- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-03
- Bylos Nr.
- A-942-552/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07783-2023-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- D. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslinęs prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. 23S113855 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi įmonė, kurios dalyvis jis yra, neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto.
2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Departamentas neįvykdė pareigos surinkti pakankamus įrodymus, Sprendimą priėmė remdamasis neišsamia ir nepakankama informacija, neišsiaiškino visų aktualių aplinkybių. Atsakovas nesikreipė į pareiškėją ir neprašė paaiškinti, kodėl pareiškėjo bendrovėje kurį laiką nebuvo visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių. Dėl to pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų, jog elgėsi tinkamai, o Bendrovės finansinės problemos ir iš to sekę darbuotojų skaičiaus pokyčiai buvo nulemti tyčinių kito asmens veiksmų.
2.2. Pareiškėjas, remdamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) nuostatų (97.12, 126–127 p.) analize nurodė, kad Departamentui yra nustatyta įmonių patikrinimo tvarka, kurios jis privalo laikytis. Aprašo 126 punkte apibrėžtas baigtinis atvejų, kuriais Departamentas gali pradėti įmonės patikrinimą, kai užsienietis turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, aprašymas. Departamentas neįvykdė Aprašo 127 punkte nustatytos imperatyvios pareigos iškviesti užsienietį, nurodyti, kokius dokumentus šis privalo pristatyti ir, užsieniečiui atvykus, atlikti jo apklausą.
2.3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, pareiškėjas turi teisę gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, jei atitinka teisės aktų nustatytas sąlygas. Neatlikus pareiškėjo apklausos ir nepatikrinus papildomų dokumentų, Sprendimas buvo priimtas nesilaikant objektyvumo principo, netinkamai įvertinus leidimo laikinai gyventi galiojimo faktui nustatyti aktualias aplinkybes.
2.4. Departamentas piktnaudžiavo įgaliojimais, nes Sprendimas grindžiamas ne objektyvių faktų visumos vertinimu, o prielaidomis, pernelyg išplečiant teisinio reguliavimo aiškinimą. Sprendimas yra nemotyvuotas, o tai prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei į teisminę gynybą, įskaitant tinkamą teismo procesą bei teisingą bylos išnagrinėjimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. 2023 m. liepos 21 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo valdomą bendrovę bei šios įmonės darbuotojus ir nustatyta, kad bendrovėje prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimo metu dirbo keturi darbuotojai, tačiau nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. sausio 26 d. dirbo tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, o nuo 2023 m. sausio 27 d. bendrovėje nebuvo darbuotojų, atitinkančių minėtus reikalavimus, todėl konstatuota, kad pareiškėjas ir jo valdoma bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų.
Šalies argumentai
3.2. Užsieniečiai, pateikdami prašymus dėl leidimų gyventi, yra informuojami, kad turi pateikti pasikeitusius duomenis, kurie gali turėti reikšmės priimant dėl jų sprendimą, tačiau pareiškėjas apie susiklosčiusią situaciją bendrovėje (iškeltą bankrotą, pradėtą ikiteisminį tyrimą) Departamento neinformavo. Be to, pareiškėjo pateikti duomenys (teismų sprendimai, sąskaitos, pareiškėjo sąskaitų išrašai) nepaneigia nustatytos aplinkybės, kad jo bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
3.3. Sprendimu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo bendrovė yra fiktyvi, tačiau buvo konstatuotas kitas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas pagrindas, todėl Departamentas neturėjo pareigos Aprašo 126-127 punktų tvarka kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti Sprendime nurodytas aplinkybes.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, be kita ko, šias aktualias aplinkybes:
Šalies argumentai
5.1. Pareiškėjas 2022 m. gegužės 16 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi. 2022 m. birželio 8 d. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi dvejiems metams ir jam buvo išduotas leidimas, galiojęs iki 2024 m. birželio 9 d.
5.2. Skundžiamu Sprendimu buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, nes įmonė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, jog ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra, t. y. pripažino, jog bendrovėje patikrinimo metu nebuvo darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus.
7. Įvertinęs bylai aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo 40, 45 ir 50 straipsnių nuostatas teismas nurodė, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyti alternatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, ir bent vieno pagrindo egzistavimas yra pakankamas sprendimui dėl užsieniečiui išduoto leidimo panaikinimo priimti.
8. Teismas pažymėjo, kad Sprendime nebuvo nurodyta, kad pareiškėjo valdoma bendrovė yra fiktyvi, tačiau konstatuotas kitas alternatyvus leidimo panaikinimo pagrindas – kad bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės nares piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių. Dėl šios priežasties teismas pareiškėjo argumentus dėl įmonės fiktyvumo ir Aprašo 126-127 punktų laikymosi laikė neaktualiais nagrinėjamam ginčui ir dėl jų plačiau nepasisakė.
9. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato. Nėra svarbu, kiek laiko bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas ginčijamo Departamento sprendimo priėmimo metu. Vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti. Teismas pažymėjo, kad nei Įstatyme, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra daroma išimčių, kad tam tikrais atvejais, esant Įstatyme nustatytiems leidimo panaikinimo pagrindams, leidimas galėtų būti nepanaikintas. Dėl šios priežasties nėra teisiškai reikšminga, kas lėmė, jog pareiškėjo valdoma bendrovė neatitiko Įstatymo reikalavimų, ir kiek laiko tai tęsėsi. Konstatavus neatitikties faktą Departamentui atsiranda prievolė panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą. Atsižvelgęs į tai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų ir tai buvo pagrindas leidimo panaikinimui.
10. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo teisės būti išklausytam pažeidimo, teismas pažymėjo, kad ši teisė nėra savitikslė. Aptariama aplinkybė paprastai yra reikšminga, kai pareiškėjas nurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kaip pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, taip pat vertinama, ar pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, ar pareiškėjo pateikti paaiškinimai paneigia ginčijamo akto pagrįstumą ir teisėtumą. Tačiau iš Sprendimo, teismo teigimu, matyti, kad atsakovas, rinko informaciją (VSDFV duomenis) ir nustatė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų neatitiktį dėl darbuotojų skaičiaus, nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi. Šios aplinkybės byloje nuginčytos nebuvo. Todėl, teismo vertinimu, egzistavo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas leidimo panaikinimui. Pareiškėjas teikė įvairaus pobūdžio dokumentus teismui, jam ir jo atstovui buvo sudarytos sąlygos pasisakyti teismo posėdžio metu. Pareiškėjo pateikti paaiškinimai ir papildomi dokumentai nepaneigė Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, priešingai, pareiškėjas atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių dėl darbuotojų skaičiaus bendrovėje neginčijo, o priežastys, kodėl susidarė neatitiktis, nėra teisiškai reikšmingos. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms, konstatavo, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, todėl jo panaikinti pareiškėjo nurodytais argumentais nėra pagrindo.
III.
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir jo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti individualias ginčo aplinkybes. Konkrečių kriterijų pažeidimą sąlygojo ne tyčiniai ar neatsargūs pareiškėjo veiksmai ar neveikimas, o trečiųjų asmenų tyčiniai veiksmai, kuriais pareiškėjui ir jo valdomai įmonei buvo padaryta žala. Trečiasis asmuo vykdė „destruktyvius veiksmus“, siekdamas pakenkti tiek pareiškėjui, tiek jo bendrovei. Dėl trečiojo asmens veiksmų pareiškėjo valdoma bendrovė negalėjo gauti veiklos tęsimui būtinų finansinių resursų, t. y., gauti paskolą, bendrovei buvo iškeltas ieškinys dėl nemokumo bylos iškėlimo. Šių aplinkybių nei teismas, nei atsakovas tinkamai neįvertino.
12.2. Taip pat nagrinėjamu atveju nebuvo įvertinti pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvoje – pareiškėjas Lietuvoje įkūrė bendrovę, įsigijo nekilnojamojo turto, išlaikė valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, Lietuvoje gyvena pareiškėjo šeima (žmona ir vaikai. Vaikai čia taip pat lanko mokyklą, sūnus yra gydomas dėl turimos lėtinės ligos). Pareiškėjas siekia integruotis į Lietuvos visuomenę. Sprendimas yra neproporcingas bei sukelia pareiškėjui ir jo šeimai didelę žalą bei riziką jų saugumui, kadangi panaikinus pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje jis su šeima privalės grįžti į kilmės valstybę, kur jam gali grėsti pavojus.
Atsiliepimas
13. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Įstatymo 50 straipsnyje nurodyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra imperatyvūs, nustačius nors vieną iš jų Departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų.
13.2. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjo bendrovėje nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. sausio 26 d. dirbo tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, o nuo 2023 m. sausio 27 d. Bendrovėje nebuvo darbuotojų, atitinkančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Tuo pagrindu konstatuota, kad pareiškėjas bei jo valdoma bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.
13.3. Departamentas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad priimant Sprendimą buvo nesilaikyta Aprašo 97.12, 126 ir 127 punktuose nustatytų reikalavimų. Pareiškėjo nurodyti punktai susiję su 97 punktu, kuriame nurodyta, jog veiksniai, dėl kurių gali atsirasti rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas, yra fiktyvi įmonė. Sprendimu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo bendrovė yra fiktyvi. Taip pat Sprendime buvo nustatyta kitas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas. Todėl Departamentas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, padaręs išvadą, kad Departamento Sprendimas priimtas laikantis nustatytų procedūrų, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas bei pagrįstas išvadas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, nes teismas nevertino individualių ginčo aplinkybių, Sprendimo proporcingumo pareiškėjo šeiminių ir socialinių ryšių su Lietuvos Respublika aspektu.
17. Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Šioje byloje nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių teismo sprendimas paprastai naikinamas, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
18. Kaip jau minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Administracinių bylų teisenos įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir, ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).
19. Byloje nustatyta, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kaip asmeniui, užsiimančiam teisėta veikla. Migracijos departamentas, 2023 m. liepos 21 d. patikrinęs duomenis VSDFV informacinėje sistemoje apie pareiškėjo valdomos bendrovės darbuotojus, nustatė, jog 2023 m. sausio 1-26 dienomis bendrovėje dirbo tik vienas darbuotojas, atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą reikalavimą, kad dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o nuo 2023 m. sausio 27 d. bendrovėje iš viso nebuvo Įstatymo reikalavimus atitinkančių darbuotojų. Šių faktinių aplinkybių pareiškėjas neginčija.
20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą, byloje esančius įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes pareiškėjo šioje byloje inicijuotam ginčui išspręsti, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos faktais ir ginčui išspręsti aktualiomis teisės normomis pagrįstas išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka. Atsižvelgiant į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaujantis ABTĮ įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis, proceso ekonomiškumo principu, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmestini. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (ABTĮ 56 str.)
21. Įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d.) numatyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p.).
22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos, išdėstančios reikalavimus įmonei ir jos darbuotojams, yra imperatyvios ir jokių išimčių nenustato (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5516-442/2018; kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, priežastys, dėl kurių užsienietis ar įmonė nebeatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., minėtą LVAT 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017; 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018; 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5189-602/2019).
23. . Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė, o Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018; 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4325-261/2019).
24. Atsižvelgius į tai, pareiškėjo argumentai, kad pareiškėjo valdoma Bendrovė susidūrė su sunkumais dėl trečiųjų asmenų nesažiningų veiksmų, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo, Departamentui nustačius bei pareiškėjui niekaip nepaneigus fakto, kad Bendrovė kelis mėnesius (taip pat ir sprendimo priėmimo metu) neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo dėl darbuotojų skaičiaus.
25. Dėl pareiškėjo akcentuojamos jo pažeistos teisės būti išklausytam, priimant Sprendimą, pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo jokio teisės akto, nustatančio Departamento pareigą apklausti užsieniečius, prieš priimant sprendimus panaikinti jiems išduotus leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, kai jų įsteigtos įmonės neatitinka teisės aktų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog visos reikšmingos sprendimui priimti faktinės aplinkybės buvo išsiaiškintos, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jo neišklausymo laikytini nepagrįstais.
26. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama tai, kad pareiškėjas integravosi į Lietuvos Respublikos visuomenę bei gyvenimą, pareiškėjas Lietuvoje įkūrė bendrovę, įsigijo nekilnojamojo turto, išlaikė valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, Lietuvoje gyvena pareiškėjo šeima. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019). Taip pat pažymėtina, jog Sprendimu pareiškėjas nebuvo grąžintas ar išsiųstas į kilmės valstybę ir turi teisę Įstatyme įtvirtintais pagrindais kreiptis į Migracijos departamentą siekiant naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
27. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
28. Pareiškėjas prašė priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistu.
Nutartis neskundžiama.