Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-611-544/2014

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 20 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Birutės Jonaitienės ir Zinos Mickevičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. N. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-39-732/2014 pagal ieškovų A. N. ir G. N. ieškinį atsakovams P. N. ir B. N. dėl naudojimosi tvarkos gyvenamuoju namu nustatymo ir atsakovo P. N. priešieškinį ieškovams dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, esant trečiajam asmeniui, nepareiškinačiam savarankiškų reikalavimų ieškovų pusėje, P. N..

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai prašo skundą atmesti ir skirti apeliantui teismo nuožiūra nustatytą baudą už procesinių teisių pažeidimą teikiant nepagrįstą apeliacinį skundą. Nurodė, kad pastato atidalijimas natūra sukeltų neproporcingai didelius nuostolius, priešingai negu šio namo atidalijimas sumokant atsakovams kompensaciją. Ieškovai siekia atstatyti gyvenamąjį namą, kad pastatą vėl būtų galima naudoti pagal paskirtį ir tam reikia apie 158 000 Lt, kurių dalies (36 340 Lt) atsakovai gali neatlyginti. Gyvenamojo namo atidalijimas natūra šioje situacijoje yra ne tik kad neproporcingas, bet ir neprotingas. Atsakovas geruoju nagrinėjamais klausimais nesitaria, tarp šalių konfliktai įsisenėję, o ir teismo sprendimu yra konstatuotas atsakovo siekis piktybiškai elgtis ieškovo atžvilgiu. Todėl nėra galimybės gyvenamojo namo valdyti bendru sutarimu bei atidalinti jį natūra. Atsakovas yra nenuoseklus, nes teismo posėdžio metu teigė, kad namo atidalijimas yra išvis neįmanomas dėl to, kad pastatas yra degėsiai, kad jam nebuvo pateiktas pasiūlymas atstatyti ar atidalinti namą, tvirtino, jog yra įsitikinęs, kad ieškovai ketina atstatyti tik dalį gyvenamojo namo. Jie nuosavybės teise turi 77/100 gyvenamojo namo dalis, atsakovai - 23/100 dalis. Atsakovė B. N. sutinka, kad pastatas būtų atidalintas išmokant jai 2000 Lt kompensaciją. Vadinasi, asmenys, kurie nuosavybės teise valdo ~88/100 pastato dalių, sutinka su siūlomu namo atidalijimo variantu. Atsakovo interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe neturėtų būti vertinamas kaip labai svarbus, nes, be to, kad jam priklauso žymiai mažesnė turto dalis, jis nėra suinteresuotas atkurti pastatą, nes turi kitą nuolatinę gyvenamąją vietą, taip pat šalia turti sklypą su pastatytu kitu namu. Nepagrįstas apelianto argumentas, jog jis nesugebėjo suformuoti aiškios pozicijos byloje, nes nebuvo atstovaujamas advokato. CPK 161 str. 1 d. nėra įtvirtinta teismo pareiga pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenis pasirūpinti, kad jiems būtų atstovaujama procese. Atsakovui tai nėra pirmasis teismo procesas, jis dažnai naudojasi advokato paslaugomis, procesinės teisės dalyvaujant civilinės bylos nagrinėjime buvo išaiškintos ne kartą, yra pateikęs peticiją EŽTT, kurią surašė advokatas, todėl teismui nebuvo pagrindo taikyti CPK 163 str. 1 d. 3 p.. Aplinkybes, į kurias teismas privalo atsižvelgti bei jas nustatyti siekiant atidalinti pastatą ir kitus teisiškai reikšmingus faktus, teismas galėjo nustatyti nagrinėjamoje byloje. Tarp EŽTT iškeltos bylos pagal apelianto pateiktą peticiją ir nagrinėjamos bylos nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio. Sutuoktinių turto dalys yra lygios, todėl, net ir pripažinus dovanojimo sandorį negaliojančiu, atsakovui realiai priklausytų ne 48/100, tačiau 24/100 namo dalių, kas atitiktų mažesnės dalies atidalijant turtą kriterijų. Bylos sustabdymas būtų nesuderinamas su proceso operatyvumo principais, o atsakovas piktybiškai nori neleisti ieškovams atstatyti gyvenamojo namo, siekia vilkinti bylos nagrinėjimą. Teismas nepažeidė CK 4.80 str. nuostatų, nes šiame straipsnyje nėra reikalavimo teismui atidalijant pastatą išspręsti ir žemės sklypo, kuriame yra namas, naudojimosi klausimą. Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymas yra netikslingas, nes iki šiol visi savininkai sutarė dėl naudojimosi sklypu tvarkos ir ginčų nebuvo kilę. Atsakovo pateiktame žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane buvo neteisingai nurodytos bendraturčiams priklausančio žemės sklypo dalys. Atsakovui apie dovanojimo sandorį, kuriuo trečiasis asmuo padovanojo dalį žemės sklypo ieškovui, tapo žinoma gavus atsiliepimą į priešieškinį. Todėl, siekdamas įrodyti priešieškinyje keliamą reikalavimą, atsakovas turėjo galimybę bei pareigą pateikti patikslintą planą, kuris atitiktų pakitusius duomenis. Apeliantas valdo nedidelę žemės sklypo dalį, todėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatytas būtų nepalankus jam pačiam. Byla buvo sudėtinga, reikalavo nemažai advokato laiko bei darbo sąnaudų, joje buvo nagrinėjamas ieškinys ir priešieškinys, kiti susiję dokumentai, atstovė, kurios veiklos buveinė Vilniuje, dalyvavo posėdžiuose Molėtuose. Todėl pagrįsta teismo išvada dėl advokato išlaidų dydžio ir jos pagrįstai priteistos ieškovams. Tarp šalių kilo neturtinis ginčas, todėl jis turėjo būti apmokėtas CPK 80 str. 1 d. 2 p. nustatytu žyminio mokesčio dydžiu 144 Lt. Nors pradinis ieškinys buvo teikiamas elektroninių ryšių priemonėmis, tačiau dėl techninių trūkumų teismui buvo pateiktas popierinis ieškinio variantas, po to visi kiti procesiniai dokumentai taip pat teikti popierine forma. Todėl CPK 80 str. 7 dalis nebuvo taikoma ir ieškovai pagrįstai sumokėjo 144 Lt dydžio žyminį mokestį. Nors apeliacijoje draudžiama reikšti naujus reikalavimu, apeliantas tik skunde nurodė, kad siekia įgyti visą gyvenamąjį namą nuosavybėn bei išmokėti ieškovams kompensaciją, nors teismo posėdžio metu nurodė priešingai. Pozicijos nenuoseklumas, nepateisinamas siekis sutrukdyti ieškovams atstatyti gyvenamąjį namą ir jame apsigyventi patvirtina atsakovo nesąžiningumą, protingumo bei teisingumo principų nesilaikymą, sąmoningą veikimą prieš greitą bei teisingą bylos nagrinėjimą ir išsprendimą bei piktnaudžiavimą teise. Mano, kad, siekiant užkirsti kelią nepagrįstų skundų teikimui ateityje bei užtikrinant sąžiningą naudojimąsi teismo procesu, teismas turėtų paskirti atsakovui baudą už nepagrįsto apeliacinio skundo pateikimą ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Apeliacinis skundas atmestinas, o Molėtų rajono apylinkės teismo 2014-05-05 sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Pagrindo peržengti atsakovės apeliacinio skundo ribas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė reikšmingas aplinkybes teisingam bylos išsprendimui, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185, 263 str. 1 d.).

Nagrinėjama byla iškelta pagal ieškovų ieškinį dėl pastato - gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), atidalijimo pripažintant ieškovus gyvenamojo namo savininkais bei priteisiant atsakovų naudai iš ieškovų gyvenamojo namo 23/100 dalių vertę – po 2000 Lt kiekvienam iš atsakovų bei pagal atsakovo priešieškinį ieškovams dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos patvirtinimo. Apeliantas (atsakovas), nesutikdamas su Molėtų rajono apylinkės teismas 2014-05-05 sprendimu ieškinį tenkinti, priešieškinį – atmesti, apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo šiuos argumentus: teismas nustatė neteisingas faktines aplinkybes dėl namo atidalijimo natūra ir dėl galimybės bendrai atstatyti namą bei neįvertino atsakovo intereso naudotis bendraja nuosavybe svarbos; teismas turėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą kol bus išnagrinėta atsakovo peticija Europos Žmogaus Teisių Teisme; teismas neįvykdė pareigos pasiūlyti pasirūpinti tinkamu atstovavimu (CPK 161 str.); turėjo būti išspręstas naudojimosi žemės sklypu tvarkos klausimas; priteistų išlaidų dydis teisinei pagalbai ir žyminiam mokesčiui apmokėti yra per dideli.

Pagal teismų praktiką, atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja.

Byloje nustatyta, kad 1999-12-17 dovanojimo sutarties ir 2009-10-07 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindais ieškovai A. ir G. N. bendrojon jungtinėn nuosavybėn įgijo 77/100 dalių gyvenamojo namo, o 2008-10-02 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu atsakovai P. ir B. N. bendrojon jungtinėn nuosavybėn įgijo 23/100 dalių gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), un. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 54-65). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad minėtas gyvenamas namas yra 1926 metų statybos, dėl 2008 metais pavasarį įvykusio gaisro yra fiziškai pažeistas (apdegęs), jo baigtumas 49%, vidutinė rinkos vertė 2009-10-05 dienai buvo 11 600 Lt, atkuriamoji vertė - 47 400 Lt, atkūrimo sąnaudos – 158 000 Lt (1 t., b. l. 54-57, 67-79). 0,4800 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), un. Nr, (duomenys neskelbtini), ant kurio yra minėtas gyvenamasis namas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso: ieškovui A. N. – 30/100 dalių arba 0,144 ha, P. N. – 30/100 dalių arba 0,144 ha, atsakovui – 40/100 dalių arba 0,192 ha (1 t., b. l. 6-7, 138-140, 141-151). Atsakovui P. N. asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,5000 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), un. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 8-9). Dėl šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ginčo nėra.

Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nustatė klaidingas faktines aplinkybes dėl namo atidalijimo natūra ir dėl galimybės bendrai atstatyti namą, neįvertino atsakovo intereso naudotis bendrąja nuosavybe svarbos ir netinkamai taikė CK 4.80 str. nuostatas. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti jo dalį atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant bylas dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, yra pažymėta, kad CK 4.80 str. 2 d. nustato sąlygą, jog, esant nesutarimams dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, vieną iš atidalijimo būdų pasirenka siekiantis atsidalyti bendrą turtą asmuo. Pastarasis teismui turi įrodyti, kodėl pasirinktas būdas priimtiniausias, kad jis nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Pažymėtina, kad CK 1.5 str. 1 d. reikalauja veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus civilinių teisinių santykių subjektus, įgyvendinančius savo teises ir atliekančius pareigas, o to paties straipsnio 4 dalis šiais principais vadovautis įpareigoja teismą, aiškinant ir taikant įstatymus. Bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Siekimas maksimaliai patenkinti tik savo ar grupės kelių bendraturčių interesus, ignoruojant kitų interesus, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-09-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003). Tinkamas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės reikalavimų įgyvendinimas, kuriuo, turi būti išvengta neproporcingos žalos daikto paskirčiai padarymo, kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių – turto, į kurį siekiama nutraukti bendrosios nuosavybės teisę, struktūros, parametrų, bendraturčių skaičiaus, bendraturčių turimų dalių bendrojoje nuosavybėje, galimybės atlikti pertvarkymus ir pan. Kompensacija už turėtą dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima tik išimtiniais atvejais, t. y. kai, išnaudojus visas galimybes pasidalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, paaiškėja, kad toks atidalijimas negalimas (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 4.80 str. 2 d.). Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-11-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005 ir kt.).

Šiuo atveju bylos įrodymai patvirtina faktines aplinkybes, kad minėtas gyvenamasis namas yra apdegęs po gaisto, kad dėl šios priežasties nei vienas iš bendraturčių juo natūra nesinaudoja, kad norint namą naudoti pagal paskirtį reikia jį atstatyti, nes jo baigtumas tesiekia 49 %, kad tam reikia ženklių piniginių lėšų, kad atsakovo dalis namo bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra daugiau kaip tris kartus mažesnė nei ieškovų (neskaitant atsakovo sutuoktinės, kuri sutinka su ieškovų prašomu atidalijimo būdu) ir kad atsakovas šalia minėto sklypo asmeninės nuosavybės teise valdo kitą 0,5000 ha žemės sklypą, kuriame yra pasistatęs kitą gyvenamą nąmą bei turi kitą gyvenamąją vietą kitame mieste. Tarp bendratučių natūra padalinti apdegusius namo griuvėsius yra neprotinga ir neracionalu, ypač atsižvelgiant į tai, kad namą reikės atstatyti, o tai padaryti atskirai kiekvienam bendraturčiui skirtoje dalyje neabejotinai sukels papildomų materialinių ir organizacinių sunkumų bei š tai, kad tarp šalių, nors jos – tėvas ir sūnus, yra įsisenėję ilgalaikiai nesutarimai. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad gyvenamojo namo neįmanoma atidalinti natūra, yra teisėta ir pagrįsta, padaryta pagal CPK 185 str. reikalavimus įvertinus įrodymų visumą. Nors apeliantas teigia, kad teismo abejonės dėl atsakovo finansinio nepajėgumo renovuoti namą nepagrįstos įrodymais, tačiau šiam savo teiginiui pagrįsti apeliantas įrodymų taip pat nepateikė. Teismo išvada dėl atsakovo abejotinų galimybių prisidėti prie namo atstatymo neprieštarauja byloje esantiems duomenims apie tai, kad jis yra nedarbingas, pats skunde tvirtina, kad jam dėl amžiaus sunku buvo save atstovauti teisme, kas sudaro pagrindą pagrįstai manyti, kad sunkumų kils ir dėl organizacinių bei materialinių namo atstatymo darbų, kad jo sutuoktinė sutinka su tuo, kad namas būtų pripažintas ieškovų nuosavybe ir neketina prisidėti prie jo atstatymo, atsakovas gretimame sklype neseniai yra pasistatęs kita gyvenamą namą, įgijęs kito turto. Teiginys, kad VĮ Registrų centras duomenys apie namo atkuriamąją vertę yra nutolę nuo realybės, yra įrodymais nepagrįsta prielaida. Apelianto siekis naudotis gyvenamuoju namu, nes tai yra jo tėviškė, yra reikšmingas, tačiau šis siekis lygiai taip pat reikšmingas ir ieškovui, kuris yra atsakovo sūnus. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, teismas CK 4.11 str. 4 d. nuostatų nepažeidė. Iš teismo sprendimo matyti, kad ieškovų ieškinys buvo patenkintas ne todėl, kad atsakovas teismo posėdžio metu nurodė nenorintis įgyti viso namo ir sumokėti kompensaciją ieškovams, o todėl, kad buvo nustatytos virš nurodytos faktinės aplinkybės, sudarančios faktinį ir teisinį pagrindą parinkti bendraturčių atidalijimą kaip vieną iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų (CK 4.80 str. 1, 2 d.).

LR CPK 163 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą tuo atveju, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Teisėjų koelgija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo teisiniu pagrindu nereikia stabdyti šios bylos nagrinėjimo dėl to, kad 2013-09-09 atsakovas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą dėl galimo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., 8 str. pažeidimų Molėtų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-506-335/2012, kurioje ginčijo 1999-12-17 dovanojimo sutartį, pagal kurią ieškovui neatlygintinai nuosavybėn perleido dalį namo ir sklypo (1 t., b. l. 176-188, 2 t., b. l. 23). CPK 366 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu yra šie pagrindai: 1) kai Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja minėtai Konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika. Todėl, jeigu apelianto peticija bus patenkinta, jis įgis teisę kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo ne šioje byloje, o minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-506-335/2012. Pagal teismų sistemos Liteko ir šioje byloje surinktus duomenis, šiam ginčui išspręsti svarbūs teisminiai ginčai baigti, teismų sprendimai įsiteisėję. Todėl teismas turėjo ir galėjo pats šioje byloje nustatyti reikšmingus bylai faktus ir aplinkybės, o bylą stabdyti nurodytu teisiniu pagrindu nebuvo pagrįsto pagrindo.

LR CK 4.80 str. konkrečiai nėra nurodyta, kad teismas, spręsdamas bendraturčiams priklausančio namo atidalijimo klausimą, privalo nustatyti ir žemės sklypo, ant kurio stovi tas namas, naudojimosi tvarką tarp bendratučių. Jeigu tarp bendraturčių kyla ginčas, naudotis nekilnojamuoju turtu nenustačius žemės sklypo, ant kurio stovi tas turtas, naudojimosi tvarkos ar neatidalijus žemės sklypo tarp bendraturčių, nėra galimybių. Tačiau šiuo atveju nėra duomenų, kad iki tol, kol ieškovai iškėlė šį ginčą, tarp šalių buvo ginčas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos. Visi bendraturčiai ir jų šeimos nariai, išskyrus ieškovą, tvirtina, kad jie naudojasi sklypu bendru sutarimu ir ginčų tarp jų nėra. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas 2013-12-20 pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti 0,4800 ha žemės sklypo, ant kurio yra bendraturčiams priklausantys sodybos griuvėsiai po gaisro, naudojimosi tvarką tarp šalių ir brolio P. N. pagal pridedamą planą, pagal kurį 0,048 ha minėto sklypo dalis priklauso ieškovui, jam priklauso 0,192 ha, broliui P. – 0,24 ha (1 t., b. l. 122-123, 124). Teismo sprendime yra aiškiai nurodyta, kad priešieškinys atmetamas todėl, kad atsakovas P. N. nepateikė naudojimosi žemės sklypu plano, kuris atitiktų po 2013-12-12 sudaryto sandorio pasikeitusias bendraturčių valdomų nuosavybės teise žemės sklypo dalis, todėl apeliantas be pagrindo apeliaciniame skunde tvirtina priešingai. Atsiliepime į priešieškinį, kuris atsakovui įteiktas 2014-02-20, ieškovai nurodė ir pridedamu registro išrašu įrodė, kad 2013-12-12 trečiasis asmuo P. N. ieškovui padovanojo 1/5 dalį žemės sklypo, todėl jis bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo 0,144 ha plotą (1 t., b. l. 133-137, 138-151, 161). Po to 2014-02-27 įvyko teismo psoėdis, kuris buvo atidėtas 2014-03-27, o šis – 2014-04-16 dienai (1 t., b. l. 171-172. 2 t., b. l. 8-9). Todėl apeliantas per du mėnesius turėjo ir galėjo patikslinti priešieškinį pagal paaiškėjusias bendraturčių nuosavybės teise valdomo turto dalis. Iš duomenų apie posėdžio eigą ir kitų bylos duomenų matyti, kad atsakovo procesinis elgesys, jo paaiškinimų turinys ir apimtis, procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai, ankstesnė bylinėjimosi patirtis, duomenys apie konsultavimąsi su advokatu (1 t., b. l. 119) šioje byloje teismui nesudarė pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas be atstovo pagalbos nesugeba tinkamai ginti savo teisių ir todėl yra pagrindas jam pasiūlyti pasirūpinti advokatu. Nors šiuo laikotarpiu apeliantas yra raštu kreipesis į teismą su prašymais ir paaiškinimais, juose nėra nei prašymų, nei argumentų, susijusių su tuo, kad atsakovas siekia pasinaudoti teisine advokato pagalba, kad tam jam reikia laiko, kad rengia patikslintą planą pagal priešieškinį (1 t., b. l. 193, 205, 212, 2 t., b . l. 3). Todėl pripažinti buvus CPK 161 str. reikalavimų pažeidimą nėra pagrindo. Kadangi atsakovo pateiktame teismui žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane buvo neteisingai nurodytos bendraturčiams priklausančio žemės sklypo dalys, teismas neturėjo pagrindo tenkinti priešieškinį. Priešieškinio atmetimas pagal naudojimosi žemės sklypu planą, kuris parengtas pagal padėtį, bususią iki 2013-12-12 įvykusio bendraturčių nuosavybės dalių pasikeitimo, neatima teisės kreiptis į teismą, jei tarp bendraturčių kils ginčai dėl naudojoimosi žemės sklypu tvarkos.

Apeliantas nurodo, kad iš jo ieškovams priteistos per didelės 3025 Lt išlaidos už advokato teisinę pagalbą, tačiau, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, su tuo sutikti nėra pagrindo (1 t., b. l. 165-170). Pagal 2004-04-02 LR Teisingumo Ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose p-riteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintus dydžius maksimalus išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydis būtų 6570 Lt (8.2 p., 8.16 p., 8.18 p., 1 t., b . l. 40-46, 133-137, 171-172, 214-215, 2 t., b. l. 8-9). Byla nagrinėta ieškinio teisenos tvarka, joje pareikštas ieškinys ir priešieškinys, buvo paskirtas ne vienas teismo posėdis, todėl pusės maksimalių galimų išlaidų suma laikytina atitinkanti CPK 98 str. ir minėtų Rekomendacijų reikalavimus.

Kadangi apeliacinias skundas atmetamas, tai iš apelianto ieškovams priteisiamos išlaidos advokato pagalbai apmokėti už tinkamą atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, nes jų dydis, atsižvelgiant į bylos apimtį, sudėtingumą ir kitas aplinkybes, atitinka CPK 98 str. reikalavimus ir minėtų Rekomendacijų dydžius.

Kadangi elektroninėmis priemonėmis pateiktas ieškinys buvo neįskaitomas, pakartotinai jis buvo pateiktas įprastine forma, už jį buvo sumokėtas 144 Lt žyminis mokestis, kuris, ieškinį patenkinus, pagrįstai ir teisėtai priteistas ieškovams iš atsakovo (CPK 93 str. 1 d.).

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai prašo paskirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pagal CPK 95 straipsnio nuostatas, bauda dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis gali būti skiriama dalyvaujančiam byloje asmeniui, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį ar pateikė kitą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Aiškiai nepagrįsto apeliacinio skundo pateikimas galėtų būti konstatuotas tada, kai procesinis dokumentas būtų pateiktas ne siekiant apginti pažeistą teisę, o sukelti nepatogumų, trukdžių, vilkinti bylos nagrinėjimą ir pan. Paduodančio nepagrįstą procesinį dokumentą asmens nesąžiningumas reiškia asmens suvokimą, jog jo reikalavimas iš tiesų yra nepagrįstas, asmuo neturi teisės reikalauti ginti teises, nes jos realiai nebuvo pažeistos. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus bylos aplinkybes, atsakovo procesinis elgesys negali būti vienareikšmiškai vertinamas kaip akivaizdus jo piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, byloje nenustatyta, kad atsakovas priešieškinį ar apeliacinį skundą byloje būtų reiškęs ne siekdamas apginti, jo manymu, pažeistas teises, esant akivaizdžiam jų nepagrįstumui ar kad būtų atlikęs kokius nors veiksmus, liudijančius jo sąmoningą veikimą prieš teisingą bylos išnagrinėjimą. Atsižvelgiant į tai, ieškovų prašymas paskirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmestinas.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo P. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovams A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 605 Lt(šešis šimtus penkis litus) (177,25 euro) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacines instancijos teisme.