- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-26
- Bylos Nr.
- e2A-2144-863/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-02159-2023-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kristina Lysionok, Donata Kravčenkienė, Renata Volodko
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „MMG Carriers International“
- Atsakovas
- Z. K.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikianti Klaipėdos apygardos teismo vardu, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Renatos Volodko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „MMG Carriers International“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2024 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MMG Carriers International“ ieškinį atsakovui Z. K. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovės (toliau – UAB) „MMG Carriers International“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Z. K., prašydama pripažinti, kad ji yra sumokėjusi visas atsakovui priklausančias su darbo santykiais susijusias išmokas, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
1.1. Ieškovė nurodė, kad ji (darbdavys) ir atsakovas (darbuotojas) sudarė darbo sutartį, kurią nutraukus atsakovo iniciatyva, su atsakovu buvo visiškai atsiskaityta. Nepaisant visiško atsiskaitymo fakto, atsakovas kreipėsi į darbo ginčų komisiją su prašymu įpareigoti išmokėti atsakovui dviejų mėnesių darbo užmokestį. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisija (toliau – ir darbo ginčų komisija) 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu atsakovo prašymą tenkino ir priteisė atsakovui iš ieškovės 2 908,72 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų. Ieškovė nurodė, jog su darbo ginčų komisijos sprendimu nesutinka.
1.2. Ieškovė paaiškino, kad 2023 m. birželio 6 d. su atsakovu sudarė darbo sutartį; atsakovas buvo įdarbintas tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Atsakovas, būdamas (duomenys neskelbtini) piliečiu, 2023 m. birželio 6 d. kreipėsi į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos skyrių, ketindamas pateikti prašymą dėl laikinojo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau atsakovo prašymas priimtas nebuvo, kadangi Migracijos departamente paaiškėjo, kad atsakovas turi galiojantį leidimą gyventi Rusijos Federacijoje, apie ką jis nei ieškovės, nei Migracijos departamento informavęs nebuvo, dėl ko Migracijos departamentas pareikalavo iš atsakovo pateikti Rusijos Federacijoje išduotą pažymą apie teistumą. Susiklosčius tokiai situacijai, atsakovas kaip tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas, nepaisant galiojančios darbo sutarties, negalėjo vykti į tarnybinę komandiruotę, nes buvo užimtas dokumentų tvarkymu. Galiausiai, 2023 m. birželio 28 d. atsakovas, taip ir nesutvarkęs savo dokumentų dėl laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo, išvyko į pirmąją ir paskutinę komandiruotę, kuri truko iki 2023 m. liepos 26 d. Prieš tarnybinę komandiruotę 2023 m. birželio 27 d. atsakovui, kaip atskaitingam asmeniui buvo išmokėtas 3 000 Eur avansas. Minėtų pinigų išmokėjimą atsakovas patvirtino savo parašu. Paaiškino, jog tam tikros sumos (priklausomai nuo tarnybinės komandiruotės trukmės, maršrutų ir krovinio pobūdžio bei kt. aplinkybių) išmokėjimas prieš tarnybinę komandiruotę yra įprasta nusistovėjusi ieškovės praktika, kadangi komandiruotės metu darbuotojas gali susidurti su įvairiomis finansinėmis išlaidomis (transporto priemonės remontas, kelių mokesčiai ir kt.). Atsakovui grįžus iš tarnybinės komandiruotės, jokie jo išlaidas pagrindžiantys dokumentai pateikti nebuvo, todėl atitinkamai nebuvo ir jokių duomenų apie galimą jam išmokėto avanso panaudojimą pagal paskirtį.
1.3. Ieškovės duomenimis, grįžęs iš tarnybinės komandiruotės atsakovas pateikė prašymą ieškovei dėl darbo sutarties nutraukimo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 55 straipsnyje numatytu pagrindu, t. y. darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Ieškovė apskaičiavo atsakovui 1 173,90 Eur dydžio dienpinigių sumą. Darbo sutarties galiojimo metu atsakovui buvo skaičiuojamas darbo užmokestis, paskaičiuota kompensacija už nepanaudotas atostogas, kurių suma iš viso sudarė 2 084, 82 Eur. Ieškovė, apskaičiavusi, jog atsakovo atleidimo dienai privalo jam išmokėti 3 258,72 Eur (2 084,82 Eur +1 173,90 Eur), tai pat įvertinusi faktą, kad dar prieš tarnybinę komandiruotę atsakovui buvo išmokėta 3 000 Eur, išmokėjo atsakovui 350 Eur. Šios sumos gavimą atsakovas taip pat patvirtino savo parašu. Atkreipė dėmesį, jog dėl skubėjimo ieškovė išmokėjo atsakovui net didesnę sumą, nei privalėjo, todėl faktiškai atsakovas yra skolingas ieškovei 91,28 Eur.
1.4. Ieškovė pažymėjo, jog tiek galutinis atsiskaitymas su atsakovu, tiek avanso jam išmokėjimas 2023 m. birželio 27 d. vyko grynais pinigais iš ieškovės kasos. Toks atsiskaitymo būdas buvo pasirinktas ne ieškovės iniciatyva, o dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių – viso šalių bendradarbiavimo metu atsakovas neturėjo Lietuvos Respublikoje banko sąskaitos, todėl pats tokio atsiskaitymo prašė. Ieškovė akcentavo, kad nepaisant fakto, jog su atsakovu yra visiškai atsiskaityta, ir net sumokėta 91,28 Eur per daug, atsakovas piktnaudžiaudamas savo, kai darbuotojo teisėmis, kreipėsi į darbo ginčų komisiją, reikalaudamas priteisti iš ieškovės jam neva tai neišmokėtą darbo užmokestį. Pažymėjo, kad ieškovė, kaip darbdavys, savo pareigą sumokėti atsakovui darbo užmokestį pinigais įvykdė tinkamai – atsakovui buvo sumokėta iš viso 3 350 Eur pagal du kasos išlaidų orderius. Aplinkybė, kad pinigai buvo mokami grynaisiais, o ne pavedimu į atsakovo banko sąskaitą, nepaneigia tinkamo atsiskaitymo su atsakovu fakto. Atsakovui neįvykdžius savo kaip darbuotojo pareigos nurodyti ieškovei banko sąskaitą atsiskaitymui, ieškovei neliko jokios kitos išeities kaip tik mokėti grynaisiais pinigais, visas išmokas fiksuojant įstatymų nustatyta tvarka, kasos išlaidų orderiais. Ieškovės vertinimu, tinkamo su atsakovu atsiskaitymo fakto nepaneigia ir atsakovo melagingi teiginiai, neva 3 000 Eur pagal 2023 m. birželio 27 d. kasos išlaidų orderį jis apskritai nėra gavęs. Tokius atsakovo žodžius paneigia jo parašas, esantis kasos išlaidų orderyje, kurio tikrumo atsakovas net neneigia. Be to, atsakovo melagingus teiginius apie tariamą 3 000 Eur negavimą gali paneigti ir liudytojai ieškovės darbuotojai.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Z. K. atsiliepime su ieškovės ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 3 000 Eur pagal ieškovės byloje pateiktą 2023 m. birželio 27 d. kasos išlaidų orderį jam nebuvo sumokėti. Prieš išvykimą į komandiruotę įmonės vadovas jam sumokėjo 150 Eur; pinigų gavimą jis patvirtino elektroniniu būdu (padėjo parašą vadovo planšete). Būdamas komandiruotėje užsienyje jis iš darbdavio gavo grynais dar 300 Eur (3 kartus po 100 Eur), pinigai buvo perduoti per kitus įmonės vairuotojus. Paaiškino, kad parašas kasos išlaidų orderyje gali būti jo, kadangi prieš išvykimą į komandiruotę įmonės vadovas jam pateikė dokumentus pasirašymui; kai kuriuose iš jų nebuvo įrašų, padarytų ranka, tik atspausdintas tekstas. Nemokėdamas lietuvių kalbos ir apgautas vadovo, jis pats to nesuvokdamas galėjo pasirašyti ant tuščio blanko. Pažymėjo, kad dirbant pas ieškovę įmonėje bendrai gavo tik 800 Eur (150 Eur jam sumokėjo įmonės vadovas, 300 Eur komandiruotės metu perdavė kiti vairuotojai ir 350 Eur jis gavo po atleidimo iš darbo). Patvirtino, kad 2023 m. liepos 27 d. kasos išlaidų orderyje, pagal kurį jam buvo sumokėta 350 Eur, visi įrašai atspausdinti, o 2023 m. birželio 27 d. orderis užpildytas ranka. Atkreipė dėmesį, kad kaip teisingai nurodė sprendime darbo ginčų komisija, darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, taip pat dienpinigiai ir komandiruotės išlaidų kompensacijos privalo būti mokami pavedimu į darbuotojo nurodytą banko mokėjimo sąskaitą. Prašymą darbo užmokestį sumokėti grynais jis parašė tik 2023 m. liepos 27 d., kai jam pagal kasos išlaidų orderį buvo sumokėta 350 Eur. Anksčiau tokio prašymo jis pateikęs nebuvo. Pažymėjo, kad ieškovės pateiktas byloje 2023 m. birželio 27 d. kasos išlaidų orderis neatitinka Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo nuostatų reikalavimų. Taip pat nurodė, kad pagal byloje pateiktą ieškovės įsakymą Nr. LGE346-0726 atsakovui dienpinigiai buvo apskaičiuoti pagal mažesnius nei nustatyti maksimalūs dydžiai. Atsakovas nurodė, kad pagal byloje pateiktus atlyginimo skaičiavimo lapelius priskaičiuota išmokėti darbo užmokesčio: už 2023 m. birželio mėnesį 728,98 Eur, už 2023 m. liepos mėnesį 1 354,94 Eur, iš viso už 2 mėnesius priskaičiuota išmokėti 2 084,82 Eur. Jokių išskaitų iš darbo užmokesčio, išskyrus privalomų mokesčių, padaryta nebuvo. Darytina išvada, kad ieškovė nesumokėjo atsakovui darbo užmokesčio ir atleidžiant jį iš darbo neatsiskaitė, kaip to reikalauja DK 146 straipsnio 2 dalis. Be to pažymėjo, jog kadangi darbo ginčų komisijos sprendimas neįsiteisėjo ir byla nagrinėjama teisme, priimant sprendimą byloje ir vadovaujantis DK 417 straipsniu, teismas turi teisę priteisti atsakovui iš ieškovės be neišmokėto darbo užmokesčio dar ir vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.
Šalies argumentai
3. Ieškovės atstovė teismo posėdyje prašė ieškinį tenkinti. Be kita ko nurodė, kad 2023 m. birželio 6 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta darbo sutartis, tačiau atsakovas negalėjo iš karto pradėti dirbti, nes tvarkėsi leidimą gyventi Lietuvoje. Galiausiai 2023 m. birželio 28 d., taip ir nesutvarkęs savo dokumentų, atsakovas išvyko į pirmąją komandiruotę, kuri truko iki 2023 m. liepos 26 d. Prieš išvykstant į komandiruotę 2023 m. birželio 27 d. atsakovui buvo išmokėtas 3 000 Eur avansas pagal kasos išlaidų orderį. Tai buvo padaryta dėl to, jog atsakovas visą mėnesį bus kelyje ir pinigai būtų buvę reikalingi, jei kas nors nutiktų komandiruotės metu. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas, kai kreipėsi į darbo ginčų komisiją, nurodė, kad pinigų negavo, o savo atsiliepime jau pateikė poziciją, kad gavo 400 Eur. Atsakovas, grįžęs iš komandiruotės, nutraukė darbo sutartį su ieškove ir su juo buvo visiškai atsiskaityta. Kadangi 3 000 Eur buvo sumokėti prieš komandiruotę, o atsakovas nepateikė jokių duomenų, kur tie pinigai buvo išleisti, tai tie pinigai buvo įskaičiuoti į atsakovo atlyginimą. Atsiskaitant su atsakovu, ieškovė jam turėjo sumokėti 258,72 Eur, bet per klaidą ieškovė sumokėjo daugiau, tai yra 350 Eur. Atsiskaitymas grynaisiais pinigais su atsakovu buvo pasirinktas ne dėl ieškovės kaltės, kadangi atsakovas neturėjo leidimo gyventi Lietuvoje, jis negalėjo atsidaryti banko sąskaitos, į kurią būtų galima pervesti atlyginimą. Toks atsiskaitymo būdas tiko abiem pusėms. Kasos išlaidų orderyje, pagal kurį atsakovui išmokėta 3 000 Eur, yra atsakovo parašas. Jis sutinka, kad pasirašė šį orderį, bet nesutinka su pinigų gavimu. Šiuo metu atsakovo pozicija pasikeitė ir jis sutinka, kad gavo dalį pinigų. 2023 m. liepos mėn. atsakovui buvo paskaičiuoti 2 084,82 Eur atlyginimas su kompensacija ir 1 173,90 Eur dienpinigių, bendra suma yra 3 258,72 Eur, šie pinigai ir buvo sumokėti atsakovui. Prašė tenkinti ieškinį, kadangi atleidimo dieną su atsakovu buvo visiškai atsiskaityta ir per klaidą jam buvo permokėta 91 Eur.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Z. K. teismo posėdyje su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad dirbo UAB „MMG Carriers International“ vairuotoju. Su ieškove buvo sudaryta darbo sutartis. 2023 m. liepos 26 d. jį privertė parašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo, tačiau dėl to jis niekur nesikreipė. Nurodė, kad sutinka su jam už 2023 m. liepos mėnesį paskaičiuotu 2 084,82 Eur darbo užmokesčiu; sutinka, kad jį atleidus iš darbo, atsiskaitant su juo ieškovė turėjo sumokėti 3 258,72 Eur sumą. Iš šių paskaičiuotų pinigų pagal kasos išlaidų orderį gavo tik 350 Eur, todėl su juo nebuvo visiškai atsiskaityta. Nurodė, kad nesutinka, kad jam pagal 2023 m. birželio 27 d. kasos išlaidų orderį buvo sumokėta 3 000 Eur, tai yra melas, nes šios pinigų sumos jis negavo. Neneigė, kad pasirašė ant minėto kasos išlaidų orderio, tačiau pasirašė ant neužpildyto dokumento. Pasirašyti ant tuščio blanko jį prašė G. ir buhalterė. Jie sakė, kad šiuo metu neveikia kompiuteris ir negali jo sutaisyti, bet kai veiks kompiuteris, jie visus duomenis suves. Tokiu būdu jį apgavo. Kai dirbo pas ieškovę, vyko į komandiruotę Čekijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje. Jam buvo skiriamos užduotys ir Lietuvoje, kurias jis atlikinėjo, kai negalėjo išvažiuoti į užsienį, nes darbdavys nebuvo sutvarkęs leidimo gyventi Lietuvoje. Komandiruotės metu jam kiti vairuotojai yra davę po 100 Eur, G. pavedimu tai buvo pinigai skirti maistui, išlaidoms. Nurodė, jog sutinka su jam ieškovės paskaičiuota dienpinigių suma ir darbo užmokesčiu.
5. Atsakovo atstovė prašė ieškinį atmesti ir priteisti atsakovui visą jam priklausantį darbo užmokestį ir netesybas.
6. Liudytojas V. M., (duomenys neskelbtini), teismo posėdžio metu parodė, kad atsakovas dirbo vairuotoju-ekspeditoriumi (duomenys neskelbtini) bendrovėje pagal sudarytą darbo sutartį. Su atsakovu bendraudavo rusų kalba; mano, kad jis nesuprato lietuvių kalbos. Atsakovui pagal 2023 m. birželio 27 d. kasos išlaidų orderį buvo išmokėta grynais 3 000 Eur. Šią pinigų sumą išmokėjo jo brolis, (duomenys neskelbtini) G. M., jam būnant toje pačioje patalpoje. Atsakovas minėtame dokumente pasirašė kaip pinigų gavėjas. Išmokant pinigus atsakovui kasos išlaidų orderis buvo užpildytas. Minėtą dokumentą užpildė viena iš buhalterių, tai yra A. Š., kuri mirė (duomenys neskelbtini). Šis orderis nebuvo pasirašytas vyriausiojo finansininko, kadangi tai nėra privaloma, nes šį dokumentą pasirašė jis kaip (duomenys neskelbtini). Atsakovui sumokėti 3 000 Eur buvo skirti nenumatytoms išlaidoms komandiruotės metu ir jam rusų kalba buvo paaiškinta šių pinigų paskirtis. Nutraukus darbo sutartį su atsakovu, kiek jam žinoma, bendrovė atsiskaitė su juo. Atleidus atsakovą, jam buvo sumokėta pagal 2023 m. liepos 27 d. kasos išlaidų orderį 350 Eur. Kadangi atsakovas neturėjo leidimo gyventi Lietuvoje, jis negalėjo atidaryti banko sąskaitos, todėl jam buvo išmokėta grynais.
7. Liudytojas G. M., (duomenys neskelbtini), teismo posėdžio metu be kita ko nurodė, kad su atsakovu buvo sutarta, jog jo darbo užmokestis bus apie 1 300 Eur (iki mokesčių) ir dienpinigiai. Darbo sutartis su atsakovu buvo sudaryta birželio pradžioje, o faktiškai jis pradėjo dirbti šio mėnesio pabaigoje, nes priėmus į darbą paaiškėjo, kad jis neturėjo visų reikiamų dokumentų, siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvoje, neturėjo teistumo pažymos. Planuojant siųsti atsakovą į komandiruotę, jam pagal 2023 m. birželio 27 d. kasos išlaidų orderį buvo išmokėta grynais 3 000 Eur. Šie pinigai buvo išmokėti ofiso kabinete, jis paėmė pinigus, perskaičiavo ir padavė šiuos pinigus atsakovui. Sumokant pinigus atsakovui dalyvavo (duomenys neskelbtini) V. M.. Tuo metu ofise buvusi buhalterė A. Š. užpildė minėtą dokumentą, o atsakovas kasos išlaidų orderį pasirašė kaip asmuo gavęs pinigus. Sumokėti 3 000 Eur buvo skirti nenumatytoms išlaidoms komandiruotės metu (baudų sumokėjimui, sprogus padangai ir pan.). Sumokant šiuos pinigus, kaip ir visiems vairuotojams, atsakovui buvo paaiškinta šių pinigų paskirtis ir, kad po komandiruotės reikalinga atsiskaityti už patirtas išlaidas. Atsakovas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių išlaidas, patirtas komandiruotės metu. Kadangi jis neturėjo banko sąskaitos, todėl jam 3 000 Eur suma buvo sumokėta grynais. Nutraukus darbo sutartį su atsakovu, iš jam paskaičiuotos atsiskaitymo sumos buvo išskaičiuoti 3 000 Eur, todėl jam atleidimo iš darbo dieną buvo sumokėti 350 Eur. Kasos išlaidų orderiai, pagal kuriuos buvo išmokėti pinigai atsakovui, buvo išrašyti lietuvių kalba. Dėl skubėjimo, siekiant operatyviai atlikti atsiskaitymą, atsakovui pagal kasos išlaidų orderius buvo sumokėta daugiau 91,28 Eur nei jam priklausė išmokėti atleidžiant jį iš darbo. Atsakovo vidutinis darbo užmokestis buvo 1 386 Eur (neatskaičius mokesčių). Grynais pinigais mokama darbuotojams retai, tačiau pasitaiko, ir mokama, kai darbuotojai neturi banko sąskaitos. Atsakovui daugiau jokių mokėjimų neatliko.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Tauragės apylinkės teismas 2024 m. birželio 25 d. sprendimu nusprendė ieškovės ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės 1 522,72 Eur nesumokėtos (nurodyta suma atskaičius mokesčius) su darbo santykiais susijusios išmokos atsakovui; priteisti atsakovui iš ieškovės po 1 386 Eur (nurodyta suma neatskaičius mokesčių) netesybų nuo 2023 m. liepos 26 d. už kiekvieną uždelstą atsiskaityti mėnesį, bet ne ilgiau kaip už šešis mėnesius; priteisti iš ieškovės 502,09 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
9. Teismas be kita ko nustatė, kad ieškovė atsakovui iš viso už jo darbo laikotarpį turėjo išmokėti 2 084,82 Eur darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius), kurį sudaro už 2023 m. birželio mėnesį 729,88 Eur ir už 2023 m. liepos mėnesį 1 354,94 Eur, bei 1 173,90 Eur dienpinigių, iš viso atsakovui turėjo sumokėti 3 258,72 Eur. Pasisakydamas dėl 3 000 Eur išmokėjimo pagal 2023 m. birželio 27 d. kasos išlaidų orderį, teismas nurodė, kad liudytojais apklaustų V. M. bei G. M. parodymus, kad atsakovas gavo minėtą pinigų sumą, teismas vertina kritiškai, kadangi šie asmenys, vadovaujantys bendrovės darbuotojai, yra suinteresuoti bylos baigtimi. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad minėtame kasos išlaidų orderyje atsakovas tik pasirašė šiame dokumente grafoje „Gavėjo parašas“. Nustatyta, kad minėto dokumento blankas yra lietuvių kalba bei šiame dokumente visi esantys rankraštiniai įrašai užpildyti lietuvių kalba ir tarp jų grafoje „gavau“ esantis rankraštinis įrašas, tai yra gauta pinigų suma žodžiais „Trys tūkstančiai“ padarytas kito asmens, akivaizdu, kad ne atsakovo. Teismas vertino, kad atsakovas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, nesuprantantis lietuvių kalbos bei esant tik jo parašui, nesant daugiau jokių jo ranka rašytų įrašų, patvirtinančių apie pinigų gavimą, leidžia pagrįstai manyti, kad atsakovui nebuvo išmokėti 3 000 Eur pagal 2023 m. birželio 27 d. kasos išlaidų orderį. Teismas pažymėjo, kad tinkamas finansinių duomenų tvarkymas yra imperatyvi darbdavio, šiuo atveju ieškovės prievolė, ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė šios prievolės tinkamai nevykdė, todėl abejonės dėl pinigų išmokėjimo atsakovui pagal minėtą kasos išlaidų orderį vertintinos darbuotojo naudai. Teismas konstatavo, kad darbo santykių pasibaigimo dieną nebuvo tinkamai atsiskaityta su atsakovu. Nustatęs, kad atsakovo vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis buvo 1 386 Eur, ir antstolės Santos Selezniovienės 2024 m. kovo 15 d. patvarkymas patvirtina, kad iš ieškovės išieškota pagal darbo ginčų komisijos sprendimą skubiai vykdytina šio sprendimo dalis, tai yra 1 386 Eur vienas mėnesio vidutinis darbo užmokestis atsakovui, teismas sprendė sumažinti iš ieškovės atsakovui priteistinos su darbo santykiais susijusios paskaičiuotos ir neišmokėtos išmokos dydį ir konstatavo, kad ji sudaro 1 522,72 Eur (atskaičius mokesčius) (2 908,72 Eur - 1 386 Eur). Be to, atsižvelgęs į DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas, teisnų praktiką, įvertinęs tai, kad ieškovės uždelsta atsiskaityti suma yra didesnė negu atsakovo vieno mėnesio darbo užmokesčio vidurkis, atsakovui priteisė po 1 386 Eur netesybų nuo 2023 m. liepos 26 d. už kiekvieną uždelstą mėnesį, bet ne daugiau kaip už 6 mėnesius. Ieškovės ieškinį atmetęs, teismas taip pat priteisė iš ieškovės 502,09 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
III. Apeliacinio skundo argumentai
10. Ieškovė UAB „MMG Carriers International“ pateikė byloje apeliacinį skundą, kuriuo prašo Tauragės apylinkės teismo 2024 m. birželio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė savo apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais motyvais.
10.1. Ieškovės vertinimu, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jį priimdamas teismas netinkamai pritaikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, ir netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, neteisingai nustatė esmines bylos aplinkybes; netinkamai pritaikė procesines teisės normas, reglamentuojančias darbo bylų nagrinėjimo ypatumus; netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas.
10.2. Nesutikdama su teismo pozicija dėl netinkamo ieškovės atsiskaitymo su atsakovu, ieškovė vertina, kad teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles – įrodymus vertino subjektyviai ir selektyviai. Teismas besąlygiškai patikėjo atsakovo paaiškinimais, neparemtais jokiais objektyviais įrodymais, tuo tarpu ieškovės argumentus, paremtus dokumentais ir liudytojų parodymais, atmetė. Pažymi, kad byloje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, kuris patvirtintų tokią atsakovo, esančio akivaizdžiai suinteresuoto bylos baigtimi, poziciją. Priešingai, net du liudytojai paneigė tokius atsakovo žodžius ir davė teismui išsamius parodymus apie tai, kada, kaip ir kodėl atsakovui buvo išmokėti 3 000 Eur pagal minėtą orderį. Teismas, besąlygiškai patikėjęs atsakovo paaiškinimais, ne tik ignoravo jo pozicijos pagrindžiančių įrodymų nebuvimą bei ją paneigiančių įrodymų egzistavimą, bet ir visiškai neatsižvelgė į tai, jog atsakovas teisme davė tikrovės neatitinkančius parodymus apie kitas aplinkybes, kas patvirtina, kad jo paaiškinimai nėra nuoširdūs ir jais tikėti nėra jokio pagrindo. O būtent: atsakovas nuolat keitė savo poziciją apie tai, kiek pinigų ir kada yra gavęs iš ieškovės darbuotojo G. M.. Darbo ginčų komisijoje jis nurodė, kad jam nebuvo sumokėta, teisme jis savo paaiškinimus pakeitė ir jau teigė, kad pinigai prieš komandiruotę ir komandiruotės metu jam buvo mokėti; kas kartą nurodydavo vis kitokius skaičius. Kartą teigė, kad prieš komandiruotę G. M. jam sumokėjo 100 Eur, kitą kartą, kad – 150 Eur. Iš pradžių nurodė, kad pinigus jam perduodavo kiti vairuotojai – 3 kartus po 100 Eur, paskui pripažino, kad iš viso galėjo gauti apie 800 Eur. Taip pat atkreipė dėmesį, kad nors atsakovas nurodė teismui, jog tik sudaręs darbo sutartį negalėjo išvykti į komandiruotę, kadangi ieškovė laiku nesutvarkė jo dokumentų ir jis negavo laikino leidimo gyventi Lietuvos, tačiau teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjo, jog atsakovas 22 dienas faktiškai nedirbo išimtinai dėl savo paties kaltės – jis nuslėpė nuo ieškovės aplinkybę, kad turėjo leidimą gyventi Rusijos Federacijoje, dėl ko iš jo pareikalauta papildomos pažymos apie neteistumą iš šios šalies. Atsakovas net vyko į Kaliningrado sritį su ieškovės jam duotu transportu. Atsakovas nurodė teismui, neva dirbo nuo pat pirmos dienos ir vykdė ieškovės jam pavestas užduotis, tačiau iš tiesų net 22 dienas jis savo darbinių funkcijų nevykdė, laiką leido viešbutyje, už kurį mokėjo ieškovė, ir tvarkėsi savo dokumentus. Faktiškai dirbti atsakovas pradėjo tik 2023 m. birželio 28 d., kuomet išvažiavo į savo pirmą ir paskutinę tarnybinę komandiruotę.
10.3. Mano, kad teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai atmetė liudytojų V. M. ir G. M. parodymus, kurie buvo apklausti paties atsakovo prašymu, remdamasis vieninteliu argumentu – tariamų liudytojų suinteresuotumu bylos baigtimi. Pažymi, kad liudytojai visiškai paneigė atsakovo versiją, neva jis pasirašė ant tuščio orderio blanko ir jokių pinigų negavo. Liudytojų parodymai buvo logiški, neprieštaravo vieni kitiems ar byloje esantiems rašytiniams įrodymams, abu jie nurodė analogiškas arba labai panašias aplinkybes, kalbėjo aiškiai, nesipainiojo. Kritiškai vertina ir teismo argumentus apie minėtos sumos negavimą patvirtinančias aplinkybes dėl 2023 m. birželio 27 d. kasos išlaidų orderio surašymo lietuvių kalba bei, kad orderyje yra tik atsakovo parašas. Atkreipia dėmesį, kad atsiskaitymas su atsakovu vyko pagal du orderius: 2023 m. birželio 27 d. kasos išlaidų orderį (3 000 Eur suma) ir 2023 m. liepos 27 d. kasos išlaidų orderį (350 Eur suma). Abu šie orderiai buvo surašyti lietuvių kalba, abiejuose orderiuose atsakovas padėjo tik parašą ir daugiau jokių įrašų savo ranka nedarė, tačiau antrojo orderio pasirašymo aplinkybės ir pinigų pagal jį išmokėjimo faktas, teismui jokių klausimų ar abejonių nesukėlė. Teismas du analogiškus dokumentus, pasirašytus analogiškomis aplinkybėmis, vertino kardinaliai skirtingai ir nutarė, jog pagal vieną pinigai buvo išmokėti, o pagal kitą – ne. Mano, kad tokia teismo pozicija yra ydinga. Besąlygiškai tikint asmeniu, teigiančiu, kad pinigų jis negavo, nors orderį ir pasirašė, galima suformuoti itin pavojingą praktiką, kuomet kiekvienas asmuo, net be menkiausio įrodymo gali neigti bet kurio dokumento tikrumą. Nesutinka ir su teismo išvada, neva ieškovė netinkamai tvarkė finansinius dokumentus ir dėl to turi prisiimti visą dėl to kylančią atsakomybę. Pažymi, jog ieškovė visus dokumentus tvarkė tinkamai – pinigų išmokėjimo faktai atsakovui buvo patvirtinami kasos išlaidų orderiais, kuriuos atsakovas pasirašė (jis to neneigia), kasos išlaidų orderiai buvo įtraukti į ieškovės buhalterinę apskaitą ir tinkamai apskaityti. Mano, kad teismas turėjo padaryti vienintelę šiuo atveju galimą išvadą, kad ieškovė su atsakovu atsiskaitė laiku ir tinkamai, ką patvirtina išsamūs ir nuoseklūs liudytojų parodymai bei byloje esantys dokumentai su atsakovo parašais, kurių tikrumo jis neginčija. Atsiskaitymo būdas – grynųjų pinigų išmokėjimas pagal kasos išlaidų orderius, pasirinktas ne ieškovės iniciatyva, o buvo nulemtas objektyvių aplinkybių – atsakovo banko sąskaitos neturėjimo.
10.4. Nesutinka ir su teismo sprendimu dėl netesybų priteisimo. Akcentuoja, kad darbo santykių pabaigos dieną ieškovė su atsakovu atsiskaitė tinkamai; be to, net jei ir būtų nustatyta, neva ieškovė su atsakovu tinkamai neatsiskaitė, teismas neturėjo jokio teisėto pagrindo priteisti iš ieškovės netesybas, kadangi: priteisti netesybas neprašė nei ieškovė savo ieškiniu, nei atsakovas; darbo ginčų komisijoje jis tokio reikalavimo nereiškė, todėl jokios netesybos jam priteistos nebuvo; prašymo priteisti netesybas atsakovas nereiškė ir teisme, teikdamas atsiliepimą į ieškinį ar duodamas paaiškinimus. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas teisme vyko ne pagal atsakovo, t. y. darbuotojo, ieškinį, kurio dalyką ir pagrindą teismas gali viršyti, bet pagal ieškovės, t. y. darbdavio, ieškinį. Darbuotojas byloje jokių savarankiškų reikalavimų nereiškė ir priešieškinio nepateikė. Mano, kad teismas neturėjo jokio teisėto pagrindo priteisti atsakovui netesybas. Toks teismo elgesys tik dar kartą patvirtina, jog teismas byloje nesielgė objektyviai, jis ne tik padarė nepagrįstas išvadas, bet ir visiškai nepagrįstai ir neteisėtai „nubaudė“ savo pažeistas teises teisėtu būdu bandžiusią ginti ieškovę ir ginče, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl 3 000 Eur atsakovui išmokėjimo, priteisė atsakovui iš ieškovės dar 8 316 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų, kurių atsakovas neprašė nei darbo ginčų komisijoje, nei teisme. Be to, teismas proceso metu neįspėjo šalių apie teismo teisę viršyti pareikštus reikalavimus ir taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą ir savo ketinimą taip pasielgti. Faktiškai ieškovės, bandžiusios apsiginti nuo nepagrįsto darbų ginčų komisijos sprendimo, teisės buvo pažeistos grubiausiu būdu, nes jos padėtis jos pačios inicijuotoje byloje buvo ženkliai pabloginta išimtinai teismo iniciatyva, neturint tam teisėto pagrindo – pagal ieškovės ieškinį inicijuotoje byloje atsakovui mokėtina suma iš 2 908,72 Eur pavirto 11 224,72 Eur, kas prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams, bei paneigia asmens teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Papildomai pažymi, jog net tuo atveju, jei netesybų priteisimas atsakovui iš ieškovės ir būtų buvęs teisiškai įmanomas, teismas privalėjo atsižvelgti į visas faktines aplinkybes ir atitinkamai jas (netesybas) sumažinti. Atsakovas pas ieškovę dirbo vos 1,5 mėn. Tęsti darbo santykių jis negalėjo, kadangi laiku negavo laikino leidimo gyventi Lietuvoje. Pasibaigus ieškovės ir atsakovo darbo santykiams, ieškovė net hipotetiškai negalėjo sumokėti atsakovui jokių piniginių lėšų, kadangi atsakovo buvimo vieta nebuvo jai žinoma, o banko sąskaitos atsakovas neturėjo. Visos šios aplinkybės patvirtina, jog 6 mėnesių netesybos atsakovui negalėjo būti priteistos, net jei tokia teisinė galimybė ir būtų egzistavusi.
11. Atsakovas Z. K. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
14. Apeliacijos objektą sudaro Tauragės apylinkės teismo 2024 m. birželio 25 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys buvo atmestas ir iš jos atsakovui buvo priteistos su darbo santykiais susijusios išmokos, pagrįstumo ir teisėtumo, patikrinimas.
15. Bylos duomenimis, tarp šalių 2023 m. birželio 6 d. buvo sudaryta darbo sutartis, kurios pagrindu atsakovas pas ieškovę pradėjo dirbti nuo 2023 m. birželio 7 d. tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Minėta darbo sutartis nutraukta 2023 m. liepos 26 d., DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, pagal atsakovo 2023 m. liepos 26 d. prašymą.
16. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad ieškovė atsakovui už 2023 m. birželio mėnesį priskaičiavo išmokėjimui 729,88 Eur darbo užmokestį, už 2023 m. liepos mėnesį – 1 354,94 Eur. Be to, pagal ieškovės įsakymą „Dėl komandiruotės vairuotojui“ atsakovui už komandiruotę laikotarpiu 2023 m. birželio 28 d. iki 2023 m. liepos 26 d. buvo priskaičiuota 1 173,90 Eur dienpinigių suma. Tokiu būdu, iš viso ieškovė atsakovui už jo darbo laikotarpį turėjo išmokėti 3 258,72 Eur sumą, dėl ko ginčo iš esmės byloje nėra. Byloje taip pat yra pateikti ieškovės išrašyti kasos išlaidų orderiai – 2023 m. birželio 27 d., 3 000 Eur sumai, bei 2023 m. liepos 27 d. – 350 Eur sumai.
17. Ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovui paskaičiuotos su darbo santykiais susijusios sumos išmokėjimo fakto, atsakovui 2023 m. rugpjūčio 1 d. kreipusis į darbo ginčo komisiją dėl jam neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, be kita ko neigiant aplinkybę dėl 3 000 Eur grynais pinigais pagal kasos išlaidų orderį išmokėjimo, po ko, darbo ginčų komisija 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimu darbuotojo prašymą tenkino, priteisdama iš darbdavės (šioje byloje – ieškovė) 2 908,72 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų. Ieškovei nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu ir dėl to kreipusis į teismą dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, tvirtinant, kad su atsakovu buvo pilnai atsiskaityta, Tauragės apylinkės teismas 2024 m. birželio 25 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovė darbo santykių pasibaigimo su atsakovu dieną visgi tinkamai su juo neatsiskaitė, byloje nenustatęs, kad atsakovui buvo išmokėta minėta 3 000 Eur suma pagal 2023 m. birželio 27 d. kasos išlaidų orderį, taigi, priteisęs iš ieškovės atsakovui 1 522,72 Eur neišmokėtos su darbo santykiais susijusios išmokos dalį (atsižvelgiant į pagal darbo ginčų komisijos sprendimą išieškotą dalį (1 386 Eur) bei netesybas DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu. Ieškovė pateiktame apeliaciniame skunde su teismo sprendimu nesutinka, kritikuodama teismo atliktą įrodymų vertinimą, toliau laikydamasi pozicijos, kad su atsakovu tinkamai atsiskaitė pagal minėtus kasos išlaidų orderius, be kita ko kritiškai vertindama ir teismo poziciją dėl netesybų priteisimo. Įvertinusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija dėl jų toliau pasisako šioje nutartyje.
18. Sprendžiant dėl tinkamai atlikto įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Be paminėtų bendrųjų nuostatų, pažymėtina, kad darbo bylose įrodinėjimo procesui būdingi tam tikri ypatumai. Vienas iš tokių ypatumų, būdingų darbo byloms, yra susijęs su įrodinėjimo naštos paskirstymu: įprastų ginčo teisenos bylų atvejais įrodinėjimo, kad egzistuoja pagrindas reikalaujamu būdu apginti galimai pažeistas subjektines teises, pareiga, kaip minėta, tenka asmeniui, pareiškusiam atitinkamą materialųjį subjektinį reikalavimą (CPK 12 ir 178 straipsniai), o darbo bylų, pradėtų darbuotojo iniciatyva, atvejais įrodinėjimo našta paskirstoma kitaip – pavyzdžiui, darbuotojui teismine tvarka ginčijant jo atleidimą iš darbo, ne darbuotojui, kuris reiškiamu ieškiniu siekia apginti savo galimai pažeistas subjektines teises, tenka pareiga įrodinėti, kad nebuvo pagrindo atleisti jį iš darbo, o darbdaviui, kuris priėmė sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo, tenka pareiga įrodinėti, kad egzistavo įstatymo nustatytas pagrindas nutraukti darbo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017; 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018).
19. Kaip jau minėta, šioje byloje ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl tinkamo atsiskaitymo su atsakovu fakto, ieškovei laikant, kad ji su atsakovu pilnai atsiskaitė, pagal minėtus kasos išlaidų orderius grynais pinigais jam sumokėjusi 3 350 Eur sumą, taip, anot ieškovės, jam netgi permokėjusi 91,28 Eur, tuo tarpu atsakovui byloje kategoriškai nesutinkant dėl 3 000 Eur sumos pagal 2023 m. birželio 27 d. kasos išlaidų orderį jam sumokėjimo.
20. DK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip. DK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Be kita ko pažymėtina, kad būtent darbdavys turi pareigą tinkamai įforminti atsiskaitymą su darbuotoju, kad, kilus ginčui, galėtų pagrįsti atsiskaitymo su darbuotoju faktą (CPK 178 straipsnis).
21. Aptariamu atveju apeliantei akcentuojant, jog su darbuotoju (atsakovu) ji visiškai atsiskaitė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios pozicijos byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai visgi nepatvirtina. Nors apeliantė kritikavo pirmosios instancijos teismo vertinimą neva besąlygiškai patikėjus atsakovo paaiškinimais, nepagrįstai atmetus liudytojų, patvirtinusių 3 000 Eur sumokėjimą ieškovui, parodymus, tačiau, atsižvelgiant į liudytojų statusą ieškovės įmonėje, tai, kad abu liudytojai įmonėje užima vadovaujančias pareigas, todėl nėra pagrindo nesutikti su teismo kritišku abiejų liudytojų paaiškinimų vertinimu, pagrįstai laikius juos suinteresuotais bylos baigtimi. Taigi, nors byloje ir yra pateiktas kasos išlaidų orderis, 3 000 Eur sumai, išrašytas atsakovo vardu, nurodžius, kad tai yra „avansas atskaitingam asmeniui“, gavėjo pasirašytas, byloje nesant nuginčytai aplinkybei, kad tai yra atsakovo parašas, visgi pats atsakovas bylos nagrinėjimo metu kategoriškai nesutiko, kad gavo iš ieškovės minėtą sumą nurodyto kasos išlaidų orderio pagrindu, tvirtindamas, kad galėjo pasirašyti ant tuščio blanko, nes tai prašė vienas iš vadovaujančių asmenų ir buhalterė, nurodę, kad neveikia kompiuteris. Įvertinus byloje esantį aptariamą kasos išlaidų orderį matyti, kad jis surašytas ranka, be to, ir vizualiai vertinant, kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, akivaizdu, kad prie grafoje „Gavau“ ranka įrašyti žodžiai „Trys tūkstančiai“ yra parašyti kito asmens nei pasirašytas dokumentas. Be to, paminėtų aplinkybių kontekste išskirtina ir dar viena reikšminga aplinkybė – dokumentas surašytas lietuvių kalba, kurios atsakovas, kaip matyti iš bylos duomenų (jo paties, ieškovės vadovo paaiškinimų, byloje dalyvavus vertėjui) nesupranta, o vertinamame įrodyme (kasos išlaidų orderyje) jokių kitų įrašų, kurie leistų daryti labiau tikėtiną išvadą, atsakovą aiškiai supratus pasirašomo dokumento turinį, kas galėtų patvirtinti ieškovės nurodytos sumos atsakovui faktinį sumokėjimą, nėra. Tokiu būdu dėl nurodytų aplinkybių pripažintina, kad teismas negalėjo padaryti pagrįstos išvados, kad minėta 3 000 Eur suma nurodyto kasos išlaidų orderio pagrindu atsakovui faktiškai buvo išmokėta.
22. Ieškovės deklaruojamo 3 000 Eur avanso kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors ieškovė šios sumos paskirtį įvardijo avansu, tačiau konkrečios avanso paskirties neatskleidė, jos nenurodė ir minėtame 2023 m. birželio 27 d. kasos išlaidų orderyje. Šiuo aspektu pastebėtina, kad šalių sudaryta darbo sutartimi (3.2 punktu) ieškovė įsipareigojo darbo užmokestį darbuotojo raštišku prašymu mokėti vieną kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki sekančio kalendorinio mėnesio 15 dienos, pervedant jį į darbuotojo sąskaitą banke arba išmokant grynais iš kasos; taip pat numatyta, kad darbo užmokestis ir jo mokėjimo sąlygos gali būti keičiamos tik šalių susitarimu (išskyrus atvejus, nurodytus DK 120 straipsnio 3 dalyje). Visgi, jokių kitų duomenų, patvirtinančių, jog šalys susitarė dėl kitokio darbo užmokesčio mokėjimo būdo nei nustatyta darbo sutartyje ar DK, taigi ir darbo užmokesčio mokėjimo avansais, byloje nėra. Byloje yra pateiktas atsakovo tik 2023 m. liepos 27 d. surašytas prašymas dėl darbo užmokesčio mokėjimo jam (atsakovui) grynais pinigais. Kokiu būdu ieškovė ketino išmokėti atsakovui darbo užmokestį už birželio mėnesį jam esant komandiruotėje ir kaip apskaičiavo deklaruojamą 3 000 Eur avanso sumą, byloje neatskleista, kaip ir nėra jokių duomenų apie atsakovo komandiruotės įforminimą bei jam priklausančių dienpinigių ir kitų komandiruotės išlaidų apskaičiavimą prieš atsakovui išvykstant į komandiruotę.
23. Pažymėtina, kad darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (DK 2 straipsnis), o kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai (DK 6 straipsnis). Taigi, atsižvelgiant į aukščiau paminėtą ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su byloje atliktu įrodymų vertinimu ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad darbo santykių pasibaigimo dienai su atsakovu nebuvo tinkamai atsiskaityta. Tokiu būdu, kaip minėta, nesant ginčo dėl paskaičiuotos išmokėti atsakovui su darbo santykiais susijusios sumos (2 908,72 Eur), atskaičius pagal darbo ginčų komisijos sprendimą nurodytą iš ieškovės išieškotą 1 386 Eur sumą, atsakovui iš ieškovės buvo pagrįstai priteista su darbo santykiais susijusi neišmokėta 1 522,72 Eur suma.
24. Kitokiam vertinimui reikšmės neturi ir apeliantės pastebėjimai dėl pirmosios instancijos teismo neva skirtingai vertintų analogiškomis aplinkybėmis surašytų abiejų minėtų kasos išlaidų orderių, akcentuojant, kad pagal antrąjį kasos išlaidų orderį (2023 m. liepos 27 d.) atsakovui išmokėta 350 Eur suma teismui abejonių nesukėlė. Šiuo aspektu tik pažymėtina, kad jokio ginčo dėl pinigų išmokėjimo pagal paminėtą vėlesnįjį kasos išlaidų orderį byloje nebuvo, taigi ir su tuo susijusios aplinkybės nebuvo tiriamos. Kaip esminės reikšmės priimtam procesiniam sprendimui neturi ir apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo neva nenuoseklios pozicijos apie tai, kiek pinigų ir kada yra gavęs iš ieškovės darbuotojo G. M., kadangi tokios aplinkybės vėlgi jokiais objektyviais duomenimis nėra pagrįstos, kartu pažymint, kad būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai įforminti tiek darbo užmokesčio, tiek kitų darbuotojui mokėtinų sumų mokėjimą ir savo veiklą organizuoti taip, kad būtų įmanoma identifikuoti atliktus veiksmus ir jų seką, tuo pačiu dar atkreipiant dėmesį ir į pačios ieškovės tam tikrais aspektais nenuoseklią ir byloje esantiems įrodymams prieštaraujančią poziciją, kai pavyzdžiui, teigdama, kad atsakovas po darbo sutarties sudarymo 22 dienas savo darbinių funkcijų nevykdė, leido laiką viešbutyje, už kurį mokėjo ieškovė (šiame kontekste taip pat kylant klausimams dėl tokio ieškovės elgesio (mokėjimo už viešbutį) motyvų ir tikslo šias aplinkybes akcentuoti byloje), nors tuo pačiu iš byloje esančio darbo laiko apskaitos žiniaraščio už 2023 m. birželio mėnesį matyti, kad ieškovė visgi fiksavo atsakovo dirbtą laiką ir tą mėnesį, net 136,59 val., atitinkamai paskaičiavo mokėtiną darbo užmokestį.
25. Apeliantė kritiškai vertina ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl priteistų netesybų, akcentuodama, kad toks prašymas net nebuvo pateiktas, dėl ko, anot ieškovės, teismas neturėjo teisėto pagrindo, netesybas priteisti, be kita ko kvestionuodama ir priteistų netesybų dydį. Pirmiausia šiuo aspektu teisėjų kolegija nesutinka, kad teismas neturėjo teisės spręsti tokio klausimo. Pažymėtina, kad atsakovas atsiliepime, jo atstovė teismo posėdyje kėlė klausimų dėl netesybų atsakovui priteisimo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į CPK 410–418 straipsnių nuostatas, reglamentuoja darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Šių bylų nagrinėjimas pasižymi, inter alia tais ypatumais, kad teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 414 straipsnio 1 dalis), viršyti ieškinio dalyką, modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (CPK 417 straipsnis), taikyti alternatyvų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis).
26. DK 147 straipsnis įtvirtina teisines pasekmes už pavėluotą darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą. Šio straipsnio 1 dalyje apibrėžtos teisinės pasekmės, kai darbdavys vėluoja sumokėti darbuotojui priklausančias sumas darbo sutarties vykdymo metu, o 2 dalyje – darbo santykiams pasibaigus. Kaip jau minėta, DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.
27. Sisteminė paminėtų normų analizė suponuoja, kad DK 147 straipsnio normų tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo. Sistemiškai aiškinant DK 146 straipsnio 2 dalies ir 147 straipsnio 2 dalies nuostatas, galima daryti išvadą, kad šios normos apibrėžia įprastai darbo santykiuose egzistuojančią situaciją, kai darbuotojui priklausančios sumos gali ir turi būti apskaičiuojamos ir mokamos darbo sutarties pasibaigimo dieną, tačiau šios normos expressis verbis (tiesiogiai) neaptaria atvejų, kai darbuotojo teisė į tam tikras priklausančias sumas atsiranda ir (ar) yra įgyvendinama jau pasibaigus darbo sutarčiai. Vis dėlto pirmiau minėta DK 147 straipsnio apsauginė paskirtis (DK 5 straipsnio 3 dalis), teisėtų lūkesčių apsaugos principas, kuriuo siekiama užtikrinti darbo santykių subjektų, kurie turi tikrą pagrindą tikėtis darbo teisės normų sukuriamų teisinių padarinių, interesus (DK 2 straipsnio 1 dalis), įgalina šio straipsnio 2 dalį aiškinti kaip apimančią šioje dalyje nustatytų teisinių pasekmių taikymą ir tuo atveju, kai darbuotojo teisė į jam priklausančias išmokas atsiranda ir (ar) yra įgyvendinama ir pasibaigus darbo sutarčiai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075-/2021).
28. Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė priteisti atsakovui netesybas už ieškovės jam laiku neišmokėtas su darbo santykiais susijusias išmokas. Visgi, įvertinus atsakovui priteistos sumos dydį, atsakovo dirbto laikotarpio pas ieškovę trukmę, manytina, kad 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžių netesybos šuo atveju yra per didelės, todėl šioje dalyje skundžiamas sprendimas keistinas, atsakovui iš ieškovės priteisiant 3 vidutinių darbo užmokesčių dydžio netesybas (4 158 Eur) (neatskaičius mokesčių), tokią netesybų sumą laikant tinkama ir pakankama, atitinkančia protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, adekvačia darbdavio padarytam pažeidimui.
Dėl procesinės bylos baigties
29. Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas tik dalyje dėl netesybų priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
30. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo naikinti ar kitaip keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šalims proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.
32. Nors aptariamu atveju apeliacinės instancijos teismas nutarė iš dalies pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, sumažinant atsakovui iš ieškovės priteistą netesybų sumą, tačiau vertinant tai, kad iš esmės ieškovės ieškinys vis tiek laikytinas atmestu, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teismo sprendime nekeistinas.
33. Apeliantė prašė priteisti iš atsakovo apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas; byloje pateiktas 109 Eur žyminio mokesčio apmokėjimą patvirtinantis mokėjimo nurodymas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, tai, kad iš esmės buvo patenkinta apie 42 procentai apeliantės reikalavimų, jai iš atsakovo priteisiama 46 Eur sumokėto žyminio mokesčio.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MMG Carriers International“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – pakeisti Tauragės apylinkės teismo 2024 m. birželio 25 d. sprendimą dalyje dėl netesybų, numatant priteisti atsakovui Z. K., gim. (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MMG Carriers International“, juridinio asmens kodas 302344476, 4 158 Eur (nurodyta suma neatskaičius mokesčių) netesybų. Kitoje dalyje Tauragės apylinkės teismo 2024 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „MMG Carriers International“ iš atsakovo Z. K. 46 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.