Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-318-450/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-05-19
Bylos Nr.: e2A-318-450/2021
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Asta Radzevičienė, Antanas Rudzinskas
Ieškovas: J. T.
Atsakovas: viešajai įstaigai Vilniaus universiteto ligoninei Santaros

Kategorijos

2.6.10.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.10.5.2.15pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-318-450/2021Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02552-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2; 2.6.10.5.2.15 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. T. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus universiteto ligoninei Santaros klinikoms, trečiasis asmuo, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, If P&C Insurance AS filialas dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2017 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. 56-92 panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė J. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos (toliau ir – Komisija) 2017 m. spalio 3 d. sprendimą (toliau ir – Sprendimas) ir priteisti iš atsakovės 55 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Šalies argumentai

2. Nurodė, kad 2017 m. gegužės 16 d. V. T. (ieškovės tėvas) buvo hospitalizuotas planine tvarka atsakovės Pilvo chirurgijos skyriuje. 2017 m. gegužės 17 d. pacientui atlikta operacija; 18 d. ir 19 d. pacientas apžiūrėtas; 20 d. jam ištrauktas antras drenas, lėmęs prasidėjusį kraujavimą, tačiau medicininiuose dokumentuose nėra jokių įrašų apie paciento apžiūrą, t. y. arba jis nebuvo apžiūrėtas, arba buvo apžiūrėtas, tačiau nebuvo tinkamai užpildyti medicininiai dokumentai, tai lėmė itin didelį paciento būklės pablogėjimą ir mirtį. 2017 m. gegužės 21 d. 13.34 val., o ne 16 val., kaip teigia atsakovė, gydytojams jau buvo žinomi paciento kraujo tyrimai, kuriuose leukocitų buvo (duomenys neskelbtini), pacientui buvo 2 iš 3 sepsiui būdingų požymių, todėl jis 13.34 val. turėjo būti arba pervežtas į reanimacijos skyrių, arba griežtai stebimas gydytojų, tačiau nuo 13 val. iki 16 val. ieškovės tėvas nebuvo apžiūrėtas medikų. Pacientui nebuvo suteikta profesionali medikų pagalba per 1 valandą nuo blogų kraujo tyrimų paaiškėjimo, tai lėmė jo mirtį. Pacientą operavęs gydytojas ir pooperacinę priežiūrą atlikę gydytojai nebuvo tinkamos kvalifikacijos. Ieškovės tėvą 21 d. 13 val. apžiūrėjo tik gydytojas rezidentas, kuris paskyrė vaistus, skatinančius vidinį kraujavimą ir iš esmės netinkančius senyvo amžiaus žmogui. Nors 21 d. paciento stoma funkcionavo, tačiau tuštinimasis tą dieną buvo prasidėjęs kas 1 valandą, kai normaliai stoma prisipildo kur kas lėčiau, tai reiškė, kad paciento organizmas jau viską atmeta ir yra akivaizdus sparčiai blogėjančios būklės, tačiau į šiuos požymius nebuvo atsižvelgta. Pacientą pervežus į reanimaciją, jam operacija negalėjo būti rekomenduojama, nes sveikatos būklė buvo tinkamai neįvertinta, dėl to buvo pažeistos paciento teisės gauti tinkamą profesionalų gydymą.

3. Gydytojai, ieškovei lankant tėvą, visą laiką ramino ir tvirtino, kad tėvo tyrimai yra geri; vėžio kraujo tyrimas nerodė, todėl ieškovė patyrė didžiulį nustebimą, staiga ir neprognozuotai netekus tėvo. Ieškovei tėvas buvo itin artimas ir brangus žmogus, juos siejo stiprus ryšys. Šis neprognozuotos, staigios ir nesuprantamos netekties jausmas lydi iki šiol, sukeldamas stiprius emocinius išgyvenimus, todėl patirtą neturtinę žalą ieškovė vertina 55 000 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau ir – Tarnyba) 2018 m. vasario 20 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimo T3-356/2017 ataskaitoje (toliau ir – Ataskaita) padarė išvadą, jog pacientui 2017 m. gegužės 16 d. – 2017 m. gegužės 22 d. viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų. Tarnybos direktoriaus 2018 m. vasario 21 d. įsakymu nustatyta, kad pacientui 2017 m. gegužės 16 d. – 2017 m. gegužės 22 d. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Tarnybos direktoriaus 2018 m. vasario 21 d. įsakymo panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2366-473/2018 dalyje dėl reikalavimo panaikinti Tarnybos Ataskaitą bylą nutraukė, o kitą skundo dalį atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-596-1062/2020 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Komisija Sprendimu nusprendė, kad žala sveikatai, teikiant skundžiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientui VšĮ Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose, nebuvo padaryta ir pareiškėjos prašymo dėl žalos atlyginimo netenkino.

6. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 30 d. nutartimi byloje paskirta deontologinė ekspertizė. Ekspertizę atlikę gydytojai specialistai padarė išvadą, jog Santaros klinikose pacientui medicinos paslaugos buvo suteiktos tinkamai. Nors ieškovė prašė nesivadovauti ekspertizės išvada, nes joje neatsakyta į kai kuriuos klausimus, ekspertizės aktas yra neišsamus, nedetalus, nėra dokumentų analizės, tačiau teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, sudarančių pagrindą vertinti ekspertizės išvadas neteisingomis, neišsamiomis, prieštaringomis ar nepagrįstomis. Teismas pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog ekspertai negalėjo atsakyti į kai kuriuos klausimus, bei nurodė, kad klausimas apie galimybę išvengti mirties nėra medicininis klausimas ir į teismo medicinos ekspertizės kompetenciją nepatenka, nėra pagrindas nesivadovauti tikėtinomis ekspertų išvadomis paremtomis specialiomis žiniomis, kartu vertinant jas kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Ekspertizės akte pateiktos išvados neprieštarauja byloje esančių įrodymų visumai, nes iš esmės tokias pačias išvadas padarė Komisija ir Tarnyba. Atliktos ekspertizės išvadas teismo posėdyje patvirtino ir ekspertizę atlikę ekspertai S. M., D. T. ir T. L.. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė, nors ir prašė nesivadovauti atliktos ekspertizės išvada, tačiau kitos, papildomos ar pakartotinės ekspertizės skirti neprašė.

7. Teismas ieškovės teiginius, kad atsakovė netinkamai atliko pareigas, nes galimai atsakovės reanimacijos skyrius, nesant kraujo krešėjimo, negalėjo atlikti pacientui operacijos, atmetė ir pažymėjo, jog pacientui atlikta operacija nebuvo planuota iš anksto, ji atlikta skubos tvarka, nes paciento būklė buvo įvertinta kaip labai sunki, pastebėtas vidinis kraujavimas, todėl skubos tvarka jis buvo nuvežtas į operacinę relaparotomijai, kraujavimo sustabdymui. Teismas ieškovės teiginius, kad pacientą operavęs gydytojas ir jo pooperacinę priežiūrą atlikę gydytojai nebuvo tinkamos kvalifikacijos, laikė deklaratyviais, ieškovė neįrodinėjo jokių konkrečių aplinkybių, patvirtinančių, jog gydytojai būtų neturėję tinkamos kvalifikacijos. Nors ieškovė teigė, kad 2017 m. gegužės 21 d. dažnas stomos prisipildymas rodė, jog tėvo organizmas viską atmeta, tai yra akivaizdus sparčiai blogėjančios būklės požymis, kuris lėmė paciento mirtį, tačiau, pasak teismo, byloje nėra pateikta įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad stoma būtų funkcionavusi netinkamai, jog jos prisipildymas būtų neįprastas.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog pacientui vidinis kraujavimas prasidėjo dreno išėmimo vietoje. Priešingai, teismas nustatė, kad pacientui prasidėjo difuzinis kraujavimas iš promontorium ir pararektalinio tarpo bei kai kur matėsi aktyvus kraujavimas iš smulkių 1 mm kraujagyslių. Teismo posėdžio metu liudijęs gyd. E. P. nurodė, jog ištraukiant dreną pažeisti organizmo neįmanoma, poveikis žmogaus organizmui ištraukus dreną būna teigiamas. Atliktoje ekspertizėje nurodyta, kad ištraukus dreną rekomenduotinas tolesnis paciento stebėjimas, o šiuo atveju pacientas buvo stebimas toliau.

9. Teismas pažymėjo, kad byloje atliktoje ekspertizėje yra padaryta išvada, jog gydytojas rezidentas pacientui skyrė tinkamus vaistus. Taip pat ekspertizės akte nustatyta, kad vidinis kraujavimas galėjo būti susijęs su buvusios operacijos apimtimi. Objektyvių duomenų, jog pacientui būtų prasidėjęs vidinis kraujavimas nuo paskirtų vaistų Diclofenaci 75 mb, byloje nėra. Byloje atliktoje ekspertizėje padaryta išvada, kad Santaros klinikose pacientui medicinos paslaugos buvo suteiktos tinkamai, o jo mirties priežastis buvo liga.

10. Teismas, atmesdamas ieškovės teiginius dėl medicininių dokumentų tinkamo nepildymo, paciento nepriežiūros, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-596-1062/2020 konstatuotomis aplinkybėmis, kaip prejudicinėmis: pareiškėja nepateikė objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą manyti (kiek tai priskirta administracinio teismo kompetencijai), kad 2017 m. gegužės 21 d. laikotarpiu nuo 13 val. iki 16 val. sveikatos priežiūros paslaugos V. T. buvo teikiamos netinkamai, inter alia (be kita ko, įskaitant), jog laboratorinių tyrimų rezultatai 13 val. 30 min. rodė sepsio pradžią, į kurį, pasak pareiškėjos, nebuvo laiku sureaguota; vienos dienos įrašo trūkumas ligos istorijoje savaime nereiškia, kad tuo ligonio sveikatai sukeliamos neigiamos pasekmės, ypač atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja neteigia, kad ligonio būklė 2017 m. gegužės 20 d. buvo pakitusi; atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra duomenų, kad ligonio būklė būtų buvusi nestabili 2017 m. gegužės 20 d., o ši diena buvo šeštadienis, t. y. ne darbo diena, laikytina, jog įrašas gydymo stacionare ligos istorijoje šią dieną nebuvo būtinas.

11. Teismas pažymėjo, kad faktas, jog pacientui gydymo paslaugos buvo suteiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų yra nustatytas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2366-473/2018 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-596-1062/2020), todėl pakartotinai šių ieškovės argumentų nenagrinėjo.

12. Teismo vertinimu, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad atsakovės gydytojai medicinos paslaugas suteikė tinkamai ir paciento mirties priežastis yra liga, o ne atsakovės gydytojų veiksmai.

13. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos, teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, kaip jai pasireiškė įvardijami stiprūs emociniai išgyvenimai, didžiulis šokas, nepridėjo tai patvirtinančių įrodymų. Abstraktūs teiginiai apie patirtus nepatogumus, jų nekonkretizavus ir neįrodžius, pasak teismo, nesudaro pagrindo konstatuoti neturtinę žalą.

14. Dėl ieškinio senaties teismas nustatė, kad Komisijos Sprendimas priimtas 2017 m. spalio 3 d., ieškovė dalyvavo Komisijos 2017 m. spalio 3 d. posėdyje, todėl jai apie sprendimą buvo žinoma nuo sprendimo priėmimo dienos – 2017 m. spalio 3 d. Ieškovė, nesutikdama su Sprendimu turėjo teisę kreiptis į teismą iki 2017 m. lapkričio 2 d., tačiau ieškinį pareiškė 2017 m. gruodžio 5 d., t. y. daugiau kaip mėnesį praleidusi ieškinio senaties terminą, tai, teismo vertinimu, sudaro atskirą pagrindą atmesti ieškinį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Apeliaciniame skunde ieškovė J. T. prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Teismas sprendime neteisingai konstatavo faktines aplinkybes dėl antrojo dreno ištraukimo laiko, kraujo spaudimo matavimo fakto 21 d., paciento sąmoningumo po antrosios operacijos; neišsamiai pacitavo Patologinės anatomijos autopsijos tyrimo Nr. 17A-36 duomenis, t. y. nekonstatavo tyrime nurodytų komplikacijų.

15.2. Teismas nepagrįstai rėmėsi ekspertizės aktu, nes ekspertų pateikiamos išvados yra neišsamios (neatsakyta į kai kuriuos klausimus, nenurodyta kokių duomenų trūksta atsakyti į užduotus klausimus), nepagrįstos, nemotyvuotos, neetiškos, ekspertai nebuvo išsamiai susipažinę su pateiktais dokumentais, akte nenurodė metodų, tyrimų ir pan., taip pažeidė Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo (toliau – TEĮ) 12, 13, 24 straipsnio 4 ir 6 dalis.

15.3. Konstatavus, kad ekspertizės aktas yra neišsamus ar prieštaringas, teismas turėjo teisę ir pareigą inicijuoti papildomos ekspertizės paskyrimą, tačiau tokio klausimo nesvarstė ir ieškovei atlikti pakartotinę ekspertizę nesiūlė.

15.4. Pacientui nebuvo suteikta profesionali medikų pagalba per 1 valandą nuo blogų kraujo tyrimų paaiškėjimo, tai tiesiogiai ir vienareikšmiškai lėmė jo mirtį.

15.5. Gydytojo E. P. parodymai, kad ištraukiant dreną pažeisti organizmo neįmanoma, poveikis žmogaus organizmui ištraukus dreną būna teigiamas, vertintini kritiškai, kaip gynybinė pozicija. Būtent dreno išėmimas pacientui galėjo sukelti vidinį kraujavimą, nes 2017 m. gegužės 21 d. 17.50 val. apžiūros prieš anesteziją protokole nurodyta, kad aktyvus arterinis kraujavimas iš dešinės pilvo sienos (galimai buvusio dreno vietos); jog vidinis kraujavimas galėjo būti iš dreno vietos patvirtino ir byloje apklaustas ekspertizės aktą pasirašęs specialistas. Be to, antras drenas iš paciento ištrauktas ne darbo dieną, jo ištraukimas nefiksuotas.

15.6. Nei teismas, nei ekspertai nepaneigė, kad vidinis kraujavimas galėjo prasidėti nuo paskirtų vaistų, kaip nurodoma vaisto informaciniame lapelyje. Pagal byloje esančius dokumentus pacientui vidinis kraujavimas prasidėjo staiga ir, tikėtina, po vaisto vartojimo. Ieškovė reiškė prašymą išreikalauti vaistų specialisto išvadą, tačiau teismas prašymą atmetė, tai patvirtina teismo šališkumą ir bylos aplinkybių neištyrimą.

15.7. Teismas nepagrįstai, kaip prejudicinę galią turinčiais, vadovavosi administracinių teismų procesiniais sprendimais, nes nurodytose bylose nedalyvavo atsakovė. Be to, administracinis teismas pažymėjo, kad įrodymus vertina administracinės teisės aspektu. Teismas posėdyje netyrė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutarties. Teismas turėjo pareigą analizuoti ieškovės nurodytus atsakovės lokalinių teisės aktų pažeidimus, nes šie lokaliniai teisės aktai, kaip įrodymai, buvo pateikti tik šioje byloje, o ne administracinėse bylose.

15.8. Neginčijama, kad ieškovės tėvas mirė staiga ir niekas jo mirties tokiomis aplinkybėmis neprognozavo, dėl to ieškovė patyrė didelę moralinę žalą, neteko tėvo, kuris buvo jos draugas, patarėjas, užtarėjas. Šis neprognozuotos, staigios ir nesuprantamos netekties jausmas lydi iki šiol, sukeldamas stiprius emocinius išgyvenimus. Tai yra nematerialaus pobūdžio išgyvenimai, todėl teismo reikalavimas pagrįsti šias aplinkybes dėl patiriamų dvasinių nepatogumų yra keistas.

15.9. 2017 m. spalio 3 d. Komisijos posėdyje Sprendimas nebuvo paskelbtas, vyko tik nagrinėjimas, ieškovė buvo informuota, kad Sprendimą gaus paštu, kurį ieškovė atsiėmė pašte 2017 m. lapkričio 4 d. ir nepraleisdama 30 dienų termino nuo sprendimo sužinojimo / gavimo pateikė ieškinį.

Atsiliepimas

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

16.1. Teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, jos fiksuotos paciento gydymo stacionare ligos istorijoje – 2017 m. gegužės 17 d. chirurginės operacijos protokole, 2017 m. gegužės 18 d., 19 d. būklės įvertinimo įrašuose. Ligos istorijoje 2017 m. gegužės 21 d. 8.30 val. įraše aiškiai fiksuota, kad pacientą apžiūrėję gydytojas R. R. su vyr. budinčiu gydytoju A. O., be kita ko, matavo ir kraujo spaudimą.

16.2. Pacientas 2017 m. gegužės 16 d. pasirašė Informuoto paciento sutikimą intervencinei (invazinei) procedūrai arba chirurginei operacijai bei informacinį lapelį pacientui, kuriuose nurodyta, kad komplikacija, kaip kraujavimas į pilvo ertmę, pasitaiko iki 10 proc. atvejų, t. y. pacientas buvo informuotas, jog tokia komplikacija yra galima po sudėtingos pilvo ertmės operacijos, šalinant tiesios žarnos naviką.

Šalies argumentai

16.3. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad kraujavimas prasidėjo po vaisto Diclofenaci 75 mg vartojimo, tokias išvadas paneigė tiek ekspertai, tiek liudytojai; atvejų, kai negalima vartoti šio vaisto, pacientui nustatyta nebuvo. Be to, šis vaistas pacientui buvo paskirtas ne rezidento, kaip nurodo apeliantė, o 2017 m. gegužės 21 d. 13 val., kai pacientą apžiūrėjo gydytojas R. R. su vyr. budinčiu gydytoju A. O. (2017 m. gegužės 21 d. būklės įvertinimas (statusas), 11 lapas).

16.4. Apeliantė, teigdama, kad tėvui vėžio žymenys neberodė vėžio, galimai neteisingai interpretuoja tyrimų rezultatus – CEA sumažėjimas nerodo vėžio nebuvimo, tai yra tik vienas iš antigenų; buvo stebimas paciento pagerėjimas, tačiau ir po taikytos chemoterapijos, jis liko sergantis 4 stadijos vėžiu.

16.5. Vien aplinkybė, kad ekspertai, vertindami medicininius dokumentus, negalėjo atsakyti į kai kuriuos klausimus bei nurodė, jog kai kurie klausimai nėra medicininiai ir į ekspertų kompetenciją nepatenka, nėra pagrindas nesivadovauti jų išvadomis, paremtomis specialiomis žiniomis, kartu jas vertinant kitų bylos įrodymų kontekste.

16.6. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad tėvui per 1 val. nebuvo suteiktos paslaugos, nes pacientas, medicinos dokumentų duomenimis, buvo stebimas, tiriamas, jam skiriamas gydymas – tai patvirtina įrašai ligos istorijoje 2020 m. gegužės 21 d. 8.30 val., 13 val., 16.20 val., 16.25 val. ir t. t. Be to, paciento būklė neturi būti dokumentuojama kas valandą.

16.7. Komisija Sprendimą priėmė 2017 m. spalio 3 d., dalyvaujant ieškovei, todėl ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą daugiau nei dvigubai. Be to, ieškovė nepaaiškino, kada gavo pranešimą apie siuntą, nurodė tik laiško atsiėmimo pašte datą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų rašytinių paaiškinimų (ne)pridėjimo prie bylos bei ieškovės reiškiamų prašymų

18. Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. balandžio 20 d. gauti apeliantės rašytiniai paaiškinimai ir prašymai bylos medžiagą pripažinti nevieša, išreikalauti iš atsakovės Bevacizumabu informacinį lapelį ir teisės aktą: procedūra LMC ML P10 „Jautrumo antimikrobiniams preparatams tyrimas difuzijos metodu“ bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

19. Vertinant apeliantės prašymą bylos medžiagą pripažinti nevieša, kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas, gavęs šalies prašymą dėl byloje pateiktos informacijos saugumo užtikrinimo ir (ar) bylos nagrinėjimo uždarame posėdyje, visų pirma turėtų spręsti, ar pateikta informacija laikytina saugotina, ar yra pagrindas visą ar dalį pateiktos informacijos laikyti nevieša. Jei teismas nustato tokios apsaugos būtinumą, jis turėtų spręsti dėl bylos neviešumo apimties. Pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui. Tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskirų įrodymų nagrinėjimui arba uždarą visos bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 68 punktas).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nenurodė ir nepagrindė kokiuose konkrečiai dokumentuose, pateiktuose į bylą, ir kodėl juose esanti konkreti informacija turi būti saugoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu ir tai, kad ieškovė, reikšdama šį prašymą apeliacinėje instancijoje, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurios, anot jos, pasikeitė po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, kuriame ji tokio prašymo neteikė. Tuo tarpu ieškovės nurodytas vienintelis argumentas, kad byloje nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su asmens sveikatos duomenimis, tai yra ypatingi asmens duomenys, laikytinas deklaratyviu bei nepagrįstu. Kasacinio teismo nurodyta, jog vien informacijos, kuri vienos iš ginčo šalių įvardijama ar pagal ginčo šalių sudarytus susitarimus laikytina konfidencialia, pateikimas teismui, neįvertinus, ar šioje informacijoje esanti informacija sudaro komercinę ar kitokią paslaptį, ar yra saugotina privataus gyvenimo požiūriu, nėra pakankamas pagrindas laikyti šią medžiagą nevieša ir / arba bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 73 punktas). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės prašymas dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša netenkinamas.

21. Minėta, kad ieškovė prašo iš atsakovės išreikalauti įrodymus. Šio prašymo kontekste svarbu pažymėti, jog naujų įrodymų rinkimas ir priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė. Rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba CPK nustatyta tvarka išreikalaujami teismo (CPK 198 straipsnio 1 dalis). Bylos šalis, pati negalinti gauti reikšmingo bylai rašytinio įrodymo iš dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų asmenų, gali teikti teismui prašymą įrodymus išreikalauti (CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 199 straipsnio 1 dalis). CPK 199 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Taigi, šalies įrodinėjimo galimybės įrodinėjimo procese teismo neturi būti ribojamos, jeigu šalis pagrindžia savo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, nurodo aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti, pateikia įrodymus, jog atitinkamo įrodymo negali gauti.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde apeliantė nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų, lėmusių jos tėvo mirtį, suteikimą, be kita ko, siejo su netinkamų vaistų Diclofenac 75 mg paskyrimu, tuo tarpu abejones dėl vaisto Bevacizumabu paskyrimo ir jo galimo šalutinio poveikio bei paciento organizmo reakcijos į šį vaistą apeliantė nurodė tik savo rašytiniuose paaiškinimuose, pateiktuose Lietuvos apeliaciniam teismui 2021 m. balandžio 20 d. Ribotos apeliacijos modelį taikančiose valstybėse, kokia yra ir Lietuva, apeliacija nėra bylos ir ginčo aplinkybių išnagrinėjimas iš naujo, jos tikslas yra kitas – patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo taisyklių, ar tinkamai atliko įrodymų vertinimą, jeigu šalis tokiais argumentais grindžia savo apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apeliantės prašomas išreikalauti įrodymas – atsakovės teisės aktas iš esmės negali nei patvirtinti, nei paneigti turinčių reikšmės nagrinėjamai bylai aplinkybių – ar tėvui V. T. buvo suteiktos kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos. Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, lemiančio poreikį rinkti naujus įrodymus ir juos vertinti apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija nenustatė. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas apeliantės prašymo dėl naujų įrodymų išreikalavimo iš atsakovės netenkina (CPK 314 straipsnis).

23. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių akivaizdu, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013, 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

24. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė nenurodė jokių argumentų, kurie pagrįstų prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Antra, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pagrindo skirti bylą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje nenustatyta, todėl apeliantės prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas. Apeliaciniame skunde iš esmės keliama įrodymų tyrimo ir vertinimo problema. Tokio skundo argumentų pagrįstumą teisėjų kolegija gali įvertinti remdamasi bylos medžiaga, t. y. nėra būtina žodžiu išklausyti šalis dėl jų pozicijos apie tai, kaip turėtų būti vertinamos atitinkamos bylos faktinės aplinkybės, įrodymai. Minėta, kad apeliacinis procesas nėra skirtas bylos nagrinėjimui iš naujo, o šalių argumentai yra išsamiai išdėstyti procesiniuose dokumentuose.

25. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tai realizuojama, nepažeidžiant apeliacinį procesą reglamentuojančių normų. Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. balandžio 20 d. gauti apeliantės rašytiniai paaiškinimai dėl atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą, t. y. teikiamas atsiliepimas į atsiliepimą, nors tokio pasirengimo bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka būdo civilinio proceso įstatymas nenumato (CPK 318 straipsnis). Pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, jį keisti ar papildyti naujais argumentais yra draudžiama (CPK 323 straipsnis). Pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose apeliantė iš esmės siekia išplėsti apeliacinio skundo argumentus ir juos papildyti naujomis aplinkybėmis bei motyvais, atsikertant į atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus. Atsižvelgiant į tai, apeliantės 2021 m. balandžio 20 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisakytina pridėti prie bylos.

Dėl teismo (ne)šališkumo

26. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės atžvilgiu buvo šališkas, nes atsisakė išreikalauti vaistų specialisto išvadą, t. y. teismo šališkumas grindžiamas dėl teismo procesinių veiksmų byloje (ne)atlikimo.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti su prielaidomis grindžiamomis apeliantės abejonėmis dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, kurios, nesant konkrečių šią abejonę galinčių patvirtinti aplinkybių, negali paneigti preziumuojamo asmeninio teisėjo nešališkumo principo ir nesudaro pagrindo išvadai, kad objektyviąja prasme teismas, nagrinėdamas šią bylą, buvo šališkas.

28. Minėtą išvadą pagrindžia, visų pirma, tai, kad pirmosios instancijos teisme jau buvo išnagrinėtas ieškovės prašymas dėl teisėjo nušalinimo, kuriame ji taip pat kėlė abejones, susijusias su teisėjo procesinių veiksmų atlikimu, ir 2020 m. vasario 7 d. nutartimi atmestas kaip nepagrįstas, tai leidžia daryti išvadą, jog bylos nagrinėjimo metu ieškovei kilusios abejonės dėl teismo šališkumo jau buvo įvertintos; antra, tai, kad teismas priėmė vienai šaliai (šiuo atveju apeliantei) nepalankų procesinį sprendimą, nesant kitų konkrečių šiai abejonei patvirtinti nurodytų aplinkybių, nesuponuoja išvados dėl teismo šališkumo; trečia, pirmosios instancijos teismo (ne)atliktas byloje esančių įrodymų vertinimo tinkamumas ir pagrįstumas bus įvertintas instancine tvarka, t. y. nagrinėjant ieškovės apeliacinį skundą.

29. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad nei apeliantės nurodyti argumentai, nei bylos medžiaga nesudaro pagrindo išvadai, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė nešališkumo pareigą (CPK 64–66 straipsniai).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

30. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini).

31. (duomenys neskelbtini).

32. (duomenys neskelbtini).

33. Patologinės anatomijos autopsijos tyrimo Nr. 17A-36 duomenimis, (duomenys neskelbtini).

34. Tarnyba Ataskaitoje padarė išvadą, jog pacientui 2017 m. gegužės 16 d. – 2017 m. gegužės 22 d. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų. Tarnybos direktoriaus 2018 m. vasario 21 d. Įsakymu nustatyta, kad pacientui 2017 m. gegužės 16 d. – 2017 m. gegužės 22 d. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Tarnybos direktoriaus 2018 m. vasario 21 d. Įsakymo ir Ataskaitos panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2366-473/2018 bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Tarnybos Ataskaitą nutraukė, o kitą skundo dalį atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-596-1062/2020 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

35. Komisija Sprendimu nusprendė, kad žala sveikatai, teikiant skundžiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientui VšĮ Vilniaus universiteto ligoninėje Santaros klinikose, nebuvo padaryta ir pareiškėjos prašymo dėl žalos atlyginimo netenkino.

36. Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalavimo dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo faktiniu pagrindu nurodė tai, jog buvo pažeista jos tėvo V. T. teisė gauti kokybišką, profesionalų gydymą, tai lėmė mirtį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, remdamasis teismo paskirtos deontologinės ekspertizės aktu, taip pat ekspertų S. M., D. T. ir T. L. bei pacientą gydžiusio gydytojo E. P. parodymais teismo posėdžio metu, konstatavo, kad atsakovės gydytojai medicinos paslaugas suteikė tinkamai ir profesionaliai, o V. T. mirties priežastis yra liga; taip pat konstatavo, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Ieškovė nesutikdama su tokiomis išvadomis, teigia, kad teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, nepagrįstai rėmėsi neišsamiu ir prieštaringu ekspertizės aktu, nepasiūlė atlikti pakartotinės ekspertizės; paciento vidinį kraujavimą lėmė netinkamas dreno ištraukimas ir netinkamų vaistų paskyrimas; teismas nepagrįstai vadovavosi kaip prejudicinę galią turinčiais administracinių teismų sprendimais; ieškinio senaties ji nepraleido.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad apeliacijos ribas sudaro klausimai dėl sveikatos priežiūros įstaigos neteisėtų veiksmų, kaip vienos civilinės atsakomybės už pacientų sveikatai padarytą žalą sąlygų nustatymo, teismo medicinos ekspertizės akto įrodomosios galios, taip pat administracinių teismų procesinių sprendimų prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje bei ieškinio senaties taikymo.

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė iš esmės nesutinka ne su faktinių aplinkybių nustatymu, o su jų vertinimu, todėl toliau teisėjų kolegija instancine tvarka būtent ir įvertins pirmosios instancijos teismo atlikto aplinkybių ir byloje esančių įrodymų vertinimo tinkamumą ir pagrįstumą.

Dėl sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų) ir jas patvirtinančių įrodymų (ekspertizės akto) vertinimo

39. Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283, 284 straipsniai). Kalte grįstos civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti būtinas sąlygų visetas: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Asmuo, pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018, 16 punktas). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, todėl, siekdama paneigti civilinės atsakomybės prievolę, sveikatos priežiūros įstaiga turi įrodyti, kad jos darbuotojai nėra kalti dėl atsiradusios žalos, t. y. jog, atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jie buvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-469/2020, 29 punktas).

40. Pagrindinis teisės aktas, apibrėžiantis gydytojo ir paciento tarpusavio santykių principus bei gydytojo atsakomybės pagrindus, yra Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (toliau – PTŽSAĮ). Žalos padarymo metu galiojusios PTŽSAĮ redakcijos 3 straipsnyje įtvirtinta teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami (2 straipsnio 8 dalis). Pagal PTŽSAĮ 24 straipsnio 1 dalį turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka.

41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą; pacientą ir gydytoją siejančios prievolės turinį sudaro ne pareiga garantuoti tam tikrą konkretų rezultatą, bet pareiga užtikrinti, jog ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojų veiksmus turi vertinti ne jų rezultato, o proceso aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013). Taigi, ieškovė, įrodinėdama neteisėtus atsakovės veiksmus, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi įrodyti, kad gydymas buvo atliktas nekokybiškai, nekvalifikuotai, nesilaikant tokiam gydymui taikytinų reikalavimų (standartų).

42. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant sveikatos priežiūros įstaigos civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų nustatymo kriterijus, yra konstatuota, kad gydytojų civilinė atsakomybė už netinkamą gydymą yra profesinė atsakomybė, tai yra specialisto atsakomybė už netinkamą profesinių pareigų vykdymą, ji yra specifinė neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, aspektais. Vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant jo kaltės klausimą, turi būti taikomas gydytojo veiksmų standartas, t. y. jo veiksmai vertinami ne pagal protingo ir atidaus žmogaus, bet pagal protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartą. Vertinant, ar gydytojo veiksmas buvo teisėtas ar neteisėtas, vadovaujantis pirmiau pateiktais standartais, reikia vertinti kiekvieną konkretų, individualų atvejį, nes tas pats veiksmas arba pasiektas rezultatas vienu atveju gali būti vertinamas kaip teisėtas ir padedantis išgelbėti paciento gyvybę, o kitu atveju toks pats veiksmas arba rezultatas gali būti įvertintas kaip prieštaraujantis teisei ir kenkiantis pacientui, sukeliantis jam žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2013; 2020 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-469/2020 ir jos 30–32 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktika).

43. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, be kita ko, remdamasis teismo paskirtos deontologinės ekspertizės aktu, taip pat ekspertų S. M., D. T. ir T. L. parodymais teismo posėdžio metu, konstatavo, jog atsakovės gydytojai pacientui medicinos paslaugas suteikė tinkamai ir profesionaliai, o V. T. mirties priežastis yra liga. Ieškovė nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi ekspertizės aktu, nes ekspertų pateikiamos išvados yra neišsamios (neatsakyta į kai kuriuos klausimus, nenurodyta kokių duomenų trūksta atsakyti į užduotus klausimus), nepagrįstos, nemotyvuotos, neetiškos, ekspertai nebuvo išsamiai susipažinę su pateiktais dokumentais, akte nenurodė metodų, tyrimų ir pan. Be to, teismas nepasiūlė ieškovei atlikti pakartotinės ekspertizės.

44. Nagrinėjamoje byloje buvo atlikta deontologinė teismo ekspertizė, 2018 m. rugsėjo 25 d. ekspertai S. M., D. T. ir T. L. pateikė deontologinės ekspertizės aktą. Ekspertai išvadoje nurodė, kad V. T. mirties priežastis buvo liga (navikas), o gydytojų veiksmai buvo gydymas (14 klausimas), kuris suteiktas tinkamai (12 klausimas), paciento sveikatai žalos padaryta nebuvo (13 klausimas). Ekspertai patvirtino, jog ištraukus dreną, pacientas buvo stebimas (3 klausimas); 2017 m. gegužės 21 d. 16 val. jam buvo matuotas spaudimas (4 klausimas); gydytojas rezidentas skyrė tinkamus vaistus (9 klausimas). Ekspertai darė prielaidą, kad vidinis kraujavimas galėjo būti susijęs su buvusios operacijos apimtimi (8 klausimas). Ekspertai į dalį klausimų (1, 2, 5 klausimai), vertindami turimą medicininę dokumentaciją, neatsakė, o dėl 15 klausimo nurodė, jog šis nėra medicininis.

45. Kasacinis teismas naujausioje savo praktikoje nurodė, kad deontologinė ekspertizė yra specifinė ekspertizės rūšis. Teisės doktrinoje nurodoma, kad ją iš kitų rūšių išskiriantis ypatumas, be kita ko, yra tas, jog ekspertizę visada atlieka ekspertų komisija – be teismo eksperto, pasitelkiami ir kitų medicinos specialybių gydytojai, neturintys teismo eksperto statuso; ekspertų komisija vertina gydytojų veiksmus, nurodydama ne tik padarytą gydymo klaidą, bet ir jos reikšmę asmens sveikatos sutrikdymui, t. y. nustato ne tik ligos, sužalojimo pobu?di?, bet ir gydymo teisinguma?, neteisingo gydymo pasekmes, diagnostikos teisinguma? ir savalaikiškuma?, ar sveikatos priežiūros specialisto veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiais pavojingais sveikatai padariniais ir šie padariniai atsirado dėl tiesioginės sveikatos priežiūros specialisto teiktų paslaugų kokybės. Šiam tyrimui pateikiami asmens medicininiai dokumentai, specialisto ar eksperto išvada, kita medžiaga. Taigi, deontologinę ekspertizę atlikę teismo medicinos ekspertai pateikia išvadą, grindžiamą objektyviais duomenimis, ir tokia išvada yra konstatuojamas sveikatos priežiūros specialisto veiksmų (ne)teisėtumas (kaltė) medicinine prasme. Teisinį šių išvadų vertinimą atlieka teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-1075/2021, 48 punktas).

46. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas negali teisingumo vykdymo funkcijos perduoti teismo ekspertams; ekspertizės išvada teismui nėra privaloma, turi būti vertinama visumos kitų bylos įrodymų kontekste. Įrodinėjimo procesui ginčuose dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo taikomi bendrieji CPK įtvirtinti reikalavimai. Nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal savo objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis), t. y. ekspertizės išvada yra vertinama pagal tokias pat taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės, taikant įrodymų pakankamumo ir patikimumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-469/2020, 36 punktas).

47. Spręsdami dėl teismo ekspertizės akto įrodomosios reikšmės teismai turi įvertinti ir jo atitiktį įstatyme įtvirtintiems turinio reikalavimams. Ekspertizės akte turi būti smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados ir pateikti pagrįsti atsakymai į teismo iškeltus klausimus (CPK 216 straipsnio 1 dalis). Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, jog išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2010; 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013). Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020, 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei remdamasi aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, sprendžia, kad teismo medicinos ekspertai pateikė išvadas, grindžiamas objektyviais turimais duomenimis – tyrimui buvo pateikta visa civilinės bylos medžiaga kartu su joje esančiais medicininiais dokumentais (VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Konsultacijų poliklinikos ambulatorinė asmens sveikatos istorija; VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos gydymo stacionare ligos istorija; VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos ligos istorija; Valstybinio patologijos centro išrašai ir autopsija bei kt.). Teismo medicinos ekspertai, įvertinę turimus duomenis, pateikė atsakymus į jiems užduotus klausimus, į kuriuos, remdamiesi pateiktais medicininiais duomenimis, galėjo atsakyti, o dėl klausimų, į kuriuos negalėjo pateikti atsakymų, nurodė, kad atsakyti negali, nes klausimas nėra medicininis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama ekspertizės akto išsamumą, pažymi, kad jame pateikti atsakymai į svarbiausius ir reikšmingus nagrinėjamoje byloje pateiktus klausimus. Nors apeliantė, kvestionuodama ekspertizės aktą, nurodo, kad ekspertai privalėjo nurodyti kokių duomenų jiems trūksta, jog atsakyti į visus užduotus klausimus, tačiau tokie argumentai laikytini deklaratyviais. Pažymėtina, kad medicinos ekspertai rėmėsi jiems pateiktais duomenimis, o po ekspertizės atlikimo bylą toliau nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, vėliau ir apeliacinės instancijos teisme, apeliantė nepateikė jokių naujų duomenų apie tėvo sveikatos būklę, kurių ekspertai nebūtų ištyrę ir įvertinę atliekant ekspertizę. Taigi, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, vien ta aplinkybė, jog ekspertai, vertindami medicininę dokumentaciją, neatsakė į kai kuriuos klausimus, nėra pagrindas nesivadovauti tikėtinomis ekspertų išvadomis paremtomis specialiomis žiniomis, kartu vertinant jas kitų byloje esančių įrodymų kontekste.

49. Anot apeliantės, kai kurios ekspertizės akto išvados (7 klausimas) yra neetiškos. Teisėjų kolegija nurodo, kad ekspertai, vykdydami pagal šalių prašymus jiems suformuluotą ekspertinę užduotį, neturi teisės jiems užduodamų klausimų interpretuoti, o turi pareigą, remdamiesi savo specialiomis žiniomis, atsakyti į klausimą, arba aiškiai nurodyti, jog į užduotą klausimą atsakyti negali. Pažymėtina, kad klausimą, ar I reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius galėjo atlikti operaciją V. T., pasiūlė ieškovė, todėl būtent į taip ieškovės suformuluotą klausimą ekspertai ir pateikė atsakymą, t. y. operaciją atlieka gydytojai chirurgai, o ne reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius.

50. Teisėjų kolegija, apibendrindama išvadas dėl ekspertizės akto, nurodo, kad byloje atliktos ekspertizės akto turinys nėra prieštaringas, išvados išplaukia iš tyrimo eigos, byloje nekyla abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos, jo išsamumo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ekspertizės esmę ir atlikimo tikslus, šio akto turinį, todėl pagrįstai juo rėmėsi kaip įrodymų šaltiniu.

51. Vertinant apeliantės argumentus dėl teismo pareigos pasiūlyti skirti pakartotinę ekspertizę, pažymėtina, kad abejonės dėl teismo ekspertizės išvados pagrįstumo turi kilti ginčą nagrinėjančiam teismui, o ne šaliai, kuriai pateikta išvada nėra naudinga. Be to, iškilusios abejonės gali būti pašalinamos ir eksperto apklausos metu (CPK 217 straipsnis). Nagrinėjamu atveju visi trys ekspertizę atlikę ekspertai dalyvavo teismo posėdyje, kuriame išsamiai atsakė į šalių užduotus klausimus, paaiškino ekspertizės metu padarytas išvadas. Kaip jau minėta, apeliantės išdėstyti argumentai nepagrindžia ekspertizės akto trūkumų, kurie leistų pateiktą ekspertų išvadą laikyti nepatikima. Taigi, nors apeliantė ir kelia abejones dėl ekspertų išvados pagrįstumo, tačiau byloje nėra duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie patvirtintų apeliantės iškeltas abejones dėl ekspertizės akto netinkamumo (CPK 178 straipsnis). Todėl įvertinus atliktos ekspertizės išvadų pagrįstumą, ekspertų paaiškinimus bei šalių argumentus, apeliantės argumentai, susiję su pakartotinės ekspertizės skyrimu, atmestini. Apeliantė kvestionuoja pateiktą išvadą tik savo subjektyviu vertinimu. Vien tai, jog ekspertizės išvada apeliantei yra nepalanki, nesuponuoja pagrindo pakartotinės ekspertizės byloje skyrimui, juolab nesant abejonių dėl ekspertizės išvados pagrįstumo (CPK 219 straipsnis).

52. Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad sprendžiant dėl atsakovės gydytojų veiksmų įrodomąją reikšmę turi ne tik medicinos ekspertų išvados, tačiau ir kiti specialias žinias turinčių specialistų paaiškinimai. Teismo paskirtos ekspertizės išvadas atitinka specialistų išvados, kuriomis rėmėsi Komisija ir Tarnyba, nagrinėdamos ieškovės skundus. VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės Pilvo ir endokrininės klinikos vadovas P. Ž. bei anesteziologijos ir reanimatologijos klinikos vadovė R. P., atsakydami į Komisijos klausimus, nurodė, kad diagnozuojant ir gydant pooperacinį kraujavimą, gydytojų veiksmai buvo adekvatūs, savalaikiai ir tinkami; drenas iš organizmo pašalintas pagal indikacijas ir laiku; paciento būklės spartus blogėjimas sietinas su individualiomis paciento savybėmis, ligos išplitimo laipsniu, gretutinėmis ligomis, buvusia operacija bei taikytu sisteminiu vėžio gydymu. Tarnybos specialistas konsultantas – abdominalinės chirurgijos gydytojas, vertinęs V. T. klinikinį atvejį, nurodė, jog operacija buvo atlikta kokybiškai, paciento priežiūra buvo adekvati ir savalaikė; 4–ą parą pablogėjus paciento būklei, chirurgas paskyrė būtinus tyrimus; tuo metu įtarti vidinį kraujavimą nepakako duomenų; pakartotinė operacija buvo atlikta pagal gyvybines indikacijas, kai tik buvo konstatuotas vidinis kraujavimas; konsultantas, atsakydamas į klausimą kas lėmė vidinį kraujavimą, nurodė, kad šiuo atveju nurodyti priežastį sunku, tikėtina, jog sisteminis kraujo krešėjimo sutrikimas, dėl ko išsivystė dauginis organų funkcijos nepakankamumas.

53. Apeliantė nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų, lėmusių jos tėvo mirtį, suteikimą sieja su netinkamu dreno ištraukimu ir netinkamų vaistų paskyrimu. Teismo ekspertai, atsakydami į 3 klausimą, nurodė, kad pacientas po dreno ištraukimo buvo stebimas. Specialistai, atsakydami į Komisijos klausimus, patvirtino, jog drenas iš organizmo pašalintas pagal indikacijas ir laiku. Pirmosios instancijos teisme apklaustas gydytojas E. P. taip pat paaiškino, kad ištraukiant dreną pažeisti organizmo neįmanoma, poveikis žmogaus organizmui ištraukus dreną būna teigiamas. Nors apeliantė nurodo, kad šio gydytojo parodymus reiktų vertinti kritiškai, tačiau teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo vertinti liudytojo parodymus nepatikimais ar subjektyviais. Apeliantė nenurodė jokių objektyvių veiksnių, kurie galėtų daryti įtaką liudytojo nurodomoms aplinkybėms, juolab gydytojo parodymus patvirtina tiek ekspertų, tiek ir specialistų atsakymai į jiems užduotus klausimus. Ekspertų ir specialistų išvadas bei gydytojo parodymus patvirtina ir ekstra atliktos operacijos metu nustatytos aplinkybės, jog pacientui difuzinis kraujavimas prasidėjo iš promontorium ir pararektalinio tarpo, bei kai kur matėsi aktyvus kraujavimas iš smulkių 1 mm kraujagyslių. Taigi, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad dreno išėmimas pacientui būtų sukėlęs vidinį kraujavimą.

54. Ekspertizės akte konstatuota, kad gydytojas rezidentas ieškovės tėvui skyrė tinkamus vaistus (9 klausimas), o vidinį kraujavimą galėjo lemti buvusios operacijos apimtis (8 klausimas). Specialistai, atsakydami į Komisijos klausimus, taip pat nurodė, jog paciento būklės spartus blogėjimas sietinas su individualiomis paciento savybėmis, ligos išplitimo laipsniu, gretutinėmis ligomis, buvusia operacija bei taikytu sisteminiu vėžio gydymu. Pasak Tarnybos specialisto konsultanto, nurodyti vidinio kraujavimo priežastį sunku, tikėtina, kad jį lėmė sisteminis kraujo krešėjimo sutrikimas.

55. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, sprendžia, jog ieškovės argumentai dėl netinkamo dreno ištraukimo ir netinkamų vaistų paskyrimo, yra deklaratyvūs, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Apeliantės nurodytus argumentus paneigia tiek byloje atliktos ekspertizės išvados, tiek ir specialias žinias turinčių specialistų paaiškinimai Komisijai, Tarnybai bei pirmosios instancijos teismui.

56. Apeliantės teigimu, jos tėvo medicininiai dokumentai nebuvo pildomi tinkamai, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino, prejudicinę galią suteikdamas administracinių teismų procesiniams sprendimams.

57. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinis teismo sprendimas) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo padariniai yra dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-378/2020, 39 punktas).

58. Kaip teisingai nurodo ieškovė apeliaciniame skunde, tiek nagrinėjant pareiškėjos skundą dėl Tarnybos Įsakymo ir Ataskaitos panaikinimo Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. eI-2366-473/2018, tiek ir pareiškėjos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. eA-596-1062/2020, atsakovė nedalyvavo, todėl nurodyti administracinių teismų procesiniai sprendimai negali būti laikomi turinčiais prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 57 punkte atskleistas įsiteisėjusio teismo sprendimo savybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, vertindamas apeliantės argumentus dėl medicininių dokumentų pildymo, pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusiuose administracinių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad minėtose administracinėse bylose, be kita ko, buvo nagrinėjamas klausimas dėl tinkamo paciento gydymo stacionare ligos istorijos užpildymo, tai suponuoja išvadą, jog visgi įsiteisėjusiuose administracinių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės yra svarbios ir nagrinėjamoje byloje.

59. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta šioje nutartyje, pritaria skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytoms išvadoms, jog atsakovės neteisėti veiksmai teikiant ieškovės tėvui sveikatos priežiūros paslaugas, neįrodyti. Byloje nenustatyta, kad atsakovės gydytojai nesuteikė kokybiškų ir profesionalių sveikatos priežiūros paslaugų ar atliko kitus neteisėtus veiksmus, kurie būtų galėję sukelti žalą pacientui. Nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas nėra galimas, todėl teisėjų kolegija nebepasisako dėl apeliantės argumentų, susijusių su neturtine žala, kaip teisiškai nereikšmingų.

Dėl termino kreiptis į teismą po Komisijos Sprendimo priėmimo

60. PTŽSAĮ 24 straipsnio 8 dalis (aktuali nagrinėjamam ginčui suvestinė redakcija) nustato, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

61. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškinęs, kad kreipimuisi į Komisiją taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o ieškinys teismui dėl Komisijos sprendimo turi būti pateikiamas laikantis Pacientų teisių įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nustatyto termino, ir abu terminai yra teisiškai kvalifikuojami kaip ieškinio senaties terminai, kurių praleidimas sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-611/2015).

62. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė praleido PTŽSAĮ 24 straipsnio 8 dalyje nustatytą 30 dienų ieškinio senaties terminą, kadangi ji dalyvavo Komisijos 2017 m. spalio 3 d. posėdyje, priimant Sprendimą, tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. gruodžio 5 d. Ši aplinkybė, pirmosios instancijos teismo vertinimu, sudarė atskirą pagrindą atmesti ieškinį. Apeliantė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, tvirtina, jog posėdyje Sprendimas nebuvo paskelbtas, o vyko tik skundo nagrinėjimas; Sprendimą ji gavo paštu 2017 m. lapkričio 4 d., todėl ieškinio senaties termino nepraleido.

63. Iš Komisijos Sprendimo turinio matyti, kad ieškovė Komisijos posėdyje dalyvavo, svarstant jos pareiškimą, tačiau nenurodyta, jog ieškovė būtų dalyvavusi šio sprendimo paskelbimo metu. Iš byloje ieškovės pateikto voko bei siuntos paieškos išrašo matyti, kad Sprendimas, siųstas paštu, ieškovei įteiktas 2017 m. lapkričio 4 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, sprendžia, jog Komisijos Sprendimas laikytinas įteiktu atsakovei ne vėliau kaip 2017 m. lapkričio 4 d. ir ši data pripažintina tuo momentu, kuomet ieškovė turėjo sužinoti tiek apie Komisijos Sprendimą, tiek apie teisinę galimybę kreiptis į teismą, jeigu jos vertinimu, priimtas Sprendimas neteisėtas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti ieškovės nurodomomis aplinkybėmis dėl Sprendimo įteikimo jai datos, nes, jei ieškovei Sprendimas būtų buvęs įteiktas Komisijos posėdžio metu, Sprendimo siuntimas paštu neturėtų prasmės. Teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus, kuriais ji ieškinio senaties terminą sieja su pranešimo apie siuntą įteikimu. Nurodytina, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia sietina su realiu sužinojimu apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovė sieja savo teisių pažeidimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės ieškinį dėl praleisto ieškinio senaties termino.

Dėl procesinės baigties

64. Apibendrindama nutartyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino praleidimo yra nepagrįsta, tačiau nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų (veiksmų neteisėtumo) buvimo, tai konstatuota ir skundžiamame sprendime, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, susijusias su sveikatos priežiūros įstaigos civiline atsakomybe už jos darbuotojų veiksmais (neveikimu) padarytą žalą paciento sveikatai ir (ar) gyvybei bei pagrįstai konstatavo nesant nustatytų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų.

65. Kadangi apeliacinės instancijos teismo išvados dėl ieškinio senaties termino nekeičia pirmosios instancijos teisme išnagrinėtos bylos rezultato ir kartu neturi įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimui pirmosios instancijos teisme, šios išlaidos apeliacinės instancijos teismo neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

66. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovė, tačiau atsakovė bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisti neprašė ir nepateikė tokių išlaidų pagrindžiančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Gintaras PečiulisAsta RadzevičienėAntanas Rudzinskas