir jas priteisti iš I. L. yra atmestinas, nes minėtos išlaidos yra išieškomos tik iš kaltu pripažinto asmens (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
10. Atsižvelgiant į tai, kad I. L. yra išteisinama, nukentėjusiojo G. Ž. apeliacinis skundas dėl bausmės paskyrimo I. L. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir neturtinės žalos priteisimo iš I. L. yra atmestinas, kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 3 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. kovo 10 d. nuosprendį, kuriuo I. L., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir baudžiamoji byla nutraukta, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
I. L. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo G. Ž. civilinį ieškinį dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos, pareikštą I. L. palikti nenagrinėtą.
Nukentėjusiojo G. Ž. civiliniame ieškinyje pateiktą prašymą dėl patirtų procesinių išlaidų, susidariusių dėl suteiktų advokato teisinių paslaugų suteikimo, atmesti.
I. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:
3 diskus palikti prie bylos kaip bylos medžiagą;
suknelę, saugomą Šiaulių apskrities vyriausiame policijos komisariate, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti G. Ž.;
polietileninį maišelį, saugomą Šiaulių apskrities vyriausiame policijos komisariate, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.
Nukentėjusiajam G. Ž. per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatsiėmus grąžintino daikto – suknelės, saugomos Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate, suknelę sunaikinti.
Nukentėjusiojo G. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.