- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-31
- Bylos Nr.
- 1A-267-851/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-67681-2018-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Aiva Survilienė, Artūras Šumskas
- Kaltinamasis
- A. I.
- Nukentėjusysis
- V. V.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Marius Navikas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Artūro Šumsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. I.:
- atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 140 straipsnio 2 dalį, esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai aplinkybei, ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta;
- išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
- nukentėjusiosios V. V. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos bei proceso išlaidų atlyginimo, taip pat civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. I. buvo kaltinamas tuo, jog padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos nariui, o būtent:
jis 2017 m. gruodžio 26 d. apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu žnaibė rankomis savo sugyventinės V. V. kūną, koja prispaudė pastarąją prie lovos ir smaugė, draskė (žnaibė) ranka V. V. veidą, spyrė pastarajai koja į nugaros sritį, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, pargriovęs V. V. ant grindų spaudė pastarosios rankas, peiliu braukė V. V. kaklą, tokiais savo bendrais veiksmais nukentėjusiajai V. V. padarydamas odos nubrozdinimus kakle, dilbiuose, plaštakose, kairės alkūnės linkyje, dešinėje blauzdoje, poodines kraujosruvas alkūnėse, kairiame dilbyje, dešinėje blauzdoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
1.1. Be to, A. I. buvo kaltinamas tuo, jog jis grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, o būtent:
jis 2017 m. gruodžio 26 d. apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu peiliu grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti savo sugyventinės V. V. sveikatą, sudarydamas nukentėjusiajai V. V. pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios V. V. sveikatą gali būti realiai įvykdyti.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas vadovaudamasis BK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, atleido A. I. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai aplinkybei, ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukė. Taip pat išteisino A. I. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad nukentėjusiosios parodymai apie jos atžvilgiu įvykdytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, kelia pagrįstų abejonių dėl pačios nukentėjusiosios elgesio. Teismas konstatavo, kad viena vertus, nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad kaltinamasis buvo sužvėrėjęs, įsiutęs, tokio ji dar nebuvo jo mačiusi, atrodė, kaip išprotėjęs, kita vertus, jam išėjus iš namų, ji nekvietė pagalbos, neskambino į policiją, ir netgi neužsirakino durų, o leido kaltinamajam grįžti į namus ir susirinkti namuose buvusius daiktus. Kaip nurodė kaltinamasis, jis išeidamas iš nukentėjusiosios buto pasiėmė kompiuterį, kompiuterio kėdę, monitorių, t. y. pakankamai didelių gabaritų daiktus, ir daiktų sugrįžo pasiimti net kelis kartus. Šios aplinkybės nukentėjusioji neginčijo ir jos pozicija šiuo klausimu buvo nenuosekli. Be to, pats nepilnametis liudytojas A. V. apklausiamas teismo posėdžio metu nenurodė, sakydamas, kad iš viso nieko namuose po A. I. išėjimo pasikeitusio nematė, jis tik pasišnekėjo su mama ir nuėjo miegoti (apie kaltinamojo išėjimą iš jų namų jam papasakojo nukentėjusioji, jis pats to nežinojo). Ši aplinkybė, pirmosios instancijos teismo vertinimu, leidžia abejoti nukentėjusiosios parodymais veiksmus nagrinėjamo įvykio naktį. Taip pat teismas konstatavo, jog nustatyta, kad po nagrinėjamo įvykio sužalojimai buvo nustatyti tiek ant nukentėjusiosios, tiek ir ant kaltinamojo kūno. Nurodė, jog nukentėjusioji viso proceso metu laikėsi pozicijos, jog ji kaltinamojo nežalojo, jis pats susižalojo, kai bandė atimti iš jos peilį, todėl įvertinęs nukentėjusiosios parodymų neatitikimus, nelogiškumus, prieštaravimus bylos medžiagai ir bendrai gyvenimiškai logikai, kartu įvertinęs ir nukentėjusiosios ir kaltinamojo santykius, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamo įvykio metu būtent nukentėjusioji pirma paėmė peilį ir juo grasino kaltinamajam, o jai padaryti sužalojimai, buvo padaryti kaltinamajam ginantis nuo nukentėjusiosios pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jo sveikatą (nukentėjusioji kaltinamąjį puolė peiliu, taip sukeldama realų ir akivaizdų pavojų jo sveikatai).
3. Pirmosios instancijos teismas, atleisdamas A. I. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad kaltinimas yra paremtas tik nukentėjusiosios parodymais, be to, V. V., pirmosios instancijos teismo vertinimu, pasakodama apie nagrinėjamą įvykį pašaliniams asmenims, šiuo atveju G. K. bei Krizių centro darbuotojams, nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, hiperbolizavo situaciją, kad ji atrodytų kuo dramatiškesnė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, išanalizuotas aptariant kaltinimą dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, bei padarytas išvadas, t. y. kad ne kaltinamasis nukentėjusiąją puolė su peiliu, o nukentėjusioji kaltinamąjį, taip pat nukentėjusiosios elgesį po to, kai kaltinamasis neva jos atžvilgiu vartojo smurtą ir grasino jai, t. y. kad nekvietė pagalbos, kaltinamajam leido net kelis kartus sugrįžti į namus susirinkti daiktų, nukentėjusiosios aktyvų nagrinėjamos situacijos hiperbolizavimą pasakojant kitiems asmenims apie įvykį, padarė išvadą, jog nukentėjusioji, suvokdama, jog užpuolusi A. I. peiliu jį sužalojo, siekdama išvengti pasekmių, kaltinamąjį apkalbėjo ir apkaltino jį nusikalstamų veiksmų atlikimu, stengdamasi paaštrinti situaciją, iškėlė versiją, jog kaltinamasis dar neva grasino ją nužudyti. Taip pat teismas pažymėjo, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, todėl teismui kyla pagrįstų abejonių, ar kaltinamasis tikrai padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės įrodymų dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.
I. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
4. Apeliaciniu skundu V. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-01-31 nuosprendį bei A. I. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, taip pat patenkinti byloje pareikštą patikslintą civilinį ieškinį bei priteisti iš A. I. 1300 eurų proceso išlaidų.
4.1. Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikant baudžiamąjį įstatymą, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas besąlygiškai tikėjo A. I. pateikta įvykių versija ir ja grindė nuosprendžio išvadas nežiūrint to, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02- 24 nuosprendžiu A. I. jau buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl prieš ją (apeliantę) panaudoto fizinio smurto panašiomis aplinkybėmis. Aptartos aplinkybės, anot apeliantės, leidžia daryti išvadą, kad A. I. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai – kaip akivaizdus siekis išvengti pakartotinio patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, kritikuodamas jos parodymus ir remdamasis A. I. parodymais, prieš tai neatskleidęs jų sąveikos bei ryšio su kitais bylos duomenimis, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus dėl nešališko ir išsamaus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo. Apeliantės teigimu, be prieštaringų A. I. parodymų nesant kitų, pakankamų bei patikimų įrodymų apie A. I. baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties atsiradimą, nebuvo teisinio pagrindo jo atžvilgiu nutraukti bylą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Pasak apeliantės, byloje surinkti bei pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai patvirtina, kad A. I. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
4.2. Apeliantė taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino A. I. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Pasak apeliantės, išteisinamosios nuosprendžio dalies pagal BK 145 straipsnį 1 dalį motyvai daugiausiai išplaukia iš sprendimo pripažinti A. I. veiksmus būtinosios ginties sąlygomis, tačiau, anot apeliantės, apeliacinio skundo aukščiau išdėstyti argumentai paneigia, jog ji pirmoji su peiliu užpuolė ir sužalojo išteisintąjį, kuris buvo priverstas gintis nuo realaus bei pavojingo kėsinimosi. Teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad kaltinime nenurodyta, kuo pasireiškė grasinimai nužudyti ar sunkiai sužaloti sveikatą. Anot apeliantės, viena vertus, nustatęs tokį kaltinimo trūkumą, pirmosios instancijos teismas privalėjo šį klausimą spręsti inicijuodamas bylos perdavimą prokurorui pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje. Antra vertus, iš A. I. pagal BK 145 straipsnio 1 dalies pareikšto kaltinimo, apeliantės manymu, grasinimai jos atžvilgiu pasireiškė konkrečiu veiksmu – grasinimu nužudyti peiliu. Pasak apeliantės, be papildomo įrodinėjimo aišku, jog tokio pobūdžio grasinimas yra realus, kuomet jo realizavimą patvirtina ne tik žodžiai, bet ir veiksmai, konkrečiu atveju – kaklo įpjovimas. Teigia, jog specialisto išvadoje Nr. G 4289/2017 konstatuotas nubrozdinimas kakle, nuoseklūs jos (apeliantės) paaiškinimai šiuo klausimu viso bylos proceso metu bei liudytojos G. K. parodymai teisme patvirtina, kad A. I., pargriovęs ją (apeliantę) ant grindų, laikė virš jos peilį ir perbraukė juo konkrečią vietą. Taip pat teigia, jog, priešingai nei teigiama nuosprendyje, ji pasakojamų įvykių nehiperbolizavo, situacijos neaštrino ir A. I. neapkalbėjo. Atsižvelgiant į A. I. ankstesnį elgesį jos (apeliantės) atžvilgiu, išteisintojo veikimas, anot apeliantės, laikytinas realiu grasinimu ją nužudyti.
5. 2019-03-21 Vilniaus apygardos teisme gautas išteisintojo gynėjo Mariaus Naviko atsiliepimas į apeliacinį skundą, kuriuo prašoma apeliacinį skundą atmesti.
6. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji ir jos atstovas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras palaiko apeliacinį skundą, išteisintasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nukentėjusiosios V. V. apeliacinis skundas atmetamas.
7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
8. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006).
9. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).
10. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-424/2009, 2K-556/2010, 2K-295/2013). Pažymėtina, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016).
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, apeliacinio skundo argumentų
11. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad kaltinimas dėl A. I. nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo iš esmės grindžiamas tik nukentėjusiosios V. V. parodymais bei jai atstovaujančio advokato argumentais, kad teismo medicinos eksperto išvada yra nustatytas atitinkamas nubrozdinimas kakle – paviršinis įbrėžimas, kas pilnai atitinka nukentėjusiosios V. V. parodymus. Taip pat, anot advokato, liudytojai G. K. ir L. S. parodė, kad matė žymes ant kaklo.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo prieštaringais nukentėjusiosios V. V. parodymais, jokių kitų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad A. I. padarė BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, byloje nėra.
11.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuosekliai, išsamiai ir motyvuotai argumentavo, kurie nukentėjusiosios V. V. parodymai yra prieštaringi, ir kodėl jais nesivadovauja. Apeliaciniame skunde šie argumentai nėra paneigti. Teisėjų kolegija, pritardama šiems argumentams, jų nekartoja, kita vertus, atskiri epizodai reikalauja papildomo įvertinimo, kaip antai, apklausta pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji V. V. parodė, kad 2017 m. gruodžio 26 d. 17 val. grįžo iš Mažeikių, A. I. tada buvo blaivus, išėjo iš namų, ir 23 val. atėjo visiškai girtas. Tačiau V. V., ikiteisminio tyrimo metu būdama apklausta bent 5 kartus, nebuvo nuosekli ir visą laiką keitė savo parodymus, iš pradžių teigė, kad A. I. visiškai girtas grįžo 21 val., vėliau nurodė, kad jis grįžo 23 val. Taip pat negalėjo paaiškinti, kokiu būdu A. I. po konflikto, būdamas visiškai girtas, bent per penkias minutes sugebėjo nusileisti liftu iš 5 aukšto, pereiti kiemą ir iš parkavimo aikštelės atvairuoti automobilį, tikslu išsivežti savo daiktus. Kad A. I. po konflikto bent per 3-4 kartus išsinešė savo daiktus ir išvyko automobiliu, įrodyta tiek nukentėjusiosios, tiek ir A. I. parodymais, be to, byloje nėra duomenų, kad apie neva visiškai girto A. I. vairavimą būtų pranešta policijai.
11.2. Nukentėjusiosios V. V. ir A. I. santykiai nėra paprasti, todėl jų negalima vertinti vienareikšmiškai. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje A. I. parodė, jog myli V. V. ir tikrai jos neskriaudė, taip pat neneigė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02-24 nuosprendžiu buvo nuteistas 9 mėnesių laisvės apribojimu už 2017-02-19 pavartotą smurtą artimoje aplinkoje prieš V. V.. Parodė, kad tuomet savo kaltę pripažino tik todėl, kad įvykio metu buvo neblaivus ir neprisiminė detalių. Alkoholio dažnai nevartoja. Kai vartoja, jo elgesys nebūna agresyvus. 2017 m. gruodžio 27 d. V. V. sutiko prie jos buto, kartu su sūnumi ir jos buvusiu vyru, kadangi turėjo buto raktus, tai užėjo į butą, o V. V. išvažiavo. Maždaug po dviejų valandų, t. y. apie 19 val., V. V. kartu su sūnumi grįžo. Tą vakarą jis nevartojo alkoholio, sėdėjo už kompiuterio stalo ir buvo visiškai blaivus. Ją išgirdęs, atsisuko ir pasisveikino, į ką ji visiškai nieko neatsakė. Parašė jos susitaikyti, kadangi švęsti Kalėdas jis išvažiavo pas savo tėvus ir dukrą, dėl ko susipyko su V. V.. Jie pykdavosi ir anksčiau, dažniausiai tai būdavo žodiniai konfliktai, smurto nebūdavo. V. V. nepatikdavo daugelis dalykų : jo automobilis, tai kad jis rūko, kad dirba namuose po darbo ir skiria jai per mažai dėmesio, kad atlieka ne visus namų ruošos darbus, kad mažai uždirba, kad rodo dėmesį savo dukrai iš pirmos santuokos, kad bendrauja su savo tėvais. V. V. yra reikli moteris ir mokėjo juo manipuliuoti. Domėjosi psichologija, žinojo jo silpnąsias vietas, todėl žinojo, kaip jį įskaudinti. Pykčių metu V. V. mėtydavo daiktus ir pan. Jis ne kartą bandė taikytis, pakeitė automobilį, ribojo bendravimą su tėvais. Tokia įtampa jų santykiuose buvo iki 2017 m. gruodžio 26 d., Todėl sugrįžęs antrą Kalėdų dieną įvairiais būdais bandė susitaikyti, tačiau ji taikytis nenorėjo. Jis atsikėlė nuo stalo, priėjo prie jos ir bandė apkabinti, tačiau iš jos atsako nesulaukė. Po kurio laiko vėl bandė kalbinti ją, bet ji nekalbėjo. Sakė jam, kad jis jai neberūpi, kalbėjo apie kitus vyrus ir kad jai reikia ieškotis kito vyro. Pavadino jį ubagu ir debilu, į ką jis atsakė galimai pavadindamas ją sene ir storule, kas ją supykdė, ir ji puolė jį, bandydama sudraskyti nagais veidą, nes tuo metu abu sėdėjo ant sofos. V. V. nespėjo jam nieko padaryti, kadangi jis suspėjo pagriebti jai už riešų. Laikydamas ją už riešų, stumtelėjo nuo savęs, atsistojo ir išėjo į lauką parūkyti. Po kelių minučių sugrįžo, bandė gražiai kalbėtis su V. V., tačiau ji vis sakė, kad jai reikia ieškotis kito vyro, klausė, kada jis išeis. Prasidėjo žodinis konfliktas, jis ją vėl pavadino sene, šis žodis ją įžeidžia, ir po šio žodžio V. V. išsitraukė iš peilių stovo peilį ir puolė jį, grasindama nužudyti. Kokius tiksliai žodžius sakė, nepamena, nes labai išsigando, tokio jos elgesio nesitikėjo. Ji peilį laikė suspaudus į kumšti priešais jį, kita ranka tiesiog mosikavo priešais jį, taip jį užkabindama peiliu, kol jis pagavo jos ranką ir sustabdė. Ištraukęs iš jos dešinės rankos peilį, numetė jį ant grindų. V. V. verkdama prašė jo išeiti tučtuojau, jis taip ir padarė. Pasiėmė savo daiktus ir išėjo. Daiktų buvo nedaug, kompiuteris, kėdė ir keli drabužiai. Daiktus išsinešė per 3-4 kartus. Gal buvo pasakytas vienas kitas žodis, dėl kurio V. V. užsigavo, neadekvačiai sureagavo ir puolė jį. Tam įtakos galėjo turėti ir jos geriami stiprūs vaistai nuo galvos skausmo. Žinojo apie jos turimą galvos auglį (vieną kartą vežė ją į klinikas). Peiliu jam buvo sužalota kairė ranka ir kairės pusės petys, kaklas, tuomet, kai V. V. puolė jį mojuodama peiliu. Kai ji puolė, jis sėdėjo arčiau virtuvės, prie kampo, sofos gale. Sužalojimai buvo padaryti iki jis spėjo sugriebti jos rankas ir atimti peilį.
11.3. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje V. V. parodė, jog tikrai mylėjo A. I., su juo pažįstama tris metus, kartu gyventi bandė 2017 m. sausio 25 d. – vasario 17 d. ir 2017 m. gruodžio 6 d. – gruodžio 26 d. Kaip sugyventiniai gyveno du kartus po ne pilną mėnesį. Jau nuo vasario mėnesio A. I. bandė taikytis. Įvykio metu, t. y. 2017 m. gruodžio 26 d., A. I. gyveno pas ją ir jo daiktai buvo pas ją, sutarė, kad vėl pabandys pagyventi kartu, 2017 m. gruodžio 14 d. ji jau nebenorėjo su juo kartu gyventi, nes per pastarąsias kelias dienas jo elgesys jai nepatiko. Gruodžio 14 d. išvažiavo į miestą, į kavinę pasikalbėti, nes jis norėjo susitaikyti, tada ji paprašė jo išsikraustyti. Negalėjo tiesiog išmesti į gatvę, nes buvo artimas ryšys. Po to jis ateidavo pas ją, nes neturėjo kur išeiti, jo butas buvo išnuomotas iki gruodžio 25 d. Jie niekada nevedė bendro ūkio, kadangi jis nesikeitė, nebuvo galima planuoti ateities, todėl ir nebuvo perspektyvos ateityje sudaryti santuoką. Iki įvykio buvo kalbėta, kad santuoka būtų 2018 m. sausio mėn., tačiau gruodžio 26 d. ji jau nebeturėjo planų susituokti su A. I.. Neprisimena, ar nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki gruodžio 26 d. palaikė su juo intymius santykius. 2017 m. gruodžio 27 d. žodinis konfliktas tarp jos ir A. I. kilo dėl to, jog ji atsisakė tenkinti jo lytinę aistrą. Konfliktą inicijavo A. I., kai grįžo į namus girtas ir norėjo su ja susitaikyti. Pamačiusi, kad jis yra girtas, jam paklojo ant grindų, o pati su apatiniais atsigulė į lovą. Tuomet jis atsigulė šalia jos ir pradėjo priekabiauti, norėjo su ja pasimylėti, bet ji pasakė jam apsiraminti, nes norėjo ilsėtis. Tada jis pradėjo žnaibyti jos kūną, sakydamas, kad jos kūnas yra negražus, kad yra stora, ir visokiais žodžiais ją įžeidinėjo ir vis kartojo, kad vis tiek pasimylės ir ji jam „ nučiulps“. Žnaibė grubiai, jai skaudėjo, šį skausmą įvertina 5 balais iš 10-ties. Ji pasisuko į jį ir rankomis bei kojomis bandė nustumti nuo savęs ir iš lovos, tačiau jai to padaryti nepavyko, nes A. I. uždėjo savo kelią jai ant krūtinės taip, kad ji negalėtų ištrūkti. Ir visu kūno svoriu prispaudė ją prie lovos. Jai labai skaudėjo (skausmą vertina 7 balais iš 10-ties), nes jis yra aukštas ir turi daug jėgos, o ji jam pasipriešinti negalėjo. Prispaudęs ją keliu prie lovos iš karto „čiupo“ už gerklės ją ir abiem rankomis pradėjo ją smaugti. Jai trūko oro ir akyse „pasidarė tamsu“, ji pradėjo muistytis kojomis, nes rankos buvo prispaustos A. I. kūnu. Smaugimas jai tuo metu atrodė, lyg visa amžinybė, tačiau dabar mano, kad tai truko iki minutės. Tuo metu A. I. paleido vieną ranką ir pradėjo žnaibyti jai veidą. Jautė 5 balų (iš 10 -ties) skausmą veide. Netrukus jai pavyko kažkaip ištrūkti, tikrai šiuo metu neprisimena kaip, tačiau pavykus ištrūkti ir keliantis nuo lovos, A. I. spyrė koja į nugarą, jautė 8 balų skausmą nugaroje. Nubėgusi į virtuvę iš indų krūvos griebė pirmą pasitaikiusį peilį ir atsisukusi į jį pasakė „jeigu tu nenustosi, aš ginsiuosi“. Išgirdęs šiuos žodžius, jis čiupo už peilio ašmenų, parvertė ją ant tos pačios sofos. Ji matė, kad jo ranka buvo ant minėto peilio ašmenų, tuo pačiu ji bijojo paleisti peilį, nes tuo metu jau suvokė, kad, jeigu jis atims peilį, tikrai kažką padarys tuo peiliu. Jis buvo įsiutęs, tokio jo dar nebuvo mačiusi. Jai atrodė, kad jis nesuvokia, ką daro, nes buvo labai girtas. Ji taip pat bijojo, kad jis gali peiliu susižaloti, todėl paleido peilį. Atėmęs peilį A. I. pagrasino jai, sakydamas „dabar parodysiu tau“. Ji šį jo grasinimą suprato tiesiogiai, jautė realų pavojų savo gyvybei, suvokė, kad nebeturi kitos išeities tik maldauti jo, kad apsiramintų ir atiduotų peilį. Abiem būnant ant sofos ir jai maldaujant, kad apsiramintų, A. I. pasakė „pažiūrėk, kas dabar bus“ ir pradėjo pjaustyti sofą. Sofą pjaustė ilgais rėžiais, ir jis tai darė apimtas įsiūčio, atrodė kaip išprotėjęs. Ji buvo labai išsigandusi, nežinojo ko tikėtis iš jo. Jai pavyko kažkaip atsistoti nuo sofos ir ji vėl pradėjo bėgti link virtuvės, bet A. I. ją pasigavo ir nuvertė virtuvėje ant grindų, tuo metu jautė didelę baimę, o apie skausmą tuo metu negalvojo. Peilis vis dar buvo jo rankose. Ją pargriovęs ant grindų, užsimojo peiliu taip, kad ašmenys buvo nuleisti tiesiai virš jos galvos, o rankeną jis laikė abiem rankomis. Jis sušuko „nori dabar, nori dabar pamatyti“. Ji jo šiuos žodžius suprato kaip grasinimą, jautė pavojų savo gyvybei. Rankomis laikė jo rankas, bandydama išlaikyti atstumą tarp savęs ir peilio, tačiau A. I. yra stipresnis ir jis jos rankas spaudė, iki tol, kol pamatė, kad peilio ašmenys jau buvo prie jos akių. Ji išsigando ir tiesiog užsimerkė ir vėl pradėjo jo maldauti, kad nustotų. Tuo metu A. I. pridėjo peilio ašmenis jai prie kaklo ir pradėjo braukti peiliu jai per kaklą žemyn, taip nudraskydamas jai kaklo odą ir palikdamas žymę. Ji jautė, kad peilis jai pjauna gerklę, nes peilis yra aštrus daiktas. Vedžiodamas peilį per kaklą paklausė jos „ar tau patinka tai?“. Ji tik atsakė, kad nepatinka. Ji toliau buvo užsimerkusi ir maldavo jo, kad jis nusiramintų, ir jis netrukus numetė peilį ant žemės, pasakė, kad eina rinktis daiktų ir išeina. Visą konfliktą verkė, buvo išsigandusi ir sutrikusi, tačiau pagalbos nekvietė ir stengėsi garsiai nekalbėti, kad neišgirstų sūnus. Kai A. I. susirinko daiktus ir išėjo, ji užsirakino duris iš vidaus, su sūnumi užsistūmė dviratį ir kėdes. Turėjo sūnui paaiškinti, kad A. I. girtas konfliktavo, ir dėl to turi užsidėti dviratį ir kėdes. Policijos nekvietė, nes buvo pasimetusi, šoke. Vėliau paskambino draugei, viską papasakojo, paprašė, kad ji jai ryte atvežtų naują spynos širdelę. Spyną pasikeitė apie 8 val. Darbe apie įvykį papasakojo savo artimiausiam kolegai L. S., nes žinojo, kad jis buvęs policininkas ir galės jai padėti. Jis patarė kreiptis į policiją, pasiūlė nuvežti į Lazdynų ligoninę, paaiškino, kad ligoninės priimamasis informuos policiją.
Žemesnės instancijos teismas
11.4. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja G. K. parodė, jog ji yra nukentėjusiosios draugė, nukentėjusiąją pažįsta apie 3 metus. Su kaltinamuoju jos niekas nesieja, jai yra žinoma, kad kaltinamasis yra buvęs nukentėjusiosios sugyventinis. Jos (liudytojos) buvo kelis sykius prašyta būti liudininke per kaltinamojo ir nukentėjusiosios vestuves, tačiau vestuvės taip ir neįvykdavo, nes jas atšaukdavo. 2017 m. žiemą, tarp Kalėdų ir naujų metų, naktį paskambino V. V., ji verkė, iš pradžių nekalbėjo. Po to pasakė, kad A. I. ją pažemino, įžeidė, kad ji yra išniekinta morališkai kaip moteris, bandė ją išžaginti per burną, buvo atsigulęs ar atsirėmęs, bandė atlikti tuos veiksmus, ji (nukentėjusioji) bandė nustumti, pavyko. Liudytoja nurodė, kad nukentėjusioji telefonu papasakojo, kad A. I. paprašė jos pačiulpti, ji nesutiko, jis buvo išgėręs, grubus, ėmėsi pats iniciatyvos, atsisėdo nukentėjusiajai ant krūtinės, pradėjo niekinti, nusiėmė kelnes, jo daiktas buvo prie jos burnos, atstūmė jį ranka, stūmė kiek galėjo. Nukentėjusioji jai nurodė, kad vyko grumtynės, A. I. vis lindo, braukė peiliu per kaklą. Ji paėmė peilį, jis čiupo peilį už ašmenų su ranka, susipjaustė ranką ir išbėgo iš namų, nežino, kur jis yra, ji labai bijo, užsirakino duris, bet A. I. pasiėmė visus raktus, dėl ko ji užstūmė duris, kad neįeitų. Ji klausė nukentėjusiosios, ar jai reikia medikų, bet pastaroji nurodė, kad jai viskas gerai, kad atgavo kvapą. Taip pat klausė nukentėjusiosios, gal reikia iškviesti policiją, tačiau nukentėjusioji vėlgi atsisakė, nurodydama, kad į policiją kreipsis rytoj. Neklausinėjo nukentėjusiosios, kodėl nekviečia pagalbos, bet kaip minėjo, ji pati siūlėsi iškviesti nukentėjusiajai pagalbą, jei nukentėjusioji negali.
11.5. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytoju L. S. parodė, kad su nukentėjusiąja sieja darbiniai santykiai, dirba tame pačiame darbe nuo 2017 m. spalio pabaigos, sėdi tame pačiame kabinete. Apie nukentėjusiosios asmeninį gyvenimą žino nedaug. Su kaltinamuoju jokių santykių nėra. Apie teismo nagrinėjamą įvykį jam yra žinoma tai, kad nukentėjusioji po Kalėdų patyrė smurtą, buvo išžaginta. Po Kalėdų pastebėjo, kad V. V. yra suglumusi, sunerimusi, pastebėjo ant kaklo pradrėkstą žymę, jos rankos buvo sudraskytos, ant kaklo buvo smaugimo žymė, vidury kaklo kraujosruvos. Paklausė jos juokais, gal audringai praėjo Kalėdų vakarėlis. V. V. nelabai norėjo šnekėti. Kadangi jis (liudytojas) buvęs policijos pareigūnas, nuo 2013 m. išėjęs į pensiją, pasakė, kad, jeigu yra žymės, reikia kreiptis į greitąją. Jis pats vežė nukentėjusiąją į ligoninę. Bevažiuojant suprato, kad buvo smurtas ir išžaginimas. Sakė jai, kad nereikia gėdytis, kad reikia kreiptis pagalbos, nurodyti medikams, kad buvo išžaginta, o medikai jau viską perduos policijai. Apie išžaginimą jam pasakė pati nukentėjusioji, pati įvardijo, kad buvo išžaginta, t. y. pavartojo šį terminą.
11.6. Taigi liudytojai L. S. ir G. K. konflikto nematė, apie jį sužinojo iš nukentėjusiosios V. V. ir įvykio aplinkybes pateikė tokias, kokias jiems nupasakojo nukentėjusioji.
11.7. Nukentėjusiosios argumentų, kad A. I. tą vakarą buvo labai girtas, kad jam išėjus ji užsirakino duris iš vidaus, su sūnumi užsistūmė dviratį ir kėdes, kad ji turėjo sūnui paaiškinti, jog A. I. girtas konfliktavo ir dėl to turi užsidėti dviratį ir kėdes, taip pat nei nepatvirtina, nei paneigia ir jos sūnaus A. V. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kur jis parodė, jog nelabai atsimena, kas įvyko per 2017 m. Kalėdas. Apie įvykį, dėl kurio jis pakviestas liudyti į teismą, papasakojo jo motina (nukentėjusioji), kuri jam priminė apie tą įvykį ir pasakė, kad reikės teisme papasakoti tiesą, o jeigu kažko neatsimins – tai pasakyti, kad neatsimena. Iš jos pasakojimo žino, kad ji susipyko su A. I.. Jis pats nieko nematė ir negirdėjo, nes savo kambaryje klausėsi muzikos. Kai tą dieną matė A. I., šis buvo blaivus, girto A. I. tą vakarą nematė. Kad A. I. buvo girtas, sužinojo iš motinos. Prisimena, kad mama su A. I. tą vakarą susipyko, ir jis girdėjo rėkimą, tokį, kaip visada, kada jie susipykdavo. Kiek tęsėsi rėkimas, nepamena, galimai neilgai. Užvakar jam motina papasakojo, kad konfliktas tarp jų kilo dėl to, kad A. I. kažkur išėjo ir grįžo girtas. Jis pats A. I. grįžusio nematė. Tą vakarą, kai girdėjo judviejų riksmus, jis nebuvo išėjęs iš kambario. Su motina tą vakarą dar matėsi prieš miegą, nieko nematė daugiau, A. I. tuo metu jau nebuvo. Motina jam nepasakojo, kas būtent įvyko tarp jos ir A. I., tik sakė, jog kaip visada, kai A. I. prisigeria, jis išeina iš namų. Kitą rytą namuose nieko pasikeitusio nematė.
11.8. Taigi konflikte dalyvavę asmenys skirtingai apibūdina kiekvieno iš jų atliktus veiksmus, vienas kitą kaltina smurtinių veiksmų atlikimu. Tą aplinkybę, kad kaltinamasis atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu ją puldamas ir grasindamas nužudyti, o ne gindamasis nuo jos, nurodo tik pati nukentėjusioji.
11.9. Pažymėtina, kad 2018 m. sausio 24 d. apklausos metu nukentėjusioji sukonkretino A. I. veiksmus, nurodydama, jog, kai peilis atsidūrė ties jos akimis, ji tiesiog užsimerkė ir maldavo, tuomet A. I. braukė jai peiliu per kaklą žemyn, taip nudraskydamas jai kaklo odą ir palikdamas žymę, ji jautė, kaip peilis jai pjauną gerklę. 2018 m. birželio 21 d. apklausos metu V. V. jau patikslino, kad per kaklą jai buvo braukiama vieną kartą. Teisme apklausta nukentėjusioji vėlgi papildė savo parodymus, teigdama, kad peilis buvo pridėtas skersai jos gerklės ir ji juto, kaip peiliu braukė žemyn. Tačiau šie nukentėjusiosios parodymai prieštarauja specialistės R. G. išvadai bei jos paaiškinimams, duotiems pirmosios instancijos teisme.
11.10. Apklausta pirmosios instancijos teisme R. G. patvirtino savo išvadą ir paaiškino, kad pagal žymę, nustatytą ant nukentėjusiosios kaklo, peiliu turėjo būti braukiama ne aukštyn žemyn (kaip kad teigė nukentėjusioji), o būtent skersai, ir tai turėjo būti daroma itin nestipriai, nes kitokiu atveju būtų likęs ne paviršinis įdrėskimas, o pjautinė žaizda. Be to, jeigu braukiama peiliu ne vieną kartą, į tą pačią vietą nepataikoma. Ji užfiksavo tik nubrozdinimą odos kakle, kuris labai mažo dydžio. Toks sužalojimas galėjo būti padarytas ir nagais, dėl to išvadoje ji parašė, jog galėjo būti padarytas tiek kietu mažu kontaktuojančiu paviršiumi, tiek ašmenimis, smailuma, nes jis yra paviršinis, jis negilus ir nėra galimybės išskirti, ar tai ašmenys, ar kietas bukas mažas kontaktuojantis paviršius, ar buka briauna.
11.11. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog aplinkybę, kad peilis buvo braukiamas skersai kaklo, nukentėjusioji nurodė tik apklausta teisme, t. y. praėjus ilgam laikui nuo nagrinėjamo įvykio, būdama tiesiogiai ar per advokatą susipažinusi su bylos medžiaga, visose ankstesnėse apklausose nukentėjusioji arba nekonkretizavo, kaip buvo braukiama jai per kaklą peiliu (pirmoji nukentėjusiosios apklausa), arba teigė, jog buvo braukiama būtent žemyn, t. y. vertikaliai.
11.12. Taip pat nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą patvirtina ir tai, jog iš jos parodymų seka, kad A. I., iš jos atėmęs peilį, supjaustė sofą (pirmoji apklausa), pjaustė ilgais rėžiais sofą (2018 m. sausio 24 d.ir kt. apklausos). Tai yra, anot nukentėjusiosios, A. I. atliko net kelis pjaustymo veiksmus, tuo tarpu iš įvykio vietos apžiūros metu padarytų nuotraukų ant sofos matyti tik viena įdūrimo žymė, teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas policijos pareigūnas, atlikęs įvykio vietos apžiūrą, nurodė, kad jis iš viso nesuprato, kodėl nukentėjusioji jam rodė supjaustytą sofą (kas leidžia spręsti, kad policijos pareigūnui, atvykusiam į įvykio vietą, nebuvo nurodytos aplinkybės apie tai, kad sofos pjaustymas buvo grasinimo priemonė) ir jei fotonuotraukoje užfiksuota viena žymė ant sofos, reiškia daugiau jokių pjaustymo žymių nustatyta nebuvo.
11.13. Pažymėtina ir tai, jog pirma nukentėjusiosios apklausa buvo atlikta ne iš karto po įvykio, kadangi nukentėjusioji nekvietė policijos pareigūnų, o tik praėjus vienai parai po įvykio, kuomet, kaip ji pati nurodė, ji jau buvo pasikonsultavusi su kolega L. S., kuris anksčiau yra dirbęs policijos pareigūnu (iš nukentėjusiosios ir paties liudytojo žodžių). Vėliau vykusiose apklausose nukentėjusiosios parodymai apie įvykį, duoti dalyvaujant profesionaliems teisininkams – advokatams, buvo vis papildomi, nurodant naujų su įvykiu susijusių detalių, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tokių parodymų patikimumas, kai vėlesnių apklausų metu nukentėjusioji parodymus vis papildydavo naujomis, ankstesnių parodymų spragas užpildančiomis detalėmis, kelia pagrįstų abejonių.
Žemesnės instancijos teismas
11.14. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju policijos pareigūnas J. G. parodė, kad jam atvykus į įvykio vietą (2017 m. gruodžio 27 d.), nukentėjusioji tik papasakojo apie smurtą ir grasinimus ir neparodė, jog nukentėjusioji būtų ką nors pasakojusi apie lytinę prievartą, be to, pirmosios apklausos metu nukentėjusioji parodė, kad ji neturi pretenzijų A. I., kad pastarasis norėjo su ja santykiauti, todėl taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog pretenzijas A. I. dėl lytinės prievartos nukentėjusioji išreiškė pirmą kartą, tik pateikdama 2018 m. gegužės 14 d. skundą dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, vėliau šie kaltinimai jau buvo išreikšti ir 2018 m. birželio 21 d. apklausos metu.
11.15. Vertinant tai, kad nukentėjusiosios parodymai nėra nuoseklūs ir neprieštaringi, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo. Dėl nukentėjusios apeliacinio skundo ir jos atstovo advokato argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojų L. S. ir G. K. parodymais, teisėjų kolegija sprendžia, kad taip pat yra realus pagrindas abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu, vertinant ir tai, jog, papasakodama šiems liudytojams apie įvykį, nukentėjusioji nurodė aplinkybes, kurių ji nenurodė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Be to, liudytojai L. S. ir G. K. nėra įvykio dalyviai ir įvykio aplinkybes sužinojo iš hiperbolizuoto nukentėjusiosios pasakojimo. Pirmosios instancijos teismo posėdyje G. K. parodė, jog tą pačią naktį po įvykio paskambinusi nukentėjusioji V. V. itin detaliai nupasakojo, kuo pasireiškė A. I. lytinė prievarta ir netgi nurodė, kokius konkrečiai veiksmus A. I. atliko: „paprašė jos pačiulpti, ji nesutiko, jis buvo išgėręs, grubus, ėmėsi pats iniciatyvos, atsisėdo nukentėjusiajai ant krūtinės, pradėjo niekinti, nusiėmė kelnes, jo daiktas buvo prie jos burnos, atstūmė jį ranka, stūmė kiek galėjo“. Dėl A. I. neva panaudotos lytinės prievartos teisme nurodė ir liudytojas L. S., kuris teigė, jog nukentėjusioji darbe nenorėjo šnekėtis apie įvykį, tačiau vėliau prasitarė, kad buvo išžaginta ir dėl to iškart po įvykio nekvietė policijos. Be to, liudytojas L. S. parodė, kad jis kitą dieną po nagrinėjamo įvyko ant V. V. kaklo matė kraujosruvas ir smaugimo žymes, nors tokių sužalojimų ant V. V. kūno net nebuvo nustatyta (Specialisto išvada Nr. G4289/2017 (01)). Ši aplinkybė taip pat leidžia abejoti ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir liudytojo L. S., kuriam pirmam nukentėjusioji pasipasakojo apie įvykį, nuoširdumu ir objektyvumu, kadangi jo duoti parodymai, akivaizdu, neatitinka realiai nustatytų aplinkybių. Be to, atskirus G. K. parodymų epizodus teismo posėdyje paneigė ir pati nukentėjusioji.
11.16. BK 2 straipsnio (kuriame įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neabejotinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas kaltu tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas, serija A, Nr. 146, byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, 2001 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. 33501/96 byloje Telfner prieš Austriją ir kt.). Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Ši nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su dėl kiekvienos inkriminuojamos nusikalstamos veikos surinktų duomenų (įrodymų) visumos vertinimu. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, bylą nagrinėjant teisme esamų abejonių nėra galimybės pašalinti, apkaltinamasis nuosprendis, grindžiant jį tik prielaidomis, negali būti priimamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-128-699/2017).
11.17. Teisėjų Kolegijos nuomone, įrodymų, neginčijamai patvirtinančių A. I. kaltę dėl pateikto grasinimo nužudyti, byloje nėra. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.). Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino A. I. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, apeliacinio skundo argumentų
12. Kaip jau buvo minėta konflikte dalyvavę asmenys skirtingai apibūdina kiekvieno iš jų atliktus veiksmus, vienas kitą kaltina smurtinių veiksmų atlikimu.
12.1. Byloje esančiose A. I. pateiktose fotonuotraukose (t. 1, b. l. 90-94), užfiksuoti A. I. kūno sužalojimai, pagal advokato P. L. vizą matyti, jog nuotraukos aprašytos 2018 m. sausio 7 d. (t. 1, b. l. 91-94).
12.2. Iš 2018-01-02 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus Specialisto išvados Nr. G 3/2018(01) matyti, jog A. I. nustatyti kairio dilbio, kairio riešo, kairės plaštakos, kairės plaštakos II-o piršto, kaklo kairės pusės odos nubrozdinimai, padaryti kietu, ribotą paviršių turinčiu daiktu, galimai tiriamojo nurodytu būdu ir laiku (2017 m. gruodžio 26 d.), sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 95).
12.3. Iš 2017-12-29 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 4289/2017 (01) matyti, V. V. padaryti odos nubrozdinimai kakle, dilbiuose, plaštakose, kairės alkūnės linkyje, dešinėje blauzdoje, poodinės kraujosruvos alkūnėse, kairiame dilbyje, dešinėje blauzdoje (teismo posėdžio metu specialistė patikslino, kad kraujosruva nustatyta, kairėje blauzdoje). Odos nubrozdinimai padaryti kietu buku, mažą kontaktuojantį paviršių ir/ar briauną, aštrią briauną, ašmenis, ar smailumą turinčiu daiktu (daiktais), poodinės kraujosruvos – kietu buku daiktu (daiktais), galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2017-12-27). Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 63-64).
12.4. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, to neneigia ir pati nukentėjusioji, jog ji, siekdama neva apsiginti nuo labai girto A. I. smurtinių veiksmų, pagrasino jam peiliu. Nukentėjusiosios versiją, kad A. I., norėdamas atimti iš jos peilį sugriebė už ašmenų ir pats susižalojo sau ranką, paneigia ne tik A. I. parodymai, bet ir kiti byloje esantys įrodymai: fotonuotraukos (t. 1, b. l. 90-94) bei 2018-01-02 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus Specialisto išvada Nr. G 3/2018(01) (b.l. 95) iš kurių matyti, kad A. I. kairės rankos kairiojo peties ir kaklo srityse užfiksuoti įvairaus dydžio bent 10 nubrozdinimų galimai tyrimo nurodytu 2017-12-26 laiku ir būdu taip pat Dėl šios išvados teismo posėdyje apklausto specialisto E. B. paaiškinimai, apie tai, kad tiriamasis buvo atvykęs ir buvo apžiūrėtas. Nuotraukos nebuvo vertinamos. Iš esmės tokie sužalojimai, kurie nurodyti išvadoje, galėjo būti padaryti ir gruodžio 25 d., ir gruodžio 27 d. Specialisto išvadoje nurodomas kietas ribotą paviršių turintis daiktas – įvairūs daiktai, kurie yra kieti. Tai gali būti bet koks stalas, kėdė, tas pats peilis. Pagal nuotraukas, parodytas teismo posėdžio metu, sužalojimai galėjo būti padaryti siauru, aštriabriauniu daiktu, galimai peiliu. Galimai ir aštriu nagu. Neatmetama galimybė, kad asmuo savęs taip nežalotų. Šie įrodymai paneigia nukentėjusiosios versiją, kad A. I., sugriebęs peilį už ašmenų, susižalojo pats.
12.5. Nukentėjusiosios parodymus, kad A. I. jai spyrė į nugarą, dėl ko patyrė didelį skausmą ir nugriuvo ant žemės, kad jis ją bent minutę smaugė, o ji, negalėdama ištrūkti, muistėsi, kad jis visu svoriu skausmingai įrėmęs kelį į krūtinę laikė ją prispaudęs prie žemės, kad jis skausmingai žnaibė jos kūną ir veidą, taip pat paneigia ne tik A. I. parodymai, bet ir 2017-12-29 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 4289/2017 (01) bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti specialistės R. G. paaiškinimai, vertinant juos kartu su nukentėjusiosios parodymus, kad ji įvykio metu buvo tik su apatiniais drabužiais, taigi apsauga nuo kraujosruvų atsiradimo turėjo būti minimali. Taip pat vertinant ir tai, kad, pasak nukentėjusiosios, A. I. beveik minutę ją smaugė, o ji, negalėdama ištrūkti muistėsi, tačiau ant jos kaklo jokių smaugimo požymių (kraujosruvų nuo rankų ar pirštų) nerasta, užfiksuotas tik paviršinis labai mažo dydžio odos nubrozdinimas kakle, kuris nėra būdingas pirštų ar rankų suspaudimui, taip pat nerasta spyrio koja bei kūno žnaibymo požymių, beveik visų sužalojimų, nustatytų ant nukentėjusiosios kūno, lokalizazija yra būtent rankų srityje.
12.6. Iš A. I. parodymų matyti, kad žodinio konflikto metu V. V. pavadino jį ubagu ir debilu, į ką jis atsakė galimai pavadindamas ją sene ir storule, kas ją supykdė ir ji puolė jį, bandydama sudraskyti nagais veidą, nes tuo metu abu sėdėjo ant sofos. V. V. nespėjo jam nieko padaryti, kadangi jis suspėjo pagriebti jai už riešų. Laikydamas ją už riešų, stumtelėjo nuo savęs, atsistojo ir išėjo į lauką parūkyti. Po kelių minučių sugrįžo, bandė gražiai kalbėtis su V. V., tačiau ji vis sakė, kad jai reikia ieškotis kito vyro, klausė, kada jis išeis. Prasidėjo žodinis konfliktas, jis ją vėl pavadino sene, šis žodis ją įžeidžia, ir po šio žodžio V. V. išsitraukė iš peilių stovo peilį ir puolė jį, grasindama nužudyti. Kokius tiksliai žodžius sakė, nepamena, nes labai išsigando, tokio jos elgesio nesitikėjo. Ji peilį laikė suspaudus į kumšti priešais jį, kita ranka tiesiog mosikavo priešais jį, taip jį užkabindama peiliu, kol jis pagavo jos ranką ir sustabdė ją. Peiliu jam buvo sužalota kairė ranka ir kairės pusės petys ir kaklas. Išrovęs iš jos dešinės rankos peilį, numetė jį ant grindų. V. V. verkdama prašė jo išeiti tučtuojau, jis taip ir padarė. Pasiėmė savo daiktus ir išėjo.
12.7. Iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės 2018 m. lapkričio 9 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, turinio matyti, jog A. I., nurodydamas įvykio aplinkybes, paaiškino, kad atėmęs iš nukentėjusiosios peilį, ją laikė prispaudęs ant sofos, kad pastaroji nusiramintų. Tokius A. I. parodymus iš esmės patvirtina ir byloje esanti Specialisto išvada Nr. G 4289/2017 (01), kurioje nustatyta, kad V. V. padaryti odos nubrozdinimai kakle, dilbiuose, plaštakose, kairės alkūnės linkyje, dešinėje blauzdoje, poodinės kraujosruvos alkūnėse, kairiame dilbyje, dešinėje blauzdoje (teismo posėdžio metu specialistė patikslino, kad kraujosruva nustatyta, kairėje blauzdoje), tai yra beveik visų sužalojimų, nustatytų ant nukentėjusiosios kūno, lokalizazija yra būtent rankų srityje, kas patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nežymus kūno sutrikdymas V. V. padarytas būtinosios ginties sąlygomis nuo realaus ir pavojingo kėsinimosi į A. I. sveikatą.
12.8. Esant šioms aplinkybėms sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog kaltinamasis turėjo teisę į būtinąją gintį, t. y. gintis nuo realių ir pavojingų V. V. veiksmų, kuomet ji paėmusi žmogui sužaloti tinkamą daiktą – peilį, bėgo į jį mojuodama peiliu bei kliudydama jo kūną. t. y. jo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, kai jis, grumdamasis su nukentėjusiąja ir bandydamas pagauti jos rankas, kad apsiginti nuo peilio, po to laikydamas nukentėjusiosios riešus, paguldydamas ją ant žemės ir prispausdamas ją, šią teisę realizavo, neperžengdamas jos ribų, Be to, nagrinėjamu atveju tiek A. I., tiek nukentėjusiosios V. V. parodymai apie tai, kad A. I., atėmęs peilį iš nukentėjusiosios, numetė jį ant grindų, bei nukentėjusiajai reikalaujant, per 3-4 kartus susirinko daiktus ir išėjo, paneigia nukentėjusiosios argumentus, kad A. I. dėl didelio girtumo buvo tiek įsiutęs ir agresyvus, jog kėlė realų pavojų jos (nukentėjusiosios) sveikatai ir gyvybei.
13. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, kad A. I. jau buvo teistas už smurtą artimoje aplinkoje, kadangi šiuo konkrečiu atveju ši aplinkybė ginčijamam sprendimui reikšmės neturi, vertinant ir tai, kad A. I. savo kaltę pirmosios instancijos teisme pripažino tik dėlto, jog neprisiminė savo veiksmų ir norėjo susitaikyti su nukentėjusiąja. Pažymėtina, jog ši aplinkybė nesutrukdė nukentėjusiajai atnaujinti santykius su A. I., be to, nagrinėjamu atveju ši aplinkybė yra daugiau reikšminga pačiai nukentėjusiajai tuo aspektu, kad ji, suvokusi, jog sužalojo A. I. peiliu, siekdama paaštrinti situaciją ir tuo pačiu išvengti galimos atsakomybės, iškėlė versiją, jog kaltinamasis dar neva grasino ją nužudyti ir tokiu būdu galimai pastarąjį apkalbėjo, pasiremdama ir ta aplinkybe, kad A. I. jau buvo teistas už smurtą artimoje aplinkoje.
14. Kaip jau buvo minėta, jog tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismų, priimančių baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismams nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi vienas iš proceso dalyvių, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (kasacinė nutartis Nr. 2K-530/2015). Kaip ir prokurorui nepriimtinos pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui (kasacinė nutartis Nr. 2K-12/2016).
15. Dėl nukentėjusiosios prašymo priteisti iš A. I. 1300 eurų proceso išlaidų, pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-271/2010 ir kt.).
15.1. Vertinant tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiosios V. V. apeliacinį skundą, kuris yra atmestas, nukentėjusiosios V. V. patirtos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.
16. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nukentėjusiosios V. V. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.