Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo R. D. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-23-228/2014 pagal ieškovo R. D. ieškinį atsakovams M. Š. ir L. Š. dėl skolos ir netesybų priteisimo bei pagal atsakovų M. Š. ir L. Š. priešieškinį ieškovui R. D. dėl vienašalių darbų perdavimo – priėmimo aktų pripažinimo negaliojančiais; institucija, teikianti išvadą - Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinis skundas atmestinas. Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Sutikdamas su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis vertinant įrodymus, taikant teisės normas, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja, pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar rangovas turi teisę reikalauti apmokėti už papildomai atliktus darbus iš užsakovų vartotojų, jei sutartyje nustatyta konkreti darbų kaina ir jokių kitų papildomų susitarimų nėra sudaryta.

Byloje nustatyta, jog tarp ieškovo R. D. ir atsakovų M. Š. ir L. Š. 2011 m. spalio 19 d. sudaryta sutartis yra vartojimo statybos rangos sutartis (LR CK 6.672 str. 1 d., 6.681 str. 1 d.), kuria šalys nustatė fiksuotą namo statybos kainą – 150 000 Lt. Pagal atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktus Nr. 1/2012-01-26, Nr. 2/2012-02-28, Nr. 3/2012-03-29 (17, 19, 21 b.l., I t.), pasirašytus užsakovų, ieškovui R. D. buvo sumokėta 82 000 Lt, pagal papildomų darbų perdavimo – priėmimo aktus Nr. 1 ir Nr. 2 (18, 20 b.l., I t.), pasirašytus atsakovų, ieškovui buvo sumokėta 13 500 Lt. Atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktų Nr. 4/2012-05-14, Nr. 5/2012-05-15 (23, 24 b.l.), kuriuose ieškovo nurodyta atliktų darbų vertė 12 000 Lt, atsakovai nepasirašė. Atsakovai taip pat nepasirašė ir ieškovo pateiktų papildomų atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktų Nr. 3/2012-04-28, Nr. 4/2012-05-15, Nr. 5/2012-05-15, Nr. 6/2012-05-15 (22, 25-27 b.l., I t.), kuriuose ieškovo nurodyta papildomų atliktų darbų vertė 32 100 Lt. Taigi, ieškovas nurodo, kad jo prašoma priteisti skola susideda iš skolos už ieškovo papildomai atliktus darbus, kurią sudaro – 32 100 Lt ir 12 000 Lt už atliktus darbus pagal sutartį.

Nagrinėjamoje byloje šalių sudarytos statybos rangos sutarties turinio aiškinimas yra reikšmingas dviem aspektais: sutarties kainos ir darbų apimties. Iš šalių sudarytos statybos rangos sutarties Nr. 03/2011-10-19 matyti, kad ji buvo sudaryta objekto – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybai. Pagal šios sutarties 1.2. p. ieškovas įsipareigojo profesionaliai, pagal statybos reikalavimus, atlikti sutarties priede Nr. 1 numatytus darbus, prižiūrėti ir organizuoti numatytų darbų vykdymą. Šalių susitarimu taip pat nustatyta galutinė darbų kaina 150 000 Lt, numatyti darbai ir medžiagų aprašymas (Statybos rangos sutarties priedas, 14-15 b.l. I t.). Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių sudaryta sutartis faktiškai atitinka vartojimo rangą (CK 6.672str.), nes atsakovai gyvenamąjį namą statė savo poreikiams, o ieškovas yra asmuo, užsiimantis verslu, t.y. verčiasi ūkine veikla ir laikomas stipresniąja puse užsakovų atžvilgiu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad užsakovai turi teisę atsisakyti apmokėti už darbus, kurie nebuvo numatyti sutartyje (CK 6. 673 str.). Vartotojų teises gina vartotojų teisių gynimo įstatymai (CK 6.672 str.3 d.). Kolegija daro išvadą, kad Statybos rangos sutarties priede nustatyta sutarties kaina yra galutinė, kuri gali būti pakeista tik šalių rašytiniu susitarimu arba pakeista teismo, paduodant ieškinį įstatymo nustatyta tvarka.

Civiliniame procese galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismas vertina įrodymų visetą ir iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, jog sutarties vykdymo eigoje šalys susitarė dėl papildomų darbų atlikimo. Apeliantas pripažino, kad rašytinio susitarimo dėl papildomų darbų sudaryta nebuvo, tačiau teigė, kad su atsakovais buvo susitarta dėl visų papildomų darbų atlikimo ir apmokėjimo už juos. Tuo tarpu atsakovai neneigė šalių susitarimo dėl dalies papildomų darbų atlikimo ir apmokėjimo už juos, pripažindami tik papildomų darbų atlikimą pagal 2012-01-11 ir 2012-02-28 papildomų darbų perdavimo – priėmimo aktus Nr. 1 ir Nr. 2 (18, 20 b.l., I t.). Tai rodo, kad atsakovai elgiasi sąžiningai, nes pripažįsta aplinkybes dėl kurių buvo susitarta, nors rašytinių susitarimų ar duomenų, leidžiančių daryti išvadą buvus žodiniam šalių susitarimui byloje nėra. Be to, atsakovai pripažino, jog su ieškovu buvo susitarta, jog jis pastatys stoginę, tačiau ieškovas stoginės statymo darbų neatliko, atsakovai taip pat nurodė, jog su ieškovu nebuvo susitarta dėl jokių kitų papildomai atliekamų darbų ir jų vertės, kurie yra nurodyti ginčo aktuose, atsakovai neigė ir šių darbų atlikimą. Pažymėtina, kad CK 6.673 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tiesioginis draudimas rangovui reikalauti, kad į vartojimo rangos sutartį būtų įtrauktas papildomas darbas ar paslaugos ir atitinkama užsakovo teisė atsisakyti apmokėti už sutartyje nenumatytus darbus (CK 6.673 straipsnio 1 dalis). Ši užsakovo teisių garantija reiškia, kad nepakankamos rangos rezultatui pasiekti užsakymo darbų apimties (atitinkamai ir kainos) numatymo rizika vartojimo rangos atveju tenka išimtinai profesionaliam verslininkui (rangovui), turinčiam pakankamai galimybių numatyti tikrąją rangos darbų apimtį. Ši garantija, be kita ko, apsaugo vartotoją nuo galimo rangovo piktnaudžiavimo, kai siekiant gauti užsakymą iki sutarties sudarymo, neatskleidžiama tikroji reikalingų rangos rezultatui pasiekti darbų apimtis. Vartojimo sutarties atveju rangovo rizikos padariniai reiškiasi tuo, kad užsakovui pasinaudojus teise atsisakyti apmokėti papildomus darbus, rangovas neatleidžiamas nuo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vykdymo – jis neįgyja teisės dėl šios aplinkybės nutraukti sutartį ir neatleidžiamas nuo atsakomybės už netinkamą sutarties vykdymą, todėl sutartyje neaptartus, bet tinkamam rezultatui pasiekti reikalingus darbus turi atlikti savo sąskaita. Esant minėtam reglamentavimui, Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad rangovas, nebūdamas susitaręs dėl papildomai atliekamų darbų su atsakovais, prarado teisę reikalauti iš atsakovų apmokėjimo už jo nurodytus papildomai atliktus darbus pagal 2012-04-28 papildomų atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktą Nr. 3/2012-04-28, 2012-05-15 papildomų atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktą Nr. 4/2012-05-15, 2012-05-15 papildomų atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktą Nr. 5/2012-05-15, 2012-05-15 papildomų atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktą Nr. 6/2012-05-15.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis apelianto nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, nes skiriasi nagrinėjamos bylos ir nurodytos bylos faktinės aplinkybės. Nagrinėjamu atveju tarp šalių sudaryta sutartis yra vartojimo statybos rangos sutartis, todėl sprendžiant šalių ginčą, taikytinos LR CK XXXIII skyriaus antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normos, taip pat normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis. Santykiams, kurių nereglamentuoja šios normos, taikytinos minėto skyriaus trečiojo skirsnio „Statybos ranga“ normos, santykiams, kurių nereglamentuoja nurodytos normos, taikytinos LR CK XXXIII skyriaus pirmojo skirsnio „Bendrosios nuostatos“ normos. Apelianto teiginiai, kad vienašališka užsakovų iniciatyva buvo parengtas ir patvirtintas Projektas Nr. 2, kurio sprendinius faktiškai įgyvendinti užsakovai pavedė rangovui R. D., prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Byloje pateikti užsakovo L. Š. elektroniniai laiškai R. D. nepatvirtina apelianto teiginių apie tai, kad užsakovų iniciatyva buvo keičiami Projekto Nr. 1 sprendiniai. Kitų įrodymų, kad papildomi darbai yra atlikti atsakovų prašymu, apeliantas nepateikė. Jokių atskirų dokumentų, iš kurių visumos būtų galima spręsti apie susitarimą dėl papildomų darbų atlikimo ir jų kainos nėra. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovų statomo gyvenamojo namo pirmasis projektas parengtas ir patvirtintas 2011 metų lapkričio mėnesį, leidimas statybai išduotas 2011 m. lapkričio 22 d. (12 b.l., II t.), antrasis projektas parengtas ir patvirtintas 2012 m. kovo 2 d. (5-9 b.l., II t., 96 b.l., III t.). Pasirašytų dokumentų datos paneigia ir kitą apelianto argumentą, kad ginčo šalys, sudarydamos 2011 m. spalio 19 d. statybos darbų rangos sutartį Nr.03/2011-10-19 susitarė dėl konkrečios darbų kainos pagal 2011 m. lapkričio mėnesį parengto projekto sprendinius. Byloje nustatyta, kad ieškovas R. D. statybos darbus pradėjo 2011 metų spalio mėnesį, to neneigė pats ieškovas tai pripažino ir atsakovai. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad rangovas statybos rangos sutartį pradėjo vykdyti, nesant įstatymuose reglamentuotų sąlygų – be statinio projekto ir teisės aktų nustatyta tvarka išduoto statybos leidimo. Nustatyta, kad ieškovas neneigė, jog jam nebuvo žinoma, kad nėra parengtas statomo gyvenamojo namo techninis projektas, priešingai jis pats pripažino, kad pradėjo darbus, nesant projekto, taip pat nurodė, jog statybos leidimas buvo išduotas 2011-11-22, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino, kad vykdydamas rangos sutartį be statinio projekto ir teisės aktų nustatyta tvarka išduoto statybos leidimo, atsakovas veikė nerūpestingai, nesilaikė atidumo reikalavimų, nors ir pagal sutarties 1.2.3. p. ieškovas buvo įsipareigojęs profesionaliai, pagal statybos reikalavimus, atlikti sutarties priede Nr. 1 numatytus darbus. Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kurių apeliantas niekaip nepaneigė, sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad namo kvadratūros korektūros išlaidos papildomai atliekamiems darbams galėjo būti sąlygotos ir ieškovo nerūpestingumo, kadangi jis vykdė statybos rangos darbus, neturėdamas projekto, kas galėjo sąlygoti statomo namo ploto neatitikimą pirmajam projektui, todėl nesant rašytinio susitarimo dėl papildomų darbų, kurių vertė 32 500 Lt, kaip nurodyta akte (26 b.l., I t.), atsakovams nesutikus, kad tokios vertės darbai buvo sutarti bei atsakovams neginčijant, kad šio susitarimo vertė 10 000 Lt, ką patvirtina 2012-01-11 papildomų darbų perdavimo – priėmimo akto Nr. 1 duomenys (18 b.l., I t.), ieškovui nepateikus įrodymų esant susitarimui dėl 32 500 Lt šių papildomų darbų vertės, laikytina, jog ieškovas dar ir nepagrįstai surašė 2012-05-15 papildomų atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktą Nr. 5/2012-05-15 (26 b.l.I t.). Pagrįsta pirmos instancijos teismo išvada, jog akte nurodyta informacija neinformatyvi ir nekonkreti, todėl neįmanoma nustatyti konkrečių darbų bei jų vertės pagal kiekvieną aktą (18, 26 b.l., I t.) už kvadratūros korektūros darbus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog atliktų darbų priėmimas įforminamas aktu, kurio esmė – užsakovo patvirtinimas ( su išlygomis ar be jų), kad jis darbą priėmė, ir atitinkamas rangovo patvirtinimas, kad jis darbus pridavė. Apeliantas teisingai nurodo, jog pareiga priimti perduodamo darbo rezultatus tenka užsakovui. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka, kad užsakovai pažeidė pareigą priimti perduodamus darbų rezultatus. Pirmiausia ieškovas tinkamai neįvykdė prievolės realiai perduoti atliktus pagal sutartį darbus. Ieškovas jo parengtus atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktus ir papildomų darbų perdavimo – priėmimo aktus atsakovams pasirašymui pateikė elektroniniu paštu, tačiau ieškovas nesudarė sąlygų atsakovams priimti atliktus darbus. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nesutiko, kad ieškovo nurodytas 2012-05-31 pranešimas negali būti vertinamas kaip pranešimas priimti atliktus darbus, nes tai neatsispindi šio dokumento turinyje, be to, jis surašytas jau gerokai po aktų perdavimo pasirašymui atsakovams. Sutiktina su atsakovų atsiliepime į apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad aplinkybė, jog užsakovai yra supažindinti su šių aktų turiniu nepreziumuoja šių vienašalių darbų perdavimo – priėmimo aktų teisėtumo. Teisėjų kolegija pritaria, kad atsakovų pradėjimas gyventi name neįrodo, kad darbai atlikti, kadangi iš bylos įrodymų, kuriuos detaliai nurodė ir pagal įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas teisingai įvertino pirmos instancijos teismas, matyti, kad atsakovai dalies sutartyje ir projekte numatytų darbų atlikimą organizavo patys, o ieškovas neįrodinėjo, dėl kurių darbų neatlikimo, neįmanoma būtų naudotis gyvenamuoju namu.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl netinkamo užsakovų pasitelktų trečiųjų asmenų atliktų darbų vertinimo. Užsakovai nepripažino, jog ieškovas atliko darbus ir pagal 2012-05-14 atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktą Nr. 4/2012-05-14 (namo fasado ir pamatų dekoras) bei 2012-05-15 atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktą Nr. 5/2012-05-15 (įvažiavimas, elektros įvadas, lietaus nutekėjimo sistema ir kiti baigiamieji darbai). Savo teiginiams pagrįsti atsakovai pateikė įrodymus, jog šiems darbams atlikti pasitelkė trečiuosius asmenis. Apeliantas atsakovų nurodytų aplinkybių kitais įrodymais nepaneigė. Pirmos instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog dauguma ieškovo surašytų ginčo aktų yra neinformatyvūs, nėra aiškiai įvardinti darbai (22, 24, 26 b.l., I t.), kiekvieno darbo atskirai vertė, nėra nurodytos konkrečios patalpos ar vieta, kur yra atlikti aktuose nurodyti darbai (22, 24, 27 b.l., I t.).

Remdamasi pirmiau aptartais argumentais, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju, nesant suderintos šalių valios dėl ieškovo reikalaujamų apmokėti papildomų darbų atlikimo ir apmokėjimo, ieškovas neturi teisės reikalauti apmokėti už šiuos darbus.

Kiti apeliacinio skundo motyvai neturi teisinės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Apeliacinį skundą atmetus iš apelianto priteistinos atsakovų apeliacinėje instancijoje turėtos išlaidos (CPK 98 str.). Atsakovai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 1500 Lt, kas sudaro 434,78 €, ir pateikė tai pagrindžiančius įrodymus ( b. l. 11, 4 t.). Atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos nelaikytinos pernelyg didelės, neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl nurodyta suma iš apelianto priteistina atsakovams.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) M. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) ir L. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai kiekvienam po 217,39 € ( po 750 Lt) advokato pagalbos išlaidų.