Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-324-1120/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-05-13
Bylos Nr.: e2A-324-1120/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00167-2020-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Agnė Tikniūtė, Romualdo Janovičienė, Vytautas Zelianka
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Visus LT“

Kategorijos

2.6.1.6.1Actio Pauliana

Civilinė byla Nr. e2A-324-1120/2021Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00167-2020-5Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Visus LT“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios Lietuvos ir JAV uždarosios akcinės bendrovės „REGĖJIMAS“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Visus LT“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – G. G., R. B., J. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi Lietuvos ir JAV uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „REGĖJIMAS“ (toliau – ir ieškovė) patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento ieškovės su atsakove UAB „Visus LT“ (toliau – ir atsakovė, apeliantė) 2018 m. sausio 2 d. ir 2018 m. vasario 14 d. sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis, taikyti restituciją – grąžinti ieškovei ginčijamų sutarčių pagrindu atsakovės įgytą turtą – transporto priemones BMW 530, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Toyota Land Cruiser, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) BMW 318, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), BMW 530DxDrive, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), Honda CR-V, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kompiuterinę įrangą Pad Wi-Fi Cellular 16 GB, Lenovo IdeaPad Yoga2, iPad WiFi + 3 GB (64 GB), iPad 3AG, iPad Air (64 GB), planšetinį kompiuterį, Apple MacBook 12 Retina DC Core, mobiliuosius telefonus Apple iPhone 5 (16 GB), Galaxy S4, Apple iPhone 5, Apple iPhone 5, o nesant galimybės taikyti restituciją natūra, priteisti ieškovei iš atsakovės 43 042 Eur, kartu įpareigojant ieškovę grąžinti atsakovei 2018 m. sausio 2 d. sutarties pagrindu gautus 5 akinių lęšių centravimo įrenginius, o nesant galimybės taikyti restituciją natūra, priteisti atsakovei iš ieškovės piniginį ekvivalentą, turto vertę nustačius pagal į bylą pateiktus dokumentus, taip pat priteisti ieškovei iš atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškinyje paaiškino, kad 2018 m. sausio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi šalys susitarė, jog ieškovė perleis atsakovei penkias transporto priemones, taip pat sutartyje išvardintą kompiuterinę techniką ir mobiliuosius telefonus, o atsakovė ieškovei perleis 5 akinių lęšių centravimo įrenginius. 2018 m. vasario 14 d. buvo sudarytos penkios transporto priemonių pirkimo pardavimo sutartys, kurių pagrindu 2018 m. sausio 2 d. sutartyse nurodytos transporto priemonės perregistruotos atsakovės vardu. Nors 2018 m. sausio 2 d. sutartyje nurodyta, kad šalys viena kitai perleidžia vienodos vertės (17 844 Eur) turtą, reali ieškovės perleistų transporto priemonių vertė sudaro 42 100 Eur, o prie šios sumos pridėjus sutartyje nurodytą telefonų ir kompiuterinės įrangos vertę gaunama bendra 43 042 Eur suma. Ieškovė nurodo, kad egzistuoja visos sąlygos sandorius pripažinti negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančiomis ieškovės ir atsakovės 2018 m. sausio 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl automobilių BMW 530, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir BMW 530DxDrive, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo už 8 495 Eur sumą ir šios sumos padengimo atsakovės ieškovei perduodamų akinių lęšių centravimo įrenginių verte bei 2018 m. vasario 14 d. automobilių BMW 530, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir BMW 530DxDrive, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis; taikė dalinę vienašalę restituciją – priteisė ieškovei iš atsakovės 16 005 Eur.

4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors 2018 m. sausio 2 d. sutartis yra įvardijama kaip pirkimo–pardavimo sandoris, savo pobūdžiu ir esme jis atitinka kitą CK įtvirtintą sutarčių rūšį – mainus, kadangi už pagal sutartį ieškovės atsakovei perduotus daiktus atsakovė atsiskaitė ne sumokėdama tam tikrą pinigų sumą, kaip numatoma pirkimo–pardavimo sutarties atveju (CK 6.305 straipsnio 1 dalis), bet perduodama kitus daiktus, kas atitinka CK 6.432 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą mainų sutarties sampratą.

5. Teismas sprendė, kad pagal byloje esančius duomenis abejoti kreditorių, kuriuos atstovauja bankroto administratorė, neabejotina ir galiojančia reikalavimo teise nėra pagrindo.

6. Teismas pažymėjo, kad į bylą surinkta medžiaga patvirtina didesnę, nei nurodyta ginčijamuose sandoriuose, dviejų automobilių vertę: BMW 530, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – 4 500 Eur vietoje 1 000 Eur (skirtumas 3 500 Eur), ir BMW 530DxDrive, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), – 20 500 Eur vietoje 7 495 Eur (skirtumas 13 005 Eur). Ieškovės argumentai dėl kitų automobilių didesnės vertės nėra įrodyti. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovė neįrodė didesnės, nei nurodyta sutartyje, ieškovei perduotų akinių lęšių centravimo įrenginių vertės.

7. Teismas sprendė, kad sąlygos apie turto mainus įtraukimas į 2017 m. gruodžio 20 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį negali būti vertinamas kaip patvirtinantis pareigą sudaryti ginčo sandorius ir, juo labiau, pareigos sandorį sudaryti įmonės ir jos kreditorių interesų neatitinkančiomis sąlygomis, egzistavimą.

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi faktinė situacija atitinka CK 6.67 straipsnio 4, 7 punktuose įtvirtintą sandorių šalių nesąžiningumo prezumpciją. Į bylą surinkta medžiaga leidžia spręsti, kad sandoris buvo sudaromas susijusių asmenų ir buvo naudingas išskirtinai atsakovei bei ją valdantiems asmenims, kas patvirtina sandorio šalių nesąžiningumą, kaip actio Pauliana (Pauliano ieškinys) instituto taikymo sąlygą.

9. Teismo vertinimu, neteisėtų sandorių sudarymu sukurtos teisinės pasekmės bus tinkamai pašalintos, o ieškovės kreditorių interesai apginti, CK 6.145 straipsnio 2 dalies pagrindu pritaikant dalinę vienašalę restituciją ir įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovei skirtumą tarp ieškovės atsakovei perleisto turto vertės ir 2018 m. sausio 2 d. sutartyje nurodytos turto kainos, t. y. 16 005 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Apeliaciniame skunde atsakovė likviduojama UAB „Visus LT“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; teismui netenkinus pirmojo reikalavimo – sprendimą pakeisti sumažinant ieškovei priteistą sumą iki 10 172,47 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1. Ieškovė pateikė į bylą lenteles apie kreditorių įsiskolinimus, nepagrįsdama juose nurodytų duomenų jokiais objektyviais įrodymais. Ieškovės bankroto byloje ieškovė teikė tvirtinti kreditorinius reikalavimus neįsitikinusi jų pagrįstumu, todėl ir šiose lentelėse pateikti kreditorių reikalavimai gali būti neteisingi.

10.2. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad dėl sudaryto sandorio, ieškovė negalėjo atsiskaityti su buvusiais kreditoriais. Todėl laikytina, kad sąlyga dėl kreditorių teisių pažeidimo sudarant ginčijamą sandorį yra neįrodyta.

10.3. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kodėl tokie sandoriai buvo sudaryti, kokia jų nauda įmonės veiklai, tokio sandorio padariniai, rezultatai. Būtent ieškovės veiklai reikėjo akinių lęšių centravimo įrenginių, kad ieškovė galėtų tikrinti klientų, perkančių akinių rėmus ir lęšius, atstumą tarp vyzdžių. Be šių įrenginių, ieškovė negalėtų vykdyti veiklos ir apskritai nebūtų gavusi jokių pajamų, o tai neabejotinai lemtų neatsiskaitymą su ieškovės kreditoriais. Kita vertus, automobiliai ieškovės veiklai buvo visiškai nereikalingi ir iš esmės buvo tik finansinė našta, kadangi automobilius reikėjo drausti, remontuoti, keisti padangas.

10.4. Teismas nepagrįstai ir neturėdamas objektyvių duomenų padarė išvadą, kad sąlyga dėl ginčo turto perleidimo buvo įtraukta į 2017 m. gruodžio 20 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį būtent ieškovės akcininkų, o ne investuotojų iniciatyva. Latvijos įmonė turėjo tikslą įsigyti įmonę, turinčią Carl Zeiss lęšių distribucijos teisę ir galinčią veiklą vykdyti be tarpininkų, todėl viena pagrindinių Latvijos įmonės sąlygų buvo eliminuoti iš ieškovės veiklos apeliantę ir perduoti distribucijos teises bei įrenginius ieškovei.

10.5. Ieškovės buhalteriniuose dokumentuose teiktuose teismui bankroto bylos kėlimo procese užfiksuota, kad apeliantė turėjo 94 368,54 Eur kreditorinį reikalavimą ieškovės atžvilgiu. Veikdami nesąžiningai ieškovės ir apeliantės atstovai galėjo daryti pirkimo–pardavimo sutartį ir atlikti įskaitymą. Tokiu būdu ne tik įgydami lengvai likviduojamo turto, tačiau neatiduodami ir kito vertingo turto, kuris priklauso apeliantei. Tačiau kaip matyti iš byloje esančių sutarčių, šalys elgėsi teisėtai ir sąžiningai bei perleido viena kitai lygiavertį turtą.

10.6. R. B. nurodė, jog nebuvo mačiusi ir bendravusi su G. G. vyresniuoju (įmonių akcininku) praktiškai iki jos atleidimo iš direktorės pareigų dienos. Be to, ji nurodė, kad kiti įmonės vadovai (G. G. šeimos nariai) nuo jo slėpė informaciją apie įmonės veiklą. Trečiasis asmuo G. G. (jaunesnysis) patvirtino, kad šeimos nariai su G. G. (vyresniuoju) nebendrauja ir nepalaiko šeimyninių santykių. Taigi, nepaisant asmenis siejančių giminystės ryšių, šie asmenys šeimyninių santykių nepalaiko ir negali būti laikomi veikiančiais kartu ar sutartinai. R. B. duodami paaiškinimai turi būti vertinami kritiškai, kadangi ji buvo faktinė ieškovės vadovė ir turėjo užtikrinti tinkamą įmonės veiklą.

10.7. Teismas padarė fakto klaidą ir neteisingai apskaičiavo turto vertę, už kurią jis buvo perleidžiamas. 2018 m. sausio 2 d. sutarties 4.1. punkte nurodyta, kad turtų kainos nurodytos be PVM. Tai reiškia, kad prie visų turto kainų turėjo būti pridėtas PVM. Aplinkybė, kad turtas buvo perleistas už 21 591,24 Eur (17 844,00 Eur + PVM), buvo nustatyta ir teismo civilinėje byloje Nr. B2-1229-945/2020 (nagrinėtoje to paties teisėjo).

10.8. Teismas turėjo apskaičiuoti įrodytą visų automobilių rinkos kainos ir įrenginių perleidimo kainos skirtumą. Skirtumas tarp akinių lęšių centravimo įrenginių perleidimo vertės ir automobilių vertės – 13 581,23 Eur (35 172,47 Eur – 21 591,24 Eur). Taigi, ieškinys negalėjo būti tenkinamas didesnei nei 13 581,23 Eur sumai.

10.9. Teismas taip pat turėjo vertinti, kad įrodyta vieno akinių lęšių centravimo įrenginio kaina buvo 5 000 Eur. Tokiu atveju bendra šių įrenginių vertė sudarė 25 000 Eur, o maksimali ieškinio tenkinimo suma galėjo sudaryti 10 172,47 Eur (35 172,47 Eur – 25 000 Eur).

Atsiliepimas

11. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė Lietuvos ir JAV BUAB „Regėjimas“ prašo skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

11.1. Ginčijamo sandorio metu ieškovė turėjo ženklių, pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kurie viršijo ieškinio sumą. Kreditorių finansiniai reikalavimai dėl objektyvių ir nuo administratoriaus valios nepriklausančių priežasčių nebuvo sutikrinti su buhalterine apskaita, tačiau jų pagrįstumas buvo įvertintas pagal kreditorių pateiktus dokumentus bei kitus duomenis buvusius administratoriaus žinioje.

11.2. Vien jau nustatytas faktas, kad ieškovei priklausęs automobilis BMW 530DxDrive buvo perduotas atsakovei už 7 495 Eur ir neilgai trukus parduotas už 20 500 Eur yra akivaizdus įmonės ir jos kreditorių teisių pažeidimo įrodymas.

11.3. Sutiktina, kad ieškovės veikloje lęšių centravimo įrenginiai buvo reikalingi, bet tai niekaip nepaneigia to fakto, kad ginčijamas sandoris buvo nenaudingas ieškovei finansiškai.

11.4. Ieškovės kreditorių teisės buvo pažeistos ginčijamomis sutartimis, kuriomis Lietuvos ir JAV BUAB „Regėjimas“ esant sunkioje finansinėje padėtyje (negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, susikaupus 122 663,75 Eur dydžio pradelstų įsipareigojimų) pardavė automobilius ir kitą turtą už kelis kartus mažesnes nei rinkos kainas susijusiai įmonei, taip realiai sumažinant turtą, iš kurio galėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai bankroto byloje.

11.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad neva ginčijami sandoriai buvo sudaryti, dėl to, kad buvo siekiama parduoti Lietuvos ir JAV UAB „REGĖJIMAS“ akcijas latvių investuotojams, tačiau nėra jokių įrodymų, kad investuotojams buvo žinoma, jog neva ieškovei reikalingi lęšių centravimo įrenginiai ginčijamo sandorio metu buvo įgyti nelygiaverčių mainų pagrindu ir taip ženkliai sumažintas ieškovės turimo turto kiekis. Galimai minėtas sandoris dėl akcijų pardavimo ir neįvyko dėl to, kad latvių investuotojai, pastebėję ieškovės finansinius duomenis, atsisakė sudaryti akcijų pirkimo pardavimo sandorį.

11.6. Šalys nebuvo sąžiningos, ginčijamu sandoriu jokie rezultatai nebuvo pasiekti. Ieškovė bankrutavo praėjus pusei metų nuo ginčijamų sandorių sudarymo dienos, o iškėlus bankroto bylą buvęs ieškovės vadovas neperdavė jokio įmonės turto bankroto administratorei, įskaitant ir lęšių centravimo aparatus.

11.7. Ieškovė neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių – nebuvo teismo sprendimo, vykdomojo rašto ar kito dokumento, kuriame ieškovė būtų įpareigota atlikti vienus ar kitus veiksmus UAB „Visus LT“ naudai.

11.8. Joks investuotojas nesiūlytų sudaryti nuostolingo sandorio, koks buvo sudarytas su UAB „Visus LT“, todėl apeliantės argumentai neva latvių investuotojai siekė, kad ginčijami sandoriai būtų sudaryti yra jokiais įrodymais nepagrįsti deklaratyvūs argumentai. Net jeigu investuotojai ir iškėlė sąlygą, kad lęšių centravimo įrenginiai būtų įsigyti iš UAB „Visus LT“, nėra jokių įrodymų ar abejonių, kad jie siūlė sudaryti nuostolingus ieškovei mainus.

11.9. Nepaisant to, jog šiuo metu G. G. nepalaiko šeimyninių santykių su savo vaikais ar žmona, ginčijamų sandorių sudarymo metu ir prieš tai šeimyninius santykius jie palaikė – tai įrodo buvusių ieškovės darbuotojų parodymai byloje, taip pat rašytiniai įrodymai, kad visa šeima dirbo (užėmė pareigas) abejose susijusiose įmonėse, kurių akcininkas buvo G. G..

11.10. Lengvieji automobiliai nėra apmokestinami pridėtinės vertės mokesčiu, todėl prie automobilių kainos neturi būti pridėtas PVM. Kauno apygardos teismas skundžiamame sprendime jokios fakto klaidos nepadarė ir teisingai apskaičiavo skirtumą, tarp įsigytų ir parduotų transporto priemonių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas ar absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl procesas vyksta pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

14. CK 6.66 straipsnis nustato, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

16. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė apeliaciniame skunde ginčija visas nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nustatytas actio Pauliana sąlygas, toliau dėl kiekvienos iš nurodytų sąlygų pasisakoma atskirai. Papildomai pažymėtina tai, kad šalys neginčija, jog mainų sandoris buvo sudarytas 2018 m. sausio 2 d. sutartimi, o vėlesnės 2018 m. vasario 14 d. transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartys formaliai buvo skirtos tik mainų sandorio įvykdymui ir vertintinos kaip 2018 m. sausio 2 d. mainų sandorio dalis.

Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditorių reikalavimo teisės

17. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti ieškovės pateiktais duomenimis dėl ginčijamo sandorio sudarymo metu egzistavusių galiojančių kreditorių reikalavimų teisių į ieškovę, kurių terminai ginčo sandorių datoms buvo suėję (2018 m. sausio 2 d. pradelsta įsipareigojimų už 122 097,31 Eur sumą; 2018 m. vasario 14 d. – už 122 663,75 Eur sumą). Apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovės nemokumo administratorė neturi visų ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl negali patikrinti kreditorių reikalavimų pagrįstumo. Be to, nemokumo administratorė nepateikė įrodymų, kad būtų dėjusi pastangas atgauti prarastus ieškovės buhalterinius dokumentus. Apeliantės vertinimu, būtent ieškovei teko pareiga įrodyti neabejotinas ir galiojančias kreditorių reikalavimo teises į ieškovę, tačiau ieškovė šios actio Pauliana sąlygos neįrodė.

18. Aiškindamas šią actio Pauliana sąlygą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kreditorius, ginčijantis sandorį, turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Bankroto administratorius, įrodinėdamas nurodytos actio Pauliana sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Tam, kad būtų konstatuotas šios actio Pauliana sąlygos buvimas, būtina įrodyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Jeigu visi bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai atsirado vėliau, nei buvo sudarytas ginčijamas sandoris, tai nesant vienos iš būtinųjų sąlygų actio Pauliana negalėtų būti taikomas. Dėl šios priežasties būtina išsiaiškinti, ar bankroto byloje patvirtinti reikalavimai nėra atsiradę jau po ginčijamo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).

19. Naudojantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad ieškovės nemokumo administratorė 2019 m. birželio 20 d. Kauno apygardos teismui, nagrinėjančiam ieškovės bankroto bylą, pateikė prašymą patvirtinti kreditorių reikalavimus ieškovės bankroto byloje ir šiuos reikalavimus pagrindžiančius dokumentus. Kauno apygardos teismas ieškovės bankroto byloje Nr. B2-172-945/2021 nemokumo administratorės prašymą tenkino ir patvirtino kreditorių reikalavimus bendrai 471 643,28 Eur sumai.

Žemesnės instancijos teismas

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nemokumo administratorės pateiktame prašyme buvo nurodytos kreditorių reikalavimų sumos, egzistavusios nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjimo dieną. Vis dėlto, kartu su prašymu pateikti priedai (kreditorių prašymai nemokumo administratorei dėl reikalavimų tvirtinimo) patvirtina, kad dalies kreditorių reikalavimai buvo susiformavę ir pradelsti ginčijamo sandorio sudarymo metu (2018 m. sausio 2 d.). Pavyzdžiui, ieškovės kreditorius Luxottica Poland sp.Z.o.o nurodė, kad jo reikalavimas yra susiformavęs neapmokėtų sąskaitų faktūrų už suteiktas paslaugas pagrindu, šios sąskaitos faktūros buvo išrašytos laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. lapkričio 25 d., nurodytas apmokėjimo terminas – 60 dienų nuo sąskaitos išrašymo datos; kreditorė UAB „Ekoranga“ savo reikalavimą į ieškovę grindė 2017 m. rugsėjo 22 d. sąskaitos faktūros pagrindu, kurios mokėjimo terminas – 30 dienų. Analogiška situacija yra ir su kreditoriaus Kontesa Ltd reikalavimu, t. y. šis kreditorius savo reikalavimą į ieškovę grindė 2017 m. birželio 29 d. – 2018 m. vasario 1 d. sąskaitomis faktūromis, kurių apmokėjimo terminas buvo 30 dienų nuo sąskaitos išrašymo dienos. Dalis mokėjimų sandorio sudarymo dieną buvo pradelsta ir kreditoriams Optiblok S.p.z.o.o, Ov Finnsusp Ab, Medical Group Eesti, OU, Pronap Czech Republic s.r.o. Be to, nors ir nepradelsti, tačiau ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo susiformavę ir kitų kreditorių, kurių reikalavimai yra patvirtinti ieškovės bankroto byloje, reikalavimai į ieškovę, pavyzdžiui, ieškovės kreditorius De Rigo Vision S. p. A., nurodė, kad jo reikalavimas yra susiformavęs neapmokėtų sąskaitų faktūrų pagrindu, kurios buvo išrašytos ieškovei laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d., apmokėjimo terminas – 180 dienų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys pakankamai pagrindžia ginčijamų sandorių sudarymo metu buvusias neabejotinas ir galiojančias kreditorių reikalavimo teises į ieškovę.

21. Teismas papildomai atkreipia dėmesį, kad ieškovės į bylą pateiktoje lentelėje (1 t., b. l. 216-217), jos teigimu, patvirtinančioje ieškovės pradelstų kreditorinių įsipareigojimų dydį 2018 m. vasario 14 d., nurodytas terminas nuo kada ieškovė pradelsė atsiskaityti su kreditoriais nesutampa su sąskaitose faktūrose esančia informacija apie sąskaitų apmokėjimą, t. y. nemokumo administratorė lentelėje nurodo, kad terminas apmokėti sąskaitą faktūrą buvo pradelstas jos išrašymo dieną, neatsižvelgdama į tai, kad sąskaitų apmokėjimo terminai buvo įvairūs, pavyzdžiui, ieškovei buvo suteikiami 30 dienų, 60 dienų, 180 dienų atsiskaitymo terminai. Dėl šios priežasties teismas sprendžia nesivadovauti ieškovės į bylą pateikta lentele, tačiau pažymi, kad neabejotinos bei galiojančios kreditorių reikalavimo teisės egzistavusios ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo nustatytos remiantis kitais duomenimis (nutarties 20 pastraipa).

22. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nurodytų kreditorių reikalavimų pagrįstumas buvo nustatinėjamas ieškovės bankroto byloje, be kita ko, patvirtintas Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 21 d. nutartimi.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kreditorių interesai ginčijamu sandoriu buvo pažeisti, nes ieškovė perdavė atsakovei dvi jai priklausiusias transporto priemones už jų vertės neatitinkančią kainą. Taip ieškovė prarado galimybę realizuoti transporto priemones rinkoje ir gauti už jas papildomus 16 005 Eur. Teismas pažymėjo, kad ši suma galėjo būti panaudota pradelstiems finansiniams įsipareigojimams tenkinti. Apeliaciniame skunde pažymima, kad ieškovė neįrodė, jog dėl ginčijamo sandorio sudarymo, ieškovė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Be to, teismas netinkamai įvertino sandorio esmę ir naudą ieškovės veiklai, neteisingai nustatė ir apskaičiavo perleisto turto vertes.

24. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013). Siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl jo sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Pareiga įrodyti šias aplinkybes tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017; 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-969/2020).

25. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovės kreditorių teisės buvo pažeistos ginčijamais sandoriais nepagrįstai sumažinus ieškovės turto vertę, t. y. išmainius dalį turto už mažesnę kainą nei šių daiktų reali vertė, taip sumažinant ieškovės galimybes didesne suma atsiskaityti su kreditoriais. Nors apeliaciniame skunde ir nurodoma, kad mainų sandoris buvo atliktas ieškovės interesais – siekiant jai perduoti jos veiklai būtinus lęšių centravimo įrenginius, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad lęšių centravimo įrenginių perdavimas neįvyko lygiaverčių mainų pagrindu, nes ieškovės perleidžiamo turto vertė buvo nepagrįstai sumažinta. Kitaip tariant, net ir įrodžius, kad lęšių centravimo įrenginiai buvo būtini ieškovės veiklai vykdyti, tai savaime nepaneigia kreditorių teisių pažeidimo fakto, nes ieškovė šiuos įrenginius įsigijo perleisdama reikšmingai didesnės vertės turtą nei gavo iš atsakovės. Be kita ko, kaip minėta, bankroto administratorei nėra būtina įrodyti, kad būtent dėl ginčijamo sandorio ieškovė nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais, o pakanka įrodyti, kad dėl ginčijamo sandorio sumažėjo skolininko galimybės atsiskaityti su kreditoriumi. Šios aplinkybės nagrinėjamoje byloje buvo nustatytos.

26. Sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad nagrinėjamu atveju lengvųjų automobilių pirkimui–pardavimui pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) nėra taikomas, todėl mainų sandoryje nurodyta turto verte be PVM pirmosios instancijos teismas rėmėsi pagrįstai (Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 33 straipsnis). Taigi, automobilis BMW 530, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantės 2018 m. sausio 2 d. įsigytas už 1 000 Eur be PVM, o 2018 m. liepos 2 d. parduotas už 4 500 Eur be PVM, o automobilis BMW 530DxDrive, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovės 2018 m. sausio 2 d. įsigytas už 7 495 Eur be PVM, o 2018 m. vasario 26 d. parduotas už 20 500 Eur be PVM. Atitinkamai, sudarant ginčijamą sandorį ieškovė sumažino savo 16 505 Eur (3 500 Eur + 13 005 Eur) suma, kurią gavusi, būtų turėjusi geresnę galimybę atsiskaityti su dalimi kreditorių.

27. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta akinių lęšių centravimo įrenginių verte. Nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai lęšių centravimo įrenginių vertę nustatė remdamasis ieškovės buhalterinės apskaitos duomenimis, tačiau pažymėtina, kad teismas išvadą apie lęšių centravimo įrenginių vertę darė ne remdamasis išimtinai ieškovės buhalterinės apskaitos duomenimis, tačiau atsižvelgdamas ir į kitus byloje surinktus įrodymus. Pažymėtina, kad byloje esantys duomenys iš lęšių centravimo įrenginių tiekėjo patvirtina, kad atsakovė lęšių centravimo įrenginius įsigijo 2013 m. Tiekėjas nurodė, kad po 5 metų eksploatacijos (2018 m.) įrenginių vertė galėtų būti apie 4 000 – 5 000 Eur. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ši rekomendacija yra abstraktaus pobūdžio neatsižvelgiant į konkretaus įrenginio faktinę būklę, priežiūrą, naudojimo intensyvumą. Nepaisant to, šalių sudarytoje mainų sutartyje lęšių centravimo įrenginių kaina (3 568,8 Eur) nuo žemutinės tiekėjo nurodytos kainos ribos skiriasi nežymiai (431,20 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu šį pakankamai nežymų skirtumą galėjo nulemti konkrečių įrenginių faktinė būklė. Be kita ko, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nėra aišku, kodėl atsakovė sutiko perduoti ieškovei lęšių centravimo įrenginius už nurodytą kainą, jei vertino, kad šių vertė yra ženkliai didesnė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nebuvo įrodyta, jog sudarant ginčijamą sandorį atsakovės perduotų lęšių centravimo įrenginių vertė neatitiko faktinės sandorių sudarymo metu buvusios įrenginių vertės ir buvo nepagrįstai sumažinta.

28. Taigi priešingai nei teigia apeliantė, byloje buvo nustatyta, kad ginčijamas 2018 m. sausio 2 d. mainų sandoris pažeidė ieškovės kreditorių teises, nes ieškovė šiuo sandoriu neteko didesnės vertės turto, nei pagal šį sandorį gavo, taigi perleidžiamo turto vertės skirtumo suma buvo sumažintos ieškovės kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus.

Dėl pareigos sudaryti ginčo sandorius

29. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų argumentus dėl ieškovės pareigos sudaryti ginčijamus sandorius, nurodydamas, kad 2017 m. gruodžio 20 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nepatvirtina ieškovės pareigos sudaryti ginčo sandorius. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai darė išvadą, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje esančios nuostatos dėl ginčo turto perleidimo į sutartį buvo įtrauktos ieškovės akcininkų iniciatyva. Papildomai pažymi, kad apeliantė turėjo 94 368,54 Eur reikalavimą į ieškovę, todėl apeliantė galėjo neperduoti ieškovei jokio turto, o už ieškovės perduotą turtą atlikti įskaitymą.

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat kyla iš vienašalio skolininko įsipareigojimo arba dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014). Būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 20, 22 punktai; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020).

31. Byloje nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 20 d. tarp ieškovės vienintelio akcininko G. G. bei jo sutuoktinės D. E. G. ir SIA „SMART OPTIKA“ buvo sudaryta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovės akcininkas G. G. su sutuoktine D. E. G. įsipareigojo parduoti pirkėjui SIA „SMART OPTIKA“ visas jiems priklausančias ieškovės akcijas, sudarančias 100 proc. ieškovės įstatinio kapitalo. Minėtos sutarties 4.1 punkte buvo nustatyta, kad pardavėjai perduoda pirkėjui nuosavybės teisę į parduodamas akcijas, kai įvyksta sandorio užbaigimo sąlygos, įtvirtintos sutarties 4.1.1–4.1.2.5 punktuose. Sutarties 4.1.1 punkte nustatyta sandorio užbaigimo sąlyga pagal kurią ieškovė yra sudariusi su UAB „Visus LT“ ieškovės turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią turtas parduodamas sutarties 4 priede nurodyta balansine verte, o ieškovės gautina kaina įskaitoma atsakovės pagal sutarties 4.1.2.4 punkte nurodytą sandorį. Sutarties 4.1.2.4 punkte nustatyta sandorio užbaigimo sąlyga, pagal kurią ieškovė ir atsakovė sudaro sandorį, pagal kurį atsakovė už kainą, lygią sutarties 4.1.1 punkte nurodyto turto kainai, perleidžia ieškovei nuosavybės teisę į parduotuvėse esančius ZEISS terminalus. Sutarties 4 priede nurodytas perleistinas ieškovės turtas ir šio turto balansinė vertė.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ši sutartis buvo sudaryta ieškovės akcininko, siekiant tretiesiems asmenims perleisti ieškovės akcijas, tačiau pati ieškovė nebuvo minėtos sutarties šalis ir pagal šią sutartį jokių pareigų neprisiėmė. Vien dėl šios priežasties atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius vadovaujantis 2017 m. gruodžio 20 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi. Be kita ko, net ir siekiant perkelti į ieškovės turto masę lęšių centravimo įrenginius, toks sandoris turėjo būti sudarytas atsižvelgiant į ieškovės kreditorių interesus ir neišmainant ženkliai didesnės vertės ieškovės turto. Teismas taip neturi pagrindo abejoti trečiojo asmens R. B. teismo posėdyje nurodytomis aplinkybėmis, jog ieškovės perleistą turtą – automobilius, planšetinius kompiuterius, mobiliuosius telefonus naudojo išimtinai G. šeimos nariai. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tai galėjo sąlygoti šeimos narių siekį jų naudojamą ieškovės turtą perkelti į kitą jų valdomą įmonę – atsakovę.

33. Papildomai pažymėtina, kad nors atsakovė ir nurodo, jog turėjo 94 368,54 Eur reikalavimą į ieškovę, todėl jai nebuvo būtina perleisti ieškovei jokio turto, o pakaktų atlikti įskaitymą už ieškovės perleistą turtą, tačiau patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, nustatyta, kad toks atsakovės reikalavimas į ieškovę ieškovės bankroto byloje nėra patvirtintas. Kaip minėta, vien tai, kad perleidus šiuos įrenginius atsakovė gavo reikšmingai vertingesnio ieškovės turto, rodo, kad sandoris nebuvo sudarytas geriausiais ieškovės (ir jos kreditorių) interesais.

34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta atmetami apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovės pareigos sudaryti ginčijamus sandorius.

Dėl sandorių šalių nesąžiningumo

35. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje susiklosčiusios faktinės aplinkybės patvirtina CK 6.67 straipsnio 4 ir 7 dalyje įtvirtintų nesąžiningumo prezumpcijų egzistavimą. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas šią išvadą, nepagrįstai rėmėsi liudytojos R. B. paaiškinimais, be to, nepaisant įmonių vardu veikusių asmenų giminystės ryšių, šie asmenys šeimyninių santykių nepalaiko, todėl negali būti laikomi veikiančiais kartu.

36. Kaip minėta, tam, kad atlygintinis sandoris būtų pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, yra būtina nustatyti sandorį sudariusių šalių nesąžiningumą. CK 6.66 straipsnyje nustatytos sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcijos, kurių paneigimo pareiga tenka atsakovui. Pagal minėto straipsnio 4 dalį preziumuojama, kad sandorį sudariusios šalys buvo nesąžiningos, kai įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija), o pagal minėto straipsnio 7 dalį nesąžiningumas taip pat preziumuojamas, kai skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.).

37. Byloje nustatyta, kad tiek ieškovės, tiek atsakovės vienintelis akcininkas ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo G. G.. Atsakovės vardu ginčijamą sandorį sudarė G. G. sūnus atsakovės vadovas G. G. jaunesnysis. Ieškovės vadovė ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo G. K., t. y. akcininko G. G. dukra, tačiau dėl nėštumo ir gimdymo bei vaiko auginimo atostogų, ginčijamus sandorius ieškovės vardu sudarė laikinai vadovės pareigas ėjusi R. B., kuri nebuvo akcininko G. G. šeimos narė. Vis dėlto, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu R. B. paaiškino, kad savarankiškai jokių sprendimų, susijusių su įmonės veikla ar jos turto perleidimu nepriimdavo, nes faktiškai ieškovės veiklai vadovavo G. G. šeimos nariai (2020 m. liepos 15 d. teismo posėdžio garso įrašas: 57 min. 55 sek. – 1 val. 3 min. 30 sek.). Trečiojo asmens R. B. parodymus patvirtino ir liudytoja J. P., buvusi ieškovės vyr. buhalterė, nurodžiusi, kad R. B. ieškovės veikloje esminių sprendimų nepriimdavo, šiuos klausimus spręsdavo akcininkai (2020 m. birželio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas: 2 val. 5 min. – 2 val. 10 min. 5 sek.). Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, kad abiejų įmonių akcijos nuosavybės teise priklausė tam pačiam asmeniui ir šiais įmones faktiškai valdė tos pačios šeimos nariai. Nors apeliantė ir nurodo, kad šeimos nariai ginčijamų sandorių sudarymo metu šeiminių santykių nepalaikė, tačiau toks atsakovės teiginys yra deklaratyvus ir nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, todėl teisėjų kolegija šį argumentą atmeta. Be kita ko, byloje taip pat liko nepaneigta CK 6.67 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija esant ženkliai priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijai skolininko nenaudai.

38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo.

Dėl procesinės bylos baigties

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti ar pakeisti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

40. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal minėto straipsnio 2 dalį jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis).

41. Atsakovės UAB „Visus LT“ apeliacinį skundą atmetus, konstatuotina, kad atsakovė teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą neįgijo.

42. Ieškovė Lietuvos ir JAV BUAB „Regėjimas“ pateikė įrodymus apie 605 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra priteisiamos ieškovei iš atsakovės šių išlaidų dydžio nemažinant.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai Lietuvos ir JAV uždarajai akcinei bendrovei „REGĖJIMAS“, juridinio asmens kodas 110324592, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Visus LT“, juridinio asmens kodas 302681109, 605 Eur (šešių šimtų penkių eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjai Romualdo JanovičienėAgnė TikniūtėVytautas Zelianka