Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-137-492/2020

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-04-01
Bylos Nr.: A-137-492/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-00509-2018-1
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Artūras Drigotas (pirm.), Virginija Volskienė (pirm.), Dalia Višinskienė
Pareiškėjas: G. Ž.
Atsakovas: Radviliškio rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui, Radviliškio r. savivaldybės administracija, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, Radviliškio raj. savivaldybės administracija Aplinkos apsaugos departtamentas prie Aplinkos ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. A-137-492/2020Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00509-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 17.3.1; 17.3.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Ž. skundą atsakovams Radviliškio rajono savivaldybės administracijai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui (teisių perėmėjas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) dėl raštų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas G. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. vasario 7 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–15) kuriame prašė: 1) panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2018 m. sausio 10 d. raštą Nr. S-83-(8.12) „Dėl pakartotinio 2016-09-26 prašymo išduoti statybos leidimą nagrinėjimo“ (toliau – ir 2018 m. sausio 10 d. raštas, Atsisakymas); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Šiaulių RAAD) 2018 m. sausio 9 d. raštą Nr. (4)-SR-S-60(1.169) „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ (toliau – ir 2018 m. sausio 9 d. raštas, Nepritarimas) ir perduoti Radviliškio rajono savivaldybės administracijai pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymą nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Administracija, vykdydama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1869-257/2017, pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymą išduoti statybos leidimą projektui „Hidrotechnikos paskirties pastato (siurblinės) rekonstravimo ir paskirties keitimo į administracinės paskirties pastatą, sandėliavimo paskirties pastato rekonstravimo ir paskirties keitimo į hidrotechnikos paskirties pastatą (siurblinę), bei kitos paskirties inžinerinių statinių (vandens rezervuarų) ir kitos inžinerinių statinių (aikštelių) statybos (duomenys neskelbtini), projektas“ (toliau – ir Projektas) ir priėmė sprendimą jo neišduoti. Nurodė, kad pagrindas neišduoti statybos leidimo Projektui – Šiaulių RAAD 2018 m. sausio 9 d. raštas, kuriuo nepritarta Projekto aplinkosauginiams sprendiniams.

3. Pareiškėjo vertinimu, ginčijami raštai yra neteisėti, nes juos priimant buvo vadovautasi netinkamos redakcijos teisės aktais. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2573 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų, prisijungimo, statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, statinių statybos užbaigimo procedūros baigiamos vykdyti pagal šių procedūrų vykdymo pradžios metu galiojusius teisės aktus. Administracija 2015 m. balandžio 16 d. patvirtino Specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. S-36-(1.9.20), todėl neypatingų statinių rekonstravimo ir naujų neypatingų statinių statybos projektavimo procedūra prasidėjo 2015 m. balandžio 16 d. Atsižvelgiant į tai Projekto sprendinių atitikimas teisės aktams bei statybą leidžiančio dokumento išdavimas pareiškėjui turėjo būti vykdomas, laikantis iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Statybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai patvirtinimo“ (toliau – ir Reglamentas) bei kitų teisės aktų aktualiomis redakcijomis galiojusiomis Specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo datą, t. y. 2015 m. balandžio 16 d. Tačiau Šiaulių RAAD Projekto teisėtumą tikrino ne 2015 m. balandžio 16 d., bet kur kas vėliau galiojusiomis Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo, Statybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Sąlygos) redakcijomis. Pareiškėjas pripažino, kad dalies išvardintų teisė aktų redakcijos nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki šiol ginčui aktualia turinio prasme nesikeitė, tačiau Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatos nenumato viešojo administravimo subjektui teisės darytini panašaus pobūdžio klaidas. Dėl to, pareiškėjo teigimu, Nepritarimas neatitinka VAŠ 8 straipsnio reikalavimų ir gero administravimo principo kriterijų.

4. Pareiškėjo manymu, Šiaulių RAAD 2018 m. sausio 9 d. raštas (Nepritarimas) buvo pateiktas Administracijai, pažeidžiant Statybos įstatymo 23 straipsnio 18 dalies 2 punkto ir 20 dalies nuostatas, nes tikrinimo ir statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros buvo atliekamos per trumpesnius nei nurodyta Statybos įstatymo 23 straipsnyje terminus. Administracija, įstatyme nustatytu terminu negavusi Projektą tikrinančio subjekto išvadų dėl pritarimo/nepritarimo Projekto sprendiniams ir vadovaudamasi Reglamento 13 punktu, turėjo pareigą spręsti, kad Projektą tikrinantis subjektas pritaria Projektui ir išduoti statybą leidžiantį dokumentą.

5. Pareiškėjo įsitikinimu, Nepritarimą Projektui priėmė ne tas subjektas, kuris turėjo pareigą tai padaryti, o subjektas, kuris tokią pareigą turėjo, jos neatliko ne tik Statybos įstatymo 23 straipsnio 18 dalies 2 punkte ir 20 dalyje nustatytu terminu, bet ir apskritai. Pareiškėjo manymu, jo 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymą pakartotinai nagrinėti turėjo ne Šiaulių RAAD, o Šiaulių RAAD Radviliškio rajono agentūra (toliau – ir Agentūra). Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 20 dalį, pakartotines projekto tikrinimo procedūras vykdo institucijos, kurios anksčiau nepritarė statinio projektui. Projekto atitikimą aplinkosauginiams reikalavimams visuomet tikrino tik Agentūra. Be to, Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-179-621/2017 panaikino ne Šiaulių RAAD sprendimą nepritarti Projektui, bet Agentūros 2016 m. spalio 4 d. raštą Nr. S-R-219(7.25).

Šalies argumentai

6. Pareiškėjas nurodė, kad Administracijos 2018 m. sausio 10 d. raštas (Atsisakymas) yra neteisėtas ir dėl to, kad Administracija, vertindama Nepritarimo turinį, pažeidė Reglamento 14 punkto nuostatas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Agentūra, nepritardama Projektui pirmą kartą, nenurodė jokių aiškių teisinių argumentų, kuriais vadovaujantis būtų buvę galima konstatuoti, kad Projektas pažeidžia kokius nors konkrečius aplinkosauginius reikalavimus. Pareiškėjo manymu, pareiškėjas pašalino Agentūros 2015 m. liepos 10 d. rašte Nr. S-R-134(7.25) nurodytus trūkumus, t. y. pateikė papildomus paaiškinimus, kaip jo ir prašė. Tiek antrą kartą Agentūrai tikrinant Projektą 2015 m. rugpjūčio 18 d. rašte Nr. S-R-157(7.25) nurodyti nesutikimo su Projektu argumentai, tiek ir visi vėlesni, taip pat ir Nepritarime nurodyti argumentai, yra neteisėti dėl Reglamento 14 punkto paskutinės pastraipos nuostatų pažeidimo. Pagal šias nuostatas, projektų tikrinimą atliekančios institucijos ar subjektai pakartotinio tikrinimo metu negali nurodyti naujų nepritarimo statinio projektui argumentų, jeigu jų nebuvo išsakę tikrindami projektą anksčiau. Pareiškėjo manymu, pripažinus Nepritarimą neteisėtu, naikintinas kaip netesėtas ir Atsisakymas.

7. Pareiškėjas nesutiko su Departamento vertinimu, kad Projekto sprendiniai prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatoms. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Projekto sprendinius nenumatoma statyti jokių naujų „pastatų“, nei aikštelės, nei vandens rezervuarai neturi stogų, gyvenamųjų patalpų savybės, o faktiškai esantys pastatai yra ne statomi, o rekonstruojami. Be to, numatomi rekonstruoti pastatai nėra sodyboje, tai yra „kitos“ ir „sandėliavimo“ paskirties objektai, stovintys „pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos“ paskirties žemės sklype.

8. Pareiškėjas nesutiko su Atsisakymo ir Nepritarimo argumentais, kad Projekto sprendiniai prieštarauja Sąlygų 126.5, 127.3 ir 127.9 punktų nuostatoms. Pareiškėjo manymu, šios nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes Teritorijų planavimo įstatymas yra aukštesnės galios teisės aktas. Šio įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, galiojusios tiek specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo dieną (2015 m. balandžio 16 d.), tiek ginčo nagrinėjimo dieną, numato statytojo teisę statyti hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius ir t. t. Šiuo atveju aikštelės, keliai ir vandens rezervuarai pagal Projektu formuojamą funkcinę paskirtį turi būti priskiriami „hidrotechniniams statiniams“. Be to, net ir taikant minėtas Sąlygų nuostatas, Projekto sprendiniai joms neprieštarauja, nes jose nurodyti objektai pagal Projektą nebus statomi.

9. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Žemės sklypas), ant kurio Projektu organizuojami statinių statybos bei pastatų rekonstrukcijos darbai, nėra natūraliai susiformavęs objektas. Šio sklypo paskirtis „kita“, naudojimo būdas – „pramonės ir sandėliavimo objektų teritorija“. Taigi, būtų neprotinga teigti, kad tokioje teritorijoje negali būti vystoma ūkinė veikla, taip pat ir statybos ir/ar rekonstrukcijos darbai.

Atsiliepimas

10. Atsakovas Šiaulių RAAD atsiliepime (b. l. 33–37) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių RAAD struktūrinis padalinys – Agentūra, 2017 m. gruodžio 29 d. gavo Administracijos 2017 m. gruodžio 28 d. raštą Nr. S-2925-(8.24), kuriuo buvo prašoma iki 2018 m. sausio 10 d. Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriui pateikti pritarimą (nepritarimą) pareiškėjo Projektui. Šiaulių RAAD 2017 m. gruodžio 27 d. gavo Agentūros vedėjo M. S. 2017 m. gruodžio 27 d. tarnybinį pranešimą, kuriuo Šiaulių RAAD prašoma suteikti metodinę pagalbą ruošiant atsakymą Administracijai dėl pritarimo (nepritarimo) minimam pareiškėjo Projektui. Šiaulių RAAD 2018 m. sausio 9 d. raštu Nr. (4)-SR-S-60 (1.169) informavo Administraciją, kad nepritaria Projektui. Rašte detaliai nurodė, kuo grindžia nepritarimą.

12. Šiaulių RAAD, kartu su Agentūra išanalizavę pareiškėjo projekto atitiktį aplinkosauginiams reikalavimams, atsižvelgdami į minimame 2018 m. sausio 9 d. rašte nurodomas aplinkybes, Projektui nepritarė. Atkreipė dėmesį, kad Agentūra yra ne atskiras juridinis asmuo, o juridinio asmens Šiaulių RAAD padalinys. Atsižvelgiant į tai, atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad sprendimą dėl pritarimo/nepritarimo Projektui turėjo priimti ne Šiaulių RAAD, o Agentūra.

Atsiliepimas

13. Atsakovas nurodė, kad, nepritardamas Projektui, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, kuriuos nurodė 2018 m. sausio 9 d. rašte. Nors pareiškėjas teigia, kad šiame rašte buvo nurodytos ne tos Statybos įstatymo ir Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos, tačiau atsakovas pažymėjo, kad minėtuose teisės aktuose nurodytos sąvokos ar reglamentavimas, dėl kurio Projektui buvo nepritarta, iš esmės nesikeitė. Be to, iš pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių galima pagrįstai manyti, kad pareiškėjui buvo aiškios nepritarimo Projektui aplinkybės, pareiškėjas suvokė, kokių faktinių aplinkybių bei teisės aktų pagrindu yra grįsti Šiaulių RAAD sprendimai, todėl pareiškėjas galėjo suvokti visuomeninių santykių esmę ir turinį, galėjo tinkamai įgyvendinti savo teises ir pareigas, realizuoti teisę į gynybą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo manymu, ginčijamas raštas atitinka VAĮ 8straipsnio reikalavimus individualiam administraciniam aktui.

14. Atsakovas Administracija atsiliepime (b. l. 45–49) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

15. Atsakovas nurodė, kad, vykdydama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-1869-257/2017, atsižvelgdamas į Šiaulių RAAD 2018 m. sausio 9 d. raštą, kuriuo Šiaulių RAAD pateikė neigiamą Projekto patikrinimo išvadą, pakartotinai išnagrinėjusi pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymą išduoti statybos leidimą projektui, 2018 m. sausio 10 d. raštu pareiškėjui pranešė, kad netenkina jo prašymo Šiaulių RAAD rašte ir 2018 m. sausio 10 d. rašte nurodytais motyvais. Atsakovo manymu, Administracijos 2018 m. sausio 10 d. raštas yra motyvuotas, pagrįstas ir suprantamas, jame yra nurodytas teisinis pagrindas, paaiškinta, kodėl pareiškėjui nebuvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, nurodyta apskundimo tvarka, todėl atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

16. Kadangi Agentūra yra Šiaulių RAAD struktūrinis padalinys, atmestinas pareiškėjo argumentas, kad jo prašymą išnagrinėjo netinkamas subjektas. Taip pat atmestinas pareiškėjo argumentas dėl teisės aktų aktualių nuostatų taikymo, nes prašymo nagrinėjimui reikšmingų teisės aktų nuostatos, pasikeitus jų redakcijoms, iš esmės nepakito. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ (toliau – ir IS „Infostatyba“) pakartotinai nagrinėti Projekto, neteikiant naujo prašymo, nėra techninių galimybių, t. y. nebuvo techninių galimybių išnagrinėti jau kartą išnagrinėtą pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymą bei atsakymą pateikti per IS „Infostatyba“, todėl visi Administracijos raštai, susiję su pareiškėjo prašymu, buvo siunčiami paštu.

II.

17. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. gegužės 7 d. sprendimu (b. l. 105–119) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius, susijusius su statybą leidžiančio dokumento – rašytinio pritarimo statinio projektui išdavimą ir procedūras reglamentuoja Statybos įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 2 d.), šio įstatymo nuostatas detalizuojantys statybos techniniai reglamentai, Saugomų teritorijų įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.), Sąlygos (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. liepos 15 d. iki 2015 m. birželio 3 d.). Teismas, išanalizavęs ginčui aktualius teisės aktus, sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad pakartotinai derinant prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, taikytinos procedūros pradžios metu, t. y. 2015 m. balandžio 14 d., aktualios teisės aktų redakcijos.

19. Teismas nustatė, kad:

19.1. Administracija, 2018 m. sausio 10 d. priimdama skundžiamą sprendimą, vadovavosi 2016 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-878 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – ir STR 1.05.01:2017) 19 punktu, kuris savo turiniu reglamentuoja tą patį teisinį santykį kaip ir Reglamento (redakcija galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 2 d.) 14 punktas, kuriuose numatoma, kad jeigu per projekto patikrinimo terminą projektui nepritarė nors vienas iš privalėjusių jį patikrinti subjektų, savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas (arba darbuotojas) apie tai, kad statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas, pažymi IS „Infostatyba“ tik tuo atveju, jei nepritaręs statinio projektui subjektas IS „Infostatyba“ nurodė savo nepritarimo motyvus.

Atsiliepimas

19.2. Atsakovas Šiaulių RAAD, nederindamas pareiškėjo Projekto 2018 m. sausio 9 d. rašte nurodė, kad vadovaujasi Saugomų teritorijų įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d.) 20 straipsniu, 20 straipsnio 5 dalimi ir Sąlygų (redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2017 m. gegužės 3 d.) 127.3 ir 127.9 punktais, Statybos įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 2 straipsnio 2 dalimi.

Žemesnės instancijos teismas

20. Teismas pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, jog atsakovas Šiaulių RAAD nurodė netinkamas redakcijas, tai nedaro įtakos priimto sprendimo teisėtumui, nes nurodytų straipsnių redakcijos 2015 m. balandžio 14 d. buvo tapačios arba kito nežymiai bei neturėjo įtakos skundžiamam Nepritarimui. Teismas šį pažeidimą vertino kaip formalų, kuris negali lemti sprendimo dėl statybos leidimo neišdavimo teisėtumo.

21. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl Reglamento 14 punkto nuostatų pažeidimo, nustatė, kad:

21.1. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su statiniais (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). Žemės sklypui, ant kurio pastatyti statiniai: pastatas – siurblinė (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas – sandėlis (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)), kiti inžineriniai statiniai – tvora (unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 9.2. punkte nurodyta, kad žemės sklypui nustatyta paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juosta.

21.2. Projektas pirmą kartą pateiktas derinti 2015 m. birželio 11 d., o paskutinį kartą – 2016 m. rugsėjo 26 d. Šiuo laikotarpiu projektas derintas šešis kartus. Agentūra 2015 m. liepos 10 d. rašte Nr. S-R-134(7.25), nederindama pareiškėjo pateikto Projekto, nurodė nepritarimo motyvus. Agentūros 2015 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr. S-R-157(7.25) nepritarta Projektui, nes pataisytame Projekte (tikrinant antrą kartą) neatsižvelgta į dalį 2015 m. liepos 10 d. rašte Nr. S-R-134(7.25) išsakytų pastabų.

Šalies argumentai

21.3. Regionų apygardos administraciniam teismui pateikti pakartotiniai skundai dėl Agentūros raštų, kurių pagrindu pareiškėjui Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius bei Administracija neišdavė statybą leidžiančio dokumento, nagrinėjant pareiškėjo pakartotinį 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymą. Juos pareiškėjas apskundė, o įsiteisėjusiais prie administracinės bylos prijungtų administracinių bylų Nr. I-179-621/2017 ir I-1869-257/2017 sprendimais 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą grąžintas nagrinėti iš naujo Administracijai.

Žemesnės instancijos teismas

22. Teismas, išanalizavęs Reglamento 14 punktą, darė išvadą, kad, derinant projektą pirmą kartą, yra apibrėžiamos projekto nederinimo ribos. Nagrinėjamu atveju, derinant pirmą kartą pateiktą Projektą, be kitų nederinimo priežasčių pareiškėjas buvo įpareigotas aiškinamajame rašte nurodyti, kaip Projekto sprendiniai atitinka Sąlygų reikalavimus, nes pagal Nekilnojamojo turto registro išrašo 9.2. punktą, žemės sklypui yra taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos.

23. Teismas nurodė, kad paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostoje ir vandens telkinio apsaugos juostoje veiklą reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnis ir Sąlygos.

23.1. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį, pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechnikos statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius ir statinius, vandenvietes, informacinius ženklus (įskaitant šio straipsnio 10 dalyje nurodytus informacinius ženklus apie žemės nuosavybės formą), stendus, lieptus, pėsčiųjų takus, vandens telkinio pakrantės apsaugos juostą kertančius kelius ir inžinerinius tinklus, tiltus, uostuose ir prieplaukose – jų statinius, elingus – savivaldybės ar jos dalies bendrajame plane nustatytoje rekreacinėje teritorijoje, nesudėtingus paplūdimių statinius, kurių sąrašą nustato Vyriausybės įgaliota institucija, ir įrenginius, draustiniuose, valstybiniuose parkuose ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose – šių saugomų teritorijų planavimo dokumentuose numatytus ir kitus su steigimo tikslais susijusius statinius. Pakrantės apsaugos juostoje leidžiama atlikti čia teisėtai pastatyto pastato kapitalinį remontą.

23.2. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, pakrantės apsaugos juostoje draudžiama dirbti žemę, naudoti trąšas, cheminius augalų apsaugos produktus, kitas chemines medžiagas ir jų mišinius, jeigu jie gali patekti į vandenį, išskyrus Vyriausybės patvirtintose Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose nustatytus atvejus (1 punktas), vykdyti žemės darbus, keisti kranto liniją, reljefą ir žemės paviršių, išskyrus atvejus, kai kranto linija, reljefas ar žemės paviršius keičiami statant šio straipsnio 5 dalyje nurodytus statinius, taikant esamų statinių apsaugos nuo potvynių, erozijos prevencijos ar jos padarinių šalinimo priemones, taip pat atliekant paviršinių vandens telkinių tvarkymo darbus vadovaujantis Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintu Paviršinių vandens telkinių tvarkymo reikalavimų aprašu (2 punktas).

24. Teismas sprendė, kad iš Projekto pavadinimo bei administracinėje byloje Nr. I-179-621/2017 prijungto aiškinamojo rašto matyti, kad pareiškėjas siekia pakeisti siurblinės pastato paskirtį iš hidrotechnikos paskirties pastato į administracinės paskirties pastatą ir jį rekonstruoti, taip pat pakeisti sandėlio pastato paskirtį iš sandėliavimo paskirties į hidrotechnikos paskirties pastatą ir jį rekonstruoti. Teismas analizavo Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalies nuostatas, apibrėžiančias statinio rekonstravimą (statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.) bei sprendė, kad rekonstruojant statinį iš esmės siekiama jį pertvarkyti, sukuriant naują kokybę. Taip pat rėmėsi to paties įstatymo 2 straipsnio 13 dalimi, kurioje nustatyta, kad statyba – veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį.

25. Teismas nesutikdamas su pareiškėjo argumentais, kad Saugomų teritorijų įstatymo ir Sąlygų XXIX skyriaus „Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos“ nuostatos, nustatančios apribojimus, taikomos tik naujai statomiems statiniams, pacitavo Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį, pagal kurią pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose – paplūdimio įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose – su draustinio steigimu susijusius statinius. Teismas darė išvadą, kad statinys – administracinės paskirties pastatas, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, nepatenka į Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį.

26. Teismas, įvertinęs skundžiamų sprendimų turinį, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl VAĮ 8 straipsnio aiškinimo ir taikymo, sprendė, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus individualiam administraciniam aktui, yra motyvuoti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

27. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kompetencijos atlikti pakartotines Projekto tikrinimo procedūras bei terminų atlikti šias procedūras, nurodė, kad Administracija 2017 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. S-2603-(8.22) „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ informavo Aplinkos apsaugos agentūros Poveikio aplinkai departamento Šiaulių skyrių dėl pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymo pakartotinio nagrinėjimo. 2017 m. gruodžio 21 d. Aplinkos apsaugos agentūra raštu Nr. (28.6)-A4-13187 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ nurodė, kad aplinkos ministras nėra suteikęs agentūrai įgaliojimų užbaigti iki Statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2573 įsigaliojimo pradėtas specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų, prisijungimo sąlygų, statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, statinių statybos užbaigimo procedūras vykdyti pagal šių procedūrų vykdymo pradžios metu galiojusius teisės aktus, todėl Administracijos raštą persiuntė pagal kompetenciją Šiaulių RAAD. Administracija 2017 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. S-2917-(18.26) informavo pareiškėją, kad pratęsė prašymo nagrinėjimo terminą 20 darbo dienų.

28. Teismas sprendė, kad 10 darbo dienų terminas yra procedūrinis administracinių institucijų veiksmų atlikimo terminas, terminas nustatytas ne pareiškėjui, bet administravimo subjektui sprendimui priimti. Teismo vertinimu, vien tik ta aplinkybė, kad Administracija sprendimą dėl statybą leidžiančio dokumento neišdavimo pateikė pavėluotai, nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu, kadangi šis pažeidimas įtakos sprendimo teisėtumui neturėjo.

29. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad 2018 m. sausio 9 d. raštą (Nepritarimą) priėmė netinkamas subjektas, nurodė, kad Reglamento (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. rugsėjo 2 d.) 9 priedo 4.2 papunktyje nustatyta, jog regionų aplinkos apsaugos departamentai tikrina statinių, suprojektuotų paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose, išskyrus patenkančių į šio priedo 3 punkte nurodytas teritorijas, projektus. Agentūra yra juridinio asmens struktūrinis padalinys. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 717 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. D1-196 pakeitimas) patvirtintų Šiaulių RAAD nuostatų 3 punktu numatyta, kad „Departamento veiklos teritorija apima Akmenės rajono, Joniškio rajono, Kelmės rajono, Mažeikių rajono, Pakruojo rajono, Plungės rajono, Radviliškio rajono, Rietavo, Šiaulių miesto, Šiaulių rajono, Telšių rajono savivaldybių teritoriją“. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad Šiaulių RAAD pagal savo kompetenciją pateikė Administracijai 2018 m. sausio 9 d. raštą, o pastaroji pagal savo kompetenciją įvykdė pareigą ir pateikė pareiškėjui tinkamą 2018 m. sausio 10 d. atsakymą į 2016 m. rugsėjo 26 d. gautą pakartotinį prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo.

30. Teismas likusių pareiškėjo skundo argumentų nevertino, laikė juos nereikšmingais, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. H. v. Netherlands).

III.

31. Pareiškėjas G. Ž. apeliaciniame skunde (b. l. 121–138) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

32. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, t. y. teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų Atsisakymo ir Nepritarimo neteisėtumo argumentų, netinkamai taikė ginčui aktualias materialinės teisės normas bei nukrypo nuo nuosekliai formuojamos teismų praktikos dėl VAĮ 8 straipsnio nuostatų taikymo.

Šalies argumentai

33. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad ginčijamuose raštuose nurodytos netinkamos teisės aktų redakcijos yra tik formalus pažeidimas, neturintis įtakos priimtam sprendimui. Pareiškėjas pažymi, kad pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl minėto straipsnio aiškinimo ir taikymo, nurodo, kad šio straipsnio nuostatos siejamos su teisėtumo principo įgyvendinimu. Teisėtumo principas reikalauja, kad turi būti taikomi tik galiojantys įstatymai, tačiau atsakovai sprendimus priėmė, vadovaudamiesi negaliojančiais teisės aktais. Formaliais pažeidimais galima pripažinti tik tokius atvejus, kai per klaidą nurodoma ne ta teisės akto straipsnio dalis ar punktas, tačiau pats administracinis sprendimas priimamas, remiantis galiojančiu ir situacijai tinkamu taikyti teisės aktu. Pareiškėjo manymu, atsakovų padaryti pažeidimai yra esminiai, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad tai tik formalus pažeidimas.

34. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl to, kad Nepritarimas priimtas, pažeidžiant Statybos įstatyme nustatytus terminus, o Administracija neturėjo teisinio pagrindo remtis Nepritarimu, bet privalėjo laikyti, kad Šiaulių RAAD pritaria Projekto sprendiniams. Šiuo atveju teismas padarė išvadą, kad „vien tik ta aplinkybė, kad atsakovė Radviliškio rajono savivaldybės administracija sprendimą dėl statybą leidžiančio dokumento neišdavimo pateikė pavėluotai, nesudaro pagrindo skundžiamąjį sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu, kadangi šis pažeidimas įtakos sprendimo teisėtumui neturėjo“. Tačiau pareiškėjas pažymi, kad Atsisakymo neteisėtumą pareiškėjas siejo ne su Administracijos vėlavimu, bet su Nepritarimo teisėtumu ir tinkamu Reglamento 13 punkto nuostatų taikymu. Reglamento 13 punkte įstatymų leidėjas yra aiškiai nurodęs administracinių terminų praleidimo pasekmes, t. y. „Per nustatytą projekto patikrinimo terminą (įskaitant termino pratęsimą) subjektui nepateikus savo sprendimo (pritarimo ar nepritarimo projektui), laikoma, kad projektui subjektas pritaria“. Reglamento 13 punkto nuostatų taikymui aktualus „terminas“ apibrėžtas Statybos įstatymo 23 straipsnio 18 dalies 3 punkte ir sudaro 10 darbo dienų. Pagal Reglamento 11 punktą, projektą tikrinantis asmuo ne vėliau kaip iki Statybos įstatymo 23 straipsnio 18 dalyje nurodyto projekto patikrinimo termino (įskaitant nutęsimą) pabaigos IS „Infostatyba“ paskelbia savo pritarimą ar nepritarimą projektui. Šiuo atveju teismas neanalizavo skundo argumentų, nepasisakė dėl Statybos įstatymo 23 straipsnio 18 dalies, 20 dalies ir Reglamento 11, 13 punktų taikymo, o teismo padarytos išvados dėl Atsisakymo teisėtumo yra neobjektyvios ir neteisėtos. Pareiškėjo įsitikinimu, Nepritarimas priimtas, grubiai pažeidžiant Statybos įstatyme nustatytus procedūrinius terminus. Taip pat Administracija ir Projektą tikrinusios institucijos grubiai pažeidė Statybos įstatymo nuostatas, nesinaudodamos IS „Infostatyba“.

35. Pareiškėjas akcentuoja, kad, nors atsakovas į bylą pateikė 2017 m. gruodžio 27 d. raštą Nr. S-2917-(18.26), kuriuo pratęsė terminą 20 darbo dienų priimti sprendimą dėl pritarimo/nepritarimo, tačiau Statybos įstatymo 23 straipsnyje nėra nurodytos jokios išlygos apie tai, kad nustatytus terminus galima pratęsti. Be to, šiame rašte nėra jokių VAĮ nurodytų privalomi individualaus administracinio akto elementai.

Žemesnės instancijos teismas

36. Pareiškėjo manymu, teismas neatskleidė ginčo esmės dėl Reglamento 14 punkto taikymo, neatsakė į skunde iškeltą ginčo klausimą ir netinkamai taikė Reglamento 14 punkto nuostatas. Teismo sprendime nurodyta, kad „Teisėjų kolegija, išanalizavusi STR 1.07.01:2010 14 punktą daro išvadą, kad derinant projektą pirmą kartą yra apibrėžiamos projekto nederinimo ribos. Nagrinėjamu atveju, derinant pirmą kartą pateiktą projektą, be kitų nederinimo priežasčių pareiškėjas buvo įpareigotas aiškinamajame rašte nurodyti, kaip projekto sprendiniai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų reikalavimus, nes pagal registro išrašo duomenų 9.2 punktą, žemės sklypui yra taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos“. Iš šios teismo išvados pareiškėjui yra neaišku, dėl kokių faktinių ir teisinių argumentų ginčijamas Nepritarimas yra teisėtas. Teismas nepateikė savo argumentų, kodėl antrojo tikrinimo metu, t. y. 2015 m. rugpjūčio 18 d. raštas Nr.S-R-157(7.25), tikrinančios institucijos nurodyti nederinimo argumentai nėra nauji Reglamento 14 punkto taikymo prasme, lyginant juos su pirmojo tikrinimo metu, t. y. 2015 m. liepos 10 d. rašte Nr.S-R-134(7.25) nustatytomis pastabomis. Pareiškėjo vertinimu, tikrinančioji institucija tikrindama Projektą pirmą kartą ir pati puikiai matė pirmosios instancijos teismo akcentuojamus valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išraše aprašytus apribojimus žemės sklypui, todėl kyla logiškas klausimas, kodėl pastabos dėl specialiųjų miško ir žemės naudojimo sąlygų pažeidimo nebuvo nurodytos 2015 m. liepos 10 d. rašte Nr.S-R-134(7.25).

37. Pareiškėjas pažymi, kad apie Projekto sprendinių prieštaravimą Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio nuostatoms pirmą kartą užsiminta tik ginčijamajame Nepritarime, nors Projektą tikrinančioji institucija Projektą peržiūrinėjo net šešis kartus. Todėl pareiškėjas laikosi pozicijos, kad teismo išvada, jog šioje byloje ginčijamojo Nepritarimo sąlygos atitinka pirmojo patikrinimo metu apibrėžtas nepritarimo ribas, yra absoliučiai nepagrįsta bylos medžiaga ir netgi jai prieštarauja. Vadinasi, ir Administracijos Atsisakymas yra neteisėtas, kadangi, jį priimdama, Administracija pažeidė Reglamento 14 punkto nuostatas, pagal kurias ankstesniųjų tikrinimų metu nenurodyti pažeidimai nelaikomi priežastimi atsisakyti išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Pareiškėjo manymu, teismas neatsakė į pareiškėjo skundo argumentus dėl tikrinančios institucijos nepritarimų tarpusavio ryšio, teismas pirmąjį patikrinimą susiejo su Nepritarimu, taip iš vertinimo eliminuodamas net 3 metus vykusį Projekto derinimo procesą, o taip pat ir Reglamento 14 punkto teisinę reikšmę.

Šalies argumentai

38. Pareiškėjo teigimu, teismas nenagrinėjo didžiosios dalies skunde nurodytų argumentų dėl ginčui aktualių teisės aktų taikymo, t. y. teismas pasisakė tik dėl Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio nuostatų taikymo bei jų aiškinimo, tik dėl pastato-siurblinės paskirties keitimo iš hidrotechninės į administracinę paskirtį, nors skunde buvo nurodyta tiek dėl Sąlygų 127.3, 127.9 punktų nuostatų taikymo, tiek dėl kitų Projektu projektuojamų statinių (aikštelių, vandens talpyklų, kelių ir sandėliavimo paskirties pastato) paskirties keitimo ir rekonstravimo darbų teisėtumo.

39. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatų aiškinimu, nes jo sisteminis taikymas kartu su Statybos įstatymo 2 straipsnio 13 ir 18 dalių nuostatomis, pareiškėjo manymu, sukelia absoliučiai nelogišką rezultatą. Pareiškėjo įsitikinimu, Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalis reguliuoja tik tai, kokios paskirties naujus statinius galima statyti pakrantės apsaugos juostoje, o jų remonto, rekonstravimo ir griovimo procesų nereglamentuoja.

40. Pareiškėjo teigimu, teismas nepasisakė dėl Sąlygų tinkamo taikymo, nors tai buvo teisiškai aktualu. Taip pat teismas nepasisakė dėl kitų projektuojamų statinių ir įrenginių statybos teisėtumo, todėl pareiškėjas pakartoja skunde nurodytus argumentus šiuo aspektu, t. y. kad Sąlygų 126.5, 127.3, 127.9 šiuo atveju netaikytinos kaip prieštaraujančios įstatymui. Pareiškėjo įsitikinimu, šios sąlygų nuostatos neprieštarauja Projekto sprendiniams.

41. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatos leidžia vandenviečių statybą, kas šiuo atveju realiai ir projektuojama. Tačiau Atsisakyme ir Nepritarime nebuvo nurodyti tokie teisės aktai, kurie ribotų galimybę vandenvietėje įrengti administracinius pastatus, reikalingus administruojant vandenvalos procesus. Be to, administracinės funkcinės paskirties pastatas pakeitus jo paskirtį iš hidrotechninės paskirties bus kur kas mažiau pavojingas aplinkosaugine prasme. Šis klausimas buvo keliamas ir teisme, tačiau skundžiamajame sprendime teismas dėl „vandenvietės“ statybos, t. y. jos rekonstravimo, nepasisakė, todėl pareiškėjas mano, kad sprendime nebuvo pasisakyta dėl reikšmingos ginčo dalies, kas turėjo įtakos visapusiškam ir teisingam bylos išnagrinėjimui.

42. Taip pat teismas nepasisakė dėl Žemės sklypo paskirties. Bylos nagrinėjimu metu pareiškėjas įrodinėjo, kad draudimas tokios paskirties teritorijoje vystyti ūkinę veiklą būtų neprotingas ir nesąžiningas. Juo labiau, kad Žemės sklypas buvo suformuotas kaip vandenvietė, apie ką iš esmės ir yra rašoma Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje. Šie pareiškėjo teisiniai argumentai galėjo įtakoti Nepritarimo ir Atsisakymo teisėtumą.

Šalies argumentai

43. Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kurie galėto tapti savarankišku pagrindu tenkinti skundą, o teismo minima EŽTT praktika neeliminuoja teismo pareigos nagrinėti bylą visapusiškai ir objektyviai bei galutiniame procesiniame sprendime pasisakyti dėl teisiniu požiūriu reikšmingų argumentų, todėl nurodyta EŽTT praktika nagrinėjamam ginčui nėra aktuali.

Atsiliepimas

44. Atsakovas Šiaulių RAAD atsiliepime (141–145) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas apsiliepimą grindžia analogiškais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą.

45. Atsakovas Administracija atsiliepime (b. l. 146–147) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas palaiko pirmosios instancijos teismo sprendime ir atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus dėl Administracijos rašto teisėtumo ir pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

46. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyką sudaro atsakovų Radviliškio rajono savivaldybės administracijos ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento atsisakymo išduoti pareiškėjui statybos leidimą teisėtumas ir pagrįstumas.

Žemesnės instancijos teismas

47. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Administracijos 2018 m. sausio 10 d. rašto (Atsisakymo) ir Šiaulių RAAD 2018 m. sausio 9 d. rašto (Nepritarimo) panaikinimo atmetė, nurodė, kad pareiškėjo projektas neatitinka Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXIX skyriaus „Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos“ 127.3 ir 127.9 punkto reikalavimų, pareiškėjo argumentus dėl netinkamos teisės aktų redakcijos nurodymo, dėl procedūros terminų pažeidimo bei pan. vertino kaip formalius, neturinčios įtakos ginčijamų administracinių aktų teisėtumui ir pagrįstumui.

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigė, kad liko neatskleista bylos esmė, nes nebuvo atsakyta į skundo argumentus dėl projekte numatytų konkrečių statinių ir įrenginių statybos teisėtumo, neatsižvelgta į teisę naudoti žemės sklypą pagal paskirtį, o netinkamos redakcijos teisės aktų taikymas, procedūros pažeidimai nepagrįstai vertinti kaip formalūs, paneigta Reglamento 14 punkto nuostatų prasmė.

49. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nurodomus argumentus (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei nurodomų jame argumentų reikšmės tarp šalių kilusiame ginče.

50. Pareiškėjui Radviliškio rajono savivaldybės administracija specialiuosius architektūros reikalavimus projektui „Hidrotechnikos paskirties pastato (siurblinės) rekonstravimo ir paskirties keitimo į administracinės paskirties pastatą, sandėliavimo paskirties pastato paskirties keitimo į hidrotechnikos paskirties pastatą (siurblinę), bei kitos paskirties inžinerinių statinių (vandens rezervuarų) ir kitos paskirties inžinerinių statinių (aikštelių) statybos (duomenys neskelbtini)“ išdavė 2015 m. balandžio 16 d., Nr. S-36-(19.20). Statybos vieta – pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,6996 ha, pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos; visam žemės sklypui taikomos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – XXIX. Paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos. Pareiškėjas pagrįstai teigė, kad jo pakartotinis 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymas dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo turėjo būti įvertintas taikant teisės aktus, galiojusius 2015 m. balandžio 16 d., t. y. specialiųjų architektūros reikalavimų Nr. S-36-(1.9.20) patvirtinimo dieną, nes Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2573 (kuris įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų, prisijungimo sąlygų, statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, statinių statybos užbaigimo procedūros baigiamos vykdyti pagal šių procedūrų vykdymo pradžios metu galiojusius teisės aktus.

51. Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentavo, kad pareiškėjo prašymas turėjo būti nagrinėjamas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-826 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ patvirtinimo“ patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ reikalavimus, kurio 14 punktas numato, kad tikrinant projektą pagal antrą kartą pakartotinai pateiktą prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, projektą tikrinančio subjekto nepritarimas projektui laikomas nepagrįstu, jei tokio nepritarimo motyvu nurodomos naujos, po ankstesnių nepritarimų nepateiktos, pastabos. Pareiškėjas teigia, kad Atsisakyme ir Nepritarime nurodomos aplinkybės, kurių nebuvo nurodęs Šiaulių RAAD 2015 m. liepos 10 d. rašte Nr. S-R-134(7.25), todėl teismas neturėjo jų vertinti; Atsisakymas yra neteisėtas, nes juo pažeidžiama Reglamento 14 punkto nuostata, pagal kurią ankstesnių tikrinimų metu nenurodyti pažeidimai nelaikomi priežastimi atsisakyti išduoti statybą leidžiantį dokumentą.

52. Teisėjų kolegija šių apelianto argumentų nepripažįsta pagrįstais, nes nurodoma Reglamento 14 punkto norma negali būti aiškinama, jos nesiejant su kitų teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis statybą leidžiančių dokumentų išdavimą. Aptariamos Reglamento 14 punkto nuostatos paskirtis yra užtikrinti statybą leidžiančių dokumentų išdavimo procedūros operatyvumą bei ekonomiškumą, tačiau ji neturi būti suprantama, kaip sudaranti prielaidas išduoti statybą leidžiančius dokumentus pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes tokiu būdu išduoti statybą leidžiantys dokumentai negalėtų būti realizuojami, turėtų būti panaikinami. Statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumą, statinio projektų atitiktį teisės aktams turi teisę tikrinti Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kuri, nustačiusi, kad statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, turi teisę kreiptis į teismą dėl jo galiojimo panaikinimo (Lietuvos respublikos įstatymo 10 straipsnio 3, 4, 5 dalys ir 7 dalies 3 punktas). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino visus atsakovų nurodytus Atsisakymo ir Nepritarimo argumentus.

53. Pagrindinės aplinkybės, kuriomis atsakovai grindžia savo nepritarimą Projektui, yra jo sprendinių (numatytų statyti ir rekonstruoti objektų) neatitikimas Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje nurodytam baigtiniam sąrašui objektų, kurie leidžiami statyti pakrantės apsaugos juostoje (leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose – paplūdimio įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose – su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius), taip pat sprendinių neatitikimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.3 punkto reikalavimams, nustatantiems, kad draudžiama statyti vandens apsaugos zonoje: pramonės įmones, cechus, nuodingųjų chemikalų, trąšų sandėlius bei aikšteles, pavojingų atliekų surinkimo punktus, naftos produktų sandėlius, degalines, mechanines remonto dirbtuves bei technikos aikšteles, taip pat kitus objektus, galinčius turėti neigiamos įtakos gamtinei aplinkai, nesuderinus šio klausimo su Aplinkos ministerijos įgaliota institucija, tačiau visais atvejais atstumas nuo šių objektų iki vandens telkinio kranto linijos turi būti ne mažesnis nei nurodyta 127.9 punkte, t. y. 50 metrų.

54. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalimi, apibrėžiančia, kad statinio rekonstravimas – statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.), bei šio įstatymo 2 straipsnio 13 dalies nuostata, kad statyba – veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį, pagrįstai vertino projektuojamo hidrotechnikos paskirties pastato (siurblinės) rekonstravimą ir paskirties keitimą į administracinės paskirties pastatą kaip statybą (kai rekonstruojant statinį iš esmės siekiama jį pertvarkyti, sukuriant naują kokybę, pakeičiama esama užstatymo linija, didinamas užstatomas plotas ir kt.), kuriai taikytini Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.3 ir 127.9 punktų reikalavimai.

55. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat Nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų (Saugomų teritorijų įstatymo 32 str. 9 d.). Materialiojoje teisės normoje – Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje – sprendžiant pagal jos turinį esant nurodytam baigtiniam sąrašui objektų („leidžiama statyti tik“), yra įsakmiai įtvirtintas baigtinis pakrantės apsaugos juostoje leidžiamų statyti naujų statinių sąrašas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1245-520/2019).

56. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad hidrotechnikos paskirties pastato rekonstravimas laikytinas statyba, kuri neleidžiama pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį, be to, patenka į 50 metrų atstumą iki vandens telkinio kranto linijos, laikytinos pakankamomis spręsti, kad atsakovas Šiaulių RAAD, įvertinęs projektui teiktas pastabas ir pasiūlymus, 2018 m. sausio 9 d. raštu Nr. (4)-SR-S-60(1.169) „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ pagrįstai nepritarė Projekto aplinkosauginiams sprendiniams. Nustačius minėtus Projekto neatitikimus teisės aktų reikalavimams, netikslinga nagrinėti kitus pareiškėjo nurodomus apeliacinio skundo argumentus (dėl taikytų teisės aktų redakcijų, terminų prašymams nagrinėti, informavimo būdo, kitų projektuojamų pastatų pobūdžio ir t. t.), nes jie neturi teisinės reikšmės, t. y. neturi įtakos ginčo dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo rezultatui.

57. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo. Atmetant apeliacinį skundą, pareiškėjas neįgyja teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasDalia VišinskienėVirginija Volskienė