Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

sekretoriaujant Deimantei Fiodorovaitei, Ieva Janulevičiūtei, Valentinai Solovejienei, Agnei Audickaitei,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. I., a. k. (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, išsiskyręs, aukštojo išsilavinimo, faktinė gyv. vieta adresu (duomenys neskelbtini), dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, IT administratorius, teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme,

kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. I. buvo kaltinamas tuo, jog padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos nariui, o būtent:

jis, 2017 m. gruodžio 26 d. apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu, žnaibė rankomis savo sugyventinės V. V. kūną, koja prispaudė pastarąją prie lovos ir smaugė, draskė (žnaibė) ranka V. V. veidą, spyrė pastarajai koja į nugaros sritį, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, pargriovęs V. V. ant grindų spaudė pastarosios rankas, peiliu braukė V. V. kaklą, tokiais savo bendrais veiksmais nukentėjusiajai V. V. padarydamas odos nubrozdinimus kakle, dilbiuose, plaštakose, kairės alkūnės linkyje, dešinėje blauzdoje, poodines kraujosruvas alkūnėse, kairiame dilbyje, dešinėje blauzdoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Šiais savo veiksmais buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Be to, A. I. buvo kaltinamas tuo, jog jis grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, o būtent:

jis 2017 m. gruodžio 26 d. apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu, peiliu grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti savo sugyventinės V. V. sveikatą, sudarydamas nukentėjusiajai V. V. pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios V. V. sveikatą gali būti realiai įvykdyti.

Šiais savo veiksmais A. I. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaltinamasis A. I. nurodė, kad kaltės dėl jam pareikštų kaltinimų nepripažįsta. Paaiškino, jog nagrinėjamo įvykio metu jis su nukentėjusiąją V. V. gyveno kartu jau kelias savaites, palaikė artimus santykius. 2017 m. antrąją Kalėdų dieną jis grįžo automobiliu iš (duomenys neskelbtini) į V. V. namus. Tą dieną alkoholio nevartojo. Į V. V. namus grįžo apie 17 val., namuose sutiko V. V., jos sūnų ir nepažįstamą vyriškį. Juos supažindino su tuo vyriškiu ir V. V., jos sūnus ir tas vyriškis išvažiavo. Jis liko namuose ir dirbo prie kompiuterio, po poros valandų grįžo V. V. su sūnumi. Jis pasisveikino su V. V., bet ji jam nieko neatsakė. Jis prašė jos susitaikyti, kadangi jie išvažiavo švęsti Kalėdas būdami jau susipykę. Jis įvairiais būdais norėjo taikytis, tačiau ji nesutiko. Konflikto metu buvo pasakytas vienas kitas žodis, dėl kurio V. V. užsigavo, neadekvačiai sureagavo ir puolė jį. Konflikto metu nukentėjusioji jį pavadino ubagu ir debilu, o jis ją pavadino storule, sene. Neadekvačiai V. V. reakcijai galėjo turėti įtakos ir jos geriami stiprūs vaistai nuo galvos skausmo. Pokalbio metu ji jam bandė abiem rankomis nagais stverti už veido, o jis ją stvėrė už riešų ir nustūmė į šalį. Jis išėjo parūkyti, kad abu galėtų nusiraminti, po kelių minučių grįžo, vėl bandė kalbėtis, tačiau vėl įvyko žodinis konfliktas. Tuo metu V. V. buvo virtuvėje, o jis sėdėjo ant sofos, kairiu šonu pasisukęs į virtuvėje buvusią V. V.. Ji stvėrė peilį ir rėkdama „papjausiu“ puolė jį, mosikuodama peiliu bėgo į jį, o jis bandė gintis. Ji tiesiog bėgo į jį ir sakė, kad papjaus, jis ją ėmė už riešų, bandė išplėšti peilį iš jos rankų, prispaudė, palaikė ją, kad ji nusiramintų, o peilį numetė į šalį. V. V. jam sužalojimus padarė tuo metu, kai jis bandė atimti peilį. Kai ji jį puolė peiliu, jis sėdėjo. V. V. mosikavo peiliu, sužalojimai jam buvo padaryti iki jam spėjant atimti peilį, jam sužeidė kaklą, petį ir ranką. Jam buvo padaryti įdrėskimai, kurie nekraujavo. Sėdėdamas atiminėjo peilį, bandydamas sugauti nukentėjusiosios rankas, per keliolika sekundžių jas pagavo. Tuo metu nepajuto fizinio skausmo, kadangi buvo streso būsenoje. Atsakydamas į teismo ir proceso dalyvių klausimus, A. I. nurodė, jog, kai atėmė iš V. V. peilį, jie kažkaip atsirado ant grindų, jis paėmė riešus, prispaudė prie grindų, palaikė, paleido ir išėjo iš buto. Jis išeidamas susirinko daiktus, daiktus išsinešė per 3-4 kartus. Išsinešė asmeninius daiktus (drabužiai, higienos priemonės), kompiuterio kėdę, kompiuterį, monitorių. Kol jis rinkosi daiktus, nukentėjusioji tiesiog stovėjo. Išeidamas iš nukentėjusiosios buto pasiėmė raktus, nes jam reikėjo pultelio nuo parkingo, kad galėtų išvažiuoti, iš nukentėjusiosios buto išvažiavo į viešbutį, esantį (duomenys neskelbtini), ten gyveno iki sausio 10 d. Viešbutyje oficialiai nebuvo įsiregistravęs. Tą vakarą jis buvo apsirengęs palaidine, kurios rankovės buvo atraitotos, nes namuose buvo šilta, ir sportinėmis kelnėmis, taip pat apsirengęs jis buvo išėjęs ir parūkyti, kadangi naktis nebuvo šalta. Nurodė, kad nukentėjusiosios sužalojimai galėjo atsirasti jam ginantis nuo jos, t. y. bandant jam atimti peilį. Paaiškino, kad savo sužalojimus jis pats fotografavo, tai galėjo būti maždaug gruodžio 29 d., advokatas jam patarė taip padaryti. Jis konflikto metu nukentėjusiosios bute buvusios sofos nepjaustė, kaip sofoje atsirado įpjovimas, paaiškinti negali. Kaltinamasis teismo posėdžio metu paklaustas, kodėl ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nenurodė, jog besigrumiant su nukentėjusiąja, ją buvo prispaudęs prie grindų, nurodė, jog galimai šią aplinkybę praleido. Nurodė, kad tuo metu, kai tarp jo ir nukentėjusiosios vyko nagrinėjamas konfliktas, namuose buvo ir nukentėjusiosios sūnus, tačiau, kadangi balsai nebuvo pakelti, mano, jog sūnus konflikto negalėjo girdėti. Konfliktai tarp jo (kaltinamojo) ir nukentėjusiosios kildavo dėl finansų ir santuokos nebuvimo. Nurodė, kad jis myli V. V. ir tikrai jos neskriaudė.

Iš 2017 m. gruodžio 27 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo nustatyta, jog 2017 m. gruodžio 27 d. buvo apklausta nukentėjusioji V. V. bei atlikta įvykio vietos (buto, adresu (duomenys neskelbtini)) apžiūra, bute apžiūrėjus sofą, rastas įpjovimas apie 2 cm. Įvykio vieta nufotografuota. (t. 1, b. l. 1-4, 17-19).

Specialisto išvadoje Nr. G 4289/2017 (01), nustatyta, kad V. V. padaryti odos nubrozdinimai kakle, dilbiuose, plaštakose, kairės alkūnės linkyje, dešinėje blauzdoje, poodinės kraujosruvos alkūnėse, kairiame dilbyje, dešinėje blauzdoje (teismo posėdžio metu specialistė patikslino, kad kraujosruva nustatyta, kairėje blauzdoje). Odos nubrozdinimai padaryti kietu buku, mažą kontaktuojantį paviršių ir/ar briauną, aštrią briauną, ašmenis, ar smailumą turinčiu daiktu (daiktais), poodinės kraujosruvos - kietu buku daiktu (daiktais), galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2017-12-27). Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 63-64).

Byloje esančiose A. I. pateiktose fotonuotraukose (t. 1, b. l. 90-94), užfiksuoti sužalojimai ant A. I. kūno, pagal advokato Povilio Latvio vizą matyti, jog nuotraukos aprašytos 2018 m. sausio 7 d. (t. 1, b. l. 91-94).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus Specialisto išvadoje Nr. G 3/2018(01) nurodyta, jog A. I. nustatyti kairio dilbio, kairio riešo, kairės plaštakos, kairės plaštakos II-o piršto, kaklo kairės pusės odos nubrozdinimai, padaryti kietu, ribotą paviršių turinčiu daiktu, galimai tiriamojo nurodytu būdu ir laiku (2017 m. gruodžio 26 d.), sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 95).

Iš į bylą pateiktų mobiliojo ryšio telefono ekrano nuotraukų („printscreen“) nustatyta, kad jose užfiksuotas nukentėjusiosios V. V. ir liudytojos G. K. susirašinėjimas 2017 m. gruodžio 27 d. (t. 2, b. l. 47-54).

Iš į bylą pateiktos Vilniaus moterų namų Krizių centro 2019 m. sausio 9 d. Pažymos „Dėl Vilniaus miesto Specializuotos pagalbos centrui žinomų smurto prieš V. V. faktų“ nustatyta, jog V. V. kreipėsi į moterų krizių centrą, nurodydama pažymoje aprašytas aplinkybes (t. 2, b. l. 105-106).

Iš byloje esančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. gruodžio 12 d. pranešimo nustatyta, jog A. I. apsistojo viešbutyje 2017 m. gruodžio 27 d., tai yra užfiksuota svečių žurnale, jis gyveno viešbutyje iki 2018 m. sausio 5 d. Darbuotoja užregistravusi šį asmenį – R. O. t. 2, b. l. 86).

Iš į bylą pateikto Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės 2018 m. lapkričio 9 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad šiuo nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas V. V. atžvilgiu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių (t. 2, b.l. 99-101).

Kaltinamajam A. I. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pareikštas kaltinimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalies nuostatas, tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Byloje ginčo nėra dėl to, jog 2017 m. gruodžio 26 d., apie 23 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), tarp kaltinamojo A. I. ir nukentėjusiosios V. V. kilo konfliktas dėl jų santykių. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog minėtas konfliktas baigėsi nukentėjusiosios V. V. nežymiu sveikatos sutrikdymu. Taigi, aplinkybės, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, kilus konfliktui V. V. buvo sužalota neginčija nei kaltinamasis, nei nukentėjusioji, šią aplinkybę taip pat patvirtinta ir bylos medžiaga – Specialisto išvada Nr. G4289/2017 (01), BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys. Tačiau abu konflikte dalyvavę asmenys skirtingai apibūdina įvykių eigą. Kaltinamasis viso proceso metu teigė, jog jis neturėjo tikslo sužaloti nukentėjusiosios, visus veiksmus, kuriais V. V. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, jis atliko gindamasis nuo nukentėjusiosios, nes pastaroji jį puolė peiliu ir juo sužalojo. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog tai kaltinamasis A. I. ją puolė, naudojo fizinį smurtą, dėl ko ji, siekdama apsiginti nuo kaltinamojo, pasiėmė į rankas peilį, kuriuo kaltinamojo nežalojo, tik laikė jį rankose, iki kol kaltinamasis iš jos atėmė peilį.

Iš išdėstytų konflikte dalyvavusių asmenų paaiškinimų matyti, kad jie skirtingai apibūdina kiekvieno iš jų atliktus veiksmus, vienas kitą kaltina smurtinių veiksmų atlikimu. Taigi, aplinkybę, kad kaltinamasis atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu ją puldamas, o ne gindamasis nuo jos, nurodo tik pati nukentėjusioji, tuo tarpu kaltinamasis, kaip minėta teigia, jog jis specialiai nesiekė sužaloti nukentėjusiosios, bet kokius veiksmus, pasireiškusius fizinio skausmo sukėlimu ar sužalojimu, jis atliko gindamasis nuo nukentėjusiosios puolimo. Šioje byloje pagrindiniai duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys aplinkybę, kad A. I. padarė jam inkriminuotą BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, yra prieštaringi nukentėjusiosios ir kaltinamojo parodymai. Esant tokiai situacijai, teismas privalo itin atidžiai vertinti parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, o kurie – atmestini.

Pažymėtina, jog tiek iš nukentėjusiosios ir kaltinamojo, tiek iš teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų (G. K., nepilnamečio V. V. sūnaus A. V.) parodymų matyti, kad nesutarimai tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios tęsiasi jau gana ilgą laiką, nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiosios ir kaltinamojo santykiai buvo įtempti, nors kurį laiką jie gyveno kartu, tačiau kaip matyti tiek iš kaltinamojo, tiek iš nukentėjusiosios parodymų, būtent nagrinėjamo įvykio vakarą jie aiškinosi santykius, sprendė tolimesnį tokių santykių likimą. Pastebėtina, kad vertinant parodymų patikimumą, kai ginčas kyla tarp sutuoktinių ar sugyventinių, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, kad susijaudinę sutuoktiniai ar sugyventiniai kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį (sugyventinį). Kaip minėta, esant situacijai, kur nusikalstamos veikos padarymą patvirtina ar paneigia tik tarpusavy jau kurį laiką konfliktuojančių asmenų parodymai, teismas itin detaliai analizuoja tokių parodymų nuoseklumą ir patikimumą, siekdamas nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes.

Nukentėjusioji taip pat tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme iš esmės itin detaliai pasakojo apie paties konflikto aplinkybes ir jai padarytus sužalojimus bei jų susidarymo mechanizmą, tačiau, teismo vertinimu, nukentėjusiosios parodymai stokoja nuoseklumo ir logiškumo, jos parodymai buvo prieštaringi ir stokojantys gyvenimiškos logikos. Vertinant nukentėjusiosios, kuri ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta net penkis kartus, parodymų nuoseklumą, būtina juos analizuoti itin detaliai, siekiant atkurti visą nagrinėjamo konflikto eigą.

Nukentėjusioji nurodė, kad konfliktas prasidėjo 2017 m. gruodžio 26 d. vakarą, kai į namus sugrįžęs visiškai girtas A. I.. Pažymėtina, jog iškart po įvykio apklausta nukentėjusioji nurodė, jog A. I. į namus visiškai girtas grįžo 21 val., vėlesnių apklausų metu nurodė, kad į namus A. I. grįžo jau 23 val. Nukentėjusioji teigė, jog būdamas namuose girtas kaltinamasis pradėjo ją įžeidinėti, o vėliau, jai nuėjus miegoti, jis atsigulė šalia jos į lovą, žnaibė ją (nukentėjusioji nei vienos apklausos metu nesukonkretizavo, kur buvo žnaiboma). Nukentėjusioji nurodė, jog po žnaibymo kaltinamasis pašoko ir uždėjęs savo kelią jai ant krūtinės visu savo kūno svoriu ją prispaudė. Pirmosios apklausos metu (2017 m. gruodžio 27 d.) nukentėjusioji nurodė, kad tuomet, kai A. I. ją prispaudė keliu, jis viena ranka ją smaugė, o kita draskė jai veidą. Nei vienos vėlesnės apklausos metu V. V. nebenurodė, kad jos veidas būtų buvęs draskomas. Tuo tarpu teismo posėdžio metu apklausta specialistė R. G. nurodė, jog draskymo žymės turėjo likti ant veido, tačiau ji atlikdama nukentėjusiosios tyrimą, tokių žymių nenustatė. Visų vėlesnių ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu taip pat ir teismo posėdžio metu V. V. nurodė, kad ji buvo smaugiama dviem rankomis (skirtingai nei šią aplinkybę nurodė pirmosios apklausos metu, teigdama, jog buvo smaugiama tik viena ranka). Pažymėtina, kad tą patį epizodą nurodydama 2018 m. birželio 21 d. apklausos metu, V. V. nurodė dar vieną aplinkybę, kurios neminėjo nei ankstesnėse apklausose, nei apklausiama teisme, o būtent, kad prieš pradėdamas ją smaugti, A. I. dar buvo sugriebęs jos rankas būtent už riešų (kur pagal specialisto išvadą ir nustatyti sužalojimai). Ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nukentėjusioji nurodė, kad A. I. ją smaugė itin stipriai, jai temo akyse, trūko oro. Pažymėtina, jog jokių smaugimo žymių ant nukentėjusiosios kūno nenustatyta. Taip pat pastebėtina, kad nors nukentėjusioji viso proceso metu davė itin detalius parodymus, teisiamojo posėdžio metu atliekant specialistės R. G. apklausą, nukentėjusioji jau negalėjo nurodyti, kuria visgi kelio dalimi A. I. ją buvo prispaudęs. Nukentėjusioji pirmos apklausos metu (2017 m. gruodžio 27 d.) nurodė, kad jai pavyko kažkaip ištrūkti ir atsisėsti ant lovos krašto, po ko A. I. jai spyrė koja į nugarą ir ji nugriuvo ant grindų. Pažymėtina, kad visų vėliau atliktų apklausų metu, taip pat ir teisme apklausta, nukentėjusioji jau akcentuodavo, kad nuo smūgio į nugarą, ji pargriuvusi nebuvo, tačiau 2018 m. sausio 24 d. apklausos metu nukentėjusioji pažymėjo, jog nuo smūgio, kai A. I. jai neva spyrė į nugarą, ji juto itin stiprų skausmą (pati nukentėjusioji apklausos metu jį įvertino 8 balais iš 10). Teismo posėdžio metu apklausta specialistė R. G. nurodė, jog negali atsakyti, į klausimą, ar nuo tokio smūgio galėjo likti žymės ant nukentėjusiosios kūno, nes visgi nėra aišku, ar ji nuo smūgio pargriuvo, ar ne; jei smūgis buvo toks, kad pargriuvo – tai žymės turėjo likti, jei visgi išlaikė pusiausvyrą – galėjo ir nelikti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusioji visų apklausų metu nurodė, kad po to, kai ji išsilaisvino nuo žymiai fiziškai stipresnio kaltinamojo, kuris, anot nukentėjusiosios, ją laikė prispaudęs visu kūno svoriu, uždėjęs savo kelią ant jos krūtinės, ir ją smaugė, ji nubėgo į virtuvę pasiimti peilio, tačiau nukentėjusioji nei vienos apklausos metu taip ir nenurodė, kaip visgi jai pavyko išsilaisvinti nuo žymiai fiziškai stipresnio ir didesnio kaltinamojo. Pažymėtina, jog nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji davė itin išsamius ir detalius parodymus apie nagrinėjamas įvykio aplinkybes, tačiau visose apklausose apie tai, kaip ji visgi išsilaisvino nuo kaltinamojo, ji nurodydavo, jog „kažkaip“ pavyko išsilaisvinti ir šių aplinkybių nedetalizuodavo. Nemažiau lieka neaišku iš nukentėjusiosios parodymų, kas ir kaip įvyko, kai ji buvo paėmusi peilį, mat pirmosios apklausos metu nukentėjusioji nurodė, jog ji paėmė peilį, pasakė, kaltinamajam, kad ginsis, tuomet tarp jų įvyko grumtynės lovoje, nes kaltinamasis ją ten buvo parvertęs – kaip ir kada parvertė nukentėjusiąją, laikančią rankoje peilį, taip pat nėra aišku. Tuo tarpu vėlesnės apklausos metu (2018 m. sausio 24 d.) nukentėjusioji, kitaip nei praėjus tik parai po nagrinėjamo įvykio, davė žymiai detalesnius parodymus, teigdama, jog A. I. ją bloškė ant lovos tuomet, kai ji laikė rankoje peilį ir jai būnant ant sofos, A. I. peilį buvo paėmęs už ašmenų. Dar detalesnius parodymus dėl šio epizodo nukentėjusioji davė praėjus beveik pusei metų po įvykio (2018 m. birželio 21 d. apklausa), kur nurodė, jog A. I. ne tik viena ranką laikė už peilio ašmenų, tačiau nurodė, jog kita ranka A. I. dar ir griebė už jos riešo. Taigi, akivaizdu, kad kuo daugiau laiko buvo praėję nuo nagrinėjamo įvykio, tuo detalesnius parodymus nukentėjusioji davė. Be to, šiame kontekste pažymėtina, kad visų apklausų metu nukentėjusioji akcentavo, kad A. I. buvo paėmęs peilį, kuriuo ji norėjo gintis, už ašmenų, taip susižalojo, o jai pačiai buvo baisu, kad A. I. laiko peilį už ašmenų, nes bijojo, kad jis gali susižaloti. Kartu pažymėtina, kad kuo ilgesnis laikas praėjo nuo įvykio, tuo detalesnius parodymus nukentėjusioji davė ir pasakodama apie tai, kas vyko A. I. atėmus iš jos savigynai pasiimtą peilį. Pirmosios apklausos metu nukentėjusioji lakoniškai nurodė, kad po to kai A. I. iš jos atėmė peilį, jis supjaustė sofą ir pagriovė ją ant grindų. 2018 m. sausio 24 d. apklausos metu nukentėjusioji jau davė išsamesnius parodymus, teigdama, kad A. I. iš jos atėmęs peilį dar ir užsimojo juo, pagrasino sakydamas „dabar parodysiu tau“, ji jo maldavo apsiraminti, tuomet jis sofą pjaustė ilgais rėžiais, apimtas įsiūčio, jai pavyko kažkaip atsistoti nuo sofos, tačiau A. I. ją pagavo ir nuvertė virtuvėje ant grindų. 2018 m. birželio 21 d. apklausos metu, t. y. praėjus jau beveik pusei metų po nagrinėjamo įvykio, nukentėjusioji duodama parodymus iš esmės vėlgi juos papildė naujomis detalėmis, nurodydama, kad po to, kai A. I. iš jos atėmė peilį, jis viena ranka laikydamas ją už riešo (ko nenurodė ankstesnėje apklausoje, o pažymėtina, jog būtent ant riešų nukentėjusiajai pagal byloje esančia specialisto išvadą, nustatyti sužalojimai), pradėjo pjaustyti sofą, po ko jai pavyko pasitraukti į virtuvę, tačiau kaltinamasis ją pasivijo ir pagriovė ant grindų, kokiu būdu pargriovė – nurodyti negalėjo. Teisme apklausta nukentėjusioji nurodė, kad A. I. perėmęs peilį ranka, laikydamas jos ranką, šaukė, kad jai parodys, ir pjaustė sofą. Pjaustydamas sofą, jis buvo užsimojęs jai smogti. Jai pavyko pabėgti į virtuvę, jis vijosi ją, pargriovė ant grindų, gulėjo nugara ant žemės. Nukentėjusioji pirmosios apklausos metu, t. y. 2017 m. gruodžio 27 d., nurodė, kad pargriovęs ją ant grindų, kaltinamasis pakelė peilį virš jos galvos, sakydamas „nori dabar, nori dabar pamatyti“, ji pakėlusi rankas virš galvos laikė jo rankas, bet kaltinamasis buvo stipresnis ir peilis atsirado jai virš akių, tada A. I. peilį pridėjo prie jos kaklo ir braukė juo po kaklą, o tada peilį numetė ir pasakė, kad išeina. 2018 m. sausio 24 d. apklausos metu nukentėjusioji iš esmės nurodė analogiškas šios konflikto dalies aplinkybes, sukonkretizuodama A. I. veiksmus su peiliu, nurodydama, jog, kai peilis atsidūrė ties jos akimis, ji tiesiog užsimerkė ir maldavo, tuomet A. I. braukė jai peiliu per kaklą žemyn, taip nudraskydamas jai kaklo odą ir palikdamas žymę, ji jautė, kaip peilis jai pjauną gerklę. 2018 m. birželio 21 d. apklausos metu V. V. nurodė analogiškas aplinkybes, patikslindama, kad per kaklą jai buvo braukiama vieną kartą. Teisme apklausta nukentėjusioji vėlgi nurodė analogiškas aplinkybes, papildydama, kad peilis buvo pridėtas skersai jos gerklės ir ji juto, kaip peiliu braukė žemyn. Pažymėtina, jog teismo posėdžio metu apklausta specialistė R. G., nurodė, kad pagal žymę, nustatytą ant nukentėjusiosios kaklo, peiliu turėjo būti braukiama ne aukštyn žemyn (kaip kad teigė nukentėjusioji), o būtent skersai, ir tai turėjo būti daroma itin nestipriai, nes kitokiu atveju būtų likęs ne paviršinis įdrėskimas, o žaizda. Atkreiptinas dėmesys, jog aplinkybę, kad peilis buvo skersai kaklo, nukentėjusioji nurodė, tik apklausta teisme, t. y. praėjus ilgam laikui nuo nagrinėjamo įvykio, o visose ankstesnėse apklausose nukentėjusioji arba nekonkretizavo, kaip buvo braukiama jai per kaklą peiliu (pirmoji nukentėjusiosios apklausa), arba teigė, jog buvo braukiama būtent žemyn, t. y. vertikaliai.

Taigi vertinant nukentėjusiosios parodymus apie visą konflikto, kurio metu buvo vartojamas fizinis smurtas, eigą, matyti, kad jos parodymai savo turiniu yra nuoseklūs, tačiau kiekvienos vėlesnės apklausos metu buvo vis detalesni. Pažymėtina ir tai, jog pirma nukentėjusiosios apklausa buvo atlikta ne iškart po įvykio, kadangi nukentėjusioji nekvietė policijos pareigūnų, o tik praėjus vienai parai po įvykio, kuomet, kaip ji pati nurodė, ji jau buvo pasikonsultavusi su kolega L. S., kuris anksčiau yra dirbęs policijos pareigūnu (iš nukentėjusiosios ir paties liudytojo žodžių). Vėliau vykusiose apklausose nukentėjusiosios parodymai apie įvykį, duoti dalyvaujant profesionaliems teisininkams – advokatams, buvo vis papildomi, nurodant naujų su įvykiu susijusių detalių. Tokių parodymų patikimumas, kai vėlesnių apklausų metu nukentėjusioji parodymus vis papildydavo naujomis, ankstesnių parodymų spragas užpildančiomis detalėmis, teismui kelia pagrįstų abejonių.

Vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą taip pat būtina atsižvelgti ir į tai, jog perpasakodama įvykio aplinkybes liudytojams – L. S. bei G. K., nukentėjusioji nurodė aplinkybes, kurių ji nenurodė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Nors viso proceso metu nukentėjusioji teigė, jog A. I. norėjo ją išprievartauti oraliniu būdu, tačiau jos pozicija dėl lytinės prievartos nuolat kito. Pirmosios apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad ji neturi pretenzijų A. I., kad pastarasis norėjo su ja santykiauti. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas policijos pareigūnas J. G. nurodė, kad jam atvykus į įvykio vietą (2017 m. gruodžio 27 d.), nukentėjusioji tik papasakojo apie smurtą ir grasinimus. Liudytojas nenurodė, jog nukentėjusioji būtų ką nors pasakojusi apie lytinę prievartą. 2018 m. sausio 24 d. apklausos metu nukentėjusioji taip pat apie tai, kad kaltinamasis jai sakė, kad ji jam nučiulps, užsiminė tik kaip apie įžeidinėjimą jos atžvilgiu, tačiau vėlgi dėl lytinės prievartos pretenzijų nukentėjusioji neišreiškė. Iš bylos medžiagos matyti, jog pretenzijas A. I. dėl lytinės prievartos nukentėjusioji išreiškė pirmą kartą, tik pateikdama 2018 m. gegužės 14 d. skundą dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, vėliau šie kaltinimai jau buvo išreikšti ir 2018 m. birželio 21 d. apklausos metu. Kartu pažymėtina, jog apklausiama teisme nukentėjusioji nurodė, kad A. I. jai sakė, kad ji tenkins jį oraliniu būdu („nučiulps“). Teisme nukentėjusioji nurodė, kad kaltinamasis lytinį aktą inicijavo tuo, kad jis buvo pašokęs lovoj ir su keliu ją prispaudęs, bet lytinio organo kaltinamasis ištraukęs nebuvo. Visiškai kitokias aplinkybes teisme nurodė G. K., kuri prisiekusi dėl melagingų parodymų davimo, nurodė, jog tą pačią naktį po įvykio paskambinusi nukentėjusioji V. V. itin detaliai nupasakojo, kuo pasireiškė A. I. lytinė prievarta ir netgi nurodė, kokius konkrečiai veiksmus A. I. atliko: „paprašė jos pačiulpti, ji nesutiko, jis buvo išgėręs, grubus, ėmėsi pats iniciatyvos, atsisėdo nukentėjusiajai ant krūtinės, pradėjo niekinti, nusiėmė kelnes, jo daiktas buvo prie jos burnos, atstūmė jį ranka, stūmė kiek galėjo“. Dėl A. I. neva panaudotos lytinės prievartos teisme nurodė ir liudytojas L. S., kuris teigė, jog nukentėjusioji darbe nenorėjo šnekėtis apie įvykį, tačiau vėliau prasitarė, kad buvo išžaginta ir dėl to iškart po įvykio nekvietė policijos. Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, jog nei ikiteisminio tyrimo pradžioje, nei bylą nagrinėjant teisme, nukentėjusioji neišsakė jokių konkrečių veiksmų, kuriais neva pasireiškė kaltinamojo panaudota lytinė prievarta, pretenzijų dėl lytinės prievartos nereiškė, tačiau šie kaltinimai atsirado tik po to, kai kaltinamojo atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas. Be to, iš išanalizuotų liudytojų parodymų matyti, kad nukentėjusioji pasakodama pastariesiems apie situaciją, ją hiperbolizavo, itin detaliai nurodė aplinkybes, kurių vėliau nebenurodė nei tyrėjams, nei teismui. Kartu vertinant teisme apklaustų liudytojų G. K. ir L. S. parodymus, būtina atsižvelgti į tai, kad jie įvykio vietoje nebuvo, visas nagrinėjamo konflikto aplinkybes jie sužinojo tik iš pačios nukentėjusiosios. Be to, teisme apklaustas liudytojas L. S. nurodė, kad jis kitą dieną po nagrinėjamo įvyko ant V. V. kaklo matė kraujosruvas ir smaugimo žymes, nors tokių sužalojimų ant V. V. kūno net nebuvo nustatyta (Specialisto išvada Nr. G4289/2017 (01)). Ši aplinkybė taip pat leidžia abejoti ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir liudytojo L. S., kuriam pirmam nukentėjusioji pasipasakojo apie įvykį, nuoširdumu ir objektyvumu, kadangi jo duoti parodymai, akivaizdu, neatitinka realiai nustatytų aplinkybių.

Nukentėjusiosios parodymai, apie jos atžvilgiu įvykdytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, kelia pagrįstų abejonių ir dėl pačios nukentėjusiosios elgesio iškart po įvykio. Nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, kad kaltinamasis buvo sužvėrėjęs, įsiutęs, tokio ji dar nebuvo jo mačiusi, atrodė, kaip išprotėjęs, tačiau jam išėjus iš namų, ji nekvietė pagalbos, neskambino į policiją, ir netgi neužsirakino durų, o leido kaltinamajam grįžti į namus ir susirinkti namuose buvusius daiktus. Kaip nurodė kaltinamasis, jis išeidamas iš nukentėjusiosios buto pasiėmė kompiuterį, kompiuterio kėdę, monitorių, t. y. pakankamai didelių gabaritų daiktus, ir daiktų sugrįžo pasiimti net kelis kartus. Šios aplinkybės nukentėjusioji neginčijo. Be to, nukentėjusioji viso proceso metu teigė, jog ji policijos pareigūnų nekvietė, nes buvo šoke dėl tokio kaltinamojo elgesio, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog kaltinamasis praeityje yra nuteistas už smurtą prieš nukentėjusiąją ir tuomet nukentėjusioji iškvietė policijos pareigūnus. Pažymėtina ir tai, jog teismo posėdžio metu apklausta liudytoja G. K. nurodė, kad, kai ji po įvykio kalbėjo su nukentėjusiąja telefonu, ji (liudytoja) taip pat siūlė iškviesti policijos pareigūnus, tačiau nukentėjusioji jai nurodė, jog viskas yra gerai ir policijos pareigūnai nėra reikalingi. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, paneigia nukentėjusiosios teiginius apie tai, kad policijos ji nekvietė dėl šoko būsenos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nukentėjusioji, pasisakydama, kodėl iškart po įvykio išėjusiam, vėliau sugrįžusiam susirinkti daiktų ir vėl išėjusiam bei kartu su savimi pasiėmusiam visus buto raktus, kaltinamajam nekvietė policijos pareigūnų, teigė, jog nenorėjo gąsdinti tuo metu bute buvusio nepilnamečio sūnaus. Ši nukentėjusiosios pozicija taip pat yra nenuosekli, nes apklausta teismo posėdžio metu nukentėjusioji jau nurodė, kad, kai kaltinamasis išėjo iš namų, ji pažadino savo nepilnametį sūnų ir kartu su juo buto duris užrėmė kėdėmis ir dviračiu. Todėl teismui lieka neaišku, kodėl nukentėjusioji, nenorėdama gąsdinti nepilnamečio vaiko, nekvietė policijos pareigūnų, tačiau jį pažadino ir kartu su juo duris užrėmė kėdėmis ir dviračiu, kas, akivaizdu, taip pat nepilnamečiui gali sukelti nemažą stresą ir baimę. Kita vertus, pažymėtina, kad aplinkybės, jog durys buvo užstumtos kėdėmis ir dviračiu, pats nepilnametis liudytojas A. V. apklausiamas teismo posėdžio metu nenurodė, sakydamas, kad iš viso nieko namuose po A. I. išėjimo pasikeitusio nematė, jis tik pasišnekėjo su mama ir nuėjo miegoti (apie kaltinamojo išėjimą iš jų namų jam papasakojo nukentėjusioji, jis pats to nežinojo). Ši aplinkybė leidžia abejoti nukentėjusiosios parodymais apie jos veiksmus nagrinėjamo įvykio naktį, kadangi, nors A. V. ir nepilnametis, tačiau abejotina, kad penkiolikos metų asmuo neatsimintų, jog Kalėdų naktį jis kartu su savo mama buto duris turėjo užremti kėdėmis ir dviračiu, siekdami apsisaugoti nuo girto ir įsiutusio vyro sugrįžimo. Taigi, nukentėjusiosios pozicija, kad ji policijos iškart nekvietė policijos, nes bijojo išgąsdinti sūnų, tačiau ji pati sūnų prižadino ir kartu su juo užrėmė buto duris dviračiu ir kėdėmis, vertintina kaip itin prieštaringa ir stokojanti gyvenimiškos logikos.

Be to, iš bylos medžiagos nustatyta, kad po nagrinėjamo įvykio sužalojimai buvo nustatyti, tiek ant nukentėjusiosios, tiek ir ant kaltinamojo kūno. Nukentėjusioji viso proceso metu laikėsi pozicijos, jog ji kaltinamojo nežalojo, jis pats susižalojo, kai bandė atimti iš jos peilį. Čia atkreiptinas dėmesys į tai, jog, nors viso proceso metu nukentėjusioji teigė, jog ji peilį paėmė, stengdamasi apsiginti nuo, kaip ji pati nurodė, sužvėrėjusio kaltinamojo, tačiau kartu viso proceso metu akcentavo – jog jai buvo labai baisu, kad A. I. gali susižaloti, laikydamas peilį už ašmenų. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nukentėjusioji pirmosios apklausos metu (2017 m. gruodžio 27 d.) nurodė, kad A. I. atiminėdamas iš jos peilį susižalojo pirštą, tačiau toje pačioje apklausoje jau akcentavo, kad ji specialiai A. I. nežalojo. Iš 2018 m. kovo 23 d. apklausos protokolo matyti, kad būtent šios apklausos metu nukentėjusioji teigė pirmą kartą pamačiusi sužalojimus ant A. I. kūno. Atsižvelgiant į tai, lieka neaišku, kodėl nukentėjusioji pirmos apklausos metu, nors tuo metu dar nebuvo mačiusi jokių sužalojimų, apart įsipjovimo į pirštą, ant A. I. kūno, jau akcentavo, kad ji specialiai A. I. nežalojo. Čia taip pat atkreiptinas dėmesys, kad jau 2018 m. sausio 24 d. apklausos metu nukentėjusioji, nors A. I. padarytus sužalojimus, pasak jos pačios, pirmą kartą pamatė tik 2018 m. kovo 28 d., teigė, kad visgi grumtynių metu A. I. buvo padarytas įdrėskimas ant rankos (nieko nebekalbant apie įpjautą pirštą).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, nukentėjusiosios ir kaltinamojo parodymus apie įvykį, aptartus nukentėjusiosios parodymų neatitikimus, nelogiškumus, prieštaravimus bylos medžiagai ir bendrai gyvenimiškai logikai, kartu įvertinus ir nukentėjusiosios ir kaltinamojo santykius, visgi darytina išvada, jog kaltinamojo išsakyta konflikto eigos versija pasitvirtino, kitaip nei nukentėjusiosios išsakyta versija. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad, nors kaltinamasis ir negalėjo paaiškinti, kaip ant nukentėjusios kojų atsirado sužalojimai, tačiau vertintina ir tai, kad natūralu, jog tarp dviejų asmenų vykstant grumtynėms, asmuo gali ir neatsiminti detaliai, kaip tos grumtynės vyko ir kuriomis kūno dalimis grumtynių metu buvo kontaktuojama. Įvertinus visas aptartas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamo įvykio metu būtent nukentėjusioji pirma paėmė peilį ir juo grasino kaltinamajam, o jai padaryti sužalojimai, buvo padaryti kaltinamajam ginantis nuo nukentėjusiosios pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jo sveikatą (nukentėjusioji kaltinamąjį puolė peiliu, taip sukeldama realų ir akivaizdų pavojų jo sveikatai).

Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalis: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. (Kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010 ir kt.).

Taigi, iš aptartų įrodymų viseto, kuris patvirtina bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, matyti, kad byloje yra pakankamai įrodymų, jog kaltinamasis turėjo teisę į būtinąją gintį, t. y. gintis nuo realių ir pavojingų V. V. veiksmų, kuomet ji paėmusi žmogui sužaloti tinkamą daiktą – peilį, bėgo į jį ir peiliu mosikavo, užkliudydama jo kūną, ir tą teisę, grumdamasis su nukentėjusiąja, bandant pagauti jos rankas, kuriose buvo peilis, laikydamas nukentėjusiosios riešus, paguldydamas ją ant žemės ir prispausdamas ją, realizavo, neperžengdamas jos ribų, t. y. jo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

Šioje baudžiamojoje byloje A. I. taip pat buvo pareikšti kaltinimai ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už grasinimą nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nors A. I. pareikštame kaltinime nurodoma, jog A. I. kaltinamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl to, jog jis peiliu grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios V. V. sveikatą, tačiau kuo toks grasinimas pasireiškė, kaltinime nurodyta nėra. Kartu pažymėtina, jog šis kaltinimas taip pat kaip ir kaltinimas dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, yra paremtas tik nukentėjusiosios parodymais. Atsižvelgiant į aptariamos nusikalstamos veikos požymių analizę, neabejotina, jog tokio pobūdžio nusikaltimuose ypatinga reikšmė suteikiama nukentėjusiųjų parodymams bei jų analizei. Nukentėjusioji apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog kaltinamasis ją pargriovęs ant grindų laikė virš jos peilį, sakydamas „nori dabar, nori dabar pamatyti“ (2017 m. gruodžio 27 d., 2018 m. sausio 24 d. apklausa) ar klausdamas nukentėjusiosios, ar jai tai patinka (2018 m. sausio 24 d. apklausa 2018 m. birželio 21 d. apklausa) bei braukė peiliu per kaklą. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja G. K. patvirtino, kad jai nukentėjusioji sakė, kad A. I. braukė jai per kaklą ir ėjo garsas iš ašmenų. Kita vertus, iš į bylą pateiktų nukentėjusiosios V. V. ir G. K. susirašinėjimo mobiliąja „Viber“ programėle (minėto susirašinėjimo fotonuotraukas pateikė pati nukentėjusioji), matyti, jog aprašydama G. K. nagrinėjamą įvykį V. V. nurodė, jog A. I. dar „prigrasino savo draugeliais vėl sugrįžusiais, kad visus sutvarkys“. Analogišką grasinimą pasakodama apie įvykį V. V. nurodė ir Moterų krizių centre (t. 2, b. l. 105-106), nors nei vienos apklausos metu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme V. V. nenurodė, jog A. I., išeidamas iš jos namų, būtų grasinęs savo draugais. Minėta aplinkybė teismui leidžia spręsti, jog V. V. pasakodama apie nagrinėjamą įvykį pašaliniams asmenims, šiuo atveju G. K. bei Krizių centro darbuotojams nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, hiperbolizavo situaciją, kad ji atrodytų kuo dramatiškesnė. Teismas, įvertinęs aplinkybes, išanalizuotas aptariant kaltinimą dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, bei padarytas išvadas, t. y. kad ne kaltinamasis nukentėjusiąją puolė su peiliu, o nukentėjusioji kaltinamąjį, taip pat nukentėjusiosios elgesį po to, kai kaltinamasis neva jos atžvilgiu vartojo smurtą ir grasino jai, t. y. kad nekvietė pagalbos, kaltinamajam leido net kelis kartus sugrįžti į namus susirinkti daiktų, nukentėjusiosios aktyvų nagrinėjamos situacijos hiperbolizavimą pasakojant kitiems asmenims apie įvykį, daro išvadą, jog nukentėjusioji, suvokdama, jog užpuolusi A. I. peiliu jį sužalojo, siekdama išvengti pasekmių, kaltinamąjį apkalbėjo ir apkaltino jį nusikalstamų veiksmų atlikimu, stengdamasi paaštrinti situaciją, iškėlė versiją, jog kaltinamasis dar neva grasino ją nužudyti. Pažymėtina, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015). A. I. kaltės dėl grasinimo nužudyti nukentėjusiąją nepatvirtina jokie bylos duomenys. Atsižvelgiant į ta, kas išdėstyta, įvertinus visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, tiek susijusias su kaltinimu pareikštu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, tiek dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, teismui kyla pagrįstų abejonių, ar kaltinamasis tikrai padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atvejui teismui kyla pagrįstu abejonių, jog nukentėjusiosios atžvilgiu apskritai buvo padaryta A. I. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje, teismas sprendžia, jog dėl šios nusikalstamos veikos A. I. išteisintinas, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu.

Baudžiamojoje byloje nukentėjusioji pareiškė civilinį ieškinį dėl 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 1089 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 900 Eur proceso išlaidų atlyginimo (t. 1, b. l. 169-170), proceso metu nukentėjusiosios atstovas patikslino žodžiu ieškinio dalį dėl proceso išlaidų atlyginimo šį reikalavimą padidindamas iki 1300 Eur. Byloje taip pat yra pareikštas ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl 62 Eur žalos atlyginimo. Teismas pažymi, kad BPK aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas esant atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Kita vertus, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą, jeigu egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Tad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260/2006). Atsižvelgiant į tai, kad A. I. atžvilgiu baudžiamoji byla dalyje dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nutrauktina vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, o dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, A. I. išteisintinas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, nukentėjusiosios V. V. bei civilinio ieškovo Vilniaus teritorinė ligonių kasos ieškiniai dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo paliekami nenagrinėti. Teismas pažymi, jog tokios pozicijos laikomasi ir formuojamoje teismų praktikoje (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis Nr. 1A-626-387/2014, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis Nr. 1A-300-209/2016 ir kt.).

Daiktus, turėjusius reikšmės baudžiamajai bylai tirti ir nagrinėti, - peilį, 2018 m. kovo 5 d. nutarimu perduotą saugoti į Centrinę daiktinių įrodymų saugyklą (Buivydiškių g. 19, Vilnius) (2018 m. kovo 6 d. Kvitas B serija BBB Nr. 2PK002887) (t. 2, b. l. 59-60), įsiteisėjus teismo nuosprendžiui grąžinti nukentėjusiajai.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

A. I., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 2 dalyje numatytai aplinkybei, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

A. I. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kaltinamajam A. I. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Nukentėjusiosios V. V. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos, proceso išlaidų atlyginimo, civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį dėl nusikalstam veika padarytos turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtais.

Daiktus, turėjusius reikšmės baudžiamajai bylai tirti ir nagrinėti, - peilį, 2018 m. kovo 5 d. nutarimu perduotą saugoti į Centrinę daiktinių įrodymų saugyklą (Buivydiškių g. 19, Vilnius) (2018 m. kovo 6 d. Kvitas B serija BBB Nr. 2PK002887) (t. 2, b. l. 59-60), įsiteisėjus teismo nuosprendžiui grąžinti nukentėjusiajai.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.