Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-431/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-03-08
Bylos Nr.: 2A-431/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė, Gintaras Pečiulis
Ieškovas: V. J.
Atsakovas: Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai

Kategorijos

20.3.10pavadinimo nepavyko patikrinti
21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
27.1pavadinimo nepavyko patikrinti
42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
95.5pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-431/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 20.3.10; 21.4.1.1; 27.1; 42.8; 95.5; 121.18 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 4 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys, priimto civilinėje byloje Nr. 2-16-159/2011 pagal ieškovo V. J. (likviduotos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Jūrininkų vaistinė“ teisių perėmėjo) ieškinį atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Tretieji asmenys byloje bankrutavusi savivaldybės įmonė „Pempininkų vaistinė“ (šiuo metu likviduota dėl bankroto) ir V. G..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas V. J., ieškovo BUAB „Jūrininkų vaistinė“ teisių perėmėjas, ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos 2001 m. liepos 11 d. Koncesijos sutartį Nr. 16-469, taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos sumokėti 944 381,60 Lt piniginį ekvivalentą ir atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad BUAB „Jūrininkų vaistinė“ 2010 m. sausio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido V. J. reikalavimo teises į Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją. Pažymėjo, kad UAB „Jūrininkų vaistinė“ ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2001 m. liepos 11 d. pasirašė Koncesijos sutartį Nr. 16-469, kurios pagrindu Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 15 metų laikotarpiui už koncesijos atlygį suteikė UAB „Jūrininkų vaistinė“ teisę naudotis koncesijos objektu – savivaldybės įmone „Pempininkų vaistinė“, adresu Taikos pr. 81a, Klaipėda. Koncesijos sutarties 8, 12 punktai, ir 2003 m. kovo 28 d. padaryto Koncesijos sutarties 8 punkto dalinio pakeitimo 1 dalis įpareigojo ieškovą per dvejų metų laikotarpį savo lėšomis, kurios sutarčiai pasibaigus nebus grąžintinos, įrengti kabinetus bendrosios praktikos gydytojams ir, gavus steigėjo sutikimą, išnuomoti juos bendrosios praktikos gydytojams ir kitai medicininei veiklai. UAB „Jūrininkų vaistinė“, vykdydama sutartinį įpareigojimą, savo lėšomis ne tik pagerino perimtas 618,49 kv m. ploto patalpas, tačiau sukūrė ir visiškai naujas 214,51 kv m. ploto patalpas atsakovui priklausančiame pastate, adresu Taikos pr.81 a, Klaipėda. UAB „Jūrininkų vaistinė“ į atsakovui priklausančio pastato pagerinimus investavo savo lėšas už bendrą 944 381,60 Lt sumą. Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. sausio 24 d. iškėlė bankroto bylą UAB „Jūrininkų vaistinė“, o 2001 m. liepos 11 d. Koncesijos sutartis, sudaryta tarp UAB „Jūrininkų vaistinė“ ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos, pasibaigė. Koncesijos sutarties 12 punktas, kuriame teigiama, kad „/..../ koncesininkas įsipareigoja užtikrinti investicijas, pagerinant koncesijos objekto būklę“; „/..../ investuotos lėšos nutraukus sutartį dėl koncesininko kaltės ar jai pasibaigus koncesininkui negrąžinamos bei neužskaitomos „/..../“, šio sandorio sudarymo metu turėjo esminės įtakos tam, kad UAB „Jūrininkų vaistinė” negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Be to, šis sutarties punktas prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, todėl yra niekinis ir negaliojantis. Ginčijama sandorio dalis prieštarauja 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr.VIII-1835 16 straipsnio 5 daliai ir UAB „Jūrininkų vaistinė” 1997 m. kovo 28 d. įstatų 2.4 straipsnio 12 punkto reikalavimams. Koncesijos sutarties sudarymo metu UAB „Jūrininkų vaistinė“ valdymo organai, prieš sudarydami šį sandorį ir ketindami investuoti lėšas į koncesijos objektą, privalėjo gauti šios bendrovės kreditorių raštišką sutikimą. Ginčo sandoris buvo sudarytas be raštiškų bendrovės kreditorių sutikimų, todėl 2001 m. liepos 11 d. Koncesijos sutarties 12 punktas prieštarauja ABĮ 16 straipsnio 5 daliai bei bendrovės įstatų 12 punktui. Šios teisės normos yra imperatyvios, todėl pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį ginčijama sandorio dalis - Koncesijos sutarties 12 punktas yra laikytinas negaliojančiu nuo šio sandorio sudarymo pradžios. Koncesijos sutarties 12 punktas prieštarauja ABĮ 24 straipsnio 2 dalyje ir UAB „Jūrininkų vaistinė” 1997 m. kovo 28 d. įstatų 6.11 straipsnio 8 punkto reikalavimams. Toks imperatyviųjų teisės normų pažeidimas taip pat sudaro pagrindą Koncesijos sutarties 12 punktą pripažinti negaliojančiu nuo sandorio sudarymo dienos. Koncesijos sutarties 12 punktas pažeidžia UAB „Jūrininkų vaistinė“ kreditorių teises ir prieštarauja CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems principams. Koncesijos sutarties sudarymo metu abi šio sandorio šalys, t. y. tiek Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, tiek ir UAB „Jūrininkų vaistinė“, veikė nesąžiningai. Tiek UAB „Jūrininkų vaistinė“ vykdant pareigą pateikti įmonės veiklos paskutinės finansinės atskaitomybės duomenis, tiek ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai vykdant pareigą patikrinti ir įvertinti UAB „Jūrininkų vaistinė“ finansinę būklę patvirtinančius dokumentus, buvo žinoma aplinkybė dėl UAB „Jūrininkų vaistinė” didelių finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Koncesijos sutarties sudarymo metu UAB „Jūrininkų vaistinė“ buvo nemoki. 2001 m. liepos 11 d. Koncesijos sutarties 12 punktas prieštarauja ABĮ 22 straipsnio 8 dalies reikalavimams.

Ieškovas 2010 m. rugsėjo 20 d. prašymu dėl ieškinio reikalavimų patikslinimo, nekeisdamas ieškinio pagrindo papildomai prašė pripažinti negaliojančia 2001 m. liepos 11 d. Koncesijos sutartį Nr. 16-469.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija nepripažino ieškinio reikalavimų.

Trečiasis asmuo V. G. prašė patenkinti ieškinio reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, taip pat atmetė atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos prašymą dėl 17 000 Lt išlaidų už ekspertizės atlikimą priteisimo iš ieškovo V. J.. Teismas nurodė, kad 2001 m. liepos 11 d. Koncesijos sutartis buvo sudaryta vadovaujantis 1996 m. rugsėjo 10 d. Koncesijų įstatymu Nr. I-1510. Pagal Koncesijų įstatymo 6 straipsnį koncesijos buvo suteikiamos atviro konkurso būdu. Konkurso organizavimo komisija, nustačiusi konkurso laimėtoją, teikė koncesijos konkursą paskelbusiai institucijai pasirašyti su juo koncesijos sutartį (11 straipsnio 2 dalis). Teismo įsitikinimu, nepasitvirtino ir nebuvo įrodyta ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad UAB „Jūrininkų vaistinė“ administracijos vadovas vaistinės vedėjas V. G., sudaręs 2001 m. liepos 11 d. Koncesijos sutartį su ginčijama sąlyga, veikė viršydamas normalią ūkinę riziką ir tuo dar labiau padidindamas bendrovės nemokumą, kad buvę UAB „Jūrininkų vaistinė“ valdymo organai pažeidė pareigą veikti tik bendrovės naudai, įtvirtintą ABĮ 22 straipsnio 8 dalyje. Koncesijos sutartis buvo sudaryta vadovaujantis Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 99 ir koncesijos konkurso rezultatų patvirtinimo 2001 m. birželio 12 d. protokolu Nr. 4, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2001 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 176 (Koncesijos sutarties 2 punktas). Teismas nurodė, kad įvertinus Koncesijos sutarties turinį yra pagrindas konstatuoti, jog sutartis buvo sudaryta pagal Koncesijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 1–6 punktų reikalavimus. Koncesininkas UAB „Jūrininkų vaistinė“ įsipareigojo užtikrinti investicijas pagerinant koncesijos objekto būklę, kurios privalėjo būti amortizuotos per Koncesijos sutarties galiojimo laikotarpį – 15 metų. Koncesijos sutarties 12 punktu sutarties šalys susitarė, kad nutraukus sutartį dėl koncesininko kaltės ar jai pasibaigus, investuotos lėšos koncesininkui negrąžinamos bei neužskaitomos. Koncesininkas neprisiėmė įsipareigojimo į koncesijos suteikėjai nuosavybės teisėmis priklausantį 618,49 kv. m ploto, 96 233,48 Lt balansinės vertės pastatą, adresu Taikos p. 81A, Klaipėda, investuoti 944 381,60 Lt lėšų sumą ir tą pastatą rekonstruoti bei padidinti iki 833 kv. m. Koncesijos sutarties 12 punktu koncesininkas tik įsipareigojo užtikrinti investicijas ir pagerinti koncesijos objekto būklę per koncesijos sutarties galiojimo laikotarpį, kurios privalo būti amortizuotos per 15 metų, t. y. nuo 2001 m. liepos 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. Iš Klaipėdos miesto mero 2002 m. sausio 10 d. atsakymo matyti, kad koncesininkas UAB „Jūrininkų vaistinė“ prašė koncesijos suteikėjos leisti koncesijos objekte, adresu Taikos p. 81A, Klaipėda, savo lėšomis nuosavybės teise įrengti 250 kv. m dydžio antrąjį aukštą, tačiau Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos leidimo negavo. Toks faktas patvirtintas teismo ekspertizės akte Nr. 10-06/01.

Teismas konstatavo, jog ieškinyje nurodytos aplinkybės apie tai, kad ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos sandorio sudarymo metu, kad Koncesijos sutarties 12 punktu pažeista UAB „Jūrininkų vaistinė“ kreditorių ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos skirtingų interesų pusiausvyra, kad pažeistas teisingumo principas būtų atkurtas tik pripažinus negaliojančiu Koncesijos sutarties 12 punktą, negali būti pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimus. Teismo manymu, ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu abi sandorio šalys buvo nesąžiningos, nes tiek UAB „Jūrininkų vaistinė“ vykdant pareigą pateikti įmonės veiklos paskutinės finansinės atskaitomybės duomenis, tiek Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai vykdant pareigą patikrinti ir įvertinti UAB „Jūrininkų vaistinė“ finansinę būklę patvirtinančius dokumentus, buvo žinoma apie UAB „Jūrininkų vaistinė“ didelius finansinius įsipareigojimus, galėjo būti pagrindas koncesijos suteikėjai reikalauti nutraukti Koncesijos sutartį nesibaigus jos galiojimo terminui (koncesininkui konkurso metu pateikus neteisingus ir nepagrįstus duomenis apie savo finansinę padėtį bei ūkinę veiklą). Koncesijos suteikėja po Koncesijos sutarties sudarymo koncesininkui tokio ieškinio nepareiškė. Be to, nebuvo ginčijami Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. 99, koncesijos konkurso rezultatų patvirtinimo 2001 m. birželio 12 d. protokolas Nr. 4 (patvirtintas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2001 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 176), nes remiantis tais sprendimais buvo sudaryta ginčijama Koncesijos sutartis. Teismas nusprendė, kad galiojant koncesijos konkurso rezultatų patvirtinimo 2001 m. birželio 12 d. protokolui Nr. 4 ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2001 m. birželio 21 d. sprendimui Nr. 176, tuo teisinę reikšmę turinčiu faktu nebūtų pagrindo patenkinti ieškinio reikalavimų.

Teismo ekspertizės akte Nr. 10-06/01 ekspertas davė išvadą, kad pagal projektavimo eigoje galiojusį STR 1.05.01:1997 „Statinio projekto rengimo tvarka“ objekto „Pempininkų vaistinės rekonstrukcija, dalį patalpų pritaikant poliklinikai“, rekonstrukcijos darbams pradėti ir vykdyti buvo privalomas darbo projektas. Iš byloje esančių dokumentų nėra informacijos, kad darbo projektas buvo parengtas. Byloje nepateiktas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos leidimas projektuoti ir rekonstruoti papildomai 214,81 kv. m patalpų. Nesant Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos leidimo, kuris buvo būtinas, negalėjo būti suderintas projektas, apimantis papildomas 214,81 kv. m patalpas, ir išduotas leidimas tokių papildomo ploto patalpų rekonstrukcijai vykdyti. Teismo ekspertizės akte Nr. 10-06/01 ekspertas davė išvadą, kad faktiškai atlikta rekonstrukcijos darbų už 515 739 Lt sumą. Įvertinęs eksperto išvadas teismas nusprendė, kad nepasitvirtino ieškinyje nurodyta aplinkybė apie UAB „Jūrininkų vaistinė“ priklausančių 944 381,60 Lt lėšų investavimą į atsakovui priklausančio pastato, adresu Taikos p. 81A, Klaipėda, pagerinimą laikotarpiu nuo 2001 m. rugsėjo 12 d. iki 2004 m. sausio 7 d., vykdant Koncesijos sutartį.

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartimi patvirtintas UAB „Jūrininkų vaistinė“ kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai už 6 273 053,60 Lt sumą. BUAB „Jūrininkų vaistinė“ pagal 2010 m. sausio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį V. J. už 5 000 Lt atlyginimą perleido reikalavimo teises į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 944 381,60 Lt skolą. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis buvo sudaryta remiantis BUAB „Jūrininkų vaistinė“ 2009 m. rugsėjo 17 d. kreditorių komiteto posėdžio nutarimu. Teismo manymu, įmonės kreditoriams buvo žinoma, kad jų kreditoriniai reikalavimai nebus patenkinti. Šią aplinkybę teismui patvirtino ir ieškovo V. J. atstovas. BUAB „Jūrininkų vaistinė“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro, todėl ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad UAB „Jūrininkų vaistinė“, žinodama, jog yra nemoki ir neturi lėšų atsiskaityti su kreditoriais, ginčijamos sutarties 12 punktu prisiėmė įsipareigojimą užtikrinti negrąžinamas investicijas, tokiu būdu pažeidė įmonės kreditorių teises, nes investuotiną 944 381,60 Lt sumą skyrė ne atsiskaitymui su kreditoriais, o atsakovei priklausančių patalpų pagerinimui, taip pat negali būti ieškinio patenkinimo pagrindu. Teismas pažymėjo, kad ginčijama Koncesijos sutartis buvo sudaryta vadovaujantis specialiuoju Koncesijos įstatymu, kad sudarant sutartį ši įstatymas nebuvo pažeistas, kad investuotos lėšos nutraukus sutartį dėl koncesininko kaltės ar jai pasibaigus koncesininkui negrąžinamos bei neužskaitomos (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas), kad ieškovas neįrodė ieškinio reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Klaipėdos miesto savivaldybės administracija už jos prašymu paskirtos ekspertizės atlikimą ekspertinei įstaigai UAB „Vakarų regiono statybų konsultacinis biuras“ sumokėjo 17 000 Lt su PVM. Nagrinėjamos bylos atveju ieškinį dėl turtinių reikalavimų buvo pareiškusi bankrutuojanti įmonė, kuri atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Teismas manė, kad BUAB „Jūrininkų vaistinė“ pagal 2010 m. sausio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį už 5 000 Lt atlyginimą perleidusi V. J. reikalavimo teises į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 944 381, 60 Lt skolą ir atmetus ieškinio reikalavimus, būtų neteisinga ir neprotinga iš V. J. priteisti atsakovui 17 000 Lt išlaidas už ekspertizės atlikimą, nes tokia suma būtų neproporcinga ir neadekvati V. J. sumokėtam 5 000 Lt atlyginimui, todėl atmestas atsakovo prašymas dėl išlaidų už ekspertizės atlikimą priteisimo.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas V. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą, ieškinį patenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas padarė neteisingą išvadą, kad galiojant 2001 m. birželio 12 d. koncesijos konkurso rezultatų patvirtinimo protokolui Nr. 4 ir 2001 m. birželio 21 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimui Nr. 176, nebūtų pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimų. Ieškovui nėra būtina ginčyti visų dokumentų siekiant galutinio rezultato, t. y. Koncesijos sutarties pripažinimo niekine ar negaliojančia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010). Teismas netyrė esminių ieškinio argumentų, kad Koncesijos sutartis, įskaitant jos 12 punktą, sudarymo metu turėjo esminės įtakos tam, kad pradinis ieškovas negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, kad ji prieštarauja imperatyvioms teisės aktų normoms, prieštarauja bendriesiems teisės principams, todėl pripažintina niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento. Koncesijos sutarties sudarymo metu galiojusios ABĮ redakcijos 16 straipsnio 5 dalyje buvo numatyta, jog jeigu bendrovė per nustatytus terminus yra neatsiskaičiusi su kreditoriais ir bendras įsiskolinimas šiems kreditoriams yra didesnis kaip 1/20 dalis bendrovės įstatinio kapitalo, ji, prieš investuodama turtą į kitą įmonę, privalo gauti šių kreditorių raštišką sutikimą. Toks reguliavimas numatytas ir pradinio ieškovo įstatų 2.4. straipsnio 12 punkte. Numatytas reguliavimas yra imperatyvus. Koncesijos sutarties sudarymo metu, pradinis ieškovas, prieš sudarydamas Koncesijos sutartį ir ketindamas investuoti turtą į koncesijos objektą, privalėjo gauti kreditorių raštiškus sutikimus, nes bendrovės įstatinis kapitalas sudarė 10 000 Lt, o finansiniai įsipareigojimai kreditoriams viršijo net 2 500 000 Lt. Koncesijos sutartis buvo sudaryta be raštiškų pradinio ieškovo kreditorių sutikimų, todėl pažeidė imperatyvius teisės aktų reikalavimus ir yra pripažintina niekine nuo jos sudarymo momento, o sandorio šalių atžvilgiu taikytina restitucija. Taip pat svarbu yra įvertinti Koncesijos sutarties prieštaravimus bendriesiems teisės principams bei sandorio šalių veiksmų atitikimą šių principų turiniui. Koncesijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 1997 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. 294 “Dėl koncesijų konkurso organizavimo nuostatų ir Tipinės koncesijos sutarties pagrindinių nuostatų patvirtinimo“ 19.1 ir 19.2 punktai numato pareigą konkurso komisijai patikrinti ir įvertinti konkurso dalyvių paraiškas bei kitus dokumentus, tarp jų „įmonės veiklos paskutinės finansinės atskaitomybės duomenis (Nuostatų 6.11 punktas). Atsakovui, kaip konkurso organizatoriui, atsirado pareiga patikrinti ir įvertinti pradinio ieškovo finansinę būklę patvirtinančius dokumentus, dėl ko atsakovui buvo žinoma aplinkybė dėl pradinio ieškovo didelių finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Atsakovas, žinodamas, kad pradinis ieškovas turi didelių finansinių įsipareigojimų ir neturi pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais, sudarė Koncesijos sutartį, kurioje numatyta ieškovo pareiga investuoti lėšas į atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, o Koncesijos sutarties 12 punkte numatyta, jog sutarčiai pasibaigus investuotos lėšos nebus grąžinamos. Atsakovas sudarė sau palankias sąlygas nepagrįstai praturtėti pradinio ieškovo sąskaita, tokiu būdu dar labiau pablogindamas pradinio ieškovo finansinę padėtį ir pažeisdamas pradinio ieškovo kreditorių teisę patenkinti savo finansinius reikalavimus iš lėšų, investuotinų į atsakovo nekilnojamojo turto pagerinimą. Atsakovas buvo nesąžiningas, neprotingas, neapdairus ir nerūpestingas, nes jam buvo žinomos aplinkybės, jog Koncesijos sutartis pažeidžia pradinio ieškovo ir jo kreditorių interesus. Taip pat atsakovas privalėjo įvertinti pradinio ieškovo finansinę padėtį ne tik kreditorių teisių pažeidimo, bet ir kitų įstatyminių nuostatų pažeidimo aspektu. Atsakovas, sudarydamas Koncesijos sutartį, pažeidė sąžiningumo principą, pradinio ieškovo sąskaita neatlygintinai ir neteisėtai pagerino savo nekilnojamojo turto būklę, todėl Koncesijos sutartis pripažintina negaliojančia ir taikytina restitucija. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nebuvo įrodyta ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad pradinio ieškovo administracijos vadovas, sudaręs Koncesijos sutartį, veikė viršydamas normalią ūkinę riziką ir tuo dar labiau padidino bendrovės nemokumą, kad buvę valdymo organai pažeidė pareigą veikti tik bendrovės naudai. Teismo išvada, kad Koncesijos sutartis sudaryta teisėtai, nes sudaryta vadovaujantis Klaipėdos miesto tarybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 99, koncesijos konkurso rezultatų patvirtinimo 2001 m. birželio 12 d. protokolu Nr. 4 ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2001 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 176, sukuria prielaidas atsakovui nevykdyti įstatymų deleguotų pareigų ir išvengti atsakomybės. Toks teismo argumentas yra neteisėtas, nes atsakovas, būdamas koncesijos suteikėju ir koncesijos konkurso organizatoriumi, turėjo visas galimybes ir pareigą įvertinti, ar sudaroma Koncesijos sutartis neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Koncesijos sutartis sudaryta pažeidžiant pradinio ieškovo įstatų reikalavimus ir ABĮ 16 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Tokie pradinio ieškovo administracijos vadovo veiksmai pripažintini ekonomiškai nenaudingais bendrovei, nes pradinis ieškovas negrąžintinai investavo lėšas į koncesijos objektą. Pradinio ieškovo valdymo organams priėmus sprendimą, pažeidžiantį įstatus ir teisės aktuose numatytus reikalavimus, tokie veiksmai laikytini neteisėtais ir pažeidžiančiais ABĮ 22 straipsnio 8 punktą. Teismas neteisingai motyvavo dėl atliktų pagerinimų darbų atsakovo turtui, netinkamai ir nepagrįstai nurodė, jog rekonstrukcijos darbai atlikti neteisėtai. Į bylą pateikti įrodymai įrodo, jog ieškovas investavo savo lėšas ir atliko 944 381,60 Lt dydžio pagerinimus atsakovo nekilnojamajam turtui. Byloje paskirta teismo statybinė ekspertizė, kuri patvirtino ieškovo atliktus pagerinimus ir investicijas į atsakovo nekilnojamąjį turtą. Atliktus darbus buvo ir dabar galima įvertinti pagal į bylą pateiktą dokumentaciją, taip pat vietoje išardant ar išgriaunant dalį apdailos darbų, siekiant įvertinti/pamatyti atliktas investicijas į atsakovo turtą. Darbai yra atlikti, ką patvirtina ieškovo pateikti įrodymai (atliktų darbų aktai, sąskaitos faktūros įr apmokėjimus patvirtinantys dokumentai). Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas patvirtino, jog iki šios dienos pagerintomis patalpomis atsakovas dėl lėšų stygiaus nesirūpino ir neprižiūrėjo, todėl teismo statybos ekspertizė neįvertino ir negalėjo įvertinti visų pradinio ieškovo atliktų pagerinimų ir investicijų.Darbo projekto buvimas ar nebuvimas neapsprendžia ieškovo atliktų investicijų į atsakovo nekilnojamąjį turtą dydžio. Atsakovas suderino projektavimo sąlygų sąvadą, suderino jo pagrindu parengtą rekonstrukcijos projektą ir išdavė statybos leidimą, kuriuo leido ieškovui rekonstruoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą. Tokie atsakovo veiksmai vertinti kaip jo konkliudentiniai veiksmai ir sutikimo dėl patalpų rekonstrukcijos bei papildomų 241,81 kv. m patalpų įrengimo davimas. Ieškovas teisėtai atliko atsakovo nekilnojamojo turto rekonstrukciją bei teisėtai rekonstrukcijos metu įrengė atsakovui papildomas patalpas.Teismas neteisingai motyvavo, jog ginčijamos sutarties 12 punktu koncesininko prisiimtas įsipareigojimas užtikrinti negrąžinamas investicijas, pagerinant koncesijos objekto būklę ir tokiu būdu pažeidžiant kreditorių teises, nes investuotina suma buvo skiriama ne atsiskaitymui su kreditoriais, negali būti ieškinio patenkinimo pagrindu. Koncesijos sutarties 12 punkte numatytas koncesininko įsipareigojimas pažeidė jo kreditorių teises, nes investuotina suma buvo skiriama ne atsiskaitymui su kreditoriais, o atsakovui priklausančių patalpų pagerinimui. Tiek Koncesijos sutarties sudarymo metu, tiek ieškinio padavimo metu pradinio ieškovo kreditoriai manė, jog lėšos, skirtos atsakovo nekilnojamojo turto pagerinimui, galėjo ir turėjo būti skirtos jų kreditoriniams reikalavimams tenkinti. Svarbu nustatyti pradinio ieškovo kreditorių interesus Koncesijos sutarties sudarymo bei ieškinio padavimo metu, bet ne bylos nagrinėjimo eigoje, kai kreditorinis reikalavimas buvo perleistas. Kreditorių sprendimas perleisti reikalavimo teisę į atsakovą ieškovui neturi teisinės reikšmės, nes pradinis ieškovas perleido reikalavimo teisę bei procesines teises ieškovui tokios pačios apimties, kokiomis pats naudojosi, t. y. ginant ir kreditorių teisių pažeidimą sudarant Koncesijos sutartį. Šiuo atveju yra svarbi aplinkybė, jog pradinio ieškovo lėšos Koncesijos sutarties sudarymo ir galiojimo metu privalėjo būti skiriamos pradinio ieškovo kreditorių interesams tenkinti, o ne neatlygintinam koncesijos objekto gerinimui, todėl teismo sprendime išdėstytos išvados, jog kreditoriams žinant, kad jų reikalavimai nebus patenkinti, nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimų, yra neteisėtos ir nepagrįstos.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymima, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovui nenuginčijus konkurso rezultatų, nėra pagrindo tenkinti ieškinio. Ieškovas nepagrįstai savo reikalavimus dangsto kreditorių interesais, nes pats ieškovo atstovas pripažino, kad likvidavus įmonę kreditorių reikalavimai nebus tenkinami. Ginčijamos Koncesijos sutarties 12 punktas neprieštarauja nė vienam teisės aktui. Ši sutartis visiškai atitinka ABĮ 16 straipsnį. UAB „Jūrininkų vaistinė“ turėjo teisę sudaryti jungtinės veiklos ar kitokią sutartį bei tinkamai vykdyti visus sutartinius įsipareigojimus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ieškovo byloje pakeitimo

Apeliacinės instancijos teisme 2012 m. vasario 3 d. gautas UAB „Active Management Group“ prašymas dėl ieškovo byloje pakeitimo. Prašyme nurodoma, kad 2012 m. vasario 3 d. V. J. ir UAB „Active Management Group“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kuria pradinis ieškovas V. J. perleido visas reikalavimo teises į priteistiną iš atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 944 381,60 Lt skolos sumą naujam ieškovui „Active Management Group“ .

Teisėjų kolegija tenkina gautą prašymą dėl ieškovo pakeitimo šioje byloje. Tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kitais įstatymų numatytais atvejais), teismas, jei yra pagrindas, tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas (CPK 48 str. 1 d.). Teisių perėmimas galima bet kurioje proceso stadijoje. Pareiškėjas UAB „Active Management Group“ materialiąsias subjektines reikalavimo teises šioje byloje perėmė su ieškovu V. J. sudarytos Reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu. Įvykęs materialiųjų subjektinių teisių perėmimas sudaro pagrindą procesinių teisių perėmimui šioje byloje, kurioje nagrinėjamas ginčas dėl nurodyta sutartimi perleistos reikalavimo teisės. UAB „Active Management Group“ prašymas jį įtraukti dalyvauti į bylą nauju ieškovu vietoje ankstesnio ieškovo V. J. pagrįstas pridedama 2012 m. vasario 3 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutarties kopija, patvirtinta prašymą pateikusio juridinio asmens administracijos vadovo.

Gavęs informaciją ir įrodymus apie įvykusį materialiųjų teisių perėmimą, teismas turi svarstyti procesinių teisių perėmimo klausimą nepriklausomai nuo pradinio ieškovo dalyvavimo teismo procese ar jo nuomonės dėl šios proceso šalies pakeitimo.

Įvertinus tai, kad ieškovo V. J. materialiųjų procesinių teisių perėmėjo UAB „Active Management Group“ ketinimas įstoti į bylą pagrįstas Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, taip pat remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis dėl procesinių teisių perėmimo sąlygų, teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 48 straipsniu, pakeičia ieškovą V. J. jo teisių perėmėju – nauju ieškovu UAB „Active Management Group“.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, tai – pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005, kt.).

Šioje byloje aktualūs 2001 m. liepos 11 d. Koncesijos sutarties, sudarytos tarp pradinio ieškovo UAB Jūrininkų vaistinė“ ir Klaipėdos miesto savivaldybės, atitikimo teisės aktų reikalavimams ir bendriesiems civilinės teisės principams, sutarties šalies – koncesininko kreditorių ir dalyvių interesų apsaugos, sutarties šalių elgesio sąžiningumo ir teisingumo matais vertinimo klausimai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teismui pavesta vykdyti teisingumą, todėl jo veikla turi užtikrinti, kad nebūtų priimti nepagrįsti ir neteisėti sprendimai. Teismo procesinė veikla reglamentuota civilinio proceso įstatymuose. Civilinės bylos tinkamas išnagrinėjimas, taigi ir civilinio ginčo teisingas išsprendimas visų pirma priklauso nuo to, kaip tiksliai teismas nustatys ir kvalifikuos šalių materialinius teisinius santykius. Tikrųjų bylos faktinių aplinkybių nustatymas teismui tampa išeities tašku, leidžiančiu atsakyti į klausimą, buvo ar nebuvo pažeistos ieškovo teisės ir ar jas pažeidė atsakovas. Šie tikslai pasiekiami įrodinėjimo procese. Įstatymas įrodinėjimo tikslą apibrėžia kaip teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

Dėl Koncesijos sutarties sąlygų atitikimo Akcinių bendrovių įstatymui ir koncesininko įstatams

Ieškinio pareiškime nurodyta, kad pagal ginčijamos Koncesijos sutarties 8 ir 12 punktus koncesininkas buvo įpareigotas per dvejus metus savo lėšomis, kurios sutarčiai pasibaigus nebus grąžintinos, jam perduotame koncesijos objekte įrengti kabinetus bendrosios praktikos gydytojams, ir gavus steigėjo sutikimą juos išnuomoti bendrosios praktikos gydytojams bei kitai medicininei veiklai. Ieškovas nurodė, kad vykdydamas aukščiau nurodytą sutartinį įsipareigojimą, savo lėšomis ne tik pagerino perimtas patalpas, bet ir sukūrė naujas 214,51 kv. m ploto patalpas, investuodamas 944 381,60 Lt. Ieškinio penktame lape (1 tomas. 3-13 b. l.) rašoma, kad pagal Koncesijos sutarties 8 ir 12 punktus pradinis ieškovas įsipareigojo negrąžinamai investuoti lėšas į atsakovui priklausantį turtą įrengiant kabinetus gydytojams ir kitai medicininei veiklai, o vykdydamas tokį įsipareigojimą investavo į patalpų pagerinimą ir naujų patalpų sukūrimą savo lėšas – 944 381,60 Lt. Pasak ieškovo, Koncesijos sutarties 12 punktas, kuriame numatyta, kad koncesininkas įsipareigoja užtikrinti investicijas pagerinant koncesijos objekto būklę, kurios privalo būti amortizuotos per koncesijos sutarties galiojimo laikotarpį (15 metų), ir kad investuotos lėšos, nutraukus sutartį dėl koncesininko kaltės ar jai pasibaigus, koncesininkui negrąžinamos bei neužskaitomos, turėjo esminės įtakos tam, jog ieškovas negalėjo atsiskaityti su kreditoriais (buvo pažeistos kreditorių teisės), be to, šiame sutarties punkte nustatytos sąlygos prieštaravo imperatyvioms įstatymų normoms bei pradinio ieškovo įstatams. Šie ieškinyje išdėstyti teiginiai iš esmės kartojami ieškovo V. J. paduotame apeliaciniame skunde. Išanalizavusi bylos medžiagą ir įvertinusi joje esančius įrodymus, su tokiais ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

Ieškinyje rašoma, kad Koncesijos sutarties 12 punktas prieštaravo 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 (toliau tekste - ABĮ, nutartyje vadovaujamasi originalia įstatymo redakcija, įsigaliojusia nuo 2001 m. liepos 1 d.) 16 straipsnio 5 daliai, kurioje nurodoma, kad jeigu bendrovė yra per nustatytus terminus neatsiskaičiusi su kreditoriais ir bendras įsiskolinimas šiems kreditoriams yra didesnis kaip 1/20 dalis bendrovės įstatinio kapitalo, ji prieš investuodama turtą į kitą įmonę privalo gauti šių kreditorių raštišką sutikimą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pagal šios įstatymo normos dispoziciją bendrovei nėra draudžiama sudaryti sandorių dėl turto (įskaitant finansinį) investavimo į kitą įmonę arba prievolių pagal kuriuos vykdymas būtų susijęs su turto (lėšų) investavimu į kitą įmonę, tais atvejais, kada bendrovė yra per nustatytus terminus neatsiskaičiusi su kreditoriais ir bendras įsiskolinimas šiems kreditoriams yra didesnis kaip 1/20 dalis bendrovės įstatinio kapitalo. Nurodyta įstatymo norma įtvirtina tik pareigą bendrovei prieš pradedant investuoti (pvz., jeigu tai reikštų prievolės vykdymą pagal konkretų jos sudarytą sandorį) turtą į kitą įmonę, susidarius nurodytoje teisės normoje apibrėžtai bendrovės kreditorinių įsipareigojimų būklei, gauti rašytinį kreditorių sutikimą. Jeigu bendrovės valdymo organai ima investuoti į kitą įmonę be kreditorių rašytinio sutikimo, tokiu atveju kreditoriai turi teisę teismo tvarka nuginčyti konkrečius bendrovės valdymo organų veiksmus (sprendimus), kurių pagrindu bendrovės turtas buvo investuojamas į kitą įmonę negavus raštiško kreditorių sutikimo (CK 2.82 str. 4 d. nuostatos), tačiau tai nereiškia, kad pati savaime ginčo Koncesijos sutartis, kurioje numatyta koncesininko prievolė užtikrinti investicijas į koncesijos objektą, negaliotų nuo jos sudarymo momento dėl jos prieštaravimo ABĮ 16 straipsnio 5 daliai. Nurodytoje ABĮ normoje nėra tiesioginio draudimo bendrovei sudaryti sandorius, kuriuose būtų sulygtos prievolės dėl bendrovės turto investavimo į kitą įmonę, nes įstatymo normoje tik apibrėžtos tokių sutartinių prievolių vykdymo sąlygos susidarius joje apibūdintai bendrovės kreditorinių įsipareigojimų būklei. Priešingas šios normos aiškinimas reikštų ABĮ 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrovės teisės sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus ir turėti kitų teisių bei pareigų, jeigu jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams, paneigimą (CK 6.156 str. 1 d.). Koncesininko prievolinės teisės ir pareigos, aptartos ginčijamoje Koncesijos sutartyje, o konkrečiai - 8 ir 12 punktuose, neprieštarauja Koncesijų įstatymo nuostatoms, todėl šių sutarties sąlygų pripažinti negaliojančiomis dėl ieškovo deklaruoto jų neatitikimo ABĮ 16 straipsnio 5 daliai, nėra teisinio pagrindo.

Analogiška ABĮ 16 straipsnio 5 dalies normos turiniui nuostata įtvirtinta pradinio ieškovo (koncesininko) įstatų, įregistruotų 1997 m. kovo 28 d. (2 tomas, 3-12 b. l.), 2.4 straipsnio 12 punkte, kur nurodytas draudimas bendrovei investuoti turtą į kitą įmonę be raštiško kreditorių sutikimo, jeigu ji neatsiskaičiuosi su kreditoriais per nustatytus terminus ir įsiskolinimas yra didesnis kaip 5 procentai bendrovės įstatinio kapitalo. Pasak ieškovo, ginčijamos Koncesijos sutarties sąlygos prieštaravo šiam įstatuose nustatytam draudimui. Nekartodama aukščiau išdėstytų argumentų, kuriais paneigiami teiginiai dėl ginčijamos sutarties tariamo prieštaravimo ABĮ 16 straipsnio 5 daliai, o tuo pačiu šią įstatymo normą pakartojančiam koncesininko įstatų punktui, teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad šis įstatų punktas nereiškia, jog pradinis ieškovas neturėjo teisės sudaryti Koncesijos sutarties su joje aptartomis sąlygomis dėl investavimo į koncesijos objektą. Nurodytas įstatų punktas neuždraudžia sudaryti sandorius, kuriuose būtų numatytas investavimas į kitą įmonę, o tik draudžia patį investavimą be raštiško kreditorių sutikimo tuo atveju, jeigu yra susidariusi nurodytoje įstatų normoje apibrėžta bendrovės kreditorinio įsiskolinimo padėtis. Koncesijos sutartyje buvo numatyta, kad ieškovas turi užtikrinti investicijas pagerinant koncesijos objekto būklę (įrengiant kabinetus gydytojams), todėl pagal Koncesijos sutarties sąlygas ketindamas daryti realias finansines investicijas pradinis ieškovas, laikydamasis įstatų 2.4 straipsnio 12 punkto reikalavimo, turėjo pasirūpinti kreditorių raštiškais sutikimais tokiems veiksmams atlikti. Tokia aplinkybė nereiškia, kad ieškovo kreditorių sutikimai turėjo būti gauti dar iki sudarant Koncesijos sutartį, kurioje buvo numatyta sąlyga dėl investicijų užtikrinimo ateityje gerinant koncesijos objekto būklę.

Ieškinyje nurodyta, kad Koncesijos sutarties 12 punkto sąlygos dėl koncesininko prievolių investuojant į koncesijos objektą neatitiko ABĮ 24 straipsnio 2 dalies 19 punkto reikalavimui, kad priimti nutarimą dėl ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, perleidimo, nuomos ar įkeitimo, taip pat dėl kitų subjektų prievolių, kurių dydis didesnis kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar garantavimo yra kompetentingas tik visuotinis akcininkų susirinkimas. Pasak pradinio ieškovo, sudarant ginčijamą sutartį nebuvo koncesininko dalyvių susirinkimo sprendimo dėl investicijų į koncesijos objektą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčo Koncesijos sutarties 12 punktas, kur nurodyta, kad koncesininkas įsipareigoja užtikrinti investicijas pagerinant koncesijos objekto būklę, kurios privalo būti amortizuotos (kitaip sakant -nuvertintos, praradusios savo vertę) per koncesijos sutarties galiojimo laikotarpį (15 metų), kad investuotos lėšos, nutraukus sutartį dėl koncesininko kaltės ar jai pasibaigus, koncesininkui negrąžinamos bei neužskaitomos, pagal turinį savaime nereiškia ABĮ 24 straipsnio 2 dalies 19 punkte numatyto ribojimo pažeidimo ginčo Koncesijos sudarymo metu. Koncesijos sutartyje nebuvo numatytas konkretus koncesininko lėšų, kurias jis turėjo investuoti į koncesijos objektą (jo pagerinimą), mastas (dydis), todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad dar prieš sutarties pasirašymą turėjo būti priimtas ieškovo dalyvių susirinkimo sprendimas klausimu, numatytu ABĮ 24 straipsnio 2 dalies 19 punkte. Galimas šios ABĮ normos pažeidimas galėjo atsirasti tik po Koncesijos sutarties pasirašymo koncesininkui atliekant konkrečius veiksmus, susijusius su disponavimu įmonės ilgalaikiu turtu, kurio vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, jei toks disponavimas ilgalaikiu turtu galėjo atsirasti ateityje vykdant prievoles pagal Koncesijos sutartį ir kuomet turėjo būti priimamas atitinkamas visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas.

Kaip ir ABĮ 24 straipsnio 2 dalies 19 punkte, tokia pati sąlyga (pagal turinį) administracijos vadovo sprendimams dėl didesnės kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo vertės ilgalaikio turto dalies pardavimo, perleidimo, nuomos ar įkeitimo, taip pat laidavimo ar garantavimo juo kitų subjektų prievolės įvykdymą priimti, kuomet yra reikalingas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas, buvo įtvirtinta pradinio ieškovo įstatų 6.11 straipsnio 8 punkte. Vėlgi nekartodama išsakytų argumentų, paneigiančių ieškovo aiškinimą dėl ginčijamos sutarties prieštaravimo ABĮ 24 straipsnio 2 dalies 19 punktui, taigi ir pradinio ieškovo įstatų 6.11 straipsnio 8 punktui, teisėjų kolegija papildo, jog ginčijamoje Koncesijos sutartyje nėra apibrėžta investicijų, skirtų užtikrinti koncesijos objekto būklės gerinimą, sudėtis ar jų mastas (apimtys), todėl pati savaime tokia sutarties sąlyga niekaip nepažeidžia įstatų 6.11 str. 8 punkte numatytos lokalinės normos reikalavimo. Vykdydamas sudarytos Koncesijos sutarties sąlygas ateityje, pradinio ieškovo administracijos vadovas, norėdamas priimti konkrečius sprendimus ar atlikti veiksmus dėl bendrovės ilgalaikio turto, sudarančio didesnę kaip 1/20 dalį bendrovės įstatinio kapitalo vertės, investavimo į Koncesijos objektą, turėjo laikytis šio įstatų reikalavimo ir prieš priimdamas tokius sprendimus ar prieš atlikdamas veiksmus dėl disponavimo ilgalaikiu turtu investuojant jį į koncesijos objektą, turėjo gauti visuotinio akcininkų susirinkimo leidimą, įformintą susirinkimo nutarimu. Tokia ieškovo administracijos vadovo įstatinė pareiga neduoda jokio pagrindo pripažinti niekine ir negaliojančia Koncesijos sutartį ab initio (nuo sudarymo momento). Atkreiptinas dėmesys į faktinę aplinkybę, kad prašymą išduoti statybos leidimą koncesijos objekto SĮ „Pempininkų vaistinė“ patalpų rekonstrukcijai koncesininkas padavė 2003 m. kovo 28 d. , t.y. praėjus beveik dvejiems metams po ginčijamos Koncesijos sutarties sudarymo (1 tomas, 39 b. l.). Statybos leidimas patalpų rekonstrukcijai buvo išduotas 2003 m. balandžio 25 d., jame nurodant, kad statybiniai rekonstrukcijos darbai bus vykdomi UAB „Jūrininkų vaistinė“ lėšomis pagal 2001 m. liepos 11 d. Koncesijos sutartį (1 tomas, 41 b. l.). Taigi teisinis pagrindas investuoti lėšas į faktinius patalpų rekonstrukcijos (naujų patalpų statybos) darbus atsirado ne anksčiau kaip nuo statybos leidimo išdavimo momento, ir nuo tada galėjo atsirasti būtinumas, laikantis aukščiau nurodytų ABĮ normų ir pradinio ieškovo įstatų reikalavimų, rūpintis kreditorių raštiškų sutikimų ir/arba pradinio ieškovo dalyvių susirinkimo leidimo investicijų darymui (lėšų investicijoms naudojimui) gavimu. Šios aplinkybės dar kartą patvirtina teismo įsitikinimą, kad pripažinti niekine ir negaliojančia Koncesijos sutartį dėl ieškinyje išdėstytų jos prieštaravimo įstatymo reikalavimams motyvų, nėra pagrindo.

Ieškinyje akcentuojama, kad pasirašydamas tokio turinio Koncesijos sutartį buvęs pradinio ieškovo vadovas pažeidė ABĮ 22 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas bendrovės valdymo organų veiklos pareigas. ABĮ 22 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai. Bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę-ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių, paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymas) ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi.

Teisėjų kolegija priėjo išvados, jog ieškinio reikalavimas pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia ab initio remiantis šia ABĮ norma, yra nepagrįstas. Visų pirma, neįrodyta, kad sudarydamas ginčijamą sandorį buvęs pradinio ieškovo vadovas veikė priešingai bendrovės ir jos akcininkų naudai ar interesams. Per visą Koncesijos sutarties galiojimo laikotarpį nei bendrovė, nei jos dalyviai neginčijo veiksmų, kuriuos atliko buvęs įmonės vadovas dalyvaudamas koncesijos konkurse, pasirašydamas Koncesijos sutartį ir vykdydamas joje numatytas prievoles, kaip nenaudingų bendrovei. Byloje neįrodyta, kad bendrovės vadovo sprendimas sudaryti Koncesijos sutartį ir jos pasirašymas pažeidė bendrovės įstatus ar buvo priešingas įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams jo veikimas. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta įrodymų (faktinių duomenų), kurie leistų padaryti neabejotiną išvadą, kad ginčijamos Koncesijos sutarties sudarymas buvo akivaizdžiai nuostolingas, akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas bendrovei, ar akivaizdžiai viršijęs normalią gamybinę-ūkinę riziką ieškovo bendrovės valdymo organo sprendimas (veiksmas). Po Koncesijos sutarties sudarymo savarankiškai pasirinkdamas investavimo į koncesijos objektą kryptis ir būdus, investavimo priemonių rūšį ir mastą, įvertinant, kad pagal sutarties sąlygas investuojamos lėšos sutarties terminui pasibaigus nebus kompensuojamos (nebus grąžinamos), koncesininkas veikė išimtinai savo ūkine rizika ir ekonominiais bei finansiniais skaičiavimais. Šios aplinkybės neduoda jokio pagrindo teigti, kad pati Koncesijos sutartis nuo jos sudarymo pradžios buvo aiškiai ekonomiškai nenaudingas, žalingas, normalią verslo riziką viršijantis koncesininko sudarytas sandoris. Dar kartą atkreiptinas dėmesys, kad Koncesijos sutartyje nebuvo numatytas konkretus investicijų į koncesijos objektą dydis (mastas), nebuvo apibrėžtos konkrečios investicinės priemonės, kurias koncesininkas privalėtų taikyti gerinant koncesijos objekto būklę. Tokias priemones ir tam reikalingų lėšų mastą savarankiškai planavo ir taikė pats koncesininkas po to, kai pagal sutartį valdė ir naudojo koncesijos objektą. Aiškindama ginčijamos Koncesijos sutarties turinį (CK 6.193 str.) teisėjų kolegija dar kartą akcentuoja aplinkybę, kad pagal Koncesijos sutarties sąlygas koncesininkas turėjo investuoti į koncesijos objektą tiek investicinių lėšų, kad per penkiolika koncesijos sutarties galiojimo metų jas būtų galima visiškai amortizuoti (nuvertinti, apskaityti nulinę likutinę vertę). Būtent tokios sutarties sąlygos įtvirtinimu ekonomiškai ir teisiškai paaiškinama koncesijos suteikėjo teisė negrąžinti koncesininkui į koncesijos objektą investuotų lėšų pasibaigus Koncesijos sutarties terminui, nes tos lėšos iki sutarties termino pabaigos turėjo būti amortizuotos (praradusios vertę, koncesininko veiklos apskaitoje nuvertintos iki nulinės reikšmės). Aptarta Koncesijos suteikėjo teisė negrąžinti koncesininkui investuotų lėšų galiojo bei neprieštaravo įstatymui įvertinant ir tokius sutartyje numatytus atvejus, kaip koncesijos sutarties pasibaigimas (nutraukimas) anksčiau termino dėl koncesininko kaltės arba dėl bankroto procedūrų jam taikymo (Koncesijų įstatymo 14 str. 1 ir 9 d. nuostatos). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad aiškinant Koncesijos sutarties 12 punkto turinį laikytina, jog koncesininkas sutartimi nebuvo įpareigotas ir neįsipareigojo į koncesijos suteikėjui priklausantį koncesijos objektą investuoti ieškinyje nurodyto dydžio lėšas, ne tik rekonstruojant jam perduotas koncesijos objektui priklausančias patalpas, bet ir jas padidinant pristatymo būdu (iškeliant antrą pastato aukštą). Vertinant Koncesijos sutarties 12 punkto sąlygą dėl investicijų užtikrinimo pagerinant koncesijos objekto būklę atsietai nuo kitų sutarties sąlygų, pripažintina, jog ji yra itin abstrakti, neįpareigojanti daryti konkrečių rekonstrukcinių ar naujos statybos darbų. Pagal sutarties sąlygas koncesininkas nebuvo įpareigotas užtikrinti konkretaus masto (dydžio) investicines priemones. Sutartyje yra tik vienas aiškiai apibrėžtas nurodymas koncesininkui – investicijų turi būti skiriama tiek, kad per penkiolika koncesijos sutarties galiojimo metų jos amortizuotųsi, t.y. ieškovo veikloje prarastų savo vertę, jo apskaitoje būtų nuvertintos. Aiškinant Koncesijos sutarties 12 punkto sąlygas santykyje su sutarties 8 punktu (pakeistu 2003 m. kovo 28 d. susitarimu), kuriame nurodyta, kad koncesininkas turi įrengti konkrečiai neapibrėžto skaičiaus kabinetus bendrosios praktikos gydytojams ir juos išnuomoti (manytina, kad nuomos mokesčio būdu turėjo būti padengiamos investicijos šių kabinetų įrengimui, taip amortizuojant (padengiant) įdėtas lėšas – sąnaudas kabinetų įrengimui), vėlgi darytina išvada, jog Koncesijos sutartyje numatyta koncesininko prievolė – kabinetų gydytojams įrengimas nereiškė ieškovo pareigos atlikti patalpų kapitalinę rekonstrukciją ir statyti naujas patalpas, skiriant tam dideles lėšas, nors ir žinant, kad koncesijos suteikėjas sutartimi neįsipareigojo tų lėšų atlyginti ar kitaip jas kompensuoti. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamos Koncesijos sutarties šalių susitarimas dėl koncesininko investuotų į koncesijos objektą lėšų negrąžinimo tuo atveju, jeigu sutartis būtų nutraukta dėl koncesininko kaltės arba kitaip pasibaigtų – teisės aktų (įstatymų ir pradinio ieškovo įstatų) imperatyvioms nuostatoms neprieštarauja.

Dėl Koncesijos sutarties šalių veiksmų vertinimo bendrųjų teisės principų aspektu. Dėl sutarties šalių ne/sąžiningumo

Ieškinyje teigiama, kad sudarydamos Koncesijos sutartį joje nurodytomis sąlygomis, sutarties šalys nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais pagrindiniais sutarčių sudarymo teisės principais, elgėsi nesąžiningai koncesininko ir jo kreditorių interesų atžvilgiu, todėl ši sutartis pripažintina absoliučiai negaliojančia (CK 6.225 str. 1 d.). Su šį teiginį konkretizuojančiais ieškinyje ir apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo sutikti.

Komentuojant byloje pateiktus koncesininko finansinės atskaitomybės dokumentus, kurie buvo teikiami su paraiška dalyvauti koncesijos konkurse (2 tomas, b. l. 14-33), teigti, kad koncesijos konkurso metu ir Koncesijos sutarties sudarymo metu pradinis ieškovas buvo nemoki įmonė, nėra pakankamo pagrindo. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateiktą apibrėžimą, įmonės nemokumo būseną atspindi ne balanse įrašyto turto vertės ir visų įmonės finansinių įsipareigojimų, o to turto vertės ir įmonės pradelstų įsipareigojimų santykis. Vien ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad Koncesijos sutarties sudarymo metu pradinio ieškovo balanse įrašyto turto vertė buvo beveik lygi jo finansiniams įsipareigojimams, neduoda pagrindo išvadai, jog koncesininkas jau tada esą buvo nemoki įmonė, nes byloje nėra duomenų, kokią dalį iš visų įmonės finansinių įsipareigojimų sudarė pradelsti įsipareigojimai kreditoriams. Ieškinyje išdėstytą priešingo pobūdžio teigimą paneigia jau vien ta faktinė aplinkybė, kad bankroto byla ieškovui buvo iškelta 2005 m. sausio 24 d. (2 tomas, b. l. 34), t.y. praėjus trejiems su puse metų po ginčijamos sutarties sudarymo. Neaišku, kokiais pagrindais atsakovas turėjo atsisakyti sudaryti sutartį su koncesijos konkurso laimėtoju – pradiniu ieškovu, kurio turto pagal balanse įrašytą vertinę išraišką beveik užteko padengti visus balanse fiksuotus trumpalaikius finansinius įsipareigojimus, o metinė jo pagrindinės veiklos (vaistinės) apyvarta siekė 6 803 242 Lt. Be to, kaip matyti iš koncesininko finansinių ataskaitų, ieškovo veiklos rodikliai per laikotarpį nuo 2000 m. gruodžio 31 d. iki 2001 m. birželio 30 d. buvo pagerėję (padidėjo balanse įrašyto turto vertė, pagerėjo pelno-nuostolio rodikliai, nes per ataskaitinį pusmetį įmonė dirbo jau pelningai).

Pažymėtina, kad pagal Koncesijų įstatymo 11 straipsnio 1 punktą konkurso dalyvių paraiškas ir pateiktus dokumentus tikrina bei vertina konkurso organizavimo komisija, remdamasi valstybės pasiūlyme nustatytais vertinimo kriterijais. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad ieškovo pateiktus konkursui dokumentus, įskaitant jo finansinę būklę fiksuojančius apskaitos duomenis, konkurso organizavimo komisija būtų įvertinusi ne pagal nustatytus vertinimo kriterijus. Byloje neįrodyta, kad konkurso organizavimo komisija pažeidė konkurso dalyvių paraiškų ir dokumentų tikrinimo tvarką arba vertinimo kriterijus ir nesąžiningai paskelbė ieškovą konkurso laimėtoju bei teikė pasirašyti su juo Koncesijos sutartį nurodytomis sąlygomis.

Galima būtų vertinti, ar dalyvaudamas koncesijos konkurse ir sudarydamas ginčijamą sutartį tokiomis sąlygomis, kokios yra joje įtvirtintos, atsižvelgiant į sutarties sudarymo metu buvusį ieškovo skolinių įsipareigojimų mastą, neigiamus veiklos pelningumo rodiklius, buvęs ieškovo administracijos vadovas veikė sąžiningai ir protingai bendrovės, jos dalyvių ar kreditorių atžvilgiu (CK 2.87 str. nuostatos), tačiau tai jokiu būdu nedaro ginčijamos sutarties niekiniu ir negaliojančiu sandoriu ieškovo nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais, tuo labiau, jog byloje neįrodyta, kad kita ginčijamo sandorio šalis – koncesijos suteikėjas (byloje – atsakovas) sudarydamas šį sandorį būtų elgęsis nesąžiningai.

Jau minėta, kad po Koncesijos sutarties sudarymo koncesininkas savarankiškai pasirinko investavimo į koncesijos objektą kryptis ir būdus, investavimo priemonių rūšį ir mastą, todėl darydamas investicijas į koncesijos objektą ir žinodamas, kad jos nebus grąžintos ar kitaip kompensuotos, koncesininkas veikė išimtinai savo ūkine rizika. Byloje neįrodyta, kad koncesininko konkretiems praktiniams sprendimams dėl investicijų į koncesijos objektą pobūdžio, turinio ar masto, būtų daręs įtaką Koncesijos suteikėjas. 2001 m. lapkričio 23 d. pradinio ieškovo direktorius prašė Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos leisti savo lėšomis nuosavybės teise įrengti papildomas apie 250 kv. m ploto patalpas (antrą aukštą) vaistinės ir poliklinikos funkcionavimui (1 tomas, b. l. 37). Atsakydamas į šį prašymą Klaipėdos miesto meras 2002 m. sausio 10 rašte Nr. 15- 56-52 nurodė, kad rekonstrukcijos darbams pradėti reikalingas SĮ „Pempininkų vaistinė“ steigėjo – savivaldybės tarybos leidimas. Toks leidimas išduodamas sprendimu, kuriame turi būti numatytos naujai sukurto nekilnojamojo turto (jo dalies) perdavimo nuosavybės teise UAB „Jūrininkų vaistinė“ ir kitos sąlygos (1 tomas, 38 b. l.). Byloje konstatuota, kad įrodymų apie tokio leidimo, įforminto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu, išdavimą nebuvo pateikta. Nežiūrint to, koncesininkas veikdamas savo ekonomine rizika ėmėsi koncesijos objekto patalpų rekonstravimo ir šio objekto išplėtimo pastatant naujas patalpas darbų, investuodamas tam dideles lėšas. Byloje esantys faktiniai duomenys leidžia daryti išvadą, kad koncesininko sumanyti ekonominiai ir verslo planai „išėjo“ iš Koncesijos sutarties 12 punkto sąlygomis apibrėžtų ribų, nes naujų patalpų savo lėšomis sukūrimą ieškovas siejo su nuosavybės teisės į jas įgijimu, taigi, jokių teisėtų ir pagrįstų lūkesčių gauti už jas kompensaciją (atlyginti jas) nutraukus Koncesijos sutartį ar jai pasibaigus, jis neturėjo bei negalėjo turėti ir tą realiai suvokė. Be to, kaip jau pažymėta, byloje nėra duomenų, kad patalpų rekonstrukcijai, įrengiant naujas papildomas patalpas su numatomu jų perdavimu statytojo nuosavybėn, būtų gautas SĮ „Pempininkų vaistė“ steigėjo savivaldybės tarybos leidimas, įformintas tarybos sprendimu. Pagal Koncesijų įstatymą tiek esamas, tiek numatomas sukurti koncesijos objektas koncesijos sutarčiai pasibaigus grąžinamas koncesijos suteikėjui (Įstatymo 3 str. 3 d.), todėl ieškovo ketinimas išplėsti koncesijos objektą sukūrimu naujų papildomų patalpų, kurios po to pereitų koncesininko nuosavybėn, bet nebūtų kartu su koncesijos objektu grąžinamos koncesijos suteikėjui, išeina iš Koncesijos sutarties ribų ir neturi ryšio su reikalavimu pripažinti koncesijos sutartį niekiniu bei negaliojančiu sandoriu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas sandoris sudarytas laikantis specialaus valstybės ir savivaldybių turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo reguliuojančio Koncesijų įstatymo reikalavimų, sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms ABĮ ir kitų teisės aktų normoms, jomis nebuvo pažeisti pradinio ieškovo įstatų reikalavimai, neįrodyta, kad abi ginčijamo sandorio šalys, t. y. ne tik buvęs pradinio ieškovo vadovas, bet atsakovas sudarydami Koncesijos sutartį būtų elgęsi nesąžiningai koncesininko ir/ar jo kreditorių atžvilgiu, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, kad sudarant šį sandorį buvo nukrypta nuo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų teisės principų ar pagrindinių sutarčių teisės principų (CK 6.225 str. 1 d.).

Padarius išvadą, kad nėra pagrindo ginčijamą Koncesijos sutartį (įskaitant jos 8 ir 12 punktuose išdėstytas sąlygas) pripažinti niekiniu ir negaliojančiu sandoriu, neatsiranda reikalas svarstyti restitucijos, kaip sandorio negaliojimo pasekmės, taikymo klausimo. Nesant pagrindo spręsti dėl restitucijos, neturi teisinės reikšmės nei pirmosios instancijos teismo sprendime, nei apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių, argumentų bei išvadų, susijusių su pradinio ieškovo investuotų į koncesijos objektą lėšų dydžiu, tikrinimas bei vertinimas, kadangi atsakovas apskritai neturi teisinės pareigos grąžinti į koncesijos objektą investuotų koncesininko lėšų (Koncesijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatos).

Pagal šioje nutartyje pateiktus argumentus ieškovo V. J. (procesinių teisių perėmėjas UAB „Active Management Group“) apeliacinis skundas atmetamas, nes jame išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Taip pat pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėDanutė MilašienėGintaras Pečiulis