- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-21
- Bylos Nr.
- 3K-3-22/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Česlovas Jokūbauskas (pirm.), Janina Januškienė, Gintaras Kryževičius (pran.)
- Ieškovas
- BUAB „Spedlog“
- Atsakovas
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Spedlog“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 8 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Spedlog“ ieškinį atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl mokesčių įskaitymų panaikinimo ir skolos grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismas 2003 m. kovo 27 d. nutartimi iškėlė UAB „Spedlog“ bankroto bylą. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos revizorė, atlikusi BUAB „Spedlog“ mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo valstybės ir savivaldybės biudžetams patikrinimą, surašė aktą Nr. 610322550. Šis patvirtintas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2003 m. spalio 22 d. sprendimu. Patikrinimo metu nustatyta, kad ieškovas bankroto bylos iškėlimo dieną yra deklaravęs ne visas mokestines prievoles valstybės biudžetui arba jas deklaravęs neteisingai; UAB „Spedlog“ skola biudžetui - 8806,30 Lt.
Šalies argumentai
Ieškovas teismo prašė pripažinti atsakovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos mokesčių įskaitas, atliktas po bankroto bylos iškėlimo bendrovei neteisėtomis; priteisti ieškovui iš atsakovo 8011,96 Lt neteisėtai įskaitytų mokesčių permokų, iš kurių 677,06 Lt kelių priežiūros mokesčio, 2646,80 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir 4688,10 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio. Ieškovo teigimu, atsakovas, darydamas mokesčių įskaitas, pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2006 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas atliko ieškovo mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo valstybės ir savivaldybės biudžetams patikrinimą už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2003 m. balandžio 7 d., t. y. iki nutarties iškelti ieškovui bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Patikrinimo aktas surašytas 2003 m. rugsėjo 10 d., patvirtintas 2003 m. spalio 22 d. Patikrinimo akte nurodyta, kad pridėtinės vertės mokestį, atskaitymus nuo realizavimo pajamų pagal kelių fondo įstatymą ir fizinių asmenų pajamų mokestį, susijusį su darbo santykiais, ieškovas apskaičiavo ir deklaravo neteisingai. Mokesčių permokos valstybės biudžetui nenustatyta. Konstatuota, kad, įvertinęs ieškovo deklaruotus ir patikrinimo metu nustatytus mokestinių prievolių duomenis, atsakovas pagrįstai apskaičiavo faktinę ieškovo skolą valstybės biudžetui bankroto bylos iškėlimo dienai. Šių atsakovų veiksmų teismas nepripažino šalių tarpusavio reikalavimų įskaitymu.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2007 m. birželio 12 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Nustatyta, kad ieškovo sumokėti mokesčiai – ne permoka, atlikto patikrinimo metu nustatyta jų nepriemoka (T. 2, b. l. 113). Nors ieškovas nurodo, kad iš viso sumokėjo 8011,96 Lt mokesčių permokų, tačiau atsakovo atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad ieškovo mokesčiai - ne 8011,96 Lt permoka, o 4748,24 Lt nepriemoka. Padaryta išvada, kad nesant mokesčių permokų negalėjo būti atlikti ir mokesčių nepriemokų įskaitymai. Atsakovas nepažeidė Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatų reikalavimų, nes po patikrinimo akto ir sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo įsigaliojimo pakoregavo ieškovo, kaip mokesčių mokėtojo, apskaitos kortelės duomenis ir apie tai jį informavo. Pinigai nebuvo sumokėti į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ginčo dalykas yra ne tarpusavio reikalavimų įskaitymai, o Valstybinės mokesčių inspekcijos atlikta pataisa finansiniuose dokumentuose, nedarant jokių finansinių operacijų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas BUAB „Spedlog“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinį skundą jis grindžia šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos civilinėse bylose Nr. 3K-7-95/2001 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 13 d. nutartis); 3K-3-1335/2002 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis); 3K-3-484/2004 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis); 3K-3-529/2006 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutartis), kuriose konstatuota, kad draudžiamas mokesčių permokų įskaitymas, iškėlus įmonei bankroto bylą.
2. Nutartyje nepagrįstai konstatuota, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos po bankroto bylos atliekamas mokestinis patikrinimas ir jo pagrindu atliekami įskaitymai yra ne mokestinių prievolių įskaitos, o tik finansinė pataisa. Patikrinimo metu kartu už fiksuotus pažeidimus buvo skirtos baudos, apskaičiuojamos papildomos finansinės prievolės, delspinigiai. Tokie įskaitymai negali būti laikomi finansine pataisa. Patikrinimo metu papildomai apskaičiuota 8709 Lt mokesčių ir netesybų suma turi būti vertinama kaip finansinis reikalavimas bankrutuojančiai įmonei. Šiuo metu Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos finansinis reikalavimas yra 8919 Lt. Į jį, nepaisant atliktų įskaitymų, pakartotinai įtrauktos patikrinimo metu apskaičiuotos mokestinės nepriemokos ir baudos.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nenurodė, jog yra permokų, nes sprendime deklaruojama skola biudžetui. Tokia skola deklaruota jau po mokestinio patikrinimo, o mokesčių skola atsirado po bankroto bylos iškėlimo apskaičiavus jau patikrinimo metu skirtas baudas ir priskaičiuotus delspinigius, permokų biudžetui nebuvimas įvertintas nepaisant atskirų mokesčių permokų, t. y. susumuojant visų mokesčių permokas, nepriemokas ir netesybas.
3. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą galioti, neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka atsakovas dalį ieškinio pripažino. 2007 m. gegužės 29 d. teismo posėdžio protokole Nr. 2 (b. l. 116) užfiksuotas ieškovo teiginys „2838 Lt sumą mes galime pripažinti“. Ši suma siejama su fizinių asmenų pajamų mokesčio permoka. Teismas pažeidė CPK 140 straipsnio 2 dalį, nes nepasiūlė atsakovo atstovams tokio pripažinimo pasirašyti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo šiuos atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus:
Šalies argumentai
1. Kasatoriaus nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra nurodomi skirtingi atvejai, kai skoliniai reikalavimai atsiranda iš civilinių teisinių santykių ir jų įskaitymas gali būti vykdomas pagal CK 6.130-6.140 straipsnių nuostatas, o ne iš mokesčių, kaip viešosios teisės instituto, kurių įskaitymas, grąžinimas reglamentuojamas Mokesčių administravimo įstatyme.
2. Patikrinimo aktu nustatyta, kad vietoje deklaruotos kai kurių mokesčių permokos nustatyta jų nepriemoka, todėl kasatoriaus teiginys, kad deklaruotos mokesčių sumos buvo sumokėtos, o po bankroto bylos iškėlimo atsakovo įskaitytos nepriemokai padengti, nepagrįstas. Nors kasatorius ir pateikė mokėjimo pavedimus (T. 2, b. l. 1-24), tačiau teismo posėdžių metu konkrečiai negalėjo nurodyti pagal kokį mokėjimo pavedimą buvo sumokėta didesnė mokesčio suma, nei buvo deklaruota. Atsakovas, atlikęs kasatoriaus mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo valstybės ir savivaldybės biudžetams teisingumo patikrinimą, nustatė neatitiktis tarp kasatoriaus duomenų pateiktose deklaracijose bei buhalterinės apskaitos dokumentuose ir vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio nuostatomis bei Taisyklėmis atliko tam tikrus veiksmus, Mokesčių permokos (skirtumo) įskaitymo pranešimais informuodamas kasatorių.
3. Neteisingas kasatoriaus teiginys, kad dalį ieškinio atsakovas pripažino. Nuo pat ieškinio pateikimo Kauno apygardos teismui dienos atsakovas nepripažino 8011,96 Lt kaip permokos, nes šio nenurodyta patikrinimo akte ir nepatvirtinta sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
Kauno apygardos teismas 2003 m. kovo 27 d. nutartimi iškėlė UAB „Spedlog“ bankroto bylą. Atsakovas atliko įmonės finansinės veiklos patikrinimą už laikotarpį nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2003 m. balandžio 7 d. Patikrinimo metu nustatyta, kad įmonė neteisingai deklaravo kelių mokestį, todėl papildomai apskaičiuota 725,44 Lt. Įvertinus Mokesčių apskaitos skyriaus duomenis, įmonė bankroto nutarties įsiteisėjimo dieną biudžetui skolinga 48,38 Lt. Deklaruojant pridėtinės vertės mokestį, įmonė pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnį ir 15 straipsnio 7 dalies 3 punktą, todėl papildomai buvo priskaičiuota 4137 Lt PVM ir 1241 PVM bauda. Ieškovas taip pat pažeidė Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo Nr. I-641 9, 10, 34 straipsnius ir finansų ministro 1999 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. 82 „Duomenų apie samdomiems asmenims išmokėtą uždarbį arba kitas su darbo santykiais susijusias išmokas bei išskaitytą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikimo tvarka“, todėl buvo papildomai priskaičiuota 1137,69 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio, susijusio su darbo santykiais, 460,43 Lt šio mokesčio delspinigių ir 20 procentų pajamų mokesčio 251,09 Lt bei 185,22 Lt delspinigių.
2003 m. rugsėjo 10 d. patikrinimo akte Nr. 610322550 nurodyta, kad, pagal valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktus duomenis, įmonė skolinga biudžetui 97,30 Lt. Patikrinimo akte papildomai apskaičiuota į valstybės biudžetą 8709 Lt.
2003 m. spalio 22 d. buvo priimtas sprendimas Nr. (19)-K3-956 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, pagal kurį ieškovo skola biudžetui nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dieną buvo 8806,30 Lt.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Remiantis CPK 353 straipsniu, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Šioje byloje vertintina, ar apeliacinės instancijos teismas nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu teisingai taikė (interpretavo) Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintą teisės normą, pagal kurią įsiteisėjus teismo nutarčiai įmonei iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka; nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų priimtose nutartyse yra suformuota Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto taikymo praktika, kai mokesčių administratorius įsiteisėjus teismo nutarčiai įmonei iškelti bankroto bylą atlikęs mokestinį patikrinimą į iki bankroto bylos iškėlimo susidariusią mokesčių permoką įskaito iki bankroto bylos iškėlimo įmonės mokestinių nepriemokų sumą, ją atitinkamai sumažinant. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Ši norma skirta bankrutuojančios įmonės vykdytinoms prievolėms suspenduoti, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai bei paskirstomas įmonės turtas proporcingai kreditorių reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą. Tokiu būdu bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ir gautos lėšos yra paskirstomos kreditoriams bendra tvarka tik atlikus įstatyme nurodytas bankroto procedūras, pirmiausia aukštesnės eilės kreditorių reikalavimams tenkinti. Dėl to yra negalimas vienašalis bet kurio kreditoriaus reikalavimų tenkinimas, taip pat įskaitant ir tarpusavio reikalavimų įskaitymus, iki to momento, kai įmonės likvidacinė komisija patvirtina paskirstytinas kreditoriams sumas, gautas iš parduoto įmonės turto. Vieno iš kreditorių ir bankrutuojančios įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymai negalimi nepriklausomai nuo to, ar reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, ar ją iškėlus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2004 m. Klaipėdos apskrities VMI v. LAB ,,Argovegas”).
Vertindamas šioje byloje priimtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties teisėtumą, kasacinis teismas pažymi, kad byloje nustatytų faktų klausimas nėra kasacijos dalykas (CPK 346 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartyse suformuota teisės taikymo praktika, pagal kurią teisės klausimas yra įrodymų vertinimo ir kitų įrodinėjimo taisyklių taikymas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-927/2001, bylų kategorija 31.4; 37.6; 37.7 ir kt.), todėl teisėjų kolegija į kasatoriaus nurodomas faktines aplinkybes atsižvelgia tik tiek, kiek tai susiję su nagrinėjimo dalyku kasacinės instancijos teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 176-185 straipsniuose. Teismai, vertindami byloje pateikus įrodymus, jų pakankamumą, leistinumą ir tarpusavio sąsajumą, turi vadovautis minėtuose straipsniuose išdėstytomis taisyklėmis. Teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jei teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija - tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Taigi civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – įstatyme nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodymų pakankamumas ir fakto įrodytinumas, t.y. tam tikrų aplinkybių konstatavimas, turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, aptarus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie procesinės teisės normų reikalavimai nebuvo pažeisti. Teismai savo išvadas grindė byloje surinktais įrodymais ir jas tinkamai ir išsamiai motyvavo. Remdamiesi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis teismai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad ieškovo nurodomos aplinkybės apie iki bankroto bylos iškėlimo buvusią mokesčių permoką, kurios sąskaita atsakovas atliko mokestinių nepriemokų įskaitymą, neįrodytos. Atsakovo atlikto mokestinio patikrinimo metu nustatyti faktai rodo, kad deklaruotos ir VMI apskaitomos sumokėtų mokesčių sumos skyrėsi nuo faktiškai sumokėtų, todėl mokesčių apskaitos duomenų pakeitimai fiksuojant faktinį mokestinių prievolių įvykdymą nelaikytini įskaitymu, draudžiamu pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, taikydami Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, nenukrypo nuo suformuotos teisės taikymo praktikos.
Patikrinimo metu už nustatytus mokestinių prievolių pažeidimus apskaičiuotos baudos bei delspinigiai yra sudėtinė kreditorių reikalavimo dalis ir nepažeidžia Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtinto draudimo, nes baudos ir delspinigiai apskaičiuoti už mokestinių prievolių, kilusių iki bankroto bylos iškėlimo, nevykdymą.
Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad dalį ieškinio atsakovas pripažino.
Ieškinio ar jo dalies pripažinimas yra išimtinė atsakovo (atstovo, turinčio tokius įgalinimus) teisė (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 59 straipsnio 2 dalis), kurią įgyvendindamas atsakovas CPK nustatyta tvarka turi aiškiai pareikšti savo valią dėl ieškinio pripažinimo, tai suponuoja procesines teisines pasekmes – bylos nagrinėjimo iš esmės užbaigimą (CPK 140 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad su tokiu pareiškimu negali būti tapatinami teismo posėdyje paaiškinimų metu atstovo pasakyti abstraktaus pobūdžio teiginiai dėl vienokių ar kitokių ieškovo pateikiamų argumentų vertinimo, nors ir vartojant pripažinimo sąvoką, nes vertinamojo pobūdžio argumentacijos ir ieškinio pripažinimo teisinės pasekmės iš esmės skirtingos: pirmuoju atveju atsakovo pozicija reikšminga konkrečių įrodymų vertinimo aspektu, antruoju – bylos baigčiai. Šiuo atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti buvus ieškinio pripažinimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.