Šiaulių apygardos teismo nutartis

2012-05-03 · Civilinė byla Nr. 2A-299-372/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-05-03
Bylos Nr.
2A-299-372/2012
Teisminio proceso Nr.
2-07-3-05345-2011-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Simonaitienė (pirm.), Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
Atsakovas
D. G., V. J.
Ieškovas
UADB „ERGO Lietuva“
Trečiasis asmuo
M. G.
Kategorijos
  • 44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A–299–372/2012

Pranešėja B.Simonaitienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-05345-2011-3

Teisėjas J.Stubrys Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.4.,73.2.6.1

(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 3 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Simonaitienės,

kolegijos teisėjų: Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-469-772/2012 pagal ieškovės UADB „ERGO Lietuva“ ieškinį atsakovams V. J. ir D. G., trečiajam asmeniui M. G., dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė UADB „ERGO Lietuva“ kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydama priteisti iš atsakovų V. J. ir D. G. solidariai 35634,28 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo, 1069 Lt sumokėtą žyminį mokestį. Ieškovė nurodė, kad 2010.06.26 eismo įvykio metu atsakovas V. J., vairuodamas automobilį Chrysler LHS, v/n (duomenys neskelbtini), važiuodamas šalutiniu keliu, nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio automobilio BMW X5, v/n (duomenys neskelbtini) ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės bei apšvietimo stulpas. Šiaulių apskrities VPK 2011 m. birželio 27 d. nutarimu konstatuota, kad eismo įvykis įvyko dėl V. J. kaltės, kuris pasišalino iš eismo įvykio vietos apie tai nepranešęs policijai. Kadangi transporto priemonės Chrysler LHS, v/n (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ieškovė atlygino nuostolius, išmokėdama nukentėjusiems asmenims 35634,28 Lt dydžio draudimo išmoką. Draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Faktinis transporto priemonės valdytojas D. G., jo žinioje buvusį automobilį prieš eismo įvykį paliko nepažįstamam asmeniui V. J.. Automobilį šiam asmeniui paliko atrakintą, su užvedimo rakteliais, o V. J., neturintis teisės vairuoti transporto priemonę, šiuo automobiliu sukėlė eismo įvykį. LR Civilinio kodekso 6.270 straipsnio 3 d. nurodyta, kad jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai pastarasis ir didesnio pavojaus šaltinį užvaldęs asmuo, atsako solidariai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas D. G. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, kaip neteisėtą ir nepagrįstą (61–62 b. l.). Nurodė, kad tiek M. G., tiek D. G. didesnio pavojaus šaltinio valdymą prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, kadangi atsakovui V. J. buvo pavesta tik nuplauti automobilį, o tam buvo reikalingi automobilio rakteliai. Kadangi V. J. neteisėtai užvaldė automobilį, sukėlė eismo įvykį ir iš jo pasišalino, todėl padarytą žalą privalo atlyginti asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį.

Atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo M. G. prašė ieškinį atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą, nurodė, kad ieškovo ieškinyje nurodytos aplinkybės prieštarauja ieškinio priedams, pateikti dokumentai neatitinka jiems keliamų reikalavimų (56–58 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovei UADB „ERGO Lietuva“ iš atsakovų V. J. ir D. G. solidariai 35634,27 Lt nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2011-08-22 iki teismo sprendimo įvykdymo ir 1069 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas pripažino, kad faktiniu automobilio valdytoju buvo atsakovas D. G., o jį vairavo atsakovas V. J., kuris nėra jo savininkas. Teismas nustatė, kad atsakovas D. G. savo neatsargiais ir neapdairiais veiksmais, t. y. matomoje vietoje palikęs automobilio užvedimo raktelius, sudarė galimybę atsakovui V. J. pasinaudoti trečiajam asmeniui M. G. priklausančiu automobiliu. Atsakovas V. J., neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, pasinaudojo situacija, pasiėmė automobilį ir padarė avariją. Teismas pripažino, kad tokiais atsakovų veiksmais buvo padaryta žala, kurią solidariai privalo atlyginti atsakovai. Atsakovas D. G., kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo pareigą užtikrinti, kad jo transporto priemone naudotųsi tik tam teisę turintys asmenys. Atsakovas V. J., neturėdamas teisės eksploatuoti autotransporto priemonę, savavališkai ją naudodamas, padarė viešosios teisės pažeidimą, todėl jis turi atsakyti kaip asmuo, neteisėtai užvaldęs transporto priemonę. Atsakovas D. G. nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jis perdavė autotransporto priemonę V. J. teisėtai ar pastarasis autotransporto priemonę užvaldė, padarydamas nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiems asmenims UAB „Sardegas“ ir UAB „Gatvių apšvietimas“ ieškovas atlygino padarytą žalą, todėl jis turi į žalą padariusį asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo. Ieškovas nukentėjusiems asmenims išmokėjo 35 634,28 Lt, atsakovai ir trečiasis asmuo žalos dydžio neginčijo, todėl teismas ieškinį tenkino visiškai. Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 str. 2d. ir 6.210 str. 1 d. priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2011-08-22 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovas D. G. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir neatskleidė bylos esmės. Apeliantas teigia, kad jis neturėjo jokios galimybės paveikti įvykio eigos, nes laikinai buvo praradęs turto valdymą dėl atsakovo V. J. kaltės – pastarojo neteisėtais (nusikalstamais) veiksmais užvaldant svetimą turtą. Būtent atsakovas V. J. buvo pripažintas kaltu dėl autoįvykio, be apelianto ir automobilio savininkės trečiojo asmens M. G. sutikimo slapta pagrobus automobilį, išvažiavus iš kiemo, padarius autoįvykį ir iš jo pasišalinus. Tyrimo medžiagoje yra nustatyta, kad atsakovas V. J. patvirtino aplinkybę, kad be savininko ar valdytojo sutikimo slapta pagrobė automobilį bei, neturėdamas net vairuotojo pažymėjimo ir vairavimo įgūdžių, išvažiavo iš privataus uždaryto namo kiemo su svetimu automobiliu, t. y. jis realiai įvykdė svetimo turto vagystę. Apeliantas mano, kad teismas remiasi vien formalia įstatyme nurodyta nuostata, kad už didesnio pavojaus šaltinio (šiuo atveju transporto priemonės) padarytą žalą atlygina jo valdytojas ir nepagrįstai pripažino, kad už atsiradusią žalą turi atlyginti ir apeliantas.Apeliantas nesutinka su ieškovės ir teismo išvada, kad jis taip pat yra kaltas dėl autoįvykio ir padarytos žalos bei turi solidariai kartu su kaltuoju asmeniu atlyginti ją. Teismas nepagrįstai teigia, kad apeliantas elgiasi nerūpestingai su didesnio pavojaus šaltiniu, jį palikdamas atsakovui. Kiemo įvažiavimo vartai buvo uždaryti skląsčiu, rakteliai padėti atskirai, o atsakovas turėjo tik nuplauti automobilį.Automobilio teisėtas savininkas yra trečiasis asmuo M. G., o apeliantas tik laikinai turėjo jo valdymą, tačiau parvažiavęs ir pastatęs automobilį į tėvų namus sutartoje vietoje, jo valdymo realiai atsisakė, nes raktelius paliko sutartoje vietoje, todėl nebegali būti laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju. Automobilį vairuodavo ne tik M. G., bet ir K. G., todėl teismas neteisėtai didesnio pavojaus šaltinio savininką M. G. pripažino trečiuoju asmeniu.Teismas pažeidė ne tik procesinių teisių normų taikymą, netinkamai vertindamas įrodymus, pakeisdamas proceso šalis, bet ir buvo šališkas ieškovės pusėje. Teismas nesuteikė teisės iškviesti atsakovą V. J., kad jis pateiktų savo paaiškinimus bei įrodymus. Teismas nepilnai įsigilino į bylos esmę ir esamus įrodymus.

Atsiliepimas

Ieškovė UADB „ERGO Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos dalies teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas D. G. nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai.

Apeliantas teigia, kad teismas pažeidė procesines normas, kadangi nesuteikė teisės iškviesti atsakovą V. J., kad pastarasis pateiktų paaiškinimus ir įrodymus. Kolegija sprendžia, kad toks apelianto reikalavimas yra nepagrįstas. Teismas nebuvo pripažinęs atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. Apie teismo posėdį jam buvo pranešta tinkamai (CPK 130 straipsnis). Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde apeliantas nenurodė, kokias aplinkybes gali paaiškinti tik atsakovas V. J.. Pats atsakovas nepateikė apeliacinio skundo. Dėl to kolegija mano, kad teismas pats sprendžia, ar pakankamai surinkta įrodymų dėl ieškinio pagrįstumo ar nepagrįstumo. Šalių paaiškinimai yra vienas iš įrodymų (CPK 177 straipsnio 2 dalis), tačiau bet kuriuo atveju priimant sprendimą, analizuojamas įrodymų visetas ir būtent pagal jį teismas daro išvadas. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnio 2 dalis).

Kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo, nagrinėjant bylą. Sprendimo, kuriuo tenkinamas ieškinys, priėmimas savaime negali būti laikomas šališkumu, kadangi bet kuriuo atveju viena iš šalių gali likti juo nepatenkinta. Pats apeliantas aiškiai nenurodė, kuo pasireiškė teisėjo šališkumas. Jis taip pat proceso metu nereiškė nušalinimų, nors tokia CPK 42 straipsnio 1 dalyje nurodyta teisė jam buvo išaiškinta (100 b. l.). To nėra užfiksuota teismo posėdžio protokole (CPK 170 straipsnis). Pastabų dėl protokolo taip pat nebuvo pateikta (CPK 171 straipnis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už padarytą žalą, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. Tokiu atveju už žalą atsako ne valdytojas, o asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį. Tačiau pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai jis neatleidžiamas nuo atsakomybės, o atsako solidariai su neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusiu asmeniu. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija pažymi, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas turi didesnę rūpestingumo pareigą ir jis privalo rūpintis, kad didesnio pavojaus šaltinis būtų tinkamai saugomas (rakteliai ir dokumentai turi būti saugomi nežinomoje vietoje ir neturi būti lengvai surandami, automobilis turi būti užrakintas ir pan.). Tuo tarpu apeliantas šios pareigos aiškiai nevykdė. Teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad jis pats pripažino, jog nepamena, kur automobilio raktai buvo padėti, o vėliau taip pat nurodė, kad gal tuos raktus automobilyje paliko (101 b. l.). Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas V. J. sugadino užvedimo spynelę, išplėšė automobilio durų užraktą, kitokiu neteisėtu veiksmu pateko į automobilį bei juo išvažiavo. Taigi, apelianto veiksmai niekaip nesiderina su atidaus ir rūpestingo asmens veiksmais, siekiant vykdyti savo pareigas jam suteiktą naudotis automobilį saugoti tinkamai, nesuteikiant galimybės be leidimo juo pasinaudoti pašaliniams asmenims. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir apelianto kaltę dėl jo nerūpestingumo, todėl žalą priteisė solidariai (CK 6.270 straipsnio 3 dalis).

Apelianto motyvo, kad nagrinėjamoje byloje trečiuoju asmeniu nepagrįstai įtraukta automobilio savininkė M. G., kolegija nenagrinėja, kadangi jis nesusijęs su skundžiamo sprendimo teisėtumu. Pati M. G. teismo sprendimo neskundė, prie jo neprisidėjo (CPK 309 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu,

nutarė:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Birutė SimonaitienėTeisėjai Danutė BurbulienėVytautas Kursevičius