Kauno apygardos teismo nutartis

procesinių sprendimų kategorijos: 113.2; 117; 117.2; 122.1; 126.5; 126.8.

NUTARTIS

2013 m. sausio 10 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso išnagrinėjusi kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI) prašymą (pretenziją) patvirtinti patikslintą 19.637,94 Lt finansinį reikalavimą atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės „Alytaus kranai“ bankroto byloje Nr. B2-385-173/2012 (trečiasis asmuo – VĮ Turto bankas),

Aprašomoji dalis

nustatė:

kreditorė 2012-01-14 raštu ,,Dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo“ (b. l. 88) kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydama sumažinti atsakovės administratorės prašymu teismo patvirtintą Alytaus apskrities VMI neteisingą 41.813 Lt finansinį reikalavimą iki 19.637,94 Lt, nes būtent toks yra tikrasis kreditorės finansinis reikalavimas.

Kauno apygardos teismas 2012-01-30 nutartimi (b. l. 71) patvirtino patikslintą atsakovės finansinių reikalavimų sąrašą, jame nurodant 19.637,94 Lt dydžio Alytaus apskrities VMI finansinį reikalavimą.

Lietuvos apeliacinis teismas 2012-08-16 nutartimi (b. l.4-6), išnagrinėjęs atsakovės atskirąjį skundą, 2012-01-30 nutartį panaikino ir klausimą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kreditorė 2012-09-10 patikslintu prašymu (pretenzija) (b. l. 18-19), pašalinusi Kauno apygardos teismo 2012-08-31 nutartimi nustatytus procesinio dokumento trūkumus (b. l. 7-9), prašė patvirtinti 19.637,94 Lt finansinį reikalavimą, kurį sudaro 6.822 Lt nekilnojamojo turto mokestis (toliau - NTM) + 20.122 Lt gyventojų pajamų mokestis (toliau - GPM) (išmokėjus darbuotojams, tenkinant kreditorinius reikalavimus iš lėšų gautų iš Garantinio fondo) minus 7.306,60 Lt pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM). VMI nurodė, kad PVM įstatymo nuostatų taikymo prasme PVM atskaitos tikslinimo prievolė už lizingo bendrovei grąžintą lizinguojamą turtą PVM mokėtojui (tame tarpe ir bankrutuojančioms ar bankrutavusioms įmonėms) laikoma einamuoju mokėjimu, nes pagal PVM įstatymo 65 straipsnio nuostatas, kai PVM mokėtojas dėl kokių nors priežasčių prekių tiekėjui grąžina prekes, kurių pirkimo PVM buvo įtraukęs į PVM atskaitą, tai PVM atskaita turi būti tikslinama to mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje, kurį paaiškėjo minėtos aplinkybės, atitinkamai didinant mokėtiną į biudžetą (mažinant grąžintiną iš biudžeto) PVM sumą. Pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punktą ekonomine veikla yra laikoma bet kokia veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno. Vadinasi, lizinguojamo turto grąžinimas lizingo bendrovei ir dėl to atsiradusi prievolė patikslinti šio turto PVM atskaitą laikytina mokestine prievole, susidariusia dėl įmonės ekonominės veiklos vykdymo. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas (toliau – BAĮ) nustato veiklą vykdančių ūkio subjektų turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą. Ūkio subjektų ūkinė komercinė veikla apima ne tik ūkines operacijas, kuriomis siekiama gauti pajamų (pelno), bet ir kitas ūkines operacijas, kurios nesusijusios su pajamų gavimu (siekiu gauti pelno), pvz. sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo kompensavimas, prekių (turto) grąžinimą, garantinio aptarnavimo darbus ir pan. Tačiau visos šios operacijos yra susijusios su ūkio subjekto ūkine komercine veikla. BAĮ numato ūkinės operacijos apibrėžimą, nesiejant vien prie siekio gautų pajamų (pelno): ,,ūkinė operacija - ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą.“ Todėl laikant, kad ūkinės operacijos, iš kurių negaunamos pajamos, nėra ūkinės komercinės veiklos operacijos, atsiranda prieštaravimas Buhalterinės apskaitos įstatymui. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme (toliau – PMĮ) veikla apibrėžiama kaip bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, kuria siekiama gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos. Šiuo atveju bankrutuojanti įmonė grąžinusi turtą, kurį naudojo savo įprastinėje veikloje siekdama pelno kaip priemonę, taip pat gauna ekonominę naudą, kadangi jai nebereikia mokėti palūkanų, nedidėja įsiskolinimas. Turtą grąžindama lizingo davėjui bendrovė taip pat turi kompensuoti lizingo sutarties nutraukimo išlaidas, kurias fiksuoja Pelno (nuostolio) ataskaitoje kaip veiklos sąnaudas, kurios įtakoja galutinį finansinį rezultatą – pelną (nuostolį) ir mažina (didina) bankroto nuostolius. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas numato, kad įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius. Šiuo atveju bankrutuojančiai įmonei grąžinus turtą ir yra mažinami kreditorių patiriami nuostoliai. Pagal ĮBĮ (Žin., 2001, Nr. 31-1010; 2006, Nr.50-1799) 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas, jeigu dėl bankrutuojančios įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką, PVM tikslais įmonių vykdomos ekonominės veiklos procesas apima tiek paruošiamuosius darbus, skirtus ekonominės veiklos pradžiai, tiek šios veiklos vykdymą, tiek ekonominės veiklos užbaigimo darbus. Todėl galima teigti, kad lizinguojamo turto atveju, kuris buvo įsigytas įmonės – lizingo gavėjos ekonominės veiklos vykdymui ir buvo naudotas jos ekonominėje veikloje, grąžinimas lizingo davėjui taip pat laikytinas ekonominės, t. y. ūkinės komercinės veiklos vykdymu (užbaigimu). Todėl dėl PVM atskaitos tikslinimo atsiradęs mokėtinas PVM laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iš ekonominės (ūkinės komercinės) veiklos vykdymo (užbaigimo). Todėl PVM prievolė turėtų būti laikoma einamuoju mokėjimu pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas. Ūkinė komercinė veikla ar ūkinės operacijos negali būti skirtingai traktuojamos taikant atskirus įstatymus. Atsakovės 2010-11-16 deklaruotas PVM 14.869 Lt už 2010-03-01 iki 2010-03-31 laikotarpį yra einamasis mokėjimas pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas. Šios deklaruotos PVM sumos nebeliko, nes už 2010 metų vasario mėnesį ir sekančiais mokestiniais laikotarpiais po 2010 metų kovo mėnesio iki 2011 metų sausio mėnesio atsakovė deklaravo grąžintinas iš biudžeto sumas. Atstatyti atsakovės pridėtinės vertės permokos nėra teisinio pagrindo, nes teikiant finansinį reikalavimą visada yra išvedamas bendras galutinis nesumokėtų mokesčių likutis. Šios PVM deklaracijos pateiktos po bankroto bylos įsiteisėjimo datos, buvo atliktas vienarūšių reikalavimų įskaitymas, išvestas galutinis mokesčio likutis.

VMI 2012-11-05 rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 76-77) prašo patvirtinti 19.637,94 Lt finansinį reikalavimą (b. l. 76-77). VMI nurodo, kad 2010-03-24 raštu Nr. (9.22-15)-S-3965 ji kreipėsi į atsakovės administratorių dėl 333.417,35 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo. Kauno apygardos teismas šį finansinį reikalavimą patvirtino 2010-05-13 nutartimi (b. l. 78-81). Vadovaudamasi atsakovės 2010-04-23 pateikta PVM deklaracija už 2010 metų kovo mėnesio mokestinį laikotarpį, Alytaus AVMI 2010-09-13 raštu (b. l. 82, 83) prašė administratoriaus kreiptis į teismą patikslinti finansinį reikalavimą iki 340.723,41 Lt, t. y. padidinti 7.306,06 Lt suma. Šis finansinis reikalavimas buvo patvirtintas Kauno apygardos teismo 2010-10-26 nutartimi (b. l. 84-85). VMI 2011-11-14 gavo administratoriaus 2011-11-08 raštą (b. l. 86-87) kartu su Kauno apygardos teismo 2011-11-03 nutartimi dėl 41.813 Lt Alytaus AVMI finansinio reikalavimo patvirtinimo. Šis administratoriaus iniciatyva pateiktas ir Kauno apygardos teismo 2011-11-03 nutartimi patvirtintas finansinis reikalavimas susideda: iš 6.822 Lt NTM, 20.122 Lt GPM, susidariusio išmokėjus finansinius reikalavimus buvusiems įmonės darbuotojams, gavus Garantinio fondo lėšas, ir 14.869 Lt PVM. Alytaus AVMI finansinis reikalavimas 41.813 Lt sumoje buvo patvirtintas be VMI prašymo, tik administratoriaus iniciatyva. Šio, 2011-11-03 nutartyje patvirtinto, 41.813 Lt finansinio reikalavimo sudėtyje, įtraukto PVM sumoje 14.869 Lt, buvo įtraukta ir 7.306 Lt, kurie jau buvo patvirtinti kaip Alytaus AVMI finansinis reikalavimas Kauno apygardos teismo 2010-10-26 nutartimi (b. l. 85), t. y. 340.723,41 Lt finansinio reikalavimo sumoje. Išanalizavus visą AB „Alytaus kranai“ mokestinę nepriemoką buvo nustatyta, kad ji yra žymiai mažesnė, todėl VMI kreipėsi į Kauno apygardos teismą su 2012-01-14 raštu Nr. (23.4-08)-RNA-3662 (b. l. 88) dėl patvirtinimo 19.637,94 Lt finansinio reikalavimo, kurį sudaro: NTM 6.822 Lt, GPM 20.122 Lt ir minus 7.306,06 Lt PVM. PVM 7.306,06 Lt suma jau buvo patvirtinta kaip Alytaus AVMI finansinis reikalavimas Kauno apygardos teismo 2010-10-26 nutartimi (b. l. 84-85). Ši PVM 7.306,06 Lt suma yra iš tos pačios deklaruotos mokėtinos bendros 14.869 Lt sumos, už 2010 metų kovo mėnesio apmokestinamąjį laikotarpį. Tokia situacija susidarė, nes atsakovė 2010-11-16 antrą kartą patikslino PVM deklaraciją už 2010 m. kovo mėnesio apmokestinamąjį laikotarpį. VMI 2012-01-14 raštu Nr. (23.4-08)-RNA-3662 Kauno apygardos teismo prašė patikslinti finansinį reikalavimą be 14.869 Lt PVM. Ši 14.869 Lt PVM suma yra deklaruota po bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo datos, t. y. po 2010-02-11, už 2010 m. kovo mėnesio apmokestinamąjį laikotarpį. PVM 14.869 Lt suma yra laikoma einamuoju mokėjimu, todėl VMI neprašė šios sumos įtraukti į finansinį reikalavimą. Kodėl ši suma laikoma einamuoju mokėjimu yra išdėstyta VMI 2012-09-10 patikslintame procesiniame dokumente Nr. (23.4-08)-RNA-37330 (b. l. 89-91). PVM įstatymas nuostatų taikymo prasme PVM atskaitos tikslinimo prievolė už lizingo bendrovei grąžintą lizinguojamą turtą PVM mokėtojui (įskaitant ir bankrutuojančioms (bankrutavusioms) įmonėms) laikoma einamuoju mokėjimu, nes pagal PVM įstatymo 65 straipsnio nuostatas, kai PVM mokėtojas dėl kokių nors priežasčių prekių tiekėjui grąžina prekes, kurių pirkimo PVM buvo įtraukęs į PVM atskaitą, tai PVM atskaita turi būti tikslinama to mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje, kurį paaiškėjo minėtos aplinkybės, atitinkamai didinant mokėtiną į biudžetą (mažinant grąžintiną iš biudžeto) PVM sumą. Pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punktą, ekonomine veikla yra laikoma bet kokia veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno. Vadinasi, lizinguojamo turto grąžinimas lizingo bendrovei ir dėl to atsiradusi prievolė patikslinti šio turto PVM atskaitą laikytina mokestine prievole, susidariusia dėl įmonės ekonominės veiklos vykdymo. BAĮ nustato veiklą vykdančių ūkio subjektų turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą. Ūkio subjektų ūkinė komercinė veikla apima ne tik ūkines operacijas, kuriomis siekiama gauti pajamų (pelno), bet ir kitas ūkines operacijas, kurios nesusijusios su pajamų gavimu (siekiu gauti pelno), pvz. sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo kompensavimas, prekių (turto) grąžinimą, garantinio aptarnavimo darbus ir pan. Tačiau visos šios operacijos yra susijusios su ūkio subjekto ūkine komercine veikla. BAĮ numato ūkinės operacijos apibrėžimą, nesiejant vien prie siekio gautų pajamų (pelno):,, ūkinė operacija - ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydi 'r (arba) struktūrą." Todėl laikant, kad ūkinės operacijos, iš kurių negaunamos pajamos, nėra ūkinės komercinės veiklos operacijos, atsiranda prieštaravimas BAĮ-ui. LR pelno mokesčio įstatyme veikla apibrėžiama kaip bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, kuria siekiama gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos. Šiuo atveju bankrutuojanti įmonė grąžinusi turtą, kurį naudojo savo įprastinėje veikloje siekdama pelno kaip priemonę, taip pat gauna ekonominę naudą, nes jai nebereikia mokėti palūkanų, nedidėja įsiskolinimas. Turtą grąžindama lizingo davėjui bendrovė taip pat turi kompensuoti lizingo sutarties nutraukimo išlaidas, kurias fiksuoja Pelno (nuostolio) ataskaitoje kaip veiklos sąnaudas, kurios įtakoja galutinį finansinį rezultatą - pelną (nuostolį) ir mažina (didina) bankroto nuostolius. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas numato, kad įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius. Šiuo atveju bankrutuojančiai įmonei grąžinus turtą ir yra mažinami kreditorių patiriami nuostoliai. Pagal ĮBĮ (Žin., 2001, Nr. 31-1010; 2006, Nr.50-1799) 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas, jeigu dėl bankrutuojančios įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką, PVM tikslais įmonių vykdomos ekonominės veiklos procesas apima tiek paruošiamuosius darbus, skirtus ekonominės veiklos pradžiai, tiek šios veiklos vykdymą, tiek ekonominės veiklos užbaigimo darbus. Todėl galima teigti, kad lizinguojamo turto atveju, kuris buvo įsigytas įmonės - lizingo gavėjos ekonominės veiklos vykdymui ir buvo naudotas jos ekonominėje veikloje, grąžinimas lizingo davėjui taip pat laikytinas ekonominės, t. y. ūkinės komercinės veiklos vykdymu (užbaigimu). Todėl dėl PVM atskaitos tikslinimo atsiradęs mokėtinas PVM laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iš ekonominės (ūkinės komercinės) veiklos vykdymo (užbaigimo). Todėl PVM prievolė turėtų būti laikoma einamuoju mokėjimu pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas. Ūkinė komercinė veikla ar ūkinės operacijos negali būti skirtingai traktuojamos taikant atskirus įstatymus. ĮBĮ 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 11-1 straipsniu ir trečiuoju - 1 skirsniu įstatymu (Žin., 2012, Nr. 4-112, toliau - Įstatymas) pakeistas ĮBĮ (Žin., 2001, Nr. 31-1010, toliau - ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, kuriame numatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą nedraudžiamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Minėti ĮBĮ pakeitimai įsigaliojo nuo 2012-03-01. Pažymėtina, kad bankroto procesams, pradėtiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, šio Įstatymo nuostatos taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki Įstatymo įsigaliojimo, bet ir įgyvendinamos šiam Įstatymui įsigaliojus, ir bankroto procedūroms, kurios pradedamos šiam Įstatymui įsigaliojus. VMI mokesčių mokėtojų sumokėtų sumų įskaitymą atlieka vadovaudamasi VMI prie LR FM viršininko 2011-05-12 įsakymu Nr. VA-56 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. VA-193 „Dėl Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo taisyklių patvirtinimo" pakeitimo (Žin., 2011, Nr.59-2841). Atsakovė 2012-02-01 pateikė prašymą grąžinti 41.181 Lt. VMI 2012-03-21 priėmė sprendimą Nr. 549378/RMA-5993 (b. l. 92) negrąžinti mokesčio permokos skirtumo. Šio sprendimo atsakovė neapskundė, todėl dabar dėl to nebegali kilti ginčas. AB „Alytaus kranai“ 2010-11-16 pateikė patikslintą PVM deklaraciją 14.869 Lt mokėtinai sumai, už 2010 metų kovo mėnesio apmokestinamąjį laikotarpį. Ši deklaruota mokėtina 14.869 Lt suma yra einamasis mokėjimas pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas. Šios deklaruotos PVM sumos nebeliko, nes už 2010 metų vasario mėnesį ir sekančiais mokestiniais laikotarpiais po 2010 metų kovo mėnesio iki 2011 metų sausio mėnesio atsakovė deklaravo grąžintinas iš biudžeto sumas. Atstatyti atsakovei PVM nėra teisinio pagrindo, nes teikiant finansinį reikalavimą yra išvedamas bendras, galutinis nesumokėtų mokesčių likutis. PVM 14.869 Lt suma buvo deklaruota už apmokestinamąjį laikotarpį po bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo datos.

Kreditorė VMI, vykdydama 2012-11-21 posėdžio protokolinę nutartį pateikti papildomus rašytinius įrodymus, kada, kokiu būdu buvo padaryta mokestinės nepriemokos padengimas, 2012-11-28 papildomuose paaiškinimuose (b. l. 111) papildomai nurodė, kad atsakovė 2010-04-23 pateikė PVM deklaraciją už 2010 metų kovo mėnesio mokestinį laikotarpį su 14.834 Lt PVM mokėtina suma. Kreditorė šios deklaruotos PVM nepriemokos dalį padengė taip: 1) 2010-04-26 1.542 Lt; 2) 2010-05-24 2.862 Lt; 3) 2010-04-28 649,67 Lt; 4) 2010-07-23 765 Lt; 5) 2010-08-24 1.797 Lt. Iš viso iki nurodytos datos buvo padengta 7.615,67 Lt PVM. Alytaus AVMI 2010-09-13 raštu Nr. (9.22-15)-S-11216 prašė administratoriaus kreiptis į teismą patikslinti finansinį reikalavimą iki 340.723,41 Lt, t. y padidinti 7.306,06 Lt suma. PVM deklaruota suma: 14.834 = 7.615,67 + 7 218,33. Papildomai prašytą sumą 7.306,06 Lt patvirtinti kaip VMI finansinį reikalavimą, sudaro 7.218,33 Lt PVM ir 87,73 Lt šio mokesčio delspinigiai. Atsakovė 2010-11-16 pateikė patikslintą PVM deklaraciją 14.869 Lt mokėtinai sumai, už 2010 metų kovo mėnesio apmokestinamąjį laikotarpį. Šią dieną buvo padengta 35 Lt PVM. VMI 2012-01-18 padengė likusią 7.218,33 Lt atsakovės PVM nepriemoką (14.834 – 7.615,67 = 7.218,33) ir 87,73 Lt delspinigius. VMI 2012-01-19 raštu Nr. (23.4-08)-RNA-3662 kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl patvirtinimo 19.637,94 Lt finansinio reikalavimo, kurį sudaro: NTM 6.822 Lt, GPM 20.122 Lt ir minus 7.306,06 Lt PVM su delspinigiais. PVM 7.306,06 Lt suma jau buvo patvirtinta kaip Alytaus AVMI finansinis reikalavimas Kauno apygardos teismo 2010-10-26 nutartimi. Ši PVM 7 306,06 Lt suma yra iš tos pačios deklaruotos mokėtinos bendros 14.869,00 Lt sumos už 2010 metų kovo mėnesio apmokestinamąjį laikotarpį. Tokia situacija susidarė, nes atsakovė 2010-11-16 patikslino PVM deklaraciją už 2010 m. kovo mėnesio apmokestinamąjį laikotarpį.

Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad trečiasis asmuo perėmė kreditorės VMI reikalavimo teises į atsakovę, trečiasis asmuo nevykdo mokestinės nepriemokos paskaičiavimo ar perskaičiavimo pagal mokesčių surinkimą reglamentuojančius teisės aktus, t. y. neturi įgaliojimų šioje srityje, todėl palaiko ir sutinka su VMI išsakytais motyvais ir argumentais dėl VMI mokestinės nepriemokos dydžio ir paskaičiavimo atsakovės bankroto byloje.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas (pretenzija) dėl finansinio reikalavimo patikslinimo atmestinas.

Kauno apygardos teismo 2010-02-01 nutartimi, įsiteisėjusia 2010-02-11 įskaitytinai, atsakovei iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras. Šios bylos, teismo posėdyje apžiūrėtos bylos Nr. B2-385-173/2012 (Nr. B2-234-173/2013 ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog:

1) pagal VMI 2010-03-24 raštą Nr. (9.22-15)-S-3965 (b. l. 78-79) administratoriaus prašymu (b. l. 138-142) Kauno apygardos teismas 2010-05-13 nutartimi (b. l. 74-75, 143-144) patvirtino Alytaus AVMI 333.417,35 Lt finansinį reikalavimą, kurį sudarė 317.691,11 Lt skola (14.311,11 Lt GPM nuo gyventojo su darbo santykiais susijusių A klasės pajamų + 144 Lt mokestis už aplinkos teršimą + 291.484 Lt PVM + 11.707 Lt NTM + 45 Lt PSD įmokos išskaičiuojančių asmenų nuo nuolatinių Lietuvos gyventojų pajamų) ir 15.726,24 Lt delspinigiai (b. l. 139, 79);

2) Alytaus AVMI, vadovaudamasi atsakovės 2010-04-23 pateikta PVM deklaracija už 2010 metų kovo mėnesio mokestinį laikotarpį, 2010-09-13 raštu (b. l. 82-83, 146-147) prašė administratoriaus kreiptis į teismą patikslinti finansinį reikalavimą iki 340.723,41 Lt, t. y. padidinti 7.306,06 Lt suma (7.218,33 Lt PVM + 87,73 Lt delspinigiai) (b. l. 146-147). Administratoriaus prašymu (b. l. 145) šis 340.723,41 Lt (333.417,35 + 7.306,06) finansinis reikalavimas buvo patvirtintas Kauno apygardos teismo 2010-10-26 nutartimi (b. l. 84-85, 148-149). Kreditorės atstovės teigimu teismo posėdy, ši nutartis yra bloga, nes į ją nepagrįstai įtraukta 7.306,06 Lt suma, kurią kreditorė dabar nori išminusuoti, nes pati VMI paskubėjo kreiptis su prašymu, nesulaukusi vėliau teiktų deklaracijų su grąžintinu PVM;

3) Atsakovės administratorius 2011-02-09 pateikė teismui prašymą (b. l. 150-153) dėl Alytaus AVMI finansinio reikalavimo patikslinimo, t. y. patvirtinti kaip kreditorinį reikalavimą 6.822 Lt NTM už 2010 m. (b. l. 151-152) ir 14.869 Lt PVM (b. l. 153) nepriemoką, kuri susidarė atsakovei perdavus bendrovės lizinguotą turtą ir deklaravus mokėtiną 14.869 Lt PVM už 2010 m. kovo mėnesį. 2011-02-21 nutartimi (b. l. 73, 153a) administratoriaus prašymu patvirtintas Alytaus AVMI patikslintas 362.414,41 Lt (340.723,41 + 6.822 (NTM) + 14.869 (PVM) finansinis reikalavimas. Kreditorės atstovės teigimu teismo posėdy, ši nutartis yra priimta be VMI žinios ir yra bloga, nes į ją be pagrindo įtraukta 14.869 Lt mokėtinas į biudžetą PVM;

4) Pagal administratoriaus prašymą (b. l. 154) 2011-07-27 nutartimi (b. l. 155) į atsakovės kreditorių sąrašą su 340.723,41 Lt finansiniu reikalavimu įtrauktas VĮ Turto bankas, kuris perėmė reikalavimo teisę į atsakovės 340.723,41 Lt mokestinę nepriemoką, ir patvirtintas patikslintas Alytaus AVMI 21.691 Lt (362.414,41 – 340.723,41) finansinis reikalavimas. Kreditorės atstovės teigimu teismo posėdy, ši nutartis yra priimta be VMI žinios ir yra bloga, nes į ją be pagrindo patenka 14.869 Lt mokėtinas į biudžetą PVM;

5) Atsakovės darbuotojams išmokėjus iš Garantinio fondo gautas lėšas buvo priskaičiuotas ir deklaruotas mokėtinas 20.122 Lt GPM (b. l. 157), pagal administratoriaus prašymą (b. l. 156-157) 2011-11-03 nutartimi (b. l. 72) buvo patvirtintas Alytaus AVMI patikslintas 41.813 Lt (21.691 (6.822 NTM + 14.869 PVM) + 20.122) finansinis reikalavimas sumai. Minėtas Alytaus AVMI 41.813 Lt finansinis reikalavimas buvo patvirtintas be VMI prašymo, tik administratoriaus iniciatyva, apie kurį VMI teigia sužinojusi iš 2011-11-14 gauto administratoriaus 2011-11-08 rašto (b. l. 86-87) kartu su Kauno apygardos teismo 2011-11-03 nutartimi (b. l. 87), todėl pati VMI, išanalizavusi visą atsakovės mokestinę nepriemoką ir nustačiusi, kad ji yra žymiai mažesnė, kreipėsi į teismą su 2012-01-14 raštu (b. l. 88, b. l. 159-162) dėl 19.637,94 Lt finansinio reikalavimo, susidedančio iš 6.822 Lt NTM, 20.122 Lt GPM ir minus 7.306,06 Lt PVM, patvirtinimo. VMI teigimu, 7.306,06 Lt PVM suma jau buvo patvirtinta kaip Alytaus AVMI finansinis reikalavimas Kauno apygardos teismo 2010-10-26 nutartimi (b. l. 84-85), t. y. ši PVM 7.306,06 Lt suma yra iš tos pačios deklaruotos mokėtinos bendros 14.869 Lt sumos už 2010 metų kovo mėnesio apmokestinamąjį laikotarpį.

Ginčas šioje byloje iš esmės kyla tik dėl PVM, paskaičiuoto atsakovei po bankroto bylos iškėlimo, įtraukimo į VMI finansinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje.

Šioje byloje VMI prašo patvirtinti 19.637,94 Lt (6.822 Lt NTM + 20.122 Lt GPM – 7.306,6 Lt PVM) VMI finansinį reikalavimą, o atsakovės administratorius nurodo, jog iš tiesų VMI finansinis reikalavimas yra 43.904 Lt (6.822 Lt NTM + 20.122 Lt GPM + 16.959,61 Lt PVM), nesutikdamas su VMI atliktu grąžintino PVM užskaitymu ir su jo išminusavimu iš finansinio reikalavimo.

Taigi konstatuotina, jog VMI pareikštu prašymu siekia, kad iš 2011-11-03 nutartimi (b. l. 72) patvirtinto Alytaus AVMI patikslinto 41.813 Lt (21.691 (6.822 NTM + 14.869 PVM) + 20.122) finansinio reikalavimo būtų išminusuotas 14.869 PVM bei kad iš Kauno apygardos teismo 2010-10-26 nutartimi (b. l. 84-85, 148-149) patvirtintos 340.723,41 Lt (333.417,35 + 7.306,06) finansinio reikalavimo sumos (kuri, beje, vėliau buvo įtraukta ir į 2011-02-21 nutartimi (b. l. 73, 153a) patvirtinto finansinio reikalavimo sumą 362.414,41 Lt (340.723,41 + 6.822 (NTM) + 14.869 (PVM)) būtų išminusuota 7.306,06 Lt PVM ir kad galutinis VMI finansinis reikalavimas sudarytų ne 41.813 Lt, o tik 19.637,94 Lt, t. y. 41.813 - 14.869 - 7.306,06 arba 6.822 Lt NTM + 20.122 Lt GPM – 7.306,6 Lt PVM

Nustatyta, jog iki bankroto bylos iškėlimo, t. y. 2009-09-03, bendrovė „Swedbank lizingas“, UAB nutraukė lizingo sutartis (2009-09-03 pranešimo dėl lizingo sutarčių nutraukimo Nr. 01-30-4816 kopija (b. l. 45)). Visas pranešime nurodytas turtas, išskyrus kraną „EUROGRU TYP. E50.12 BAUJAHTR NR. 85.085.2, „Swedbank lizingas“, UAB buvo sugrąžintas iki bankroto bylos iškėlimo. Dėl tam tikrų priežasčių lizingo bendrovė kraną atsiėmė tik 2010-03-26 ir todėl tik po bankroto bylos atsakovei iškėlimo įsiteisėjimo (įsiteisėjo 2010-02-11), t. y. atsiėmusi kraną, tikslindama sąskaitą LS0001336597 (2007-04-15) dėl sutarties nutraukimo, 2010-03-26 išrašė atsakovei kreditinę sąskaitą Nr. 8004662967, kurioje nurodyta 16.959,61 Lt PVM suma su ,,-“ ženklu (b. l. 47).

Atsakovė minėtą PVM deklaravo, 2010-11-16 pateikdama 2010 m. kovo mėnesio PVM deklaraciją (b. l. 25-26, 153), kurioje 2.091 Lt suma nurodyta kaip įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM (grafa Nr. 25), o 14.869 Lt suma su ,,-“ ženklu nurodyta kaip atskaitomas PVM grafoje Nr. 25 ir kaip grąžintinas iš biudžeto PVM grafoje Nr. 36.

VMI remiasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 65 straipsniu, kuriame nurodyta, kad jeigu PVM mokėtojas po mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo dalį įsigytų prekių grąžino, gavo iš prekių tiekėjo arba paslaugų teikėjo papildomų nuolaidų ar dėl kokių nors kitų priežasčių sumažėjo prekių tiekėjui arba paslaugų teikėjui mokėtina PVM suma, taip pat jeigu PVM mokėtojui buvo grąžintas importo PVM, o minėtos pirkimo ir (arba) importo PVM sumos buvo įtrauktos į PVM atskaitą, PVM atskaita tikslinama to mokestinio laikotarpio, kurį paaiškėjo minėtos aplinkybės, PVM deklaracijoje atitinkamai didinant mokėtiną į biudžetą (mažinant grąžintiną iš biudžeto) PVM sumą.

VMI teigia, kad dėl PVM atskaitos tikslinimo atsiradęs mokėtinas PVM laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iš ekonominės veiklos vykdymo po bankroto bylos užbaigimo, todėl turi būti sumokėtas į biudžetą bendra tvarka. Teismas, vadovaudamasis aukštesnio teismo formuojama teismine praktika, su tokiu teisės aiškinimu nesutinka (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1030/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2012-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-548/2012). Ūkinės komercinės veiklos vykdymas, reglamentuotas ĮBĮ nuostatose, yra valinis veiksmas, besiremiantis kreditorių susirinkimo valia ir praktiškai įgyvendinamas bankroto administratoriaus. Nagrinėjamu atveju kreditinė PVM sąskaita faktūra išrašyta trečiojo asmens veiksmų pagrindu ir besiremianti jo anksčiau atliktu teisiniu pagrindu – lizingo sutarties nutraukimu. Bankroto bylos iškėlimas šiam veiksmui neturėjo jokios įtakos, ir nei bankroto administratorius, nei kreditorių susirinkimas tam negalėjo užkirsti kelio. Tai, jog kreditinė sąskaita faktūra išrašyta po bankroto bylos iškėlimo ir pareiga tikslinti PVM deklaraciją atsirado po bankroto bylos iškėlimo yra atsitiktinumas, neduodantis pagrindo šio mokesčių administratoriaus reikalavimo laikyti nauju reikalavimu, kylančiu iš įmonės ūkinės komercinės veiklos vykdymo. Mokėtinos PVM sumos atsiradimas yra tiesiogiai nulemtas lizingo davėjo veiksmų iki bankroto bylos iškėlimo, o ne vėliau kilusių pasekmių ir mokesčių apskaitos dokumentų įforminimo. Nepriklausomai nuo to, kada buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, pasekmes sukelia įvykęs faktas, šiuo atveju lizingo sutarties nutraukimas, kuris įvyko iki bankroto bylos iškėlimo atsakovui, todėl teismas sprendžia, jog neišpirkto lizinguojamo turto grąžinimas lizingo davėjui, nesant pateiktų įrodymų apie sumokėtų lizingo kainos įmokų sugrąžinimą jas mokėjusiam lizingo gavėjui, negali būti laikomas ūkiniu komerciniu sandoriu, kuriuo bankrutuojanti įmonė siekė gauti ar gavo pajamų, todėl jis negali būti prilyginamas ūkinei komercinei veiklai, vykdytai po bankroto bylos iškėlimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, susidariusi mokestinė prievolė (PVM nuo lizingo davėjui grąžinto turto vertės) tvirtintina kaip mokesčių administratoriaus (VMI) finansinis reikalavimas, susidaręs iki bankroto bylos iškėlimo atsakovei, kuris tenkintinas ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka.

Be to, dėl pridėtinės vertės mokesčio, susijusio su turto pardavimu, įskaitymo, nurodytina, jog suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (LAT 2001-03-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-95/2001, Teismų praktika 15, p. 242-245; 2008-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2008; 2009-12-18 nutartis bankroto byloje Nr. 3K-3-591/2009; 2010-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2010; 2010-06-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2010) aiškiai ir nedviprasmiškai draudžia mokesčių administratoriui, įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, atlikti mokesčių permokų ir nepriemokų įskaitymą, nepriklausomai nuo to, ar įmonė tęsia ar netęsia ūkinės komercinės veiklos vykdymą, todėl nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, jog iškėlus atsakovei bankroto bylą mokesčių administratorius praranda galimybę Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka įskaityti mokesčių permokas mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti ir privalo teisės aktų nustatyta tvarka grąžinti bankrutuojančiai įmonei jos mokesčių permokas tam, kad jos kartu su kitu turtu būtų paskirstytos kreditoriams proporcingai jų reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą.

Pažymėtina, kad 2012-03-01 įsigaliojo ĮBĮ 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 11(1) straipsniu ir trečiuoju(1) skirsniu įstatymas. Šiuo įstatymu pakeistas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte numatytas draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, t. y. priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą galimas, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Teismas atkreipia dėmesį, kad minėtas įstatymo pakeitimas, leidžiantis mokesčių administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, nėra aktualus ir netaikytinas šioje byloje. Nagrinėjamoje byloje įskaitymo galimybė grindžiama ne tuo, kad įsigaliojo ĮBĮ pakeitimas, expressis verbis leidžiantis įskaitymą, o tuo, kad PVM ataskaitos tikslinimo atsiradęs mokėtinas PVM laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iš ekonominės veiklos vykdymo po bankroto bylos užbaigimo, todėl turi būti sumokėtas į biudžetą bendra tvarka. Teismo pozicija, laikantis formuojamos teismų praktikos (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1030/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2012-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-548/2012, Vilniaus apygardos teismo 2011-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-5739-881/2011), yra ta, jog neišpirkto lizinguojamo turto grąžinimas lizingo davėjui negali būti laikomas ūkiniu komerciniu sandoriu, kuriuo bankrutuojanti įmonė siekė gauti ar gavo pajamų, todėl jis negali būti prilyginamas ūkinei komercinei veiklai, vykdytai po bankroto bylos iškėlimo, todėl minėtas įstatymo pakeitimas šio ginčo išnagrinėjimui neturi įtakos.

Tačiau svarbiausia, teismo nuomone, šioje byloje yra tai, jog Kauno apygardos teismo 2010-10-26 nutartimi (b. l. 84-85, 148-149) buvo patvirtintas kreditorės 340.723,41 Lt (333.417,35 + 7.306,06) finansinis; 2011-02-21 nutartimi (b. l. 73, 153a) buvo patvirtintas kreditorės patikslintas 362.414,41 Lt (340.723,41 + 6.822 (NTM) + 14.869 (PVM) finansinis reikalavimas bei paskutine galiojančia 2011-11-03 nutartimi (b. l. 72) buvo patvirtintas kreditorės patikslintas 41.813 Lt (21.691 Lt (t. y. 6.822 Lt NTM + 14.869 Lt PVM) + 20.122 Lt) finansinis reikalavimas. Visos šios nutartys kreditorės nebuvo apskųstos, todėl yra įsiteisėjusios ir nėra jokio teisėto pagrindo jomis nesivadovauti. Pati kreditorė pripažįsta apie paskutiniąja teismo 2011-11-03 nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą sužinojusi 2011-11-14 iš gauto administratoriaus 2011-11-08 rašto (b. l. 86-87) kartu su Kauno apygardos teismo 2011-11-03 nutartimi. Nors bylos duomenys ir patvirtina, jog tiek šia nutartimi, tiek 2011-02-21 nutartimi finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti nesant pačios kreditorės prašymo, tačiau tai, kad kreditorė, 2011-11-14 gavusi 2011-11-03 nutartį, kurioje patvirtinto jos finansinio reikalavimo suma akivaizdžiai nesutapo su kreditorės apskaitos duomenimis, jos įstatymo nustatyta tvarka neskundė ir į teismą dėl finansinio reikalavimo patikslinimo kreipėsi tik po dviejų mėnesių, teismo nuomone, rodo pačios kreditorės niekaip nepateisinamą neatsakingumą, vien dėl ko jos teisės šioje byloje teismo neturėtų būti ginamos. Be to, tai, jog pati kreditorė, 2010-09-13 raštu (b. l. 82-83, 146-147) prašiusi administratoriaus kreiptis į teismą patikslinti finansinį reikalavimą iki 340.723,41 Lt, t. y. padidinti 7.306,06 Lt suma (7.218,33 Lt PVM + 87,73 Lt delspinigiai) (b. l. 146-147), dabar teisme teigia suklydusi pateikdama tokį prašymą ir ginčija 7.306,06 Lt PVM sumos įtraukimą į jos pačios iniciatyva patvirtintą finansinį reikalavimą, teismo nuomone, dar labiau patvirtina kreditorės netinkamą savo pareigų atlikimą, teismo klaidinimą ir gaišinimą, o tuo pačiu ir jos nesąžiningumą.

Įsiteisėjusiam teismo sprendimui yra būdinga privalomumo (CPK 18 str.), prejudicialumo (CPK 182 str. 2 p.) savybė ir res judicata galia (CPK 279 str. 4 d.). Kadangi nutartis, kuria patvirtinami kreditoriaus reikalavimai, pagal savo teisinę prigimtį sutampa su teismo sprendimu, iš principo analogiškos savybės yra būdingos ir teismo nutarčiai dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-414/2012).

ĮBĮ nuostatos įtvirtina kreditorių reikalavimų tikslinimo institutą. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas yra išaiškintas teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, ekonomines ir laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Tai padėtų užtikrinti bankroto procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto reikalavimų tenkinimo koregavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

Atkreiptinas dėmesys, kad ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė tikslinti kreditoriaus reikalavimus siejama su būtina sąlyga – patikslinimai turi būti susiję su bankroto procesu, t. y. bankroto bylos nagrinėjimo eigoje pakitusiu kreditoriaus reikalavimo dydžiu (iš dalies atsiskaičius su kreditoriumi ar jam perleidus reikalavimą jo reikalavimo dydis turi būti sumažintas, išaugus kreditorių reikalavimui jo dydis turi būti padidintas). Įstatymų leidėjas nesiekė, kad kreditorių reikalavimų tvirtinimo procedūra, kuri pagal teisinio reglamentavimo sistemą turi būti užbaigta iki likvidavimo stadijos (ĮBĮ 26 str. 1 d.), galėtų būti paneigta per kreditorių reikalavimo tikslinimo institutą. Priešingas aiškinimas atvertų kelią neribotam bylinėjimuisi, sumenkintų teismo nutarties, kuria patvirtinami kreditoriaus reikalavimai, reikšmę, likvidavimo stadija prarastų savo efektyvumą, nes jos eigoje kistų kreditorių reikalavimų proporcijos. Dėl šių priežasčių kreditorių reikalavimų tikslinimas, kai jis siejamas ne su bankroto bylos nagrinėjimo eigoje pakitusiomis aplinkybėmis (išaugusiu ar sumažėjusiu kreditoriaus reikalavimu), turėtų būti aiškinamas siaurai ir siejamas su negalėjimu kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo stadijoje išsiaiškinti tam tikrų aplinkybių, turinčių esminę reikšmę kreditoriaus reikalavimo pagrįstumui ir jo dydžiui. Tą yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2011-04-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011 nurodydamas, kad reikalavimų tikslinimas įmanomas, kai reikalavimų tvirtinimo „stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma“.

Konstatuotina, jog kreditorė nenurodė ir teismas nenustatė jokių po minėtomis galiojančiomis nutartimis patvirtintų kreditorės finansinių reikalavimų naujai paaiškėjusių ar pasikeitusių aplinkybių, kurios kreditorei nebuvo žinomos ir kurių nustatyti protingomis pastangomis buvo neįmanoma. Teismas nurodo, jog galutinis šios kreditorės finansinis reikalavimas yra patvirtintas Kauno apygardos teismo 2011-11-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-649-173/2011 (Nr. B2-385-173/2012, Nr. B2-234-173/2013), kurios revizuoti (arba ją laikyti niekine) kartu ir su ankstesnėmis nutartimis ir tikslinti finansinio reikalavimo sumą, joks teisėtas pagrindas neatsirado.

Pažymėtina ir tai, jog minėtų nutarčių neginčijo ir pats atsakovės administratorius, beje, pats pateikęs tvirtinti būtent 14.869 Lt PVM suma padidintą finansinį reikalavimą, o ne 16.959 Lt, todėl netenkintinas ir atsakovės administratoriaus prašymas dėl kreditorės finansinio reikalavimo padidinimo iki 43.904 Lt.

Teismas pažymi, jog šia nutartimi teismas nesprendžia tarp šalių kilusio ginčo dėl PVM permokos negrąžinimo, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos 2012-01-14 prašymą (pretenziją), patikslintą 2012-09-10, dėl 19.637,94 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo, konstatuojant, jog galutinis šios kreditorės finansinis reikalavimas yra patvirtintas Kauno apygardos teismo 2011-11-03 nutartimi civilinėje byloje B2-649-173/2011 (Nr. B2-385-173/2012, Nr. B2-234-173/2013).

Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.