- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-25
- Bylos Nr.
- 2A-1030/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Marytė Mitkuvienė, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Alytaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija Alytaus apskrities VMI R.Vadeikos individuali įmonė
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitė, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-1537-55/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios R. V. IĮ ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Alytaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl neteisėtai nurašytų pinigų grąžinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas bankrutuojanti R. V. IĮ ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010-08-31 pinigų nurašymą nuo ieškovo sąskaitos pripažinti neteisėtu ir įpareigoti atsakovą, Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, grąžinti neteisėtai nurašytas lėšas, t.y. 9738,56 Lt, į ieškovo, bankrutuojančios R. V. IĮ įmonės, atsiskaitomąją sąskaitą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-06-01 Kauno apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1842-259/2009 iškėlė bankroto bylą R. V. IĮ. Įmonės bankroto administratorius sušaukė 2010-07-27 įmonės kreditorių komiteto susirinkimą, kuriame buvo išspręsti įmonės turto realizavimo klausimai ir buvo nuspręsta R. V. IĮ turtą parduoti iš varžytynių nustatant pradinę 189000 Lt kainą. 2010-08-27 dieną įvyko R. V. parduodamo turto varžytynės ir turtas buvo parduotas UAB „Ektornet Commercial Lithuania“ įmonei už 189000 Lt, o pinigai už parduotą turtą buvo pervesti į bankrutuojančios R. V. IĮ atskaitomąją sąskaitą. Dar tą pačią dieną, kai į bankrutuojančios R. V. IĮ sąskaitą už parduotą turtą buvo pervesti gauti pinigai, Valstybinė mokesčių inspekcija nuėmė nuo sąskaitos 10641,83 Lt sumą. Administratorius kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu grąžinti neteisėtai nuo sąskaitos nuimtą sumą, tačiau Valstybinė mokesčių inspekcija sutiko grąžinti tik mažąją dalį šios sumos, t.y. 903, 27 Lt, tuo tarpu likusios dalies, t.y. 9738,56 Lt grąžinti nesutinka. ĮBĮ 10 str. 3 d. 7 p. įtvirtina draudimą vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka nuo to momento, kai įsiteisėja teismo nutartis iškelti įmonei bankrotą. Valstybinė mokesčių inspekcija pažeidė ne tik minėtą ĮBĮ nuostatą, bet ir kitų patvirtintų įmonės kreditorių teises, kurių reikalavimai bus tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka, todėl privalo grąžinti nurašytą sumą į ieškovo įmonės sąskaitą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities VMI prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Alytaus apskrities VMI 2010-10-25 raštu (13.3-19)-S-12869 informavo, kad R. V. IĮ mokestinė nepriemoka po bankroto bylos iškėlimo 8472 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau - PVM) ir 1266,56 Lt šio mokesčio delspinigių (bendra suma - 9738,56 Lt). Šiuo atveju, dalis nurašytos sumos, t. y. 903,27 Lt - 2010-10-28 buvo grąžinta įmonei, o likusi 9738,56 Lt (10641,83 Lt - 903,27 Lt) suma panaudota po bankroto bylos iškėlimo apskaitytai PVM nepriemokai padengti. Be to, Alytaus apskrities VMI pranešė, kad mokestinio tyrimo metu nustatyta, jog minėta nepriemoka susidarė dėl 2009 m. rugpjūčio mėn. atstatyto į biudžetą pirkimo PVM už lizinguotą turtą, t.y. pagal LR PVM įstatymą 65 str. nuostatas, kai PVM mokėtojas dėl kokių nors priežasčių prekių tiekėjui grąžina prekes, kurių pirkimo PVM buvo įtrauktas į PVM atskaitą, tai PVM atskaita turi būti tikslinama to mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje, kur paaiškėjo minėtos aplinkybės, atitinkamai didinant mokėtiną į biudžetą (mažinant grąžintiną iš biudžeto) PVM sumą. PVM tikslais įmonių vykdomos ekonominės veiklos procesas apima: paruošiamuosius darbus, skirtus ekonominės veiklos pradžiai, tiek šios veiklos vykdymą, tiek ekonominės veiklos užbaigimo darbus. Todėl, dėl lizinguojamo turto grąžinimo lizingo davėjui atsiradęs mokėtinas PVM, laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iš ekonominės (ūkinės komercinės) veiklos vykdymo (užbaigimo). Atsakovo vertinimu, minėta mokestinė prievolė turi būti laikoma einamuoju mokesčiu pagal LR ĮBĮ 10 str. 7 d. 5 p. nuostatas ir į biudžetą turi būti sumokėtas. Teigia, kad atsižvelgiant į teismų praktiką, einamieji mokesčiai buvo išieškoti teisėtai ir pagrįstai nuo nesumokėto PVM, administratoriui grąžinus daiktus pagal finansinės nuomos sutartis po bankroto bylos iškėlimo. Ši prievolė atsirado po bankroto bylos iškėlimo ir susijusi su bankroto procedūrų vykdymu - lizinguojamų daiktų grąžinimu lizingo bendrovei, todėl administratorius privalėjo laiku ir tinkamai įvykdyti prievolę valstybei.
Atsakovas Alytaus apskrities VMI prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Alytaus apskrities VMI 2010-10-25 raštu Nr. (13.3-19)-S-12869 informavo Vilniaus apskrities VMI, kad R. V. IĮ po bankroto bylos iškėlimo turi 8472 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 1266,56 Lt šio mokesčio delspinigių nepriemoką. Pridėtinės vertės mokesčio nepriemoka susidarė lizingo bendrovei nutraukus lizingo sutartis su R. V. IĮ. Vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010-11-11 raštu Nr. (23.3-37)-R-10649 tokia nepriemoka laikoma einamaisiais mokėjimais. Vilniaus apskrities VMI iš R. V. IĮ sąskaitos ne ginčo tvarka išieškota suma susijusi su po bankroto bylos iškėlimo atsiradusių prievolių vykdymu. Šiuo atveju einamieji mokesčiai nuo nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio, įmonės administratoriui grąžinus daiktus pagal finansinės nuomos sutartis po bankroto bylos iškėlimo, buvo išieškoti teisėtai ir pagrįstai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino neteisėtu 2010-08-31 Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos 9738,56 Lt nurašymą nuo bankrutuojančios R. V. IĮ sąskaitos bei įpareigojo Alytaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją prie LR finansų ministerijos grąžinti bankrutuojančiai R. V. IĮ 9 738,56 Lt. Teismas priteisė bankrutuojančiai R. V. IĮ iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos 1000 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Teismas nurodė, kad byloje kilęs ginčas dėl to, ar teisėtai atsakovas Vilniaus apskrities VMI iš ieškovo bankrutuojančios R. V. IĮ sąskaitos nurašė lėšas ir jas pervedė įmonės kreditoriui, kai ieškovui jau buvo iškelta bankroto byla. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte numatyta, kad įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie yra tenkinami ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. ĮBĮ 35 straipsnis nustato kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Teismas nurodė, kad sisteminis minėtų teisės normų, atskiriančių mokesčių mokėjimą ir kitų neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų tenkinimą, aiškinimas leidžia padaryti išvadą, jog jei bankrutuojanti įmonė vykdo ūkinę komercinę veiklą, ji turi prievolę mokėti mokesčius teisės aktų nustatyta tvarka.
Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad lizingo bendrovė nutraukė lizingo sutartis su bankrutuojančia įmone, susigrąžino iš jos lizinguojamą turtą ir dėl to bankrutuojančiai įmonei išrašė kreditines PVM sąskaitas faktūras. Šiuo atveju, kai patikslintas PVM deklaracijas bankroto administratorius pateikė už po teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos einantį mokestinį laikotarpį dėl lizingo būdu įgyto turto grąžinimo, kreditoriaus VMI vertinimu, patikslintose PVM deklaracijose nurodytas mokėtinas mokestis priskirtinas prie einamųjų mokesčių. Savo išvadą, mokesčių administratorius argumentuoja tuo, jog pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką, PVM tikslais įmonių vykdomos ekonominės veiklos procesas apima tiek paruošiamuosius darbus, skirtus ekonominės veiklos pradžiai, tiek šios veiklos vykdymą, tiek ekonominės veiklos užbaigimo darbus. Todėl nurodytu atveju lizinguojamo turto, kuris buvo įsigytas įmonės - lizingo gavėjos ekonominės veiklos vykdymui ir buvo naudotas jos ekonominėje veikloje, grąžinimas lizingo davėjui, kreditoriaus vertinimu, taip pat laikytinas ekonominės, t. y. ūkinės komercinės veiklos vykdymu (užbaigimu). Atsakovų nurašiusių ir gavusių ginčo lėšas vertinimu, nurodytos PVM atskaitos tikslinimo atsiradęs mokėtinas PVM, laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iš ekonominės (ūkinės komercinės) veiklos vykdymo (užbaigimo).
Teismas nurodė, kad komercinės teisės doktrinoje ūkinė komercinė veikla apibūdinama kaip veikla, kuri vykdoma ne dėl asmeninių poreikių tenkinimo, bet siekiant gauti pelno. Tokia veikla apima gamybą, prekybą, paslaugų teikimą. Jos tikslas ir esminis požymis – pelno (pajamų) siekimas. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą, bankrutuojanti įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Kadangi ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte nurodoma apie teisę verstis ūkine komercine veikla, vadinasi bankrutuojančios įmonės vykdomos ūkinės komercinės veiklos tikslas ir būdingas požymis turi būti pajamų (pelno) iš tos veiklos gavimas. ĮBĮ reglamentuota tik speciali gautų pajamų panaudojimo paskirtis ir panaudojimo tikslas – dengti su ūkine komercine veikla susijusias išlaidas siekiant mažinti dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius. Jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostata. Vadinasi, atitinkamos mokestinės prievolės bankrutuojančiai įmonei gali atsirasti ne iš bet kokios bankroto proceso metu vykdomos veiklos ir ne iš bet kokių tokios įmonės sudaromų sandorių, bet tik iš vykdomos komercinės ūkinės veiklos, kurios rezultate gaunamos atitinkamos pajamos, t. y. tokios veiklos (gamybos, prekybos arba paslaugų teikimo), kuria siekiama pelno. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje bankrutuojančios įmonės mokestinė prievolė valstybei atsirado ne dėl bankrutuojančios įmonės komercinės ūkinės veiklos (jos užbaigimo) ar komercinio sandorio, kuriuo gauta ar siekta gauti pajamų, tačiau dėl lizingo davėjo veiksmų nutraukiant lizingo sutartį ir išrašant kreditinę PVM sąskaitą faktūrą. Neišpirkto lizinguojamo turto grąžinimas lizingo davėjui, teismo nuomone, negali būti laikomas ūkiniu komerciniu sandoriu, ar ūkinės komercinės veiklos pabaigimu, kuriuo bankrutuojanti įmonė siekė gauti ar gavo pajamų, todėl po jo sudarymo atsiradusios bankrutuojančios įmonės mokestinės prievolės negali būti vykdomos pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą, o turi būti vykdomos bendrąja ĮBĮ nustatyta tvarka. Esant tokioms aplinkybėms teismas priėjo išvados, kad teritorinio mokesčių administratoriaus teiginiai, kad bankrutuojanti įmonė pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą privalėjo sumokėti po bankroto bylos iškėlimo susidariusį pridėtinės vertės mokestį, neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Tokios pozicijos iš esmės laikytasi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1351/2010.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011-08-29 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:
1. Šiuo atveju, dėl PVM ataskaitos tikslinimo atsiradęs mokėtinas PVM, laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iš ekonominės (ūkinės komercinės) veiklos vykdymo (užbaigimo), todėl turi būti sumokėtas į valstybės biudžetą. Be to, mokestinė nepriemoka, atsiradusi iš vykdytos ūkinės komercinės veiklos, turi būti apmokėta iš įmonės gautų pajamų iki atsiskaitymo su kreditoriais, todėl inspekcija turėjo teisinį pagrindą atlikti mokesčio permokos įskaitymą einamiesiems mokesčiams padengti.
2. Einamieji mokesčiai buvo išieškoti teisėtai ir pagrįstai nuo nesumokėto PVM, administratoriui grąžinus daiktus pagal finansinės nuomos sutartis po bankroto bylos iškėlimo. Ši prievolė atsirado po bankroto bylos iškėlimo ir susijusi su bankroto procedūrų vykdymu - lizinguojamų daiktų grąžinimu lizingo bendrovei, todėl administratorius privalėjo laiku ir tinkamai įvykdyti prievolę valstybei.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovo R. V. IĮ bankroto administratorius prašo apeliacinį skundą atmesti kaip neteisėtą bei nepagrįstą, o 2011 m. rugpjūčio 29 d. Kauno apygardos teismo sprendimą palikti galioti. Nurodo, kad bankrutavusios įmonės turto pardavimas negali būti prilyginamas prie įmonės vertimosi ūkine komercine veikla iš kurios yra gaunamos pajamos tikslu mažinti finansinius įmonės (kreditorių) nuostolius. Nepardavus ieškovo įmonės įkeisto (lizinguojamo) turto grąžinamas lizingo davėjui nelaikomas ūkiniu komerciniu sandoriu, ar ūkinės komercinės veiklos pabaigimu, kuriuo bankrutuojanti įmonė siekė gauti ar gavo pajamų todėl atsiradusios mokestinės prievolės negali būti vykdomos.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas bankrutuojančios R. V. individualios įmonės ieškinys ir pripažintas neteisėtu Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos lėšų nurašymas nuo bankrutuojančios įmonės sąskaitos teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Ginčas tarp šalių kilo vykdant ieškovo bankroto procesą. CPK 1 str. 1 d. nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (ĮBĮ). Šio įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles mokėjimas, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas.
Apeliantas ginčo sumą nuo ieškovo sąskaitos nusirašė 2010-08-31 jau po bankroto bylos ieškovui iškėlimo (bankroto byla iškelta 2009-06-01 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2009-07-10).
Apeliantas tiek atsiliepime į ieškinį, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo, kad jis ginčo sumą nusirašė pagrįstai, nes tai mokestinė prievolė, kylanti iš įmonės ūkinės komercinės veiklos, o pagal ĮBĮ 10 str. 7 d. 5 p. bei 35 str. nuostatas, privalomąsias įmokas įmonė moka vadovaudamasi įstatymais.
Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto argumentais dėl bankrutuojančios įmonės vykdomos ūkinės komercinės veiklos, o tuo pačiu ir dėl ginčo sumos nurašymo nuo bankrutuojančios įmonės sąskaitos teisėtumu. Pagal ĮBĮ 10 str. 7 d. 5 p. bankrutuojanti įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie yra tenkinami ĮBĮ 35 str. nustatyta tvarka, t. y. pagal nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką.
Sprendžiant iš ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. nuostatos, draudžiančios vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, ji turėtų būti taikoma toms finansinėms prievolėms (skoloms ir kt.), kurios atsirado iki bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 10 str. 7 d. 5 p. nuostatą, jeigu bankrutuojant įmonė verčiasi ūkine komercine veikla, ir dėl šios veiklos atsiranda mokesčių, jie mokomi vadovaujantis įstatymais. Taigi, nagrinėjamu būtina atveju nustatyti ar apelianto nurašyta nuo ieškovo sąskaitos mokestinė nepriemoka yra bankrutuojančios įmonės ūkinės komercinės veiklos vykdomos po bankroto bylos iškėlimo pasekmė ar jos atsiradimas yra kitos kilmės.
Iš pateiktų į bylą įrodymų, bei paties apelianto aiškinimų nustatyta, kad ieškovui iškėlus bankroto bylą, lizingo bendrovė nutraukė lizingo sutartis su bankrutuojančia įmone, susigrąžino iš jos lizinguojamą turtą (automobilius ir autokrautuvus) ir išrašė ieškovui kreditines PVM sąskaitas faktūras. Teisėjų kolegijos nuomone, neišpirkto lizinguojamo turto grąžinimas lizingo davėjui, negali būti laikomas ūkinės komercinės veiklos pabaigimu, kaip tai vertina apeliantas.
Ūkinė komercinė veikla apibūdinama kaip veikla, kuri vykdoma siekiant gauti pelno. Tokia veikla apima gamybą, prekybą, paslaugų teikimą ir kt. Jos tikslas ir esminis požymis – pelno (pajamų) gavimas (siekimas). Kaip minėta, pagal ĮBĮ 10 str. 7 d. 5 p. bankrutuojanti įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina bankroto nuostolius, gauna pajamas, reiškia bankrutuojančios įmonės vykdomos ūkinės komercinės veiklos tikslas ir būdingas požymis – pajamų (pelno) iš tokios veiklos gavimas. Nagrinėjamu atveju mokestinės prievolės objektas atsirado ne iš bankrutuojančios įmonės ūkinės komercinės veiklos, ar iš komercinio sandorio, kuriuo buvo gauta ar siekta gauti pajamų. Iškėlus ieškovui bankroto bylą jis nevykdė jokios ūkinės komercinės veiklos, o neišpirkto lizinguojamo turto grąžinimas lizingo davėjui, negali būti laikomas ūkiniu komerciniu sandoriu, ar ūkinės komercinės veiklos pabaigimu, kuriuo bankrutuojanti įmonė siekė gauti ar gavo pajamų. Todėl tokiu atveju įmonės mokestinės prievolės negali būti vykdomos ĮBĮ 10 str. 7 d. 5 p. nustatyta tvarka.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jo naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.