- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-18
- Bylos Nr.
- I-1869-257/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01189-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Virginijus Stankevičius, Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- G. Ž.
- Atsakovas
- Radviliškio rajono savivaldybės administracijos
- Advokatai
- Andrius Kazakevičius
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Virginijaus Stankevičiaus,
dalyvaujant atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos atstovui Arnoldui Matuzevičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. Ž. skundą atsakovui Radviliškio rajono savivaldybės administracijai dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. Ž. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 2017 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. S-1501-(8.26) „Dėl prašymo išduoti leidimą“ ir perduoti Radviliškio rajono savivaldybės administracijai pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymą nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas G. Ž. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 47).
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. Ž. skunde (b. l. 2–8) nurodė, kad vykdydama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. I-179-621/2017 (toliau – ir Nutartis), Radviliškio rajono savivaldybės administracija pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjo G. Ž. prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento (toliau – ir Leidimas) išdavimo ir 2017 m. birželio 26 d. priėmė sprendimą Leidimo neišduoti (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjo vertinimu, atsakovo Sprendimas yra neteisėtas, kadangi jį priimant buvo vadovaujamasi netinkamos redakcijos teisės aktais, taip pat Sprendimo turinys neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio nuostatų reikalavimų. Šiuo atveju atsakovas nurodo suinteresuoto asmens teisę Sprendimą skųsti ikiteismine tvarka Radviliškio rajono visuomeninei administracinių ginčų komisijai arba teismui, tačiau ginčo nagrinėjimo procesą reglamentuoja Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (toliau – ir Statybos įstatymas), kurio 23 straipsnio 33 dalis (Statybos įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) numato, jog atsisakymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą statytojas (užsakovas) turi teisę apskųsti teismui; atsakovais šiose bylose laikomi subjektai, kurių atstovai nepritarė statybą leidžiančio dokumento išdavimui, ir 27 straipsnis 27 dalis (Statybos įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) numato, kad sprendimą neišduoti statybą leidžiančio dokumento statytojas (užsakovas) turi teisę apskųsti teismui; atsakovais šiose bylose laikomi asmenys, nepritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui, ir statybą leidžiantį dokumentą atsisakęs išduoti subjektas. Atsižvelgiant į tai, šį skundą dėl Sprendimo teisėtumo teikia tiesiogiai teismui, nesilaikant atsakovo išaiškintos skundo teikimo tvarkos. Esminiu skundžiamojo Sprendimo neteisėtumo argumentu laiko tai, kad jį priimdamas atsakovas išėjo už savo kompetencijos ribų, kas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti (antra Sprendimo pastraipa): „kad projektų tikrinimas, ar statinio projekto sprendiniai nepažeidžia nustatytų norminių atstumų nuo paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų (juostų), įsigaliojus 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. Dl-878 patvirtintam Statybos techniniam reglamentui STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ perduotas (5 priedo 1.20. punktas) Savivaldybės administracijos kompetencijai“, kadangi 2016 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2573 2 straipsnio 3 dalyje parašyta, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų, prisijungimo sąlygų, statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, statinių statybos užbaigimo procedūros baigiamos vykdyti pagal šių procedūrų vykdymo pradžios metu galiojusius teisės aktus. 2016 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XII-2573 buvo nustatyta, jog pareiškėjo prašymo dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo procesas turi vykti pagal procedūras, kurias teisės aktai nustatė tokio prašymo pateikimo atitinkamam viešojo administravimo subjektui metu. Iš to išeina, jog statybą leidžiantis dokumentas pareiškėjui turi būti išduodamas laikantis iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Statybos įstatymo redakcijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. Dl-826 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai patvirtinimo“ (toliau – ir Reglamentas) aktualios redakcijos 2015 m. birželio 11 d. (atsakovui pateiktas Pareiškėjo prašymas dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo). Pagal aktualų Reglamento 14 punktą, atsakovas labiau administruoja statybą leidžiančio dokumento išdavimo procesą nei vertina pateiktų projektų turinį, jų atitikimą teisės aktas ir savarankiškai priima vienasmenius sprendimus. Pareiškėjo vertinimu, vykdydamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-179-621/2017 atsakovas turėjo perduoti projekto vertinimą atitinkamam aplinkos apsaugos departamentui, tikėtina, kad tai turėjo būti ankstesnes išvadas dėl projekto sprendinių teikusi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Radviliškio rajono agentūra. Ir sulaukęs arba nesulaukęs minėtos institucijos išvadų, reaguoti būtent taip, kaip yra nustatyta Reglamento 14 punkte, t. y. išduoti statybą leidžiantį dokumentą, jeigu pastabos iš projektą tikrinusios institucijos nepateiktos arba yra „nepagrįstos“ Reglamento 14 punkto 2 dalies taikymo kontekste, arba neišduoti statybą leidžiančio dokumento dėl institucijos nurodytų pastabų. Taigi, priimdamas skundžiamą Sprendimą atsakovas vadovavosi ne tais teisės aktais, kuriais turėjo, dėl to išėjo už savo kompetencijos ribų, o statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese turėjusios dalyvauti valstybinės institucijos buvo eliminuotos iš administracinės procedūros. Sprendimas turi būti pripažįstamas negaliojančiu pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus dėl 2016 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2573 2 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-826 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai patvirtinimo“ patvirtinto statybos techninio reglamento 14 punkto pažeidimo. Be to, sprendime nebuvo nurodyti aiškūs atsisakymo atlikti veiksmus argumentai, t. y. Sprendime nurodyta atsakovo išvada apie tai, kad „Išnagrinėję 2017-06-19 pateiktą projektą „Hidrotechnikos paskirties pastato (siurblinės) rekonstravimo ir paskirties keitimo į administracinės paskirties pastatą, sandėliavimo paskirties pastato rekonstravimo ir paskirties keitimo į hidrotechnikos paskirties pastatą (siurblinę), bei kitos paskirties inžinerinių statinių (vandens rezervuarų) ir kitos paskirties inžinerinių statinių (aikštelių) statybos (duomenys neskelbtini) projektas“ (toliau – ir Projektas), daro išvadą, kad jame suprojektuoti statiniai pažeidžia minėtų teisės aktų reikalavimus“, yra nepagrįsta nei faktine, nei teisine prasme. Sprendime atsakovas turėjo įvardinti konkrečius statinius, nurodyti, koks teisės aktas yra pažeidžiamas projektuojant statinį bei įvardinti, koks statinio konstrukcinis, funkcinis ar kitas sprendinys neatitinka konkrečios teisės akto nuostatos. Skundžiamame sprendime atsakovas apsiribojo teisės aktų citatų santrauka, jų niekaip nesusiedamas su Projekte nurodytais statiniais ir/ar atskiromis statinių dalimis. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog atsakovo Sprendimas nėra argumentuotas faktiškai ir pagrįstas teise, kiek yra reikalinga norint užtikrinti Įstatymo 8 straipsnyje apibrėžtą suinteresuoto asmens teisę suvokti viešojo administravimo subjekto priimto individualaus administracinio akto argumentus bei juos ginčyti ar įvykdyti. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo turinio (4 pastraipa), atsakovo vertinimu, Projekto sprendiniai prieštarauja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatoms, kadangi minimas teisės aktas draudžia statyti pastatus mažesniu atstumu iki pakrantės apsaugos juostos negu nustatyta Vyriausybės patvirtintose Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose. Be to, Sprendime nurodoma, jog pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą, statant naujus pastatus arba rekonstruojant esamus pastatus sodybose, kurių pastatai yra mažesniu, negu Vyriausybės nustatytas minimalus, atstumu, draudžiama mažinti atstumą iki pakrantės apsaugos juostos. Pagal Projekto sprendinius nenumatoma statyti jokių naujų „pastatų“, o esami „pastatai“ tik „rekonstruojami“ „nemažinant minimalaus atstumo iki minėtos „pakrantės apsaugos juostos“. Be to, atsakovas Sprendime neišsakė savo pozicijos, kuriuos iš Projekte nurodytų objektų priskyrė „pastatams“ ir kurio pastato rekonstrukcija negali būti vykdoma, nes mažinamas esamas atstumas. Mano, kad aptariamas atsisakymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą argumentas nėra tiek aiškus, kad pareiškėjas galėtų objektyviai suprasti atskirų Projekto sprendinių neatitikimo teisės aktams priežastis bei jas pašalinti arba argumentuotai ginčyti teisme. Kitas Sprendime atsakovo pateiktas argumentas (5 pastraipa), jog neva Projekto sprendiniai neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXIX skyriaus 127 dalies 127.3 punkto (toliau – ir Sąlygos) reikalavimų, kadangi vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti pramonės įmones, cechus, nuodingųjų chemikalų, trąšų sandėlius ir aikšteles, pavojingų atliekų surinkimo punktus, naftos produktų sandėlius, degalines, mechanines remonto dirbtuves bei technikos aikšteles, taip pat kitus objektus, galinčius turėti neigiamos įtakos gamtinei aplinkai, nesuderinus šio klausimo su Aplinkos ministerijos įgaliota institucija, tačiau visais atvejais atstumas nuo šių objektų iki vandens telkinio kranto linijos turi būti ne mažesnis nei nurodyta 127.9 punkte, t. y. 50 metrų. Šiuo atveju Sąlygų 127.3 punkte išvardinti objektai nėra statomi. Projektu projektuojamų ir numatomų statyti inžinerinių statinių, t. y. aikštelės ir vandens rezervuarų, teisėtumui Sąlygų 127.3 punktas įtakos neturi, kadangi tokio pobūdžio objektų statybą reglamentuoja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, kurios turi didesnę juridinę galią nei poįstatyminis teisės aktas ir numato išimtį, leidžiančią pakrantės apsaugos juostoje statyti hidrotechnikos statinius. Skundžiamame Sprendime atsakovui aiškiai neįvardinus argumentų, kuris iš Projekto sprendinių neatitinka aptariamo teisės akto reikalavimų, ieškovas negali objektyviai įvertinti atsisakymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą teisėtumo bei pagrįstumo, o tuo pačiu ir realizuoti teisę į teisminę gynybą. Sprendime nurodytas atsakovo argumentas, jog neva Projekto sprendiniai pažeidžia Sąlygų 127.9 punkto reikalavimus, tačiau minimoje poįstatyminėje teisės normoje kalba apie „naujų pastatų statybą“. Šiuo atveju jokie nauji „pastatai“ nebus statomi, numatomi tik inžineriniai statiniai. Be to, minimi inžineriniai statiniai yra hidrotechninės paskirties, todėl jų statyba galima remiantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Atsakovui nenurodžius aiškių argumentų dėl to, kurių iš Projekte nurodytų objektų statyba ar rekonstrukcija negalima, pareiškėjas negali tinkamai vykdyti Sprendimo arba argumentuotai skųsti jį teismui. Pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovo priimtas Sprendimas negali būti laikomas teisėtu, kadangi nėra tinkamai argumentuotas faktine ir juridine prasme. Sprendime nėra aiškiai įvardinta, kuris iš Projekto sprendinių neatitinka konkretaus teisės akto reikalavimų, dėl to siekdamas įgyvendinti Sprendimą arba ginčyti jo teisėtumą teisme pareiškėjas turi bandyti nuspėti atsakovo argumentus arba atlikti savarankišką kiekvieno Projekto objekto teisėtumo analizę Sprendime įvardintų teisės aktų taikymo kontekste. Pareiškėjas mano, jog skundžiamo Sprendimo turinio trūkumai yra ne formalūs, bet realiai pažeidžia jo teises.
Pareiškėjo G. Ž. atstovas advokatas Andrius Kazakevičius teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjo skundą palaiko. Pareiškėjo atstovas iš esmės rėmėsi tais pačiais argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde. Papildomai pažymėjo, kad, kaip nurodė liudytojas, duodamas parodymus, teismo sprendimas buvo nevykdomas tol, kol jo kliento atstovas 2017 m. birželio 19 d. nepateikė pakartotinio prašymo, nes buvo tam tikros administracinės kliūtys – informacinės sistemos tam tikri ypatumai trukdė administracijai vykdyti procesą. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 25 d. rašte nurodyta, kad statybos leidimo ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „InfoStatyba“ pakartotinai nagrinėti (nagrinėti iš naujo) leidimo išduoti procedūras pagal pateiktą 2016 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjo prašymą, nepateikus pakartotinio prašymo, nėra techninės galimybės. Tokie faktai leidžia spręsti, kad 2017 m. birželio 19 d. prašymas buvo pateiktas administracijos prašymu, jis buvo pateiktas dėl techninių sistemos ypatumų. Suprato, kad prašymo pateikimas 2017 m. buvo tik formalus.
Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės administracija atsiliepime (b. l. 17–20) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodė, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2017 m. birželio 26 d. rašte Nr. S-1501-(8.26) „Dėl prašymo išduoti leidimą“ (toliau – ir Raštas/Skundžiamas sprendimas) nurodyta išsami apskundimo tvarka, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjas nesutikdamas su šiuo atsakymu, savo pasirinkimu turi teisę paduoti skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka Šiaulių apygardos administraciniam teismui, yra privaloma viešojo administravimo subjektui ir ji atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, jog neva jis buvo suklaidintas, žinant, kad tai jau antra byla dėl iš esmės to paties dalyko bei, kad pareiškėjui atstovauja profesionalus teisininkas – advokatas, atmestini kaip nepagrįsti. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, iš faktinių bylos aplinkybių ir nurodytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui sprendžia, kad ginčijamas sprendimas motyvuotas, pagrįstas ir objektyviai vertinant suprantamas, sprendime nurodytas teisinis pagrindas, paaiškinta, kodėl pareiškėjui nebuvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, nurodyta jo apskundimo tvarka, todėl teigti, kad ginčijamas sprendimas naikintinas kaip nepakankamai motyvuotas, nėra pagrindo. Ginčijamas sprendimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Nurodė, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas administracinėje byloje I-179-621/2017, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2017 m. gegužės 11 d. priėmė sprendimą panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Radviliškio rajono agentūros 2016 m. spalio 4 d. raštą Nr. S-R-219(7.25) ir Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2016 m. spalio 12 d. raštą Nr. S-324-(19.20) ir perduoti Radviliškio rajono savivaldybės administracijai pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymą nagrinėti iš naujo. Administracijai vykdant Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą, t. y. nagrinėjant pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymą išduoti statybos leidimą projektui „Hidrotechnikos paskirties pastato (siurblinės) rekonstravimo ir paskirties keitimo į administracinės paskirties pastatą, sandėliavimo paskirties pastato rekonstravimo ir paskirties keitimo į hidrotechnikos paskirties pastatą (siurblinę), bei kitos paskirties inžinerinių statinių (vandens rezervuarų) ir kitos paskirties inžinerinių statinių (aikštelių) statybos (duomenys neskelbtini) projektas“, pareiškėjas, žinodamas apie teismo sprendimą, piktnaudžiaudamas savo teisėmis pateikė iš esmės naują 2017 m. birželio 19 d. prašymą statybos leidimui „Hidrotechnikos paskirties pastato (siurblinės) rekonstravimo ir paskirties keitimo į administracinės paskirties pastatą, sandėliavimo paskirties pastato rekonstravimo ir paskirties keitimo į hidrotechnikos paskirties pastatą (siurblinę), bei kitos paskirties inžinerinių statinių (vandens rezervuarų) ir kitos paskirties inžinerinių statinių (aikštelių) statybos (duomenys neskelbtini) projektas“ gauti. Administracija, įvertinusi aplinkybę, kad dėl to paties projekto pateiktas naujas prašymas išduoti statybos leidimą, vadovaudamasi 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. D1-878 1 punktu patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 5 priedo 1.20. punktu pagrįstai nagrinėjo pareiškėjo 2017 m. birželio 19 d. prašymą statybos leidimui „Hidrotechnikos paskirties pastato (siurblinės) rekonstravimo ir paskirties keitimo į administracinės paskirties pastatą, sandėliavimo paskirties pastato rekonstravimo ir paskirties keitimo į hidrotechnikos paskirties pastatą (siurblinę), bei kitos paskirties inžinerinių statinių (vandens rezervuarų) ir kitos paskirties inžinerinių statinių (aikštelių) statybos (duomenys neskelbtini) projektas“ ir pateikė teisės aktus atitinkantį skundžiamą 2017 m. birželio 26 d. raštą Nr. S-1501-(8.26) „Dėl prašymo išduoti leidimą“. Be to, visas aukščiau nurodytas aplinkybes Administracija pareiškėjui nurodė ir Skundžiamame sprendime bei išsamiau Administracijos 2017 m. liepos 21 d. atsakyme į pareiškėjo advokato paklausimą, papildomai nurodydama, kad „Statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje “InfoStatyba” pakartoti (nagrinėti iš naujo) leidimo išdavimo procedūros pagal jau teiktą 2016-09-26 pareiškėjo prašymą, nepateikus pakartotino prašymo, nėra techninės galimybės.“ Pareiškėjo argumentas, jog Administracija nesilaikė pareiškėjo prašymo nagrinėjimo tvarkos ir prašymą išnagrinėjo ne pagal kompetenciją, atmestinas. Taip pat nurodė, kad administracija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2017 m. birželio 19 d. prašymą statybos leidimui „Hidrotechnikos paskirties pastato (siurblinės) rekonstravimo ir paskirties keitimo į administracinės paskirties pastatą, sandėliavimo paskirties pastato rekonstravimo ir paskirties keitimo į hidrotechnikos paskirties pastatą (siurblinę), bei kitos paskirties inžinerinių statinių (vandens rezervuarų) ir kitos paskirties inžinerinių statinių (aikštelių) statybos (duomenys neskelbtini) projektas“ gauti, skundžiamame Administracijos rašte Nr. S-1501-(8.26) „Dėl prašymo išduoti leidimą“ pagrįstai nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 punkto 5 dalimi, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti pastatus mažesniu atstumu iki pakrantės apsaugos juostos, negu nustatyta Vyriausybės patvirtintose Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose, išskyrus pastatus miestuose, miesteliuose ir kaimų kompaktiškai užstatytose teritorijose, sodybose, savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose numatytose urbanizuoti teritorijose kaime ir šio straipsnio 6 dalyje nurodytas pirtis. Statant naujus pastatus arba rekonstruojant esamus pastatus sodybose, kurių pastatai yra mažesniu, negu Vyriausybės nustatytas minimalus atstumas, atstumu nuo pakrantės apsaugos juostos, draudžiama mažinti atstumą iki pakrantės apsaugos juostos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXIX skyriaus 127 dalies 127.3 punkte nurodoma, kad vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti pramonės įmones, cechus, nuodingųjų chemikalų, trąšų sandėlius bei aikšteles, pavojingų atliekų surinkimo punktus, naftos produktų sandėlius, degalines, mechanines remonto dirbtuves bei technikos aikšteles, taip pat kitus objektus, galinčius turėti neigiamos įtakos gamtinei aplinkai, nesuderinus šio klausimo su Aplinkos ministerijos įgaliota institucija, tačiau visais atvejais atstumas nuo šių objektų iki vandens telkinio kranto linijos turi būti ne mažesnis už nurodytą 127.9 punkte. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXIX skyriaus 127 dalies 127.9 punkte teigiama, kad vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininkų ūkio ir kitus pastatus arčiau kaip 50 metrų už pakrantės apsaugos juostos, išskyrus buvusių sodybų atkūrimo atvejus Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme ir Lietuvos Respublikos miškų įstatyme nustatytomis sąlygomis, taip pat miestų, miestelių ir kompaktiškai užstatytų arba savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose numatytų užstatyti kaimų teritorijose (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje). Asmeninio naudojimo pirtis už paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos gali būti statoma Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme nustatytais atvejais ir sąlygomis. Pastatus taip pat draudžiama statyti pakrančių šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 10 laipsnių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 punktu, pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechnikos statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius ir statinius, vandenvietes, informacinius ženklus (įskaitant šio straipsnio 10 dalyje nurodytus informacinius ženklus apie žemės nuosavybės formą), stendus, lieptus, pėsčiųjų takus, vandens telkinio pakrantės apsaugos juostą kertančius kelius ir inžinerinius tinklus, tiltus, uostuose ir prieplaukose – jų statinius, elingus – savivaldybės ar jos dalies bendrajame plane nustatytoje rekreacinėje teritorijoje, nesudėtingus paplūdimių statinius, kurių sąrašą nustato Vyriausybės įgaliota institucija, ir įrenginius, draustiniuose, valstybiniuose parkuose ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose – šių saugomų teritorijų planavimo dokumentuose numatytus ir kitus su steigimo tikslais susijusius statinius. Pakrantės apsaugos juostoje leidžiama atlikti čia teisėtai pastatyto pastato kapitalinį remontą. Todėl, sistemiškai įvertinus nurodytus teisės aktus, išnagrinėjus 2017 m. birželio 19 d. pateiktą projektą pagrįstai padarė išvadą, kad jame suprojektuoti statiniai pažeidžia minėtų teisės aktų reikalavimus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 27 straipsnio 2 dalies nuostatomis, konstatavo, jog negali išduoti statybą leidžiančio dokumento, nes pareiškėjo pateiktas projektas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų, normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatų.
Atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos atstovas Arnoldas Matuzevičius teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodė, kad teismo sprendimas formaliai nėra įvykdytas, tam sutrukdė tai, jog buvo pateiktas naujas prašymas. Skundžiamame sprendime konkrečiai nenurodyta, ką asmuo turi pataisyti projekte. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad savivaldybė pradėjo spręsti klausimą dėl 2016 m. prašymo vykdant teismo sprendimą, tačiau dėl nežinomų priežasčių pareiškėjo atstovas savo iniciatyva pateikė naują prašymą. Jo nuomone, jei asmuo pateiktų du analogiškus prašymus, tai reikėtų nagrinėti kaip du atskirus prašymus. Pagal Viešojo administravimo įstatymą prašymas turi būti išspręstas per 20 darbo dienų. Nurodė, kad profesionalus juridinis asmuo turi nusisamdęs taip pat profesionalą architektą, kuris puikiai išmano savo darbą ir turėjo suprasti, kur yra projekto neatitikimai. Mano, jog pareiškėjo atstovo nurodyti trūkumai tikrai nėra esminiai, sudarantys pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą kaip neatitinkantį Viešojo administravimo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Kaip paminėjo advokatas, galbūt tai buvo procedūrinis pažeidimas, kad administracija tik vėliau advokatui nurodė, jog prašymas pagal teismo sprendimą nebus vykdomas, tai reiškia, kad administracinė procedūra užbaigiama pagal 2016 m. prašymą, ir 2017 m. prašymą nagrinėja kaip naują. Todėl buvo pritaikyta STR nuostata, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d., pagal kurią tokius prašymus, jų atitiktį techniniams reikalavimams vertina savivaldybės administracija.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo G. Ž. skundas tenkintinas.
Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 2017 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. S-1501-(8.26) „Dėl prašymo išduoti leidimą“ teisėtumo bei pagrįstumo ir perdavimo Radviliškio rajono savivaldybės administracijai pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymą nagrinėti iš naujo.
Teismas yra įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimą dėl ginčijamų aktų panaikinimo, būtina įvertinti skundžiamų aktų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimams.
Pagal prijungtos administracinės bylos Nr. I-179-621/2017 duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas G. Ž. pakartotiniu 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymu kreipėsi į Radviliškio rajono savivaldybės administraciją, prašydamas išduoti leidimą rekonstruoti statinį: hidrotechnikos paskirties pastatą (siurblinę) (unikalus Nr. 7195-0011-4010, neypatingas statinys) rekonstruoti ir pakeisti paskirtį į administracinės paskirties pastatą (neypatingas statinys). Taip pat prašė papildomai įrašyti į leidimą teisę atlikti darbus, kuriems leidimas neprivalomas, tačiau jie numatyti statinio projekte: statyti naują statinį: kitos paskirties inžinerinius statinius (vandens rezervuarus), I grupės nesudėtingi statiniai ir kitos paskirties inžinerinius statinius (aikšteles), I ir II grupės nesudėtingi statiniai; rekonstruoti statinį: sandėliavimo paskirties pastatą (unikalus Nr. 7195-0011-4021, I grupės nesudėtingas statinys) rekonstruoti ir pakeisti paskirtį į hidrotechnikos paskirties pastatą (siurblinę) (I grupės nesudėtingas statinys). Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Radviliškio rajono agentūra 2016 m. spalio 4 d. raštu Nr. S-R-219(7.25) „Dėl hidrotechnikos paskirties pastato (siurblinės) rekonstravimo ir paskirties keitimo į administracinės paskirties pastatą, sandėliavimo paskirties pastato rekonstravimo ir paskirties keitimo į hidrotechnikos paskirties pastatą (siurblinę) bei kitos paskirties inžinerinių statinių (vandens rezervuarų) ir kitos paskirties inžinerinių statinių (aikštelių) statybos, (duomenys neskelbtini) projekto“ informavo, jog pateiktame projekte neatsižvelgta į anksčiau teiktas Šiaulių RAAD Radviliškio rajono agentūros pastabas dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.3 (127.9) punkto reikalavimų ir dėl šios priežasties projektui nepritaria. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius 2016 m. spalio 12 d. rašte Nr. S-324-(19.20) „Dėl statybą leidžiančio dokumento neišdavimo“ nurodė, jog vadovaudamiesi STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 16 punktu informuoja, kad dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Radviliškio rajono agentūros 2016 m. spalio 4 d. raštu Nr. S-R-219(7.25) išdėstytų pastabų hidrotechnikos paskirties pastato (siurblinės) rekonstravimo ir paskirties keitimo į administracinės paskirties pastatą, sandėliavimo paskirties pastato rekonstravimo ir paskirties keitimo į hidrotechnikos paskirties pastatą (siurblinę) bei kitos paskirties inžinerinių statinių (vandens rezervuarų) ir kitos paskirties inžinerinių statinių (aikštelių) statybos, (duomenys neskelbtini) projektui Nr. 15/05/18-01 neišduoda statybą leidžiančio dokumento. Įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-179-621/2017 nuspręsta panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Radviliškio rajono agentūros 2016 m. spalio 4 d. raštą Nr. S-R-219(7.25), Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2016 m. spalio 12 d. raštą Nr. S-324-(19.20) ir perduoti Radviliškio rajono savivaldybės administracijai pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymą nagrinėti iš naujo.
Byloje taip pat nustatyta, jog pareiškėjas 2017 m. birželio 19 d. atsakovui Radviliškio rajono savivaldybės administracijai pateikė prašymą išduoti leidimą projektui „Hidrotechnikos paskirties pastato (siurblinės) rekonstravimo ir paskirties keitimo į administracinės paskirties pastatą, sandėliavimo paskirties pastato rekonstravimo ir paskirties keitimo į hidrotechnikos paskirties pastatą (siurblinę), bei kitos paskirties inžinerinių statinių (vandens rezervuarų) ir kitos paskirties inžinerinių statinių (aikštelių) statybos (duomenys neskelbtini) projektas“ (b. l. 27–29). Atsakovas skundžiamu 2017 m. birželio 26 d. raštu Nr. S-1501-(8.26) „Dėl prašymo išduoti leidimą“ (b. l. 24–26) nurodė, kad negali išduoti statybą leidžiančio dokumento, nes pateiktas projektas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, privalomų statinio projekto rengimo dokumentų, normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatų.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymą išduoti statybos leidimą projektui, pareiškėjas, piktnaudžiaudamas savo teisėmis, pateikė naują 2017 m. birželio 19 d. prašymą statybos leidimui gauti, nors žinojo apie priimtą teismo sprendimą. Atsakovas, įvertinęs aplinkybę, kad dėl to paties projekto pateiktas naujas prašymas išduoti statybos leidimą, vadovaudamasis 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. D1-878 1 punktu patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 5 priedo 1.20 punktu, nagrinėjo pareiškėjo 2017 m. birželio 19 d. prašymą statybos leidimui ir pateikė teisės aktus atitinkantį skundžiamą sprendimą. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad savivaldybė, vykdydama teismo sprendimą, pradėjo spręsti klausimą dėl pareiškėjo 2016 m. prašymo, tačiau dėl nežinomų priežasčių pareiškėjo atstovas savo iniciatyva pateikė naują prašymą. Teismas pastaruosius atsakovo argumentus, jog pareiškėjas savo iniciatyva ir piktnaudžiaudamas savo teisėmis pateikė naują prašymą, vertina kritiškai ir atmeta kaip nepagrįstus, kadangi, kaip nurodė liudytojas A. V. teismo posėdžio metu, po teismo sprendimo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus darbuotoja I. G. paprašė pateikti prašymą dar kartą. Be to, Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 2017 m. liepos 21 d. rašte Nr. S-1733-(8.22) „Dėl informacijos suteikimo“ (b. l. 22–23) nurodyta, kad statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „InfoStatyba“ pakartoti (nagrinėti iš naujo) leidimo išdavimo procedūros pagal jau teiktą 2016 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjo prašymą, nepateikus pakartotinio prašymo, nėra techninės galimybės. Teismo nuomone, atsakovas 2017 m. birželio 19 d. prašymo (b. l. 27–29) negalėjo vertinti kaip naujo prašymo. Pažymėtina, kad 2017 m. birželio 19 d. prašyme jo statusas nurodytas kaip pakartotinio prašymo, o ne pirminio. Pastarajame prašyme taip pat nurodyta, jog pirminio prašymo registracijos duomenys – 2015 m. birželio 11 d., Nr. PPP-66-15-0000287. Taigi, teismas sutinka su pareiškėjo atstovo teismo posėdžio metu nurodytais argumentais, kad 2017 m. birželio 19 d. prašymas buvo pateiktas atsakovo prašymu dėl techninių sistemos ypatumų ir šio prašymo pateikimas buvo tik formalumas. Teismo vertinimu, atsakovas naują pareiškėjo prašymą turėjo gauti tik dėl to, kad galėtų Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-179-621/2017 įvykdyti ir iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymą, tai nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pripažino, kad pastarasis teismo sprendimas formaliai nėra įvykdytas, tam sutrukdė tai, jog buvo pateiktas kitas prašymas.
Pareiškėjo nuomone, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi ne tais teisės aktais, kuriais turėjo, dėl to išėjo už savo kompetencijos ribų, o statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese turėjusios dalyvauti valstybinės institucijos buvo eliminuotos iš administracinės procedūros. Teismas su tokiais pareiškėjo argumentais sutinka. Ginčijamame administraciniame akte nurodyta „kad projektų tikrinimas, ar statinio projekto sprendiniai nepažeidžia nustatytų norminių atstumų nuo paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų (juostų), įsigaliojus 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. Dl-878 patvirtintam Statybos techniniam reglamentui STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ perduotas (5 priedo 1.20. punktas) savivaldybės administracijos kompetencijai“. Teismas pažymi, kad 2016 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2573 (kuris įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų, prisijungimo sąlygų, statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, statinių statybos užbaigimo procedūros baigiamos vykdyti pagal šių procedūrų vykdymo pradžios metu galiojusius teisės aktus. Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 9 priedo 4.2 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) numatyta, jog Regionų aplinkos apsaugos departamentai tikrina projektus statinių, suprojektuotų paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose, išskyrus patenkančias į šio priedo 3 punkte nurodytas teritorijas. Kadangi įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-179-621/2017, be kita ko, nuspręsta perduoti Radviliškio rajono savivaldybės administracijai pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymą nagrinėti iš naujo, atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės administracija skundžiamame sprendime neturėjo teisės vadovautis 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. Dl-878 patvirtintu Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 5 priedo 1.20 punktu ir tikrinti, ar statinio projekto sprendiniai nepažeidžia nustatytų norminių atstumų nuo paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų (juostų). Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės administracija turėjo perduoti pareiškėjo projekto vertinimą ankstesnes išvadas dėl projekto sprendinių teikusiai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Radviliškio rajono agentūrai. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia 2016 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2573 2 straipsnio 3 dalį ir Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 9 priedo 4.2 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2017 m. sausio 1 d.).
Be to, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-422/2009, 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-1037/2010, 2015 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-749-756/2015 ir kt.).
Įvertinus skundžiamo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 2017 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. S-1501-(8.26) (b. l. 24–26) turinį matyti, jog sprendime dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti statybą leidžiantį dokumentą išvardintos tik teisės aktų normos, o sprendimo pabaigoje apsiribota nurodant, jog suprojektuoti statiniai pažeidžia išvardintų teisės aktų reikalavimus. Be to, ginčijamas administracinis aktas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), taip pat yra nemotyvuotas ir neaiškus. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pripažino, jog skundžiamame sprendime konkrečiai nenurodyta, ką asmuo turi pataisyti pateiktame projekte. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų reikalavimų, atsakovas taip pat nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinto išsamumo principo. Pažymėtina, kad administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinoma ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Sprendimo motyvų nenurodymas viešojo administravimo subjektui priimant individualų administracinį aktą pažeidžia įstatymus, pasunkėja asmens teisė ginti savo galimai pažeistas teises ir negali būti toleruojamas.
Atkreiptinas dėmesys, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti visi viešojo administravimo principai, kuriais viešojo administravimo subjektai turi vadovautis savo veikloje, tarp jų – įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. spalio 4 d. administracinėje byloje Nr. A502-134/2012 pabrėžė ir tai, jog viešojo administravimo subjektai yra saistomi gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų.
Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, numatančia jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands), teisėjų kolegijos nuomone, kiti bylos šalių argumentai nėra reikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.
Atsižvelgdama į nustatytas faktines ir teisines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 2017 m. birželio 26 d. sprendimas Nr. S-1501-(8.26) „Dėl prašymo išduoti leidimą“ yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, o Radviliškio rajono savivaldybės administracija įpareigotina pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymą nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. Ž. skundą tenkinti.
Panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 2017 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. S-1501-(8.26) „Dėl prašymo išduoti leidimą“ ir perduoti Radviliškio rajono savivaldybės administracijai pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymą nagrinėti iš naujo.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.