- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-25
- Bylos Nr.
- e2A-501-560/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Neringa Švedienė, Irmantas Šulcas
- Ieškovas
- S. G.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Neringos Švedienės ir Irmanto Šulco
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:
1.1. priteisti iš atsakovų - Lietuvos valstybę atstovaujančių Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atlyginti jam padarytą bendrą 20 413,38 Eur turtinę žalą ir bendrą 47 000 Eur neturtinę žalą šia tvarka:
1.1.1. iš atsakovų Lietuvos valstybę atstovaujančių Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti solidariai atlyginti turtinę 16510,04 Eur žalą ir neturtinę 7 000 Eur žalą, kurią jam padarė neteisėti minėtų valstybinės valdžios institucijų darbuotojų veiksmai, sukėlę per ilgą teisminio proceso trukmę;
1.1.2. iš atsakovų Lietuvos valstybę atstovaujančių Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti solidariai atlyginti turtinę 1949,57 Eur žalą dėl patirtų sveikatos sutrikimų gydymo ir neturtinę 40 000 Eur žalą dėl atsisakymo nustatyti ieškovo sveikatos sužalojimų kaltininkus ir jų dangstymo.
1.2. Panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus aktus - 2016-05-09 atsakymu Nr. 2.S.-(208711)-21609 priimtą sprendimą atmesti ieškovo 2016-03-13 pareiškimo prašymus dėl procesų ikiteisminėse bylose Nr. 8-45/2009 ir Nr. 57-At-00203-15 atnaujinimo, 2016-05-09 atsakymu Nr. 2.S.-(208711)-21591 priimtą sprendimą atmesti ieškovo 2016-03-13 pareiškimo prašymus pradėti ikiteisminius tyrimus dėl nesunkaus jo sveikatos sutrikdymo ir pasirengimo jį nužudyti, 2016-06-28 atsakymu Nr. 2.S.-(208711)-29951 ir 2016-07-18 atsakymu Nr. 2.S.-(208711)-32707 priimtus sprendimus 2016-05-09 atsakymus laikyti informaciniais pranešimais, 2016-07-28 atsakymu Nr. 2.S.-(208711)-34355 priimtus sprendimus ir įpareigoti Generalinę prokuratūrą vykdant BPK 2 str., 169 str., Generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 (nauja redakcija nuo 2014-07-02) patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jo registravimo tvarkos 55 p. normose nustatytas prokuratūros (prokuroro) funkcijas priimti procesinius sprendimus dėl 2016-03-13 ir 2016-07-05 skunduose keliamų klausimų.
1.3. Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo šioje byloje pagal ieškinio 64 paragrafe detaliai aprašytus klausimus.
1.4. Priteisti iš atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad dėl nepateisinamai ilgos teisminio proceso trukmės ir neproporcingo persekiojimo (ikiteisminis tyrimas truko 2,5 metų, pirmos instancijos teisminis nagrinėjimas – 2,5 metų, buvo nepagrįstai apkaltintas tuo, ko nepadarė ir nuteistas, buvo skirtos neproporcingai griežtos kardomosios priemonės ir bausmė, neteisėtas nuteisimas panaikintas tik 2015-05-11 apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, t. y., neteisėtai buvo kaltinamas ir persekiojamas 6 metus); dėl jo sveikatos sutrikimų ir kitų dvasinių bei turtinių praradimų, kuriuos sukėlė teisminio proceso pagrindu ir jo eigoje atlikti netinkami valstybinės valdžios institucijų darbuotojų veiksmai. Siekdami nuslėpti prieš jį 2009-05-02/03 naktį atliktus nusikaltimus, policijos darbuotojai organizavo ir atliko netinkamą pranešimų apie nusikaltimus pirminį tyrimą, kurio metu nuslėpė objektyvius duomenis, netyrė jo 2009-05-04 skundo. Policijos ir prokuratūros darbuotojai pradėjo nepagrįstą ikiteisminį tyrimą Nr. 57-1-00731-09 BK 145 str. 1 d. ir žinomos netiesos pagrindu, kad grasindamas skandino D. D. jo kieme esančiame baseine.
3. Teisminis procesas Nr. 1-57-1-00731-2009-6, nuo 2009-05-04 pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-00731-09 iki kasacinės instancijos teismo proceso, baigto 2016-02-09 nutarties priėmimu, buvo nepateisinamai ilgos trukmės, kas sukėlė ieškovui intensyvius ilgos trukmės pergyvenimus ir neturtinę žalą. Byla nebuvo sudėtinga, persekiojamo asmens elgesys netrukdė bylą išnagrinėti greitai, institucijų veiksmai organizuojant procesą buvo nukreipti į vilkinimą. Ieškovo tvirtinimu, 2009-05-03 tarp 00.17 - 00.19 val. iš Vilniaus pagal D. D. iškvietimą atvykę S. D. ir R. D. užpuolė ieškovą ir sumušė ant kelio. Pareigūnai netinkamai tyrė nurodytas aplinkybes nors sužalojimus ir sveikatos pažeidimus nustatė medikai. Prokuratūra 2009-06-02 nutarimu, remdamasi tuo metu ikiteisminiame tyrime esančia medžiaga, atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.
Atsiliepimas
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovo nurodyti argumentai bei pateikti įrodymai nepagrindžia neteisėtų veiksmų prieš jį fakto, todėl nesant vienos iš būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Ieškovo nurodoma aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismo jis buvo išteisintas pagal BK 145 str. 1 d. nesudaro pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo teisės atlikti ikiteisminio proceso veiksmų su ieškovu. Prokuroras tinkamai realizavo savo pareigą išnagrinėti ikiteisminio tyrimo dalyvių skundus, tačiau tai, kad skundai buvo atmesti, kad juose nurodytos faktinės aplinkybės buvo įvertintos ne taip, kaip pageidavo ieškovas, nesudaro pagrindo teigti, jog prokuroras pažeidė nustatytą skundų nagrinėjimo tvarką. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog itin gausus ieškovo skundų skaičius, pateiktas ikiteisminio tyrimo metu patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo baigtas per trumpiausią 6 mėnesių terminą būtent dėl tos priežasties, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei prokurorui teko spręsti ieškovo skundus, vertinti jų pagrįstumą, surinktų faktinių aplinkybių kontekste, ieškoti naujų nusikalstamos veikos požymių bei atlikti papildomus veiksmus, todėl ilgesnė nei nustatyta minimali ikiteisminio tyrimo trukmė nėra susijusi su ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmais (neveikimu), o sietina su paties ieškovo noru skųsti ikiteisminio tyrimo veiksmus bei sprendimus. Baudžiamasis procesas taip pat užsitęsė ir dėl ieškovo sirgimo proceso metu. Nėra teisinio pagrindo konstatuoti kokių nors neteisėtų pareigūnų veiksmų, antra, nekonstatavus neteisėtų veiksmų, nėra galimybių vertinti priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir jų sukeltų pasekmių. Tai, kad ieškovas nesutinka su prokuroro priimtu procesiniu sprendimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes, nesudaro pagrindo teigti, jog nurodytos teisės normos prieštarauja Chartijos bei Konvencijos nuostatoms.
5. Vilniaus apskrities VPK pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodyta, kad tai, kad veiksmas ar aktas yra ieškovui nepriimtinas, jo netenkina ar yra jam nepalankus, savaime nereiškia šio akto neteisėtumo. Ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas esant BPK numatytiems pagrindams, visi procesiniai veiksmai ieškovo atžvilgiu buvo atliekami laikantis teisės aktų numatytų procedūrų, ieškovas neįrodė ir prie ieškinio pridėtuose procesiniuose dokumentuose nėra konstatuotas pareigūnų veiksmų ieškovo atžvilgiu neteisėtumo faktas. Visi ieškovo argumentai šiuo aspektu yra grįsti prielaidomis ir ieškovo asmeninėmis interpretacijomis. Baudžiamojo persekiojimo trukmę taip pat lėmė ir paties ieškovo procesinių teisių platus realizavimas, nors dėl to jokių priekaištų ieškovui nėra ir būti negali, tačiau jo skundų nagrinėjimas taip pat neišvengiamai įtakojo proceso trukmę. Ieškovas jokiais įrodymais nepagrindė ir neturtinės žalos atsiradimo fakto bei jos dydžio. Neįrodžius neteisėtų veiksmų egzistavimo, nėra pagrindo valstybei atlyginti turtinę žalą, todėl ieškovo reikalavimas atlyginti jo nurodytą turtinę žalą atmestinas. Nesutiktina ir su ieškovo pateiktais skaičiavimais, kurie yra painūs, prieštaringi ir nelogiški. Ieškovo galimai patirti nuostoliai ir kitoks diskomfortas visų pirma sietini su paties ieškovo teisei priešingu elgesiu yra tokio elgesio tiesioginė pasekmė.
6. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas reikalauja atlyginti žalą dėl veiksmų, padarytų 2009-2014 metais, todėl šiems reikalavimams yra praleistas ieškinio senaties terminas. Civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo nėra iš naujo vertinami baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, nes tai reikštų tos pačios baudžiamosios bylos nagrinėjimą antrą kartą, tik jau civiliniame procese, todėl visi ieškovo teiginiai apie tariamai neteisingai įvertintus įrodymus yra nenagrinėtini. Ieškovas sąmoningai ignoruoja faktą, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne tik pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl net nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl grasinimo nužudyti, jis vis tiek turėjo būti vykdomas dėl D. D. nežymaus sveikatos sutrikdymo. Ieškovas kelis kartus neatvyko į paskirtus teismo posėdžius. Posėdžių, kurie buvo skiriami net kelis kartus per savaitę, gausa patvirtina, kad teismas siekė operatyviai ir išsamiai išnagrinėti bylą, tačiau dėl paties ieškovo ir kitų asmenų neatvykimo į posėdžius to negalėjo padaryti. Jokių objektyvių įrodymų, išskyrus subjektyvius paties ieškovo pasvarstymus, patvirtinančių, kad S. G. būtent dėl valstybės institucijų veiksmų patyrė ilgalaikes neigiamas pasekmes, nėra pateikta, todėl ir neturtinės žalos faktas nėra įrodytas. Valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos yra reglamentuotos ne ES teisės aktuose, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnyje, todėl ir ES teisės aiškinimo klausimai šioje byloje nėra sprendžiami.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Rezoliucinė dalis
Žemesnės instancijos teismas
7. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018-05-02 sprendimu nusprendė:
7.1. Atmesti ieškovo ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos per ilgu teisminiu procesu ir atsisakymu nustatyti sveikatos sutrikdymo kaltininkus priteisimo, dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus dalyje dėl ieškovo reikalavimo priteisti jam turtinę ir neturinę žalą bei reikalavimo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo.
7.2. Nutraukti civilinę bylą dalyje dėl ieškovo reikalavimo panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus aktus - 2016-05-09 atsakymu Nr. 2.S.-(208711)-21609 priimtą sprendimą atmesti jo 2016-03-13 pareiškimo prašymus dėl procesų priešikiteisminėse bylose Nr. 8-45/2009 ir Nr. 57-At-00203-15 atnaujinimo, 2016-05-09 atsakymu Nr. 2.S.-(208711)-21591 priimtą sprendimą atmesti jo 2016-03-13 pareiškimo prašymus pradėti ikiteisminius tyrimus dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir pasirengimo jį nužudyti, 2016-06-28 atsakymu Nr. 2.S.-(208711)-29951 ir 2016-07-18 atsakymu Nr. 2.S.-(208711)-32707 priimtus sprendimus 2016-05-09 atsakymus laikyti informaciniais pranešimais, 2016-07-28 atsakymu Nr. 2.S.-(208711)-34355 priimtus sprendimus ir įpareigoti Generalinę prokuratūrą vykdant BPK 2 str., 169 str., Generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 (nauja redakcija nuo 2014-07-02) patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jo registravimo tvarkos 55 p. normose nustatytas prokuratūros (prokuroro) funkcijas priimti procesinius sprendimus dėl 2016-03-13 ir 2016-07-05 skunduose keliamų klausimų, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.
8. Teismas nurodė, kad ieškovas laiko ikiteisminį tyrimą neteisėtu, nes jis pradėtas žinomos netiesos pagrindu, kad grasindamas S. G. skandino D. D. jo kieme esančiame baseine. Nesutiktina su tokia ieškovo pozicija, kadangi ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl to, kad jis grasino ją paskandinti, savo grasinimą išreiškęs žodžiu. Ieškovas taip pat mini, kad policijos pareigūnai pašalino iš bylos melagingo įskundimo nebūtu nusikaltimu įrodymus – policijoje telefono numeriu 112 gautų pranešimų įrašus, tyrėjos L. G. tarnybinį pranešimą ir patikrinimo metu sudarytą medžiagą, pirminį D. C. skundą ir kt. Ieškovo teiginiai apie byloje dingusius dokumentus yra grindžiami tik prielaidomis nepateikiant jokių objektyvių įrodymų. Nors nuo įtarimo S. G. pareiškimo iki kasacinio teismo nutarties priėmimo S. G. baudžiamasis persekiojimas truko 6 metus ir galėtų būti pripažįstamas nepateisinamai ilgu atsižvelgiant į tai, kad paprastai analogiškos bylos nėra sudėtingos, tačiau nagrinėjamu atveju tokios trukmės procesas nelaikytinas per ilgu, kadangi jis užsitęsė dėl paties ieškovo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu teiktų daugybės prašymų ir skundų. Skundų nagrinėjimas stabdė bylos eigą, kadangi byla turėjo būti siunčiama nagrinėti instancine tvarka. Didžioji dauguma S. G. skundų buvo atmesti. Be to, nagrinėti bylą greičiau trukdė ir ieškovo ligos, dėl kurių jis negalėdavo dalyvauti teismo posėdžiuose, kurie dėl šios priežasties buvo atidedami. Teisminis bylos nagrinėjimas vyko pakankamai intensyviai, iš pradžių posėdžius organizuojant ne rečiau kaip kartą per mėnesį, o po to kartą per savaitę ar net kelis kartus per savaitę. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu užtruko dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teismo kaltės.
9. Ieškovas teigė, kad jam paskirta kardomoji priemonė įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje buvo neproporcinga. Kardomoji priemonė įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje yra viena švelniausių kardomųjų priemonių. Kokias priemones taikyti įtariamajam kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia tyrimui vadovaujantis prokuroras. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nelaikytina, kad S. G. paskirta kardomoji priemonė įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje buvo per griežta. Jokių objektyvių duomenų, kad 2009-05-02/03 naktį ieškovas būtų patyręs galvos traumą nėra. Baudžiamoji byla, kurioje S. G. buvo kaltinamas dviejų nusikalstamų veikų padarymu yra išnagrinėta. Galutinį sprendimą šioje byloje priėmė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tačiau nė vienos instancijos teisme nebuvo nustatyta, kad prieš S. G. būtų atlikti kokie nors neteisėti veiksmai. Ieškovas su patirta galvos trauma sieja psichiatrijos ekspertizės akte jam diagnozuotą organinį asmenybės sutrikimą. Tačiau tai nėra tarpusavyje susiję. Kiti ieškovo nurodomi sveikatos sutrikimai kaip klausos nervo pažeidimas, hipertoninė liga taip pat neturi priežastinio ryšio su pareigūnų veiksmais nagrinėjant bylą, kadangi jų sąsaja nėra įrodyta. Tai, kad susirgimai atsirado bylos eigoje savaime neįrodo, kad baudžiamasis procesas ir jo metu atlikti veiksmai paskatino ieškovo ligų atsiradimą.
10. Ieškovo reikalavimai panaikinti ieškinyje nurodytus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus aktus kyla iš baudžiamosios teisės reguliuojamų teisinių santykių, tad nėra nagrinėtini civilinio proceso tvarka, todėl yra pagrindas nutraukti civilinę bylą dalyje dėl ieškovo reikalavimo panaikinti nurodytus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus aktus kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. BPK 168 straipsnio 4 dalyje (šiuo metu galiojančioje BPK redakcijoje 168 straipsnio 5 dalyje) numatyta instancinė nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumo patikrinimo tvarka. Taigi ieškovas savo teise nesutikti su jo skundų ištyrimo išvadomis pasinaudojo skųsdamas nutarimus instancine tvarka. Nesutiktina, kad tokia apskundimo tvarka neatitinka Chartijos 47 straipsnio reikalavimų. Aptariama nutarimų atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tvarka užtikrina tiek Chartijoje, tiek Konvencijoje numatytas teises, todėl pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Ieškovas S. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo:
11.1. panaikinti Vilniaus regiono teismo Šalčininkų teismo rūmų 2018-05-02 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-l 10-419/2018;
11.2. išreikalauti iš atsakovų Generalinės prokuratūros ir Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato rašytinius įrodymus, nurodytus apeliacinio skundo 31 paragrafo pastraipose (a), (b) ir (c);
11.3. kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo dėl išaiškinimo Chartijos 47 str. nuostatų santykyje su BPK 168 str. 4 d. numatytos specialios atsisakymų pradėti ikiteisminį tyrimą apskundimo bei skundų nagrinėjimo tvarkos ir Generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. 1-110 (2016-07-08 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos nuostatomis ta apimtimi, kuri nurodyta šio apeliacinio skundo 29 paragrafe;
11.4. pranešti Generaliniam prokurorui apie BK 235 str. 1 d. numatyto nusikaltimo (liudytojo melagingų parodymų davimas teisme) požymių išaiškėjimą Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės I. D. 2018 m. kovo 1 d. veiksmuose Vilniaus regiono teismo Šalčininkų teismo rūmuose apklausiant ją kaip liudytoją civilinėje byloje Nr. e2-l 10-419/2018.
Žemesnės instancijos teismas
12. Nurodė, kad teismas pripažino egzistuojant aplinkybes keliančias pagrįstas abejones dėl nešališkumo, tačiau nenusišalino, todėl buvo pažeistos apelianto teisės į nešališką teismą ir bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Teismas neatliko visapusiško ir objektyvaus aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimo vadovaujantis įstatymais, neatskleidė ginčo esmės. Teismas nepagrįstai darė išvadą, kad antras ieškinio reikalavimas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Teismas skundžiamo sprendimo dalyje dėl aktų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus nepagrįstai rėmėsi CPK 22 straipsnio 1 dalimi ir pažeidė bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos teisme taisykles. Teismas nepagrįstai sprendė, kad antrojo ieškinio reikalavimo esmė yra reikalavimas panaikinti skundžiamus prokuratūros aktus ir neišsprendė reikalavimo įpareigoti prokuratūrą atlikti pagal įstatymą privalomus veiksmus. Teismas neįvertino fakto, kad antras ieškinio reikalavimas neatsiejamai susijęs su pirmu ieškinio reikalavimu. Teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktus, kas yra absoliutus skundžiamo sprendimo dalies dėl antrojo reikalavimo negaliojimo pagrindas.
13. Skundžiamo sprendimo dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, neatskleidė bylos esmės, nepagrįstai susiaurino įrodinėjimo dalyką, nepateikė motyvų dėl esminių ieškinio argumentų, nukrypo nuo teismų praktikos, netinkamai taikė materialines ES teisės normas, buvo šališkas ir rėmėsi nepatikrinto patikimumo (suklastotais) įrodymais. Teismas darė byloje surinktiems įrodymams, teisei ir logikai prieštaraujančią išvadą, kad ilgalaikiai apelianto sveikatos sutrikimai dėl 2009-05-02/03 naktį patirtos galvos traumos ir kitų ieškinyje nurodytų psichinių bei fizinių poveikių nėra įrodyti. Teismas neįvertino ieškinyje nurodytus faktus apie 2009-05-02/03 nakties įvykiuose apelianto patirtą galvos traumą ir ją patvirtinusias, ieškinio prieduose pateiktas medikų diagnozes ir ekspertų išvadas. Skundžiamame sprendime teismas neįvertino fakto, kad atsakovai pripažino 2009-05- 02/03 apelianto patirtą galvos traumą ir jos pagrindu diagnozuotus sveikatos sutrikimus. Teismas darė nepagrįstas, šališkas, protingumui, teismo medicinos ekspertų išvadoms ir kitiems įrodymams prieštaraujančias išvadas ir prielaidas, kad tariamai teisėsaugos ir teismų pareigūnai tinkamai ištyrė apelianto sužalojimų kilmės nuo S. D. ir R. D. smūgių 2009-05-02/03 naktį versiją. Teismas nevertino ieškinyje ir jo prieduose pateiktų įrodymų, patvirtinančių ieškinio reikalavimus atkurti teisingumą atlyginant žalą dėl atsisakymo ir vengimo nustatyti apelianto ilgalaikių sveikatos sutrikdymų kaltininkus. Teismas nevertino ir visai nepasisakė dėl ieškinio argumentų, kad 2009-06-02 nutarimas buvo priimtas neapklausus visų apelianto ir artimųjų 2009-05-05 skunde nurodytų liudytojų.
14. Teismas nenagrinėjo ir nepateikė motyvų dėl esminių ieškinio argumentų apie neteisėtai iš baudžiamosios bylos pašalintus/sunaikintus apeliantą teisinančius, neteisėtą ikiteisminio tyrimo pradėjimą bei vykdymą ir nusikaltimus prieš apeliantą patvirtinančius dokumentus atmetimo priežasčių. Teismas visai nenagrinėjo ieškinio argumentų, išplėtotų 2017-07-31 paaiškinimuose apie ieškinio juridinį pagrindą, kad vengimas nustatyti tiek galvos traumos, tiek pasirengimo nužudyti kaltininkus bei atkurti teisingumą pažeidė tiesioginio taikymo ES teisės normas. Teismas nevertino ieškinyje ir jo prieduose pateiktų įrodymų, kad apklausiama baudžiamosios bylos teisiamajame 2013-07-22 posėdyje G. patvirtino tikrai rašiusi tarnybinį pranešimą apie 2009-05-03 atlikto įvykių pirminio patikrinimo vietoje rezultatus. 2018-03-01 posėdyje vykdant liudytojų apklausą teisėjas elgesiu demonstravo šališkumą - menamais klausimais, pertraukinėjimu ir kitaip trukdė apeliantui pateikti klausimus apie G. tarnybinio pranešimo turinį ir jo išėmimo iš baudžiamosios bylos aplinkybes. Teismas neatskleidė bylos esmės ir nepasisakė dėl argumentų, išdėstytų ieškinio dalyje dėl reikalavimo atlyginti dėl apelianto sveikatos sutrikdymų kaltininkų nenustatymo susidariusią žalą, kuri kyla iš teisėsaugos ir teismų pareigūnų veiksmų nuo 2008 m. pavasario iki 2014-11-11 netinkamai nagrinėjant apelianto ir apelianto artimųjų pranešimus apie sistemingai tuo pačiu pagrindu vykdomus nusikaltimus.
Žemesnės instancijos teismas
15. Didžioji dauguma teismo nurodytų skundų ir prašymų buvo teikti ne dėl ikiteisminio tyrimo procesinių klausimų, bet dėl pagrindų sprendime ir Direktyvoje įtvirtintų nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų teisių gynimo klausimų, jų nagrinėjimas vyko už baudžiamosios bylos ribų, tuo pačiu vykstant tyrimo veiksmams ir proceso trukmei jokios įtakos negalėjo turėti. Absoliuti dauguma minėta 2012-02-10 nutartimi perduotų nagrinėti teisiamajame posėdyje prašymų taip ir liko neišnagrinėti. Teismas proceso trukmę skaičiuoja nuo įtarimo apeliantui pareiškimo, tačiau nepateikė jokių motyvų, kodėl atmetami ieškinio argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai bei ES teisės ir tarptautinės teisės normos, EŽTT praktika, pagal kuriuos valstybės deliktinė atsakomybė už neteisėtą ir nekaltumo prezumpciją pažeidžiantį baudžiamąjį persekiojimą kyla nuo faktinio kaltinimo pareiškimo tiek procesiniuose dokumentuose, tiek kitomis paviešinimo priemonėmis. Teismas ir atsakovai pripažino, kad byla buvo nesudėtinga, tačiau teismas nevykdė pareigos nustatyti, ar valstybės institucijų veikimas nebuvo inertiškas. Teismas pripažinęs, kad procesas buvo itin ilgas, turėjo pareigą nustatyti, kokia apimtimi apeliantas prisidėjo prie proceso pailginimo. Teismas nepasisakė dėl ieškinio argumentų, kad nebuvo būtinumo taikyti dvi tuos pačius tikslus užtikrinančias kardomąsias priemones, juo labiau taikyti neproporcingai griežtą kardomąją priemonę ilgą laiką, nevertino tai pagrindžiančių įrodymų. Skundžiamo sprendimo dalyje dėl procesinio prašymo kreiptis prejudicinio sprendimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, neatskleidė keliamo procesinio klausimo esmės ir nepašalino kolizijos tarp ES teisės ir nacionalinės teisės taikymo, reikšmingos teisingam bylos išnagrinėjimui. Išlieka būtinumas patikrinti liudytojos D. parodymų 2018-03- 01 teismo posėdyje patikimumą įstatymo numatytomis priemonėmis.
16. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad atsakovo atstovas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, kad nebuvo nustatyta nepagrįsto delsimo jį atliekant, taip pat ir tai, kad kardomosios priemonės buvo pritaikytos atsižvelgiant į proporcingumo reikalavimus, taip pat kad nepagrįstos S. G. nurodomos faktinės aplinkybės, jog nebuvo atliekamas tyrimas dėl jo sužalojimo 2009-05-02 - 2009-05-03 nakties įvykių metu, todėl konstatuota, jog buvo vertinama ir priimtas sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą S. D. ir R. D. atžvilgiu. Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog neteisėtų pareigūnų veiksmų dėl kurių ieškovas patyrė sveikatos sužalojimus nebuvo, o diagnozuotas psichikos sutrikimas, kuris buvo nustatytas nagrinėjant bylą teisme, nereiškia, kad jis yra 2009-05-02/03 patirtų sužalojimų ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro neveikimo pasekmė. Teismas parengiamojo posėdžio metu nurodė aplinkybę, jog jis pažįsta vieną iš teisėjų V. V., kuris dalyvavo nagrinėjant S. G. skundus ir juos atmetė bei nagrinėjo baudžiamąją bylą. Jokių artimų, nuolatinių ir nepertraukiamų ryšių su šiuo teisėju bylą nagrinėjantis teisėjas nenurodė, todėl teismui atskleidus šias aplinkybes, šalys turėjo visišką galimybę įvertinti tai ir reikšti nušalinimą. Šia teise apeliantas pirmosios instancijos teisme nepasinaudojo. Priešingai, S. G. nurodė, jog visiškai pasitiki teismu. Įrodymų, kurie patvirtintų artimesnio laipsnio teisėjo ir kitų asmenų, kurių veiksmai buvo svarstomi civilinėje byloje ryšį, S. G. nepateikė. Apeliantas piktnaudžiauja jam suteiktomis procesinėmis teisėmis.
17. Teismas išsamiai pagrindė bylos dalies dėl reikalavimų, kurie neteismingi civilines bylas nagrinėjančiam teismui, aplinkybes. Prokuroro sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo patikrintas instancine tvarka. Teismas skundžiamame sprendime išsamiai ištyrė bei įvertino tiek rašytinę bylos medžiagą, tiek ir ieškovo prašymu apklaustų liudytojų parodymus bei padarė argumentuotas išvadas dėl ieškinio reikalavimų, susijusių su žalos atlyginimu. Teigdamas, kad teismas nevertino ar netinkamai vertino bylos įrodymus, ieškovas nepateikė jokių konkrečių duomenų, kurie bylos įrodymai prieštarauja vieni kitiems, ir dėl kurių konkrečių įrodymų yra priimtos nepagrįstos teismo išvados. Ieškovo samprotavimai apie tai, kad skundžiamas sprendimas neva paremtas suklastotais įrodymais, neatitinka tikrovės. Jokių objektyvių duomenų šiam teiginiui pagrįsti, išskyrus subjektyvias apelianto abejones, skunde nėra pateikiama. Vertinant tai, kiek skundų ikiteisminio tyrimo metu bei kiek procesinio pobūdžio prašymų baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo pateikta bylą nagrinėjusiam teismui, leidžia tvirtinti, jog būtent šių nepagrįstų skundų nagrinėjimas labiausiai darė įtaką proceso terminui. Į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą kreipiamasi tik tais atvejais, kai būtina aiškinti sutartis ar ES teisės aktus. Šiuo atveju, ieškovas nepagrindė būtinybės išaiškinti Europos Chartijos nuostatų, nenurodė, kuo jos nėra aiškios ar kuo gali būti neaiškios teisės aktus taikančiam teismui, todėl teismas pagrįstai atmetė šį ieškovo prašymą.
18. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad ieškovo reikalavimas dėl tariamo valstybės institucijų neveikimo netiriant S. G. padaryto sveikatos sutrikdymo turėjo būti atmestas ne tik aukščiau nurodytu pagrindu, bet ir dėl to, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas. Skundžiamame teismo sprendime yra išsamiai išanalizuotos visos proceso trukmę lėmusios priežastys ir padaryta teisinga išvada, kad baudžiamasis procesas nelaikytinas per ilgu, nes jis užsitęsė dėl paties ieškovo daugybės prašymų ir skundų, jo ligos bei nuolatos ginčijamų procesinių veiksmų ir sprendimų, kas lėmė, jog byla buvo nuolatos persiunčiama nagrinėti instancine tvarka. Ieškovo apeliacinis skundas susideda iš smulkių ir absoliučiai nereikšmingų detalių analizės, kuri grindžiama ieškovo asmenine nuomone, paremta subjektyviu ir deklaratyviu baudžiamosios bylos aplinkybių vertinimu. Tokie abstraktūs pasvarstymai apie baudžiamojo proceso eigą, retorinio pobūdžio klausimai apie nereikalingus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir kt. nėra laikytini pakankamu pagrindu konstatuoti valstybės institucijų veiksmų neteisėtumą.
19. Atsakovas Vilniaus apskrities VPK pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad skirtingai nei nurodo apeliantas, pareiškimas-protokolas yra pasirašytas jį surašiusio asmens, o, kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, ikiteisminio tyrimo pradėjimo dienos taisymas neįrodo, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai. Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas pagal D. D. pareiškimą kaltinant S. G. smūgių D. D. sudavimu bei grasinimu ją nužudyti pradėtas 2009-05-04. Nuo įtarimo S. G. pareiškimo iki kasacinio teismo nutarties priėmimo S. G. baudžiamasis persekiojimas truko 6 metus. Tokios trukmės procesas nelaikytinas per ilgu, kadangi užsitęsė dėl paties ieškovo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu teiktų daugybės prašymų ir skundų. Apeliantas su patirta galvos trauma sieja psichiatrijos ekspertizės akte jam diagnozuotą organinį asmenybės sutrikimą. Byloje nenustatyta, kad ikiteisminio tyrimo, prokuratūros ar teismo pareigūnai būtų atlikę neteisėtus veiksmus.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
20. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
21. Apeliantas pateikė naujus įrodymus – 2018-03-01 teismo posėdyje pateiktų dokumentų – pasiūlymų dėl liudytojos M. apklausos turinio kopiją ir pasiūlymų dėl liudytojos K. apklausos turinio kopiją. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Įvertinusi naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui priežastis bei susipažinusi su naujais įrodymais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas jų neprijungė prie bylos, todėl šiuos įrodymus priima.
22. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, o tai sudaro absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Teisėjų kolegija išanalizavusi bylos medžiagą, nenustatė aplinkybių, kurios leistų abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu (CPK 6, 65, 66 straipsniai). Vien apelianto nurodoma aplinkybė, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas nurodė, jog pažįsta teisėją, kuris nagrinėjo ieškovo bylą, nesudaro pagrindo konstatuoti teisėjo šališkumo. Ieškovas, manydamas, jog teisėjas nėra nešališkas turėjo teisę įstatymų nustatyta tvarka reikšti teisėjui nušalinimą, tačiau šia savo teise nesinaudojo. Taip pat nesutiktina su apelianto argumentu, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, kadangi bylos teismingumo klausimas buvo išspręstas 2017-05-10 ir 2017-10-05 Vilniaus apygardos teismo nutartimis.
24. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai. Kasacinio teismo praktika, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir nuosekli. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-02 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).
25. Viena iš būtinų sąlygų taikyti valstybei civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį yra neteisėti teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmai (ar neveikimas). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, šių veiksmų teisėtumą teismas turi įvertinti kiekvienu atveju individualias bylos aplinkybes kompleksiškai vertindamas pagal aktualius baudžiamuosius (ar administracinių teisės pažeidimų) ir civilinės teisės įstatymus (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-18 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015).
26. Apeliantas ieškinyje nurodo, jog jis patyrė 16 510,04 Eur turtinę žalą ir 7 000 Eur neturtinę žalą dėl per ilgo baudžiamojo proceso. Yra nustatyti tokie kriterijai, kuriais remiantis vertinamas baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumas: bylos sudėtingumas (faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis, padarytų nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius, įrodymų kiekis ir jų rinkimo sudėtingumas, teisiniai bylos aspektai ir kt.); baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys; institucijų veiksmai organizuojant procesą; proceso reikšmė pareiškėjui (taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir taikymo laikas, kt.) (EŽTT 2011-01-18 spendimas byloje Kravtas prieš Lietuvą, Nr 12717/06, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K- 7/2010, 2K-503/2010). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas pagal D. D. pareiškimą kaltinant S. G. smūgių D. D. sudavimu bei grasinimu ją nužudyti pradėtas 2009-05-04. 2010-02-12 S. G. pareikštas įtarimas. Pirmos instancijos teismo nuosprendis priimtas 2014-04-30, apeliacine tvarka byla išnagrinėta 2015-05-11, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinę nutartį priėmė 2016-02-09. Nuo įtarimo pareiškimo iki kasacinio teismo nutarties priėmimo S. G. baudžiamasis persekiojimas truko 6 metus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos sprendime padaryta išvada, jog toks laiko tarpas galėtų būti pripažintas ilgu, tačiau šioje byloje procesas užsitęsė dėl paties ieškovo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu teiktų daugybės prašymų ir skundų bei ligos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad teisminis bylos nagrinėjimas vyko intensyviai, teismo posėdžiai buvo organizuojami ne rečiau kaip kartą per mėnesį, o vėliau kartą ar net kelis kartus per savaitę, kas rodo teismo siekį bylą išnagrinėti kuo operatyviau. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog baudžiamasis procesas prieš ieškovą užtruko ne dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teismo kaltės, o dėl paties ieškovo veiksmų.
27. Apeliantas nurodo, jog jis patyrė 1 949,57 Eur turtinę ir 40 000 Eur neturtinę žalą dėl patirtų sveikatos sutrikimų gydymo ir atsisakymo nustatyti jo sveikatos sužalojimų kaltininkus ir jų dangstymo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytai išvadai, jog tai, kad ieškovas patyrė galvos traumą 2009-05-02/03 nakties įvykių metu nėra pagrįsta byloje esančiais įrodymais ir tai nėra susiję su psichiatrijos ekspertizės metu jam diagnozuotu organiniu asmenybės sutrikimu. Byloje galioja rungtyniškumo ir dispozityvumo principai, todėl įrodinėjimo našta skirstytina pagal bendrąją taisyklę, teigiančią, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Tai reiškia, jog ieškovas, prašydamas jam priteisti žalą, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo ieškinio reikalavimus, ko šiuo atveju jis nepadarė.
28. Apeliantas apeliaciniu skundu įrodinėja, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė rūšinio teisingumo taisykles, kadangi teismas dalyje nutraukė bylą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog reikalavimas panaikinti ieškovo nurodomus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros aktus yra nenagrinėtas civilinio proceso tvarka, o dėl šių aktų panaikinimo ieškovas turi teisę teikti skundus BPK 62-65 straipsniuose numatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia teismo pozicija, kadangi šie ieškovo reikalavimai kyla iš baudžiamosios, o ne iš civilinės teisės, todėl civilinio proceso tvarka yra nenagrinėtini. Taip pat apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris yra be motyvų (sutrumpintų motyvų) ir išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, kas sudaro absoliutų sprendimo dalies negaliojimo pagrindą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apelianto pozicija, kadangi byloje esanti medžiaga įrodo, jog visi ieškovo ieškinyje kelti reikalavimai yra išspręsti skundžiamame sprendime, taip pat priimtus sprendimus teismas motyvavo.
29. Apeliantas apeliaciniame skunde įvardija daugybę aplinkybių, kurių, jo teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino arba vertino netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ir susijusiais ieškovo argumentais nesutinka. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinį, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovo patirtą žalą, teismo nebuvo įvertinti. Atmetami apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino konkrečių, apelianto apeliaciniame skunde nurodomų, aplinkybių, kadangi teismas, vertindamas įrodymų visetą, nebūtinai turi pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo atskirai. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi byloje surinktus rašytinius įrodymus, pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustų asmenų paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl ieškovo reikalavimų ir nurodomų aplinkybių.
30. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto prašymu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Teismas pažymi, jog šį klausimą, kurį apeliantas pakartotinai reiškia apeliaciniame skunde, jau išsprendė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, jog esama nutarimų atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą apskundimo tvarka užtikrina pareiškėjų teises į teisminę gynybą, nepriklausomą ir nešališką teismą, kaip tai yra įtvirtinta Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, todėl pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra. Netenkinus pagrindinių apeliacinio skundo reikalavimų, netenkinami ir išvestiniai reikalavimai dėl pranešimo Generaliniam prokurorui apie neva melagingų parodymų davimą ir dėl įrodymų išreikalavimo.
31. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino ir ištyrė į bylą pateiktus įrodymus tinkamai, visapusiškai ir išsamiai, nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, todėl tenkinti apelianto apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovo S. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.