Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Marsemus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Marsemus“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia, įvykio pripažinimo draudžiamuoju, įpareigojimo apskaičiuoti ir sumokėti draudimo išmoką,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė UAB „Marsemus“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Draudimo įstatymo 93 straipsnio 6 dalyje imperatyviai nustatyta, jog draudikas privalo pranešti draudėjui apie siūlomą individualią sąlygą bei jos pasekmes. Ši individualiai aptarta sąlyga galioja tik tuo atveju, kai draudėjas raštu patvirtina susipažinęs su ja ir raštu išreiškia sutikimą, kad sąlyga būtų draudimo sutarties dalis. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog pasirašytinai nesupažindinus draudėjo su individualiomis draudimo sutarties sąlygomis, šios sąlygos neįgyja teisinės galios. Tam, jog individuali sąlyga taptų sudėtine draudimo sutarties dalimi, būtinos šios sąlygos: draudiko pranešimas draudėjui apie siūlomą individualią sąlygą bei jos pasekmes; draudėjo raštiškas patvirtinimas apie susipažinimą su individualia sąlyga ir raštiškas sutikimas, kad tokia sąlyga būtų draudimo sutarties dalis. Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus bei nepagrįstai pripažino, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie Sutarties papildomas (individualias) sąlygas, suvokė jų pasekmes bei su jomis, nereikšdama jokių pretenzijų atsakovei ir apmokėdama už draudimo polisą, sutiko (akceptavo). Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog draudimo sąlygų persiuntimas el. paštu draudėjai, taip sudarant sąlygas jai pačiai susipažinti su jų turiniu ir pasekmėmis, pripažintinas tinkamu draudėjos supažindinimu su individualiomis draudimo sutarties sąlygomis, o aplinkybė, jog ieškovė nepareiškė prieštaravimų dėl ginčijamos Sutarties sąlygos, reiškia aiškų pritarimą papildomoms sąlygoms. Draudimo įstatyme imperatyviai nurodyta, kad būtent draudikas turi pareigą veikti aktyviai, t. y. supažindinti ir išaiškinti individualiai aptariamų sąlygų turinį ir pasekmes draudėjui. Draudėjo susipažinimas su siūloma individualia sąlyga ir sutikimas, jog individualiai aptarta sąlyga taptų draudimo sutarties dalimi, turi būti išreikštas raštu. Aplinkybė, jog ieškovė yra juridinis asmuo, negali būti pagrindu atleisti atsakovę nuo įstatyme nustatytų pareigų vykdymo ir šių pareigų nevykdymo (netinkamo) vykdymo pasekmių. Ieškovės ir draudimo tarpininko V. Š. susirašinėjimo el. paštu turinys patvirtina, jog ginčo šalių atstovai pasiūlymą derino, vertino iš esmės tik kainos atžvilgiu. Jokių nuorodų į papildomas sąlygas, tame tarpe ir į ginčijamą papildomų sąlygų 3 punkto nuostatą, šių sąlygų pasekmių paaiškinimo draudimo tarpininko el. laiškuose nėra. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas draudimo tarpininkas V. Š. patvirtino, jog nepamena, kad būtų bendravęs su ieškove ir Sutarties papildomas sąlygas bei jų įtraukimo į Sutartį pasekmes būtų aptaręs su ieškove žodžiu. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šią pareigą draudikė būtų įvykdžiusi ne tik išduodama 2016 m. sausio 25 d. įvykio metu galiojusį draudimo liudijimą, tačiau sudarant ir ankstesnes draudimo sutartis, į kurias buvo įtraukta papildoma sąlyga, iš esmės analogiška ginčijamai Sutarties 3 punkto nuostatai. Šių faktinių aplinkybių visiškai užtenka konstatuoti, kad draudikė pažeidė savo įstatyminę pareigą pranešti draudėjai apie siūlomą individualią sąlygą bei jos pasekmes. Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu, kad tuo atveju, kuomet pripažįstama, kad kitai šaliai buvo suteikta protinga galimybė susipažinti su sutarties sąlygomis, ir kuomet pasirašydamas draudimo sutarties liudijimą (polisą), draudėjas nurodo, jog su atitinkamomis draudimo rūšies taisyklėmis susipažino, yra laikoma visų sąlygų pateikimu draudėjui susipažinti sutarties pasirašymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1425/2002). Tačiau šis išaiškinimas suformuotas, aiškinant draudiko pareigą informuoti draudėją apie draudimo sutarčių standartines, o ne individualias sąlygas, kurių įtraukimas į draudimo sutartį reglamentuotas specialia teisės norma, kuri minimoje nutartyje nebuvo analizuota. Todėl, esant skirtingai bylų ratio decidendi, teismo nurodomu kasacinio teismo išaiškinimu šioje byloje remtis negalima. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė, sudarydama Sutartį, nei karto nėra davusi jokio rašytinio patvirtinimo apie susipažinimą su ginčijama individualia draudimo sutarties sąlyga ir nėra davusi raštiško sutikimo, kad tokia sąlyga būtų Sutarties dalimi. Teismas vertino tik ieškovės elgesį, neatsižvelgdamas į atsakovės, kaip savo srities profesionalės, stipresnės sandorio šalies, elgesį. Atsakovė žinojo ar privalėjo žinoti, jog įtraukiant individualias sąlygas į draudimo sutartį pagal Draudimo įstatymo nuostatas būtinas rašytinis draudėjo sutikimas dėl individualių draudimo sąlygų įtraukimo į Sutartį. Nors tokio sutikimo atsakovė nebuvo gavusi, ji sudarė su ieškove Sutartį bei priėmė draudimo įmoką. Atsakovė savo veiksmais patvirtino, jog sutinka apdrausti ieškovės turtą, neatsižvelgiant į tai, jog papildomos (individualios) sąlygos nebuvo ieškovės akceptuotos ir yra negaliojančios. Ginčijamos sąlygos įtraukimas ar neįtraukimas į draudimo sutartį neturėjo jokios įtakos ir atsakovės apskaičiuotai draudimo įmokai. Tiek 2013 m., tiek ir 2014 m. Sutartyje numatyta tokio paties dydžio draudimo įmoka. Šios aplinkybės teismas nevertino. Sutarties papildomų sąlygų 3 punkto sąlyga atsakovės buvo įtraukta vienašališkai, šios sąlygos įtraukimas neturėjo jokios įtakos sutarties kainai. Pirminė draudimo sutartis, kuri vėliau kasmet būdavo pratęsiama, buvo sudaryta 2011 m. Joje nebuvo aptarta jokia individuali sąlyga, jog dėl transporto priemonės amžiaus gaisro atveju draudimo išmoka nebus mokama. Būtent tokią draudimo apsaugą ieškovė tikėjosi gauti ir kiekvieną kartą pratęsdama sutartį. Jeigu ieškovė būtų buvusi tinkamai supažindinta su ginčijama Sutarties sąlyga (jos pasekmėmis), iš esmės paneigiančia ieškovei reikalingos draudimo rūšies prasmę, ieškovė neabejotinai būtų atsisakiusi sudaryti tokią Sutartį. Visą šalių bendradarbiavimo laikotarpį draudimo kaina iš esmės nekito, nors draudimo suma sumažėjo daugiau kaip 30 proc. Teismo argumentai, kad ieškovė buvo suinteresuota tik kuo mažesne kaina, o ne platesne draudimo apsauga, yra nepagrįsti, kadangi draudimo įmoka nuo 2011 m. iš esmės nesikeitė, o draudiminė apsauga draudiko buvo vienašališkai bei reikšmingai sumažinta. Ieškovė ratinį traktorių draudė savanorišku draudimu, todėl esminis jos tikslas buvo gauti kuo platesnę draudimo apsaugą, taip maksimaliai sumažinant galimų nuostolių riziką. Aplinkybė, jog ieškovė derėjosi dėl mažesnės draudimo įmokos kainos, yra visiškai natūrali ir įprasta verslo praktika ir nepatvirtina fakto, jog ieškovė sutiko su ginčijama papildoma (individualia) Sutarties sąlyga.Atsiliepimu į ieškovės UAB „Marsemus“ apeliacinį skundą atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad šalys yra sudarę ne vieną draudimo sutartį dėl transporto priemonės. Sutartys buvo sudaromos per tą patį tarpininką – V. Š.. Tarpininkas nurodė, kad žino ieškovę, su ja yra sudaręs ne vieną draudimo sutartį. Sutartys, įskaitant ginčo, buvo sudaromos nuotoliniu būdu, susirašinėjant elektroniniu paštu. Tarpininkas nurodė, kad turi daug klientų, todėl negali atsiminti visų smulkmenų, tačiau paprastai klientui yra siunčiama draudimo sutartis (polisas), kurioje yra nurodoma esminė informacija – draudimo apsaugos ribos, sąlygos, dėl kurių draudėjas ir tarpininkas susitaria telefonu ar elektroniniu paštu. Tokiu būdu klientui sudaroma galimybė įvertinti paruoštą pasiūlymą (ofertą), patikrinti, ar sulygtos sąlygos atitinka kliento lūkesčius. Kaip nurodė tarpininkas, ko gero, taip ir ginčo atveju turėjo būti daroma. Atsakovė pateikė tarpininko ir ieškovės susirašinėjimą, kuris patvirtina, jog ieškovė su tarpininku derėjosi dėl sutarties sąlygų (vyko ikisutartinės derybos), ieškovei buvo pateiktas pasiūlymas, su prašymu jį įvertinti ir informuoti apie savo sprendimą, klientas pateikė savo akceptą. Ieškovės akceptas buvo išreikštas net du kartus. Vieną kartą elektroniniu laišku, antrą kartą – sumokant pirmąją įmoką. Išduotame klientui polise, antro lapo teksto pabaigoje nurodoma, kad draudėjas, sumokėdamas draudimo įmoką (ar jos dalį), patvirtina, kad pritaria draudimo sutarties sąlygoms ir sudaro draudimo sutartį, taip pat tam, kad yra supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis ir jam yra įteikta jų kopija bei tai, kad visi duomenys, pateikti šiame dokumente ir jo prieduose, yra teisingi. Todėl konstatuotina, kad ieškovei buvo sudaryta galimybė susipažinti su draudimo sutarties nuostatomis, jų sąlygomis. Pati ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad jai yra žinoma, jog standartinės sąlygos yra skelbiamos viešai atsakovės internetiniame portale. Sumokėdama pirmąją įmoką, ieškovė patvirtino, kad yra supažindinta su jai siųsto poliso informacija, o duomenys jame yra teisingi. Ieškovė yra juridinis asmuo, kuriam yra taikomi didesni sutarčių sudarymo ir vykdymo apdairumo standartai. Aplinkybė, jog atsakovė yra savo srities profesionalė, negali atleisti ieškovės nuo jai keliamų pareigų rūpestingai sudaryti sutartį. Ieškovei ginčijama Sutarties sąlyga tikrai buvo žinoma. Jei ieškovės vadovas veikė taip aplaidžiai ir nerūpestingai, kad nesidomėjo sudaromomis sutartimis, jų turiniu, tai pasekmių atsiradimo rizika turėtų tekti pačiai ieškovei. Teismo posėdžio metu, tiek atsakovės atstovas, tiek prisiekęs tarpininkas paaiškino, kad ginčijama sąlyga specialiajam transportui paprastai yra taikoma visais atvejais, nebent šalys susitaria dėl didesnės įmokos. Šalių susirašinėjimas patvirtina, jog vienintelis ieškovės tikslas buvo gauti kuo pigesnę draudimo apsaugą. Pagal Draudimo įstatymo 93 straipsnio 6 dalį draudikas privalo: 1) pranešti apie individualią sąlygą ir jos pasekmes; 2) taip pat gauti raštišką patvirtinimą dėl minėtų sąlygų akceptavimo. Abu reikalavimai buvo tinkamai įgyvendinti. Ieškovei buvo pateiktas draudimo polisas su jame esančiomis sąlygomis. Šio poliso antrame lape nurodytos „Papildomos sąlygos“. Viena iš tokių sąlygų yra dėl transporto priemonės amžiaus gaisro atveju, kai gaisro židinys yra transporto priemonėje. Šiame punkte aiškiai nurodytos ir ieškovės akcentuojamos pasekmės. Taigi ieškovei buvo nurodyta, kad esant tam tikroms sąlygoms, draudimo apsauga negalios. Ši sąlyga yra aiški, gerai matomoje vietoje, surašyta įprastu šriftu, todėl bet koks vidutinių gabumų žmogus, galėjo tinkamai susipažinti su minėta sąlyga ir ją suprasti. Polisas buvo pateiktas ieškovei ne po sutarties sudarymo, o dar iki ofertos akceptavimo, elektroniniame laiške nurodant, kad draudėjas įsivertintų sąlygas ir priimtų sprendimą. Ieškovei buvo tinkamai atskleista ir leista susipažinti su visomis sąlygomis, įskaitant ginčijamą. Ieškovė pritarė ginčijamai Sutarties sąlygai ne žodžiu, o raštu, parašydama elektroninį laišką. Ieškovė klaidina teismą, nurodydama, kad toks sutikimas turi būti išreikštas pasirašytinai. Įstatyme numatyta forma – „raštu“ (nedetalizuojant). Raštu išreikštas sutikimas (o ne asmens parašas) gali būti tiek fiziškai („gyvai“), tiek nuotoliniu būdu – pvz., elektroniniu ryšių priemonėmis. Draudikas, kaip profesionalas, saugo tokius laiškus (kol jie yra aktualūs), taip užtikrindamas Draudimo įstatymo 93 straipsnio 6 dalies reikalavimą. Klientas būtent raštu patvirtino, kad priima visas sąlygas ir Sutartis buvo sudaryta. Klientas tai patvirtino ir pirmosios įmokos sumokėjimu. Taigi kliento sutikimas buvo gautas raštu – elektroninių ryšių priemonėmis. Rizikos vertintojai kiekvienos sutarties atveju riziką vertina iš naujo. Įmokos dydžiui įtakos turi ne tik kliento turimų sutarčių paketas, jo nuostolingumas, įvykių dažnumas, tačiau ir konkrečios technikos vertė, amžius, sąlygų pasirinkimas ir t.t. Įtaką kainai turi net ir rinkos tendencijos, bendras draudimo produkto lygis draudiko bendrovėje, todėl sudedamųjų kainos faktorių yra itin daug. Ieškovės argumentas, kad Sutarties sąlyga kito, o draudimo įmokos ne, nepagrįsti ir atmestini.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas draudėjos reikalavimas pripažinti draudimo sutarties sąlygą negaliojančia bei pripažinti ratiniame traktoriuje kilusį gaisrą draudiminiu įvykiu, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.Pagrindinis ginčas byloje yra kilęs dėl Draudimo įstatymo 93 straipsnio 6 dalies (šalių sutartinių santykių metu galiojusios Draudimo įstatymo redakcijos – 91 straipsnio 5 dalis) aiškinimo bei tinkamo draudėjos supažindinimo su individualiomis draudimo sutarties sąlygomis. Pagal Draudimo įstatymo 93 straipsnio 6 dalį tais atvejais, kai numatytas individualus draudimo sutarties sąlygų aptarimas, draudikas privalo pranešti draudėjui apie siūlomą draudimo sutarties sąlygą ir jos pasekmes. Ši individualiai aptarta sąlyga galioja tik tuo atveju, kai draudėjas raštu patvirtina susipažinęs su ja ir raštu išreiškia sutikimą, kad sąlyga būtų draudimo sutarties dalis.Byloje esantys duomenys patvirtina, jog Draudimo sutartį šalys sudarė 2011 m. birželio 6 d. (el.b.l. 5). Vėliau Sutartis buvo pratęsiama 2012 m. gegužės 24 d., 2013 m. birželio 10 d, 2014 m. gegužės 17 d. ir 2015 m. gegužės 17 d. (el.b.l. 7-14). Tiek sudarant Sutartį, tiek visų jos pratęsimų metu ieškovei buvo pateikiamas dviejų lapų Transporto priemonių draudimo liudijimas, kurio antrame lape būdavo nurodoma Kita esminė informacija ir papildomos sąlygos. Aplinkybę, jog ieškovė turėjo visų Sutarties pratęsimų abu lapus, patvirtina tai, kad kartu su ieškiniu teismui ji pateikė visus šiuos dokumentus.Pagal Draudimo įstatymo 93 straipsnio 7 dalį tais atvejais, kai šiame skyriuje numatytas rašytinis informacijos pateikimas, laikoma, kad šis reikalavimas yra išlaikytas, jei, iš anksto suderinus ir aptarus individualiai, informacija pateikiama elektroniniu paštu, faksu ir kitais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, suteikiančiais galimybę įrodyti informacijos pateikimo faktą. Nagrinėjamoje byloje šalių paaiškinimai bei pateikti duomenys patvirtina, jog Draudimo sutartis buvo sudaroma, pratęsiama ir jos sąlygos derinamos elektroniniu paštu. Taigi pripažintina, jog ieškovei buvo pateiktos visos Draudimo sutarties sąlygos, tame tarpe ir ginčijama, jos turėjo būti jai žinomos. Tarp papildomų sąlygų 2011 m. draudimo liudijime nebuvo numatyta sąlyga, jog neatlyginami nuostoliai dėl gaisro padarytos žalos, jei draudimo apsaugos įsigaliojimo dieną draudžiamo objekto amžius yra didesnis nei 10 metų, skaičiuojant nuo pagaminimo datos, ši sąlyga netaikoma, kai gaisro židinys kilo ne transporto priemonėje. Minėta sąlyga į Sutartį buvo įtraukta tik 2012 m. Tačiau 2011 m. draudimo liudijime taip pat buvo numatyti ir kiti atvejai, kada draudimo apsauga negalioja, tai yra: nedraudžiamuoju įvykiu buvo pripažįstamas draudžiamos transporto priemonės įrenginiu keliamo krovinio užkritimas, draudimo apsauga negaliojo, kai apdraustas objektas transportuojamas kita transporto priemone, draudimo apsauga nuo vagystės negaliojo, jei draudžiama transporto priemonė paliekama nesaugomoje įmonės teritorijoje ne darbo metu.Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovė jai nepranešė ir neišaiškino naujai įtrauktos 3 punkto sąlygos ir jos pasekmių. Tačiau ieškovė taip pat nepateikė jokių duomenų, jog 2011 m. draudimo liudijime esančios kitus nedraudiminių įvykių atvejus numatančios sąlygos jai būtų buvusios papildomai raštu praneštos bei išaiškintos. Pripažintina, jog pats šių sąlygų įtraukimas į draudimo liudijimą ir kartu su juo pateikimas ieškovei, yra tinkamas šių sąlygų atskleidimas pagal Draudimo įstatymo 93 straipsnio 6 dalį. Ieškovės ginčijama Sutarties sąlyga bei jos pasekmės yra aiškiai suformuluotos ir išdėstytos draudimo liudijime. Be to, ta pati sąlyga buvo numatyta 2012 m. draudimo liudijime ir vėliau pakartojama 2013 m., 2014m. ir 2015 m. draudimo liudijimuose. Todėl nežinoma ir nesuprantama ieškovei ši sąlyga galėjo būti tik tokiu atveju, jeigu draudėja nė karto nebūtų skaičiusi jai pateiktų draudimo liudijimo tekstų. Tačiau tokiu atveju pripažintina, jog pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė, kaip juridinis asmuo, pati nebuvo rūpestinga ir nesilaikė bonus pater familias elgesio standarto.Atsakovės pateiktas jos tarpininko ir ieškovės atstovo susirašinėjimas el.paštu patvirtina, jog ieškovei buvo siunčiamos sutarties sąlygos, ieškovės atstovas su jomis susipažino ir derino jas su atsakovės tarpininku (el.b.l. 88-89). Ieškovė taip pat pripažino, jog Sutartis jai buvo persiųsta el.paštu., tačiau nurodė, jog šio susirašinėjimo el.paštu turinys patvirtina tik tai, jog šalių atstovai derino ir vertino tik Sutartyje nustatytą kainą, o 3 punkto sąlyga ir jos pasekmės ieškovei nebuvo išaiškintos. Pažymėtina, jog byloje yra pateiktas tik šalių susirašinėjimas dėl Sutarties pratęsimo 2015 m., tuo tarpu duomenų apie ankstesnį šalių sutartinių sąlygų derinimą, kada buvo įtraukta ginčijama sąlyga, byloje nėra. Todėl aplinkybė, jog pateiktame susirašinėjime nėra kalbama apie ginčijamą sąlygą, o tik deramasi dėl kainos, nėra pagrindas sutikti su ieškove, jog jai nebuvo tinkamai atskleista dar 2012 m. į draudimo liudijimą įtrauktą 3 punkte numatyta sąlyga.Nei viename draudimo liudijime nėra ieškovės atstovo parašo, tačiau visuose juose yra nurodyta, jog draudėjas pasirašydamas ir (ar) sumokėdamas draudimo įmoką patvirtina, jog pritaria draudimo sutarties sąlygoms ir sudaro draudimo sutartį, yra supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis ir jam yra įteikta jų kopija, patvirtina, kad visi duomenys, pateikti šiame dokumente ir jo prieduose yra teisingi. Ši sąlyga patvirtina, jog ieškovė visą laiką mokėjo draudimo įmokas. Taigi ieškovė 2011 m. tokiu būdu sudarė draudimo sutartį, taip pat nuo 2012 m. tokiu pačiu būdu patvirtindavo šios sutarties kasmetinį pratęsimą su jai pateiktomis draudimo liudijimuose numatytomis papildomomis sąlygomis. Todėl pripažintina, jog tokiu savo elgesiu ji pritardavo visoms Sutarties sąlygoms, tame tarpe ir ginčijamai.Ieškovė teigia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1425/2002 pateiktu išaiškinimu dėl tinkamo draudėjo supažindinimo su draudimo sutarties sąlygomis, kadangi šis išaiškinimas suformuotas, analizuojant draudiko pareigą informuoti draudėją apie draudimo sutarčių standartines, o ne individualias sąlygas. Pažymėtina, jog dėl to, kad standartinės sutarčių sąlygos yra parengiamos iš anksto kitos šalies be derybų, tinkamam jų turinio atskleidimui kitai sutarties šaliai yra nustatomos papildomos specialios taisyklės (pvz., CK 6.185 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas kasacinio teismo praktika rėmėsi tik vertindamas aplinkybę, ar galima pripažinti, jog atsakovė tinkamai atskleidė ieškovei ginčijamą sutarties sąlygą. Tačiau šis kasacinio teismo išaiškinimas nebuvo vienintelis teismo motyvas, dėl kurio buvo pripažintina, kad ieškovei tinkamai buvo atskleista ginčijama sutarties sąlyga.Draudimo įstatymo 93 straipsnio 6 dalyje yra nurodyta tik draudiko pareiga pranešti draudėjui apie siūlomą draudimo sutarties sąlygą ir jos pasekmes. Minėtoje teisės normoje nėra detalizuota, kokiais būdais pateiktas pranešimas yra laikomas tinkamu. Tačiau Draudimo įstatymo 93 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog tinkamu rašytiniu informacijos pateikimu yra pripažįstamas ir informacijos pateikimas elektroniniu paštu. Nagrinėjamoje byloje draudimo sutartis kaip tik ir buvo draudėjai pateikiama ir sudaroma elektroniniu paštu. Todėl pripažintina, jog ginčijamos sąlygos turinys jai buvo atskleistas tinkamai, o nuo 2012 m. mokėdama draudimo įmokas, ieškovė faktiškai patvirtindavo ir sutikdavo su visomis papildomomis Sutarties sąlygomis, tame tarpe ir su ginčijama.Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.