Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Eduardo Maškevičiaus, teisėjų Reginos Bertašienės, Lino Pauliukėno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. išteisintas pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

S. P. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas tuo, kad 2014-04-22, apie 10.30 val., VĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės Priėmimo skyriuje, adresu (duomenys neskelbtini), skleidė neatitinkančią tikrovės informaciją, žeminančią J. S. garbę ir orumą, teiginiais: ,,J. S. yra padaręs nusikaltimą, nes vengė mokėti mokesčius“.

Apeliaciniu skundu J. S. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-01-19 nuosprendį, kuriuo S. P. išteisintas pagal BK 154 str. 1 d. ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – S. P. pripažinti kaltu pagal BK 154 str. 1 d. Apeliantas nurodo, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai, netinkamai vertino bylos aplinkybes ir įrodymus, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka tikrovės.

Dėl teismo šališkumo nukentėjusysis nurodo, kad privataus kaltinimo skunde prašė neskirti bylos nagrinėti teisėjui E. Antanauskui, tačiau nepaisant jo prašymo, skundas buvo paskirtas nagrinėti teisėjui E. Antanauskui. Teisėjas E. Antanauskas 2014-05-16 nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti jo pateiktą privataus kaltinimo skundą, todėl Klaipėdos apygardos teismas 2014-06-13 nutartimi panaikino teismo 2014-05-16 nutartį, privataus kaltinimo skundą priėmė ir perdavė jį nagrinėti BPK XXX skyriuje nustatyta tvarka. Tačiau nepaisant to, skundo nagrinėjimas vėl buvo paskirtas tam pačiam teisėjui, todėl mano, kad byla buvo išnagrinėta šališkai.

Apeliantas teigia, kad teismas užkirto galimybę atskleisti objektyvias bylos aplinkybes, neleido užduoti klausimų kaltinamojo iniciatyva iškviestiems liudytojams. Liudytojų R. D., D. M. duoti parodymai yra tendencingi, neatitinka faktinių aplinkybių. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai nevertino liudytojos S. S. parodymų, kurie atitinka faktines aplinkybes, sutampa su skunde pateiktomis aplinkybėmis ir patvirtina nusikalstamos veikos faktą. Tuo tarpu kitų liudytojų ir S. P. parodymai yra aiškiai nepagrįsti ir melagingi. Apelianto nuomone, byloje yra pakankamai duomenų, kad S. P. padarė nusikalstamą veiką pagal BK 154 str. 1 dalį, kad nusikalstamą veiką padarė tyčia, skatinamas asmeninių priešiškų interesų, S. P. neparodė jokių susitaikymo ženklų, toliau siekė jį pažeminti ir apšmeižti.

Teismo nuosprendyje konstatuota melaginga aplinkybė, kad jis tariamai buvo raminamas, kad pareigūnai dalyvavo jo nuraminimo procese, nes tokių aplinkybių iš viso nebuvo. Teismas užkirto galimybę iškviesti pareigūnus į teismo posėdį, kad objektyviai nustatytių šias aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad Klaipėdos apskrities VPK VTS areštinės administracijos pateikti duomenys yra suklastoti.

Apeliantas teigia, kad teismas ignoravo faktą, kad jis yra viešas asmuo – Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos narys. J. S. nuomone, nagrinėjant bylą paaiškėjo naujos nusikalstamos veikos, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

Apeliaciniame teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą prašė atmesti, o skundžiamą teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, taip pat patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad apeliantas iš esmės nesutinka su teismo atliktų įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis, tvirtina, kad teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka tikrovės ir S. P. nepagrįstai išteisintas. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 str. 2 d.). Įrodymus teismas vertinta pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. P. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d., ir dėl šios veikos pastarasis pagrįstai išteisintas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį ir padarydamas jame atitinkamas išvadas, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos visapusiškai ir objektyviai įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir padarytoms išvadoms.

Apelianto nuomone, byloje yra pakankamai duomenų, kad S. P. padarė nusikalstamą veiką pagal BK 154 str. 1 dalį, kad nusikalstamą veiką padarė tyčia, skatinamas asmeninių priešiškų interesų.

BK 154 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už tai, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio nusikaltimo objektas – žmogaus garbė ir orumas. Asmens garbė ir orumas, privataus gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 25, 44 str.). Šios konstitucinės nuostatos apibrėžia, viena vertus, teisę į saviraiškos laisvę, antra vertus, žmogaus teisę į garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą. Šių nuostatų tarpusavio santykis bei jų derinimas yra vienas pagrindinių demokratinės visuomenės ir pliuralistinės visuomenės principų.

Inkriminuojant šmeižimą kaip nusikalstamą veiką, visada būtina įsitikinti, ar padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei pasireiškimą yra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2009). Tai ypač aktualu, kai vertinami konflikto, barnio ar kitos stresinės situacijos sąlygomis išsakyti nemalonūs žodžiai ar atlikti nedraugiški veiksmai. Tokiu atveju visada būtina atsižvelgti ne vien tik į asmens, pasijutusio pažemintu, subjektyvų įvykio vertinimą, bet ir atlikto veiksmo objektyvų pavojingumą, leidžiantį veiką laikyti nusikalstama (kasacinė nutartis Nr. 2K-95-/2015).

Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra subjektyvus kokių nors faktų ir duomenų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Ji negali būti peržiūrima ir paneigiama. Nuomonei netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, Nr. 2A-1/2009). Nuomonė turi vertinamąjį pobūdį, o informacija – konstatuojamąjį pobūdį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino šmeižimo sampratą BK 154 straipsnio taikymo aspektu ir padarė pagrįstą išvadą, kad S. P. nepaskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri būtų galėjusi paniekinti ar pažeminti J. S. garbę ir orumą.

Iš bylos duomenų matyti, kad J. S. 2014-04-22 9.40 val. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-os kuopos 2-o būrio vyresniojo patrulio S. R. buvo atvežtas į VĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės Priėmimo- skubios pagalbos skyrių (b. l. 89–91). Tuo metu priėmimo skyriuje dirbo gydytojai S. P. ir R. D., bendrosios praktikos slaugytojos V. B., D. M., Ž. V. (b. l. 92–93). Iš paciento būklės vertinimo įdėtinio lapo matyti, kad J. S. priėmė gydytoja R. D., rekomendavo jį maitinti priverstiniu būdu, paskyrė pervežti į kalėjimo ligoninę, gydytojas S. P. pažymėjo, kad pacientas J. S. atsisakė, kad būtų sulašinti ir suleisti vaistai – gliukozė, J. S. paciento būklės vertinimo lape pažymėjo, kad medicininė pagalba jam nesuteikta, ir išreiškė reikalavimą, kad paguldytų į stacionarą (b. l. 62–63).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad išteisintasis S. P. apšmeižė J. S. ligoninės Priėmimo skyriaus personalui, policijos pareigūnams ir kitiems asmenimis, buvusiems Priėmimo skyriuje, ir tai jis padarė tyčia. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti, byloje esančių duomenų visuma paneigia šiuos apelianto argumentus.

Išteisintasis S. P. nurodė, kad pagal pareiginę instrukciją turi prižiūrėti Priėmimo skyriaus darbą, dalyvauti jo darbe, spręsti konfliktus ir kitus klausimus, todėl gavęs gydytojos pranešimą apie Priėmimo skyriuje galbūt kilsiantį konfliktą, atvyko į skyrių siekdamas nuraminti šalis bei išspręsti kilusį ginčą tarp ligoninės personalo ir pristatyto paciento J. S., tačiau tikslo apšmeižti J. S. neturėjo.

Byloje nėra objektyvių bei patikimų duomenų, kurie patvirtintų, kad Priėmimo skyriuje buvo išsakyta J. S. kaltinime nurodyta frazė: „J. S. yra padaręs nusikaltimą, nes vengė mokėti mokesčius“, ši frazė niekur nebuvo užfiksuota. S. P. parodė, kad tokios frazės neišsakė. Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja R. D. nurodė, kad dirbo, kai atvežė apeliantą į Klaipėdos universitetinės ligoninės Priėmimo skyrių, pastarasis iškart pareiškė norą būti paguldytas į stacionarą ir nelabai norėjo būti apžiūrimas, pastebėjusi, kad bręsta konfliktas, pakvietė skyriaus vedėją. R. D. patvirtino, kad dalyvavo pokalbyje, kai vedėjas kalbėjo su J. S., vedėjas bandė J. S. paaiškinti įstaigos tvarkos taisykles, darbo tvarką, pokalbis vyko tik apie medicininius dalykus, apie S. S. teistumą nebuvo kalbama. Liudytoja D. M. parodė, kad dirba slaugytoja, tą dieną, kai buvo atvežtas J. S., buvo apžiūros kabinete, gydytojai R. D. nepavykus susikalbėti su J. S., ji iškvietė skyriaus vedėją. Tarp gydytojos ir paciento įvyko konfliktas, nes jis atsisakė pagalbos ir reikalavo būti paguldytas į stacionarą. Liudytoja D. M. nurodė, kad negirdėjo jokio pokalbio apie J. S. suėmimo aplinkybes ir jo teistumus. Kadangi abi šios liudytojos 2014-04-22 dirbo Priėmimo skyriuje, kai buvo atvežtas J. S., todėl teismas siekdamas nustatyti, ar kaltinime nurodyta frazė buvo išsakyta J. S., pagrįstai jas apklausė ir vadovavosi jų parodymais. Liudytojos patvirtino, kad išteisintasis tokių žodžių, kokius nurodo privatus kaltintojas, apžiūros metu Priėmimo skyriuje nepasakė.

Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neleido užduoti klausimų kaltinamojo iniciatyva iškviestiems liudytojams, nevertino liudytojos S. S. parodymų, o nuosprendį grindė kitų liudytojų bei S. P. parodymais, kurie yra nepagrįsti ir melagingi. Bylos nagrinėjimo metu teismas išsamiai ištyrė privataus kaltinimo skunde nurodytas aplinkybes, išklausė privataus kaltintojo ir S. P. parodymus, liudytojų R. D., D. M., kurios dirbo tą dieną ligoninėje ir galėjo girdėti apie galbūt padarytą privataus kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką – šmeižimą, parodymus, taip pat S. S. parodymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad liudytojų R. D., D. M. parodymai yra tendencingi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Šių liudytojų parodymai yra nuoseklūs, vieni kitiems neprieštaraujantys, atitinkantys loginę įvykių seką, byloje nėra nustatyta, kad šie liudytojai būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus, apkalbėti J. S., o vien ta aplinkybė, kad išteisintasis vadovauja skyriui, kuriame liudytojos dirba, nesudaro pagrindo netikėti ir nesiremti šių liudytojų duotais parodymais. Iš 2014-12-04 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apeliantas dalyvavo apklausiant liudytojus bei jiems uždavė klausimus į kuriuos liudytojai išsamiai atsakė. Tuo tarpu vertinant liudytojos S. S. duotus parodymus, svarbu pažymėti, kad nors ji parodė, kad girdėjo kaltinime nurodytą frazę, tačiau atsižvelgti į tai, kad jos kabinete, kur vyko J. S. apžiūra, nebuvo, todėl abejotina, kad ji galėjo girdėti privataus kaltintojo nurodytą frazę. Byloje nėra jokių objektyvių bei patikimų duomenų, patvirtinančių, kad apelianto nurodyta frazė buvo išsakyta ir ją kas nors girdėjo, todėl remiantis tik privataus kaltintojo parodymais, kuriuos paneigia kiti bylos duomenys, padaryti išvadą, kad J. S. buvo pažemintas S. P. kitų žmonių akyse ir pažeistas jo orumas ir garbė, nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, jog įrodymų rinkimas negali būti begalinis procesas, jų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad pakaktų bylai svarbioms aplinkybėms nustatyti ir pagrįstoms išvadoms padaryti. Teismo veiksmai, sprendžiant proceso dalyvių prašymus, išreikalaujant papildomus įrodymus, taip pat – nutariant apklausti liudytojus ar specialistus, yra teisminio proceso dalis, reglamentuojama Baudžiamojo proceso kodekso normų, pagal kurias sprendimo priėmimo prerogatyva šiais klausimais suteikta teismui (BPK 241, 253, 287 str.). Apeliacinio teismo nuomone, byloje surinkta pakankamai įrodymų, todėl papildomai apklausti apelianto nurodytų asmenų – policijos pareigūnų – nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Išteisintasis neneigė, kad kilusio konflikto metu galėjo garsiai išsakyti, kad pristatyti į ligoninę suimti asmenys, atsisakydami klausyti gydytojų nurodymų, daug kainuoja visiems mokesčių mokėtojams, tačiau tai tik jo nuomonė ir ji nebuvo nukreipta siekiant apšmeižti J. S.. Teisėjų kolegija pažymi, kad nedraudžiama asmens teisės į saviraiškos laisvę, tik ją asmuo realizuodamas negali peržengti jos ribų. Vertinant išteisintojo S. P. paskelbtų žodžių turinį tuo aspektu, ar juose buvo paskleista informacija, ar išsakyta nuomonė, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visetą, paskleisto teiginio kontekstą, formuluotę. Teisėjų kolegijos vertinumu, išteisintojo S. P. garsiai išsakyti samprotavimai apie valstybės surinktų mokesčių panaudojimą bei pacientų, atvykusių į gydymo įstaigą, elgesį ir jų nenorą klausyti gydytojų nurodymų, yra tik jo subjektyvi nuomone, toks atliktas veiksmas nėra objektyviai pavojingas, kad jis būtų pripažintas nusikalstamu. Svarbu paminėti, kad išteisintasis savo mintis garsiai išsakė reaguodamas į kilusį konfliktą. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kokioje vietoje kilo konfliktas, tai ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyrius, kai svarbi kiekviena minutė, o aptarnaujantis personalas darbą turi atlikti kuo operatyviau, suteikti savalaikį ir efektyvų ambulatorinį aptarnavimą, spręsti klausimus dėl gydymo, stacionarizavimo. Teisėjų kolegija abejoja, kad S. P. išsakyti žodžiai buvo tiesiogiai skirti J. S., tai buvo tik garsiai išsakyti samprotavimai bei požiūris į ne vieną kartą Priėmimo skyriuje kilusius konfliktus, kai pacientai atsisako vykdyti gydytojų duodamus nurodymus ir taip trukdomas darbas. Šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, jog S. P. Priėmimo skyriuje išsakyti teiginiai vertintini ne kaip žinia, neatitinkanti tikrovės ir galinti paniekinti, pažeminti J. S., o kaip išteisintojo subjektyvi nuomonė. Teismo nuomone, išteisintasis realizuodamas savo saviraiškos laisvę neperžengė jos realizavimo ribos ir nepažeidė privataus kaltintojo teisės į garbę ir orumą.

Šiame kontekste itin svarbu akcentuoti, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltinamasis paskleidžia aiškiai melagingus prasimanymus. Todėl asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl šmeižimo tik nustačius, kad jis suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, suprato, kad ši žemina žmogaus garbę, ir to norėjo. Tai yra nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d.). Išteisintasis nurodė, kad garsiai išsakydamas nuomonę, neturėjo tikslo apšmeižti J. S., to nesiekė ir nedarė, taigi būtino subjektyviosios pusės elemento – tyčios S. P. veikoje nėra.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013).

Apibendrinant visa tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nenustatė visų būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių S. P. veiksmuose, todėl jį pagrįstai išteisino, nuosprendyje pateikdamas išsamius tokio savo sprendimo motyvus.

Atsakant į apelianto argumentą, jog teismas ignoravo faktą, kad jis yra viešas asmuo – Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos narys, pažymėtina, kad teismas teisiamajame teismo posėdyje nurodė, jog faktas, jog apeliantas yra Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos tarybos narys, neturi jokio ryšio su šioje byloje nagrinėjamu kaltinimu, nes galbūt padaryta veika – šmeižimas – nėra susijusi su asmens užimamomis pareigomis, todėl pagrįstai į šį faktą neatsižvelgė. Be to, abejotina, kad išteisintasis galėjo žinoti apie tai, kad J. S. yra Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos tarybos narys, nes tokie duomenys paciento būklės vertinimo įdėtiniame lape nėra užfiksuoti, apeliantas irgi nenurodė, kad jis tai Priėmimo skyriuje būtų išsakęs.

Apelianto teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo teisėjo E. Antanausko šališkumo niekuo nepagrįsti. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, BPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis BPK 58 straipsniuose nurodytais pagrindais, iki įrodymų tyrimo teisme pradžios gali pareikšti motyvuotą pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo (BPK 57–58 str.). Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas preziumuojamas, jei nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę.

Konstatuoti nešališkumo principo pažeidimą nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-466/2009, 2K-198/2009, 2K-195/2010 ir kt.). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą.

Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas, pateikdamas skundą teismui, pareiškė prašymą neskirti bylos nagrinėti teisėjui E. Antanauskui dėl interesų konflikto ir veikimo prieš jį, tačiau toks jo prašymas nebuvo motyvuotas ir pagrįstas. Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjo E. Antanausko asmeninį tendencingumą. Šiuo atveju apeliantas teisėjo E. Antanausko šališkumą įžvelgia tame, kad teisėjas E. Antanauskas sprendė jo privataus kaltinimo skundo priėmimo klausimą ir 2014-05-16 nutartimi atsisakė jį priimti, o Klaipėdos apygardos teismas 2014-06-13 nutartimi panaikino teismo 2014-05-16 nutartį, skundą priėmė ir perdavė jį nagrinėti ir šį skundą iš esmės išnagrinėjo tos pačios sudėties teismas (tas pats teisėjas). Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, 2K-425/2012 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog teisėjas E. Antanauskas sprendė skundo priėmimo klausimą, jo nutartis aukštesniojo teismo buvo panaikinta ir byla iš esmės buvo perduota nagrinėti vėl tam pačiam teisėjui, savaime nepatvirtina teismo šališkumo buvimo ir nėra pagrindas teisėjui nusišalinti, nes BPK 58 straipsnis nenumato neleistinumo teisėjui nagrinėti skundą iš esmės. Be to, svarbu pažymėti, kad teisėjas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, bylos iš esmės nenagrinėjo. Kitų aplinkybių, kurios būtų buvusios pagrindu bylą pirmąja instancija nagrinėjusiam teisėjui įstatymo pagrindu privalomai nusišalinti, ar aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl bylą pirmąja instancija nagrinėjusio teisėjo šališkumo, apeliantas nenurodė. Vien ta aplinkybė, jog teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nesudaro pagrindo abejoti, jog teisėjas subjektyviąja ar objektyviąja prasme buvo šališkas nagrinėdamas apelianto skundą.

Apelianto nuomone, nagrinėjant bylą paaiškėjo naujos nusikalstamos veikos, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 257 straipsnį, jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kitas asmuo gali būti padaręs nusikalstamą veiką, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad buvo padaryta nusikalstama veika, todėl jam nebuvo jokio teisinio pagrindo kreiptis į prokurorą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, teisėjų kolegija daro išvadą, kad S. P. pagrįstai išteisintas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį numatytą nusikalstamą veiką, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

nukentėjusiojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.