- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-17
- Bylos Nr.
- I2-11220-1064/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07783-2023-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- D. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei A. U.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. (D. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 23S113855 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi.
Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, neįvykdė vykdė savo pareigos surinkti pakankamus įrodymus priimamam Sprendimui pagrįsti; Sprendimą priėmė remdamasis neišsamia ir nepakankama informacija; neišsiaiškino visų Sprendimo priėmimui aktualių aplinkybių; nesikreipė į pareiškėją ir neprašė pateikti paaiškinimo, dėl kokių priežasčių, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdybos) duomenimis, bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių.
Pareiškėjas pažymi, kad šis Departamento pažeidimai nulėmė, jog jis negalėjo pateikti įrodymų, jog elgėsi tinkamai, o bendrovės darbuotojų skaičiaus pokyčiai buvo nulemti tyčinių ir žalą keliančių trečiojo asmens veiksmų.
Pareiškėjas nurodo, kad Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 97.12 papunktyje nustatyta, jog veiksniai, dėl kurių gali atsirasti rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė, yra: <...> yra kitų požymių, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
Aprašo 126 punkte nustatyta, kad kai užsienietis turi leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 42 ar 51 punkte arba 45 straipsnio 1 dalies 1, 2, 21, 22 ar 8 punkte, 46 ar 492 straipsnyje nurodytu pagrindu, Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, nustatęs Aprašo 97 punkte nurodytų veiksnių, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė, privalo pradėti patikrinimą, ar ši įmonė yra fiktyvi, ir įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, nurodyto Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 ar 71 punkte. Šiuo atveju informacija gaunama Aprašo 98.2–98.5 papunkčiuose ir 127 punkte nurodytais būdais.
Aprašo 127 punkte nurodyta, jog pradėjęs Aprašo 126 punkte nurodytą patikrinimą, Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nedelsdamas užsieniečiui, kuris turi leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 42 ar 51 punkte arba 45 straipsnio 1 dalies 1, 2, 21, 22 ar 8 punkte, 46 ar 492 straipsnyje nurodytu pagrindu, šio užsieniečio deklaruotos gyvenamosios vietos ir įmonės, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančiosios įmonės, įsteigtos Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, priimančiojo subjekto buveinės adresu paštu ir (ar) elektroniniu paštu išsiunčia kvietimus atvykti į Migracijos departamentą ir (ar) šio kvietimo skaitmeninę kopiją. Kvietime nurodoma, kokius reikiamus duomenis ir (ar) dokumentus būtina pateikti iki jame nurodytos datos. Užsieniečiui atvykus, Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas žodžiu ar raštu apklausia šį užsienietį apie įmonės, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančiosios įmonės, įsteigtos Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimančiojo subjekto veiklą ir sutikrina, ar visus reikiamus duomenis ir (ar) dokumentus nurodytus kvietime pateikė. Jeigu užsienietis iki kvietime nurodytos datos neatvyksta į Migracijos departamentą arba raštu nepraneša, kad dėl objektyvių priežasčių negali atvykti nurodytu laiku, tai yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
Pareiškėjo vertinimu, šių nuostatų turinys reiškia, jog teisės aktuose yra nustatyta įmonių patikrinimo tvarka, kurios Departamentas privalo laikytis. Aprašo 126 punkte apibrėžtas baigtinis atvejų, kuriais Departamentas gali pradėti įmonės patikrinimą, kai užsienietis turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, aprašymas. Aprašo 127 punkte nustatyta imperatyvi Departamento pareiga atliekant patikrinimą iškviesti užsienietį, nurodyti, kokius dokumentus šis privalo pristatyti ir, užsieniečiui atvykus, atlikti užsieniečio apklausą, tačiau Departamentas šių veiksmų neatliko.
Pareiškėjo vertinimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę įgyvendinti savo teisę gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, jei atitinka šių teisės aktų nustatytas sąlygas.
Neatlikus pareiškėjo apklausos ir nepatikrinus papildomų dokumentų, Sprendimas buvo priimtas skubotai, nesilaikant VAĮ įtvirtinto objektyvumo principo; neišsamiai ir nepakankamai išsiaiškinant LLG galiojimo faktui nustatyti reikalingas faktines aplinkybes, buvo užkirstas kelias įstatymo viršenybės principo įgyvendinimui; Departamentas privalo būti įpareigotas iš esmės išnagrinėti pareiškėjo prašymą bei surinkti ir teisiškai įvertinti visus duomenis, reikalingus bendrovės veiklai įvertinti.
Pareiškėjo nuomone, Departamentas veiksmai priimant Sprendimą turėjo piktnaudžiavimo savo įgaliojimais požymių, nes Sprendimas grindžiamas ne objektyvių faktų visumos vertinimu, o skubotai daromomis prielaidomis, nepagrįstai pernelyg išplečiant Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtinto reguliavimo aiškinimą, nepateikiant pakankamo faktinių aplinkybių įvertinimo, kuris galėtų pagrįsti priimamus sprendimus. Tokie Departamento veiksmai vertintini kaip neteisėti ir pažeidžiantys įstatymu nustatytus viešojo administravimo principus.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, nemotyvuotas administracinis aktas, kuris daro neigiamą poveikį subjekto teisėms ar interesams, negali būti pripažintas teisėtu, nes riboja subjekto teises skųsti tokį aktą ir apsunkina tokio akto teisminę kontrolę, o tai prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei į teisminę gynybą, įskaitant tinkamą teismo procesą bei teisingą bylos išnagrinėjimą. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 6 punkto nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą, apsunkina teismo funkcijos patikrinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą įgyvendinimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas kreipėsi į Departamentą 2022 m. gegužės 16 d. prašydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis yra bendrovės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
2022 m. birželio 8 d. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą Nr. 22S80769 pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi dvejiems metams ir jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760135548, galiojantis iki 2024 m. birželio 9 d.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad Departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2023 m. liepos 21 d Fondo valdybos informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo valdomą bendrovę bei šios įmonės darbuotojus, ir nustatyta, kad bendrovėje prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimo metu dirbo keturi darbuotojai, tačiau nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. sausio 26 d. dirbo tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, o nuo 2023 m. sausio 27 d. bendrovėje nebuvo darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas ir jo valdoma bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu.
Šalies argumentai
Atsakovas pabrėžia, kad užsieniečiai, pateikdami prašymus dėl leidimų gyventi yra informuojami, jog turi pateikti pasikeitusius duomenis, kurie gali turėti reikšmės priimant dėl jų sprendimą, tačiau pareiškėjas apie susiklosčiusią situaciją bendrovėje (iškeltą bankrotą, pradėtą ikiteisminį tyrimą) Departamento neinformavo. Be to, pareiškėjo pateikti duomenys (teismų sprendimai, sąskaitos, pareiškėjo sąskaitų išrašai) nepaneigia Departamento nustatytos aplinkybės, kad bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ginčijamu sprendimu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo bendrovė yra fiktyvi, o buvo konstatuotas kitas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas pagrindas, t. y. kad nuo 2023 m. sausio 27 d. bendrovėje nebuvo darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, todėl Departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes.
Atsakovo vertinimu, ginčijamas sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas; priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas, jo atstovas ir atsakovo atstovė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. 23S113855 teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Departamentą 2022 m. gegužės 16 d. prašydamas pakeisti leidimą. 2022 m. birželio 8 d. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą Nr. 22S80769 pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi dvejiems metams ir jam buvo išduotas leidimas Nr. 760135548, galiojantis iki 2024 m. birželio 9 d.
2023 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. 23S113855 buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, nes įmonė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
Sprendime nurodyta, kad Departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2023 m. liepos 21 d. Fondo valdybos informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo valdomą bendrovę bei šios įmonės darbuotojus, ir nustatyta, kad bendrovėje prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimo metu dirbo keturi darbuotojai, tačiau nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. sausio 26 d. dirbo tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, o nuo 2023 m. sausio 27 d. bendrovėje nebuvo darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus.
Sprendime konstatuota, kad bendrovėje nuo 2023 m. sausio 2 d. nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės nares piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių, todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, nustatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.
Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu pareiškėjas patvirtino, kad ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra, t. y. pripažino, jog bendrovėje patikrinimo metu nebuvo darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus.
Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 40 straipsnio 1 dalyje nustatyti leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindai. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurio nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Įstatymo 50 straipsnyje nurodyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Šios straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Šios normos loginė ir lingvistinė analizė leidžia teigti, kad šioje normoje yra nustatyti alternatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, ir bent vieno pagrindo egzistavimas yra pakankamas sprendimui dėl leidimo panaikinimo priimti.
Nagrinėjamu atveju Sprendime nėra konstatuota, kad pareiškėjo valdoma bendrovė yra fiktyvi, o konstatuotas kitas alternatyvus leidimo panaikinimo pagrindas, konkrečiai – kad bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės nares piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių.
Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus dėl įmonės fiktyvumo laiko neaktualiais nagrinėjamam ginčui ir dėl jų plačiau nepasisako.
Vertindama Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytą alternatyvų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms), kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), yra išaiškinęs, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., LVAT 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018). Nėra svarbu tai, kiek laiko bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Departamento sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-822/2018, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020).
LVAT, aiškindamas pirmiau nurodytas Įstatymo normas, taip pat yra pažymėjęs, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3999-492/2018).
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nei Įstatyme, nei LVAT praktikoje nėra daroma išimčių, kad tam tikrais atvejais, esant Įstatyme nustatytiems leidimo panaikinimo pagrindams, leidimas galėtų būti nepanaikintas. Dėl šios priežasties nėra teisiškai reikšminga, kas lėmė, jog pareiškėjo valdoma bendrovė ne(be)atitiko Įstatymo reikalavimų, ir kiek laiko tai tęsėsi. LVAT yra konstatavęs, kad yra tokio pobūdžio bylose yra reikšminga tik tai, jog šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3675-822/2018, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3543-261/2020).
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyti minimalūs reikalavimai, todėl užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, tenka pareiga priimti į darbą tiek asmenų ir darbą organizuoti darbą taip, kad atitiktis Įstatymo reikalavimams išliktų visą leidimo galiojimo laiką. Kadangi Departamentas neturi įgaliojimų ir jam nėra pavesta vertinti priežasčių, dėl kurių susidarė situacija, kuomet užsienietis nebeatitinka Įstatymo reikalavimų, konstatavus neatitikties faktą Departamentui atsiranda prievolė panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir LVAT išaiškinimus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų ir tai buvo pagrindas leidimo panaikinimui.
Vertindama pareiškėjo argumentus dėl jo teisės būti išklausytam pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ši tiesė nėra savitikslė. Kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo nuomone, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).
Taigi, tokia aplinkybė paprastai yra reikšminga, kai pareiškėjas nurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, yra vertinama, ar pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, ar pareiškėjo pateikti paaiškinimai paneigia ginčijamo akto pagrįstumą ir teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018).
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai.
Iš Sprendimo matyti, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, rinko informaciją (Fondo valdybos duomenis) ir nustatė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų neatitiktį dėl darbuotojų skaičiaus, todėl vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi. Šios aplinkybės byloje nuginčytos nebuvo. Vadinasi, egzistuoja tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas leidimo panaikinimui (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teikė įvairaus pobūdžio dokumentus teismui, jam ir jo atstovui buvo sudarytos sąlygos pasisakyti teismo posėdžio metu. Pareiškėjo pateikti paaiškinimai ir papildomi dokumentai nepaneigė ginčijamo akto pagrįstumo ir teisėtumo, priešingai, pareiškėjas atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių dėl darbuotojų skaičiaus bendrovėje neginčijo, o priežastys, dėl ko susidarė neatitiktis, kaip jau buvo minėta, nėra teisiškai reikšmingos.
Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybės konstatuoja, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, todėl jo panaikinti pareiškėjo nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Teismas nenustatė kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnis), todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijami Sprendimai neužkerta kelio pareiškėjams teisės aktų
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. T. (D. T.) skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.