Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-392/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-07-27
Bylos Nr.: 2A-392/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00326-2010-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alvydas Poškus, Dalia Vasarienė, Vigintas Višinskis
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Komrita“

Kategorijos

35.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-392/2012Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00326-2010-9Procesinio sprendimo kategorijos 35.4; 37; 42.9; 73.2.5.4; (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. liepos 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alvydo Poškaus, Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Komrita“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1363-553/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Komrita“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanija „PZU Lietuva“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Rapinlit“, dalyvaujant trečiajam asmeniui bankrutuojančiai Lietuvos ir Rusijos uždarajai akcinei bendrovei „Luvel“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Komrita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovo naudai 458 196 Lt nuostolių atlyginimo, 20 834,99 Lt dydžio palūkanas ir 6 procentų dydžio metines palūkanas; priteisti iš atsakovo UAB „Rapinlit“ ieškovo naudai 20 716,80 Lt nuostolių atlyginimui, 502,31 Lt dydžio palūkanas ir 6 procentų dydžio metines palūkanas; priteisti iš atsakovų UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „Rapinlit“ ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2009 m. vasario 16 d. Sutartimi Nr. 0001/643 (toliau – Sutartis) dėl pieno perdirbimo įrangos pristatymo, sudaryta su pirkėju – Rusijos Federacijos individualiu verslininku G. V. A., įsipareigojo pristatyti pieno perdirbimo įrangą į Rusijos Federacijos miestą Rostov na Donu. Dėl įrangos vežimo su UAB „Rapinlit“ buvo sudaryta 2008 m. gruodžio 17 d. Sutartis – užsakymas, numatantis privalomą CMR ir krovinio draudimą. Vežimui vykdyti UAB „Rapinlit“ pasitelkė vežėją UAB „Luvel“, sudarydama 2008 m. kovo 14 d. Bendradarbiavimo sutartį Nr. 08/02. UAB „Luvel“ atsakomybė buvo drausta UAB DK „PZU Lietuva“, 2008 m. liepos 4 d. išduotas Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo polisas PZU Nr. 1104891. Pagal 2008 m. gruodžio 17 d. Sutartį – užsakymą vežtas krovinys buvo apdraustas UAB „Rapinlit“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ 2008 m. gruodžio 24 d. pasirašyta Generaline krovinių draudimo sutartimi PZU Nr. 1104896 ir šios sutarties pagrindu 2009 m. vasario 18 d. UAB „Rapinlit“ pateiktu bei UAB DK „PZU Lietuva“ patvirtintu Pranešimu Nr. 03/RPL, kuriuo buvo patvirtinta draudimo suma pervežamam kroviniui – 478 912,80 Lt.

Ieškovas nurodė, kad 2009 m. vasario 22 d. krovinys Rusijos Federacijoje buvo pagrobtas. 2009 m. kovo 31 d. UAB „Komrita“ raštu pateikė atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ visus trūkstamus dokumentus ir informaciją, reikalingą sprendimui dėl įvykio pripažinimo draudiminiu ir draudimo išmokos išmokėjimo ieškovui priimti. Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ neišreiškė abejonės draudėjo UAB „Raplinlit“ pateiktais dokumentais ir nereiškė dėl 2009 m. vasario 18 d. Pranešime Nr. 03/RPL nurodytos krovinio vertės jokių pastabų bei patvirtino draudimo sumą, lygią už krovinį išrašytoje sąskaitoje – faktūroje nurodytai krovinio vertei. Nors atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ pareiga išmokėti draudimo išmoką atsirado ieškovui pateikus 2009 m. kovo 31 d. raštą ir turėjo būti įvykdyta per 30 dienų, tačiau iki šiol draudimo išmoka nėra išmokėta. Ieškovo teigimu, UAB DK „PZU Lietuva“ reikalauja įvairių dokumentų, neturinčių reikšmės įvykio pripažinimui draudiminiu ir draudimo išmokos išmokėjimui, faktiškai ginčija savo paties nustatytą turto vertę, nors sutartyje nurodyta draudimo suma po sutarties sudarymo negali būti ginčijama. Pagal 2008 m. gruodžio 24 d. Generalinę krovinių draudimo sutartį PZU Nr. 1104896 ir 2009 m. vasario 18 d. UAB DK „PZU Lietuva“ patvirtintą Pranešimą Nr. 03/RPL draudimo suma pagrobtam kroviniui yra lygi 478 912,80 Lt, todėl pritaikius numatytą 10 procentų išskaitą, atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ privalo išmokėti 431 021,52 Lt dydžio draudimo išmoką. Draudėjo UAB „Rapinlit“ reikalavimo teisė atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ pagal 2008 m. gruodžio 24 d. Generalinę krovinių draudimo sutartį PZU Nr. 1104896 į 431 021,52 Lt dydžio draudimo išmoką yra perleista ieškovui 2009 m. birželio 12 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi, todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti 431 021,52 Lt dydžio draudimo išmokos priteisimo. Kadangi krovinio vežimui iš Lietuvos į Rusijos Federaciją taikytina Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo kelias sutarties konvencija (toliau – CMR konvencija), už krovinio gabenimą pagal CMR konvencijos nuostatas solidariai atsako vežėjai UAB „Rapinlit“ ir UAB „Luvel“. Pagal CMR konvencijos 36 straipsnį, abiejų vežėjų atsakomybė yra solidari, todėl kreditorius reikalauja iš vežėjo UAB „Rapinlit“ priteisti 20 716,80 Lt nuostolių atlyginimui, t. y. krovinio vertės dalį, kurios nepadengia prašoma iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ priteisti nuostolių suma.

Be to, ieškovas nurodė, kad atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ solidariai su vežėju UAB „Luvel“ yra atsakingas pagal 2008 m. liepos 4 d. Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo polisą PZU Nr. 1104891, kuriuo buvo apdrausta UAB „Luvel“ atsakomybė, numatyta pagal CMR konvenciją. Ieškovas, atsižvelgdamas į atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ prievolę sumokėti 431 021,52 Lt išmoką pagal Generalinę krovinių draudimo sutartį PZU Nr. 1104896, prašė iš draudimo bendrovės priteisti 27 174,48 Lt draudimo sumą. Taip pat ieškovas prašė pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ priteisti 20 834,99 Lt dydžio palūkanas už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 24 d., 6 procentų metines procesines palūkanas, o iš UAB „Rapinlit“ – 502,31 Lt palūkanų už laikotarpį iki 2009 m. rugpjūčio 24 d. ir 6 procentų metines procesines palūkanas.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ su pareikštu ieškiniu nesutiko ir atsiliepime nurodė, kad vežėjai nuo atsakomybės turi būti atleisti CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkto pagrindu, nes byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad krovinį gabenęs vairuotojas pats savo veiksmais nesąlygojo plėšimo ir nesudarė palankių sąlygų plėšimui įvykti, plėšimas buvo atsitiktinio pobūdžio, o priešintis grasinimams ginklu ar daiktu, panašiu į ginklą, nebuvo jokios prasmės. Todėl ieškovo reikalavimas dėl draudimo išmokos priteisimo pagal vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygas turi būti atmestas. Atsakovo teigimu, kadangi krovinių draudimo sutartis buvo sudaryta tarp UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „Rapinlit“, kai abi sutarties šalys buvo atstovaujamos to paties asmens – Neringos Paulauskaitės, darytina išvada, kad Neringa Paulauskaitė veikė interesų konflikto sąlygomis ir ji žinojo ar turėjo žinoti, nuo kokių rizikų ir dėl kokio draudimo intereso ji sudarė krovinių draudimo sutartį. Nagrinėjamos draudimo sutarties šalimis yra draudėjas UAB „Rapinlit“ ir draudikas UAB DK „PZU Lietuva“, sutartyje nenurodyta, kad draudžiami trečiojo asmens, t. y. naudos gavėjo, interesai. Krovinio draudimo sutartys pagal savo prigimti nėra laikomos sutartimis trečiojo asmens naudai, todėl jokie tretieji asmenys iš šių sutarčių negali įgyti nei pareigų, nei teisių. Ieškovas suprato ir savo veiksmais patvirtino, kad jokių reikalavimų iš krovinio draudimo sutarties jis neįgijo, nes ši sutartis nebuvo sudaryta jo naudai. Todėl savo vardu teikiamą ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo pagrindė reikalavimo perleidimo sutartimi, kurią UAB „Rapinlit“ vardu pasirašė vėl gi N. Paulauskaitė. Atsakovo teigimu, visuma išdėstytų aplinkybių patvirtina, kad draudėjas UAB „Rapinlit“ nuosavybės teise UAB „Komrita“ priklausiusį krovinį apdraudė savo naudai. Vežėjų sudaromos krovinių draudimo sutartys, kai krovinį vežėjas draudžia savo naudai yra uždraustos įstatymu, nes pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 2 punkte įtvirtintą imperatyvią normą niekinės yra bet kokios krovinių draudimo sutarčių sąlygos, kuriomis naudą gauna vežėjas. Tokios draudimo sutarties sąlygos prieštarauja ir nacionalinėje teisėje įtvirtintiems imperatyvams – nuostolių draudimo sutarčiai sudaryti yra būtinas draudimo interesas (Draudimo įstatymo 79 str.) tiek draudimo sutarties sudarymo metu, tiek ir atsitikus draudžiamam įvykiui. Atsakovo teigimu, draudėjas UAB „Rapinlit“, nebūdamas krovinio savininku ir neturėdamas jokių kitų daiktinių teisių į jį, neturėjo draudimo intereso. Tolimesni draudėjo veiksmai perleidžiant neegzistuojantį reikalavimą naujam kreditoriui UAB „Komrita“, nedaro niekinių krovinio draudimo sutarties sąlygų galiojančiomis. Pradinis kreditorius UAB „Rapinlit“ iš krovinių draudimo sutarties, praradus UAB „Komrita“ nuosavybės teise turėtą krovinį, jokių teisių į draudimo išmoką neįgijo ir įgyti negalėjo, o sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, jos sudarymo ir įvykdymo metu , jokia reikalavimo teisė į draudimo išmoką pagal ginčo draudimo sutartį neegzistavo, todėl ji jokiu būdu cedento negalėjo būti perleista, o cesionarijaus įgyta.

Atsakovas UAB „Rapinlit“ su pareikštu ieškiniu nesutiko ir atsiliepime nurodė, kad byloje esantys įrodymai duoda pagrindą teigti, kad aplinkybės prie kurių buvo padarytas nusikaltimas, buvo išimtinės aplinkybės, kurių vairuotojas negalėjo išvengti ir numatyti. Todėl turi būti taikomos CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies nuostatos ir vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovo naudai iš atsakovo UAB „Rapinlit“ 20 716,80 Lt nuostolių atlyginimui, 502,31 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 24 d., 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 637 Lt žyminio mokesčio; priteisė ieškovo naudai iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 27 174,48 Lt draudimo sumą, 410 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 24 d., 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki sprendimo visiško įvykdymo ir 828 Lt žyminio mokesčio. Likusios dalyje ieškinį atmetė. Taip pat teismas paskirstė atstovavimo išlaidas.

Teismas nurodė, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinos CMR konvencijos nuostatos, kurios 17 straipsnyje nurodyti vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindai. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu vežėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jei įrodo, kad padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas, kad išvengtų žalos toje vietoje ir tuo metu. Teismas pažymėjo, kad ginkluotas užpuolimas savaime nėra laikoma aplinkybe, kurios pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. Teismas nurodė, kad vairuotojas S. A. nuo to momento, kai prie jo priėjo ir atitinkamus nurodymus davė ginkluotas nepažįstamas asmuo iki tol, kol jis buvo paleistas Voronežo mieste, neturėjo jokių objektyvių galimybių užkirsti kelio žalos atsiradimui. Tačiau teismas sprendė, kad aplinkybės, susijusios su vairuotojo rūpestingumo pareigos vykdymu, pasirenkant sustojimo vietą ir laiką, ir užpuolimo faktoriaus netikėtumo vertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad vežėjas ėmėsi visų atsargumo priemonių. Teismas padarė išvadą, kad atsakovai neįrodė, jog sustojimas nurodytoje vietoje ir nurodytu metu buvo sąlygotas tikrai išimtinų aplinkybių, o atsižvelgiant į tai, kad vežėjas santykinai prieš nedidelį laiko tarpą galėjo patikrinti vilkiko ratų būklę ir pasinaudoti tualetu bet kurioje Voronežo miesto ribose esančioje degalinėje, tačiau saugiomis sąlygomis to nepadarė, paneigia vežėjo pareigos iš anksto imtis visų atsargumo priemonių tinkamą vykdymą. Teismas sprendė, kad pateikti įrodymai nėra pakankami pripažinti, jog vežėjas padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas, ir kad krovinį prarado dėl aplinkybių, kurių negalėjo numatyti, nėra pagrindo atleisti atsakovų nuo civilinės atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies nuostatas. Dėl to teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo UAB „Rapinlit‘ ieškovo naudai 20 716,80 Lt nuostolių atlyginimo, o iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ – 27 174,48 Lt draudimo sumą.

Teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 431 021,52 Lt dydžio sumą, kildinamą iš Generalinės krovinių draudimo sutarties Nr. 1104896, kurią sudarant vieną jo šalį – UAB „Rapinlit“ atstovavo direktorė N. P., o kitą šalį – UAB DK „PZU Lietuva“ taip pat atstovavo tas pats asmuo – N. P., veikianti kaip draudiko tarpininkas. Teismas pripažino, kad N. P. veikė interesų konflikto sąlygomis ir jog ji žinojo ar turėjo žinoti nuo kokių rizikų ir dėl kokio draudimo intereso sudarė krovinių draudimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad būtina nuostolių draudimo sutarties sąlyga yra teisėtas draudėjo ar apdraustojo draudimo interesas, kurį galima įvertinti pinigais. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog UAB „Rapinlit“ turėjo draudimo interesą, kuris yra privalomas draudimo teisinių santykių elementas. Vežamas krovinys UAB „Rapinlit“ nepriklausė, todėl numanyti galimų nuostolių atsiradimą krovinio sunaikinimo ar sugadinimo atveju nebuvo jokio objektyvaus pagrindo. Kadangi draudėjas UAB „Rapinlit“ neturėjo draudimo intereso, jis neturėjo ir teisinio pagrindo siekti jį apsaugoti draudimo sutartimi. Generalinėje krovinių draudimo sutartyje Nr. 1104896 nėra nurodyto naudos gavėjo ir nėra įtvirtintos sąlygos, kad draudžiami trečiojo asmens interesai, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamoji sutartis buvo sudaryta trečiojo asmens naudai. Teismas padarė išvadą, kad Generalinė krovinių draudimo sutartis buvo sudaryta vežėjo UAB ‚Rapinlit“ naudai, tokiu būdu pažeidžiant CMR konvencijos 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, draudžiančią krovinių draudimo sutartis, kuriomis krovinį vežėjas draudžia savo naudai. Todėl teismas pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis minėtos sutarties, draudimo poliso ir pranešimo sąlygas, numatančias, kad vežamas ieškovui nuosavybės teisėmis priklausantis krovinys draudžiamas vežėjo UAB „Rapinlit“ naudai. Tai, kad 2009 m. birželio 12 d. UAB „Rapinlit“ ir UAB „Komrita“ sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, nekeičia nagrinėjamo ginčo vertinimo. Teismas sprendė, kad nustačius, jog UAB „Rapinlit“ Generalinės krovinių draudimo sutarties PZU Nr. 1104896 pagrindu jokių teisių į draudimo išmoką neturėjo ir negalėjo turtėti, tokia teisę cesijos sutarties sudarymo metu taip pat negaliojo, todėl UAB „Rapinlit“ reikalavimo perleidimas UAB „Komrita“ yra neteisėtas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovas UAB „Komrita“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 2 d. sprendimo dalį dėl nuostolių priteisimo: patenkinti ieškinį ir priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovo naudai 431 021,52 Lt nuostolių atlyginimo ir 20 424,99 Lt palūkanų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą sutartį šalys atsako vežimo sutarties, CK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Pirmiausia šalių atsakomybė susijusi su vežimo sutarties nevykdymu arba netinkamu vykdymu, taigi šalių atsakomybė yra sutartinė, vežėjas už krovinio praradimą atsako krovinio verte ir vežimo mokesčio dydžiu. Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kai vežėjas neatsako už krovinio visišką ar dalinį praradimą, taigi, teismas patvirtino vežėjo UAB „Rapinlit“ civilinę atsakomybę už prarastą krovinį. Teismas neteisingai įvertino Generalinės krovinių draudimo sutarties sudarymo aplinkybes, jos esmę ir tikslą, neatsižvelgė į tai, kad teisėto draudiminio intereso turėtojas yra krovinio savininkas (šiuo atveju ieškovas), todėl nepagrįstai pripažino Generalinę krovinių draudimo sutartį niekine ir negaliojančia. Atsakovas UAB „Rapinlit“ 2008 m. gruodžio 24 d. pasirašė generalinę krovinių draudimo sutartį PZU Nr. 1104896 su UAB DK „PZU Lietuva“, draudimo bendrovė išdavė krovinių draudimo polisą, kuriame draudėju nurodytas UAB „Rapinlit“, o draudimo objektu nurodyti draudėjo gabenami kroviniai. Draudimo polisą patvirtino UAB DK „PZU Lietuva“ Verslo klientų vadovas R. K.. 2009 m. vasario 18 d. UAB DK „PZU Lietuva“ pranešime be kita ko nurodytas krovinio pavadinimas (pieno perdirbimo įranga), krovinio vežėjas (UAB „Rapinlit“) bei pervežimo dokumentai, kurie deklaruoja krovinio nuosavybės teisės turėtoją. Be to, Generalinės krovinių draudimo sutarties XIII dalyje nurodyta, kad žalos atveju draudikui būtina pateikti pretenziją vežėjui su nuostolių paskaičiavimais. Akivaizdu, kad draudikas šiais reikalavimais numatytais sutartyje, patvirtina, kad sutartis sudaryta vežėjo, apdraudžiant gabenamą krovinį, krovinio nuosavybės teises turinčio asmens naudai.Ginčo draudimo sutartis sudaryta prisijungimo būdu, jos sąlygos yra aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Net ir turint vežėjo atsakomybės draudimą CMR, krovinio draudimo sutarties būtinybė išlieka, nes žalos atveju CMR draudimas tik iš dalies kompensuotų užsakovui dėl krovinio praradimo atsiradusius nuostolius. Tokia praktika, kai vežėjas užsakovo prašymu ar pavedimu apdraudžia siunčiamą krovinį užsakovo (nuosavybės teisės turėtojo) naudai, yra paplitusi šioje komercinėje veikloje. Draudiko pozicija, jog pagal krovinių draudimo sutartį yra draudžiamas draudėjo, o šiuo atveju vežėjo interesas neatitinka tikrosios pervežimo sausumos keliais esmės. Ginčijama krovinio draudimo sutartis yra sudaryta krovinio savininko naudai, kuriam priklauso teisė reikalauti išmokos krovinio žuvimo atveju. Teismo išvados, kad krovinio draudimo polise krovinys apdraustas vežėjo UAB „Rapinlit“ naudai ir minėtoje sutartyje nėra įtvirtintos sąlygos, kad draudžiami trečiojo asmens interesai, neatitinka trikovės, tikrosios draudimo sutarties paskirties bei yra nepagrįstos.Atsakovas UAB „Rapinlit“ sudarė krovinio draudimo sutartį su UAB DK „PZU Lietuva“ krovinio nuosavybės teisės turėtojo UAB „Komrita“ naudai, sąžiningai mokėjo draudimines įmokas, kurias draudikas priėmė, tačiau, įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas atsisakė mokėti draudiminę išmoką, motyvuodamas tuo, kad draudimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ir yra negaliojanti. Toks draudiko elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas savo subjektinėmis teisėmis.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 2 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 27 174,48 Lt draudimo suma, 410 Lt palūkanų bei 6 procentų metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo ir priimti naują sprendimą, kuriuo šio ieškovo reikalavimo netenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktą vežėjas turi būti atleistas nuo atsakomybės dėl aplinkybių, kurių jis negalėjo numatyti, o dėl šių aplinkybių atsiradusioms pasekmėms negalėjo užkirsti kelio. Vežėjas UAB „Luvel“ už įvykusį krovinio praradimą nėra atsakingas, dėl to atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ neturi pareigos mokėti ieškovui 27 584,48 Lt sumą. UAB „Luvel“ vairuotojas elgėsi sąžiningai ir pareigingai, būdamas savo srities profesionalas kelio Maskva – Donas kelkraštyje sustojo dar dienos metu, tik pradėjus temti, sustojimo vietą pasirinko itin judrią, kurioje vyksta intensyvus eismas, taigi numatyti, kad įvyks ginkluotas užpuolimas ir krovinio praradimas buvo neįmanoma. Plėšimas įvyko tuo metu, kai UAB „Luve“ vairuotojas sustojo autostrados kelkraštyje patikrinti orą padangoje ir atlikti gamtinius reikalus. Vairuotojas ėmėsi visų atsargumo ir rūpestingumo priemonių, siekdamas išvengti tikėtina gaisro ir dėl to gresiančio krovinio praradimo, sustojo patikrinti esamą situaciją.Vertinant vežėjo elgesį „ypač rūpestingo“ ir „ypač pareigingo“ vežėjo aspektu, būtina nustatyti, ar vairuotojas turėjo galimybę dėl įvykusių aplinkybių išvengti atsiradusių pasekmių, t. y. ar buvo objektyviai vairuotojui įmanoma užkirsti kelią krovinio praradimui. UAB „Luvel“ vairuotojas buvo pagrobtas ginkluotų asmenų ir 5-7 val. vežiojamas prieš jo valią užrištomis akimis. Tokiais atvejais negalima iš vairuotojo reikalauti priešintis ginkluotiems asmenimis siekiant išgelbėti krovinį ir taip sukelti dar didesnę grėsmę savo gyvybei. Paprastai tokio pobūdžio bylose, analizuojant vairuotojo elgesį, pagrindiniu įrodymų šaltiniu būna baudžiamosios bylos medžiaga. 2009 m. vasario 24 d. nutarimu dėl įvykusio krovinio praradimo dėl ginkluoto užpuolimo iškelta baudžiamoji byla, kurioje nustatyta, jog krovinio praradimas įvyko dėl plėšimo, o vairuotojas pripažintas nukentėjusiuoju. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūra atlikta dienos metu, dar nesutemus, važiuojamoji kelio danga padengta sniegu, yra daug transporto priemonių pėdsakų, o tai patvirtina vairuotojo teiginius, jog jo pasirinktoje sustojimo vietoje dienos metu vyksta intensyvus eismas ir numatyti, kad įvyks krovinio pagrobimas grasinant ginklu buvo neįmanoma. Be to, vairuotojas iš karto po užpuolimo kreipėsi į policiją, t. y. atliko visus veiksmus, priklausiusius nuo jo valios, kad įvykis būtų kuo greičiau ištirtas. Tai vieninteliai veiksmai, kurių vežėjas galėjo imtis kaip sąžiningas, pareigingas savo srities specialistas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą ieškovas UAB „Komrita“ prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad vežant krovinius į Rusiją ar per Rusijos teritoriją, vagystės ir užpuolimai yra labai dažni, todėl vežėjas turi numatyti tokią galimybę ir iš anksto imtis visų atsargumo priemonių. Minėtos pareigos vežėjas UAB „Luvel“ neįvykdė, todėl nėra pagrindo atleisti vežėjus UAB „Rapinlit“ ir UAB „Luvel“, kurie solidariai atsakingi už vežimą ieškovui, nuo atsakomybės dėl krovinio pagrobimo. Teismas teisingai konstatavo, kad pateikti įrodymai nėra pakankami pripažinti, jog vežėjas padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas, ir kad krovinį prarado dėl aplinkybių, kurių negalėjo numatyti ir pagrįstai neatleido vežėjų nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį.

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu į ieškovo UAB „Komrita“ apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovas nebuvo Generalinės krovinių draudimo sutarties šalimi, jis minėtoje sutartyje nebuvo nurodytas ir kaip trečiasis naudą gaunantis asmuo ir tai suprasdamas savo reikalavimus jis kildino ne iš minėtos sutarties, o iš reikalavimo perleidimo sutarties, kuria ieškovas iš draudėjo UAB „Rapinlit“ pagal cesijos sutartį tokį reikalavimą įgijo. Teismas teisingai nustatė, kad sutartis prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, todėl jos dalį pripažino niekine, o iš niekinės sutarties sąlygos niekas negali įsigyti jokių reikalavimo teisių. Pažymėtina, kad sudarant ginčo draudimo sutartį, abi šalys buvo atstovaujamos interesų konflikto sąlygomis veikiančio asmens, t. y. N. Paulauskaitės. Nei draudimo polise, nei draudimo sutartyje nėra numatyta, kad draudžiami UAB „Rapinlit“ nepriklausantys kroviniai ir nėra nustatytas joks trečiasis asmuo, kurio naudai buvo sudaryta krovinio draudimo sutartis. Jau po ginčo sutarties sudarymo draudėjo UAB „Rapinlit“ veiksmai parodo, kad iš tikrųjų draudėjas siekė nepagrįstos naudos sau, sudarydamas svetimo krovinio draudimo savo naudai sutartį, t. y. dar iki bylos iškėlimo, 2009 m. birželio 8 d. prašymu siūlė eilines įmokas pagal kitas galiojančias draudimo sutartis išskaičiuoti iš būsimos išmokos pagal krovinių draudimo sutartį; 2009 m. birželio 12 d. cesijos sutartimi perleido reikalavimo teises, kilusias iš krovinio draudimo sutarties UAB „Komrita“. Kita vertus, faktą, jog ginčo draudimo sutartis nebuvo sudaryta ieškovo naudai, patvirtina ir paties ieškovo veiksmai, kuomet jis 2009 m. liepos 31 d. pateikė atsakovui cesijos sutartį. Be to, ieškinį ieškovas grindė ne tuo, kad jis buvo nurodytas ginčo draudimo sutartyje kaip naudos gavėjas, o tuo, kad reikalavimo teisę jam pagal cesijos sutartį perleido UAB „Rapinlit“. Teismas teisingai įvertino tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo draudimo sutartimi draudėjas UAB „Rapinlit“ svetimus krovinius draudė savo naudai.

Atsakovas UAB „Rapinlit“ atsiliepimu į ieškovo UAB „Komrita“ apeliacinį skundą prašo skundą patenkinti. Nurodo, kad teismas neteisingai įvertino ginčo draudimo sutarties sudarymo aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad teisėto draudiminio intereso turėtojas yra krovinio savininkas (ieškovas), todėl nepagrįstai pripažino ginčo sutartį niekine ir negaliojančia. Draudiko pozicija, jog pagal krovinių draudimo sutartį yra draudžiamas draudėjo, šiuo atveju UAB „Rapinlit“ interesas neatitinka tikrosios pervežimo sausumos keliais esmės. Vežėjas jam nuosavybės teise priklausančių krovinių nepervežinėja, o jei tai atliktų, tai nebūtų vežimo sutartis CK 6.807 straipsnio prasme. Be to, vežimo metu krovinio nuosavybės teisės turėtojas gali keistis net kelis kartus ir tai, vadovaujantis pirmosios instancijos teismo aiškinimu darytų krovinio draudimo sutartį prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms, todėl negaliojančią, o tai pažeistų ne tik teisėtų lūkesčių principą, bet ir prieštarautų krovinio draudimo sutarties esmei. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo sutartį savo parašu patvirtino atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ įgaliotas atstovas Vilniaus klientų skyriaus vadovas R. Kundra ir tokiu būdu akceptavo jos priedus, priėmė draudimo įmokas, neginčijo jos galiojimo. Dėl to akivaizdu, kad draudikas žinojo, kas yra krovinio savininkas ir kieno interesai yra draudžiami ir to neginčijo. Teismo išvados, kad draudimo polise krovinys apdraustas vežėjo UAB „Rapinlit“ naudai ir kad minėtoje sutartyje nėra įtvirtintos sąlygos, jog draudžiami trečiojo asmens interesai, neatitinka tikrovės, tikrosios draudimo sutarties paskirties ir yra nepagrįstos.

Atsakovas UAB „Rapinlit“ atsiliepimu į atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad vairuotojo elgesys, t. y. sustojimas kelio Maskva – Donas kelkraštyje, vos už 10 minučių po to, kai pravažiavo Voronežo miestą, neatitinka „ypač sąžiningo“ ir „ypač pareigingo“ vežėjo kriterijų, o tuo pačiu tai reiškia, kad nebuvo padaryta viskas, kad aplinkybės, lėmusios krovinio praradimą neįvyktų. Atsiliepime pažymima, kad atsakovas UAB „Rapinlit“ sudarė krovinių draudimo sutartį su apeliantu krovinio nuosavybės teisės turėtojo ieškovo UAB „Komrita“ naudai, o taip pat civilinės vežėjų atsakomybės draudimo sutartį, UAB „Rapinlit“ sąžiningai mokėjo draudimines įmokas, kurias draudikas priėmė, tačiau įvykus draudžiamajam įvykiui, apeliantas atsisakė mokėti draudimines išmokas motyvuodamas tuo, kad krovinių draudimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, todėl yra niekinė. Toks draudiko elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas savo subjektine teise.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Žemesnės instancijos teismas

Civilinės bylos tinkamas išnagrinėjimas, taigi ir civilinio ginčo teisingas išsprendimas visų pirma priklauso nuo to, kaip tiksliai teismas nustatys ir kvalifikuos šalių materialinius teisinius santykius. Tikrųjų bylos faktinių aplinkybių nustatymas teismui tampa išeities tašku, leidžiančiu atsakyti į klausimą, buvo ar nebuvo pažeistos ieškovo teisės ir ar jas pažeidė atsakovas. Šie tikslai pasiekiami įrodinėjimo procese. Įstatymas įrodinėjimo tikslą apibrėžia kaip teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio nuostatos). Įrodinėjimo procesas yra sudėtingas reiškinys, susidedantis iš kelių etapų: faktų ir įrodymų nurodymo, įrodymų pateikimo ir rinkimo, jų tyrimo bei įvertinimo.

Įrodymų įvertinimas yra sunkiausiai formalizuotam reglamentavimui pasiduodanti teismo procesinės veiklos dalis, nes tai iš esmės yra logikos dėsniais grindžiamas mąstymo procesas. Įstatymas nustato tik tai, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais bei nesuteikiant jokiems įrodymams, išskyrus CPK nustatytas išimtis, iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnio nuostatos). Galutinis įrodinėjimo tikslas yra nustatyti objektyvią tiesą. Šis procesas materialiąją išraišką įgauna teismo sprendimo ar nutarties forma. Teismo procesinis sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas, motyvuotas, įtikinamas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio mėn. 18 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-273/2012).

Dėl vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutarties

Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo UAB „Komrita“ reikalavimą priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ draudimo išmoką pagal 2008 m. liepos 4 d. vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo polisą PZU Nr. 1104891. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad pateikti įrodymai nėra pakankami pripažinti, jog vežėjas padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas, veždamas ne sau priklausantį krovinį, ir kad šį krovinį prarado dėl aplinkybių, kurių negalėjo numatyti. Todėl konstatuotina, kad nėra pagrindo atleisti atsakovo draudiko ir vežėjo UAB „Rapinlit“ nuo civilinės atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pagal byloje esančius įrodymus nustatyta, kad ieškovas UAB „Komrita“ ir atsakovas UAB „Rapinlit“ 2008 m. gruodžio 17 d. sudarė Sutartį – užsakymą Nr. 1 (t. 1, b. l. 46), kuria atsakovas įsipareigojo vežti prekę – pieno perdirbimo įrangą, už ieškovo nustatytą atlyginimą. Savo ruožtu atsakovas UAB „Rapinlit“ 2008 m. kovo 14 d. buvo sudaręs Bendradarbiavimo sutartį Nr. 08/02 su trečiuoju asmeniu UAB „Luvel“ (t. 1, b. l. 48) ir 2009 m. vasario 17 d. Krovinio gabenimo užsakymą – sutartį (t. 1, b. l. 47), kuria UAB „Luvel“ įsipareigojo pristatyti pieno perdirbimo įrangą pagal CMR važtaraštį, t. y. į Rostov na Donu (t. 1, b. l. 49). UAB „Luvel“ pateikė atsakovo įmonėje UAB DK „PZU Lietuva“ 2008 m. liepos 04 d. išduotą Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo polisą Nr. 1104891, kuriuo patvirtinamas krovinių vežėjo automobiliais atsakomybės draudimo faktas (t. 1, b. l. 64-65). 2009 m. vasario 24 d. atsakovas draudikas UAB DK „PZU Lietuva“ buvo informuotas apie įvykį, t. y. apie automobilio su kroviniu pagrobimą Kaširskaja ROVD, Voronežskaja oblast, Rusijos Federacijoje (t. 1, b. l. 91). Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 d. nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija apie draudžiamą įvykį. Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ savo prievolės neįvykdė, draudimo išmokos nesumokėjo ir faktiškai atsisakė mokėti draudimo išmoką. 2010 m. sausio 27 d. ieškovas kreipėsi į teismą pateikdamas ieškinį dėl nuostolių atlyginimo.

Krovinį atlygintinai pervežant sausumos keliais iš vienos valstybės į kitą (atliekant tarptautinį pervežimą) vežėjo atsakomybę dėl tokio pervežimo metu atsiradusių nuostolių atlyginimo reglamentuoja 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau – CMR konvencija). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CMR konvencija turi būti taikoma visais atvejais, kai vežimo sutartis atitinka jos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius: vežama kelių transporto priemone, vežama sausumos keliais, vežama už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Eksea“, bylos Nr. 3K-3-104/2006; 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Klevas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-457/2006). Vežėjo atsakomybė kai krovinys vežimo metu sugadinamas ar prarandamas – reglamentuota CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje: vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį prisiėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. Šioje CMR normoje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Pagal CMR 17 straipsnio 2 dalį vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių padarinių vežėjas negalėjo išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės mėn. 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012). Kasacinio teismo praktikoje laikoma, jog įprastų atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. Jeigu tam tikrais vežėjo veiksmais ar jo neveikimu buvo sudarytos prielaidos kroviniui prarasti, vežėjui kyla ir tam tikrų teisinių padarinių – jis netenka teisės į atsakomybės ribojimą. Taigi, sprendžiant didesnės kompensacijos pagal CMR konvencijos 29 straipsnį priteisimo klausimą, turi būti nustatyta, ar vežėjas, veždamas krovinį, elgėsi maksimaliai atsargiai ir rūpestingai ir ar ėmėsi visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, taip sudarydamas realias neteisėto jo vežamo krovinio užvaldymo kliūtis, kurias įveikus vagystė galėtų būti pripažinta neišvengiama aplinkybe, pašalinančia didelį vežėjo neatsargumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“, bylos Nr. 3K-3-259/2007). Vežėjo kaltės pobūdis ginčo atveju vertintinas atsižvelgiant į jo pasirinktą sustojimo vietą, laiką ir priežastis, krovinio saugumui užtikrinti atliktus veiksmus ir kitas krovinio praradimo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. sausio mėn. 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2012).

Kaip aukščiau minėta, nagrinėjamu atveju žala (nuostoliai) atsirado dėl trečiųjų asmenų įvykdyto plėšimo, kurio metu buvo prarastas ieškovui priklausęs krovinys. Į bylą pateikti įrodymai, t. y. Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų pateikti dokumentai (t. 1, b. l. 162 - 193). Pagal šiuos dokumentus teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovo krovinį gabenusio atsakovo vairuotojas S. A. 2009 m. vasario 22 d. apie 19 val., maždaug už 30 kilometrų už Voronežo miesto, kelyje Maskva – Donas sustojo atlikti gamtinius reikalus (t. 1, b. l. 181). Išlipęs iš mašinos, vairuotojas apžiūrėjo automobilio ratus ir nuėjo atlikti gamtinių reikalų, tuo metu prie jo priėjo nepažįstamas vyriškis ir rankoje laikydamas daiktą panašų į pistoletą paragino važiuoti. Už 2-3 km. jiems privažiavus šalikelėje laukiantį kitą automobilį „Gazel“, vairuotojui buvo nurodyta persėsti į jį. S. A. buvo patalpintas automobilio „Gazel“ kroviniams skirtoje automobilio dalyje, kurioje nebuvo langų, joje vežiotas 5-6 val. ir po to išlaipintas Voronežo mieste, kur jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas pranešdamas apie įvykdytą nusikaltimą. Iš šių, Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų fiksuotų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad vairuotojas, būdamas ypač atsakingas ir rūpestingas, turėjo galimybę išvengti grobimo. Pagrindinė priežastis, dėl kurios automobilių kelio ruože, kuriame nėra aikštelių sustoti automobiliams (t. 1, b. l. 189-190), vairuotojas sustojo, buvo poreikis atlikti gamtinius reikalus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ypač atsakingas ir rūpestingas vairuotojas privalėjo savo gamtinius poreikius patenkinti arba pačiame Voronežo mieste, kurį buvo pravažiavęs vos prieš 30 kilometrų arba kurioje kitoje apšviestoje ir tam tikslui pritaikytoje automobilių stovėjimo aikštelėje ar degalinėje, o ne prieblandoje (19 val. 2009 m. vasario 22 d.), kelio kelkraštyje. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ argumentu, kad situacija, kai asmeniui grasinama daiktu panašiu į ginklą, nepaklusti būtų neprotinga. Vertinat kas svarbiau: krovinys ar žmogaus gyvybė bei sveikata, neabejotinai prioritetas suteiktinas žmogaus gyvybei ir sveikatai, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo UAB „Rapinlit“ vairuotojas turėjo galimybę išvengti plėšimo, kurio metu buvo pagrobta autotransporto priemonė ir ja gabentas krovinys, jei būtų iš anksto ėmęsis atsargumo priemonių ir gamtinius reikalus atlikęs tam pritaikytoje ir saugioje vietoje. Ne savo autotransportu, ne savo krovinį gabenantis asmuo turi imtis visų įmanomų atsargumo priemonių, t. y. sustoti patikrinti autotransporto priemonės techninę būklę, atlikti gamtinius reikalus, sustoti pavalgyti ar ilsėtis tik tokiems tikslams pritaikytose vietose, kuriose užtikrinamas asmenų ir jiems patikėto turto saugumas. Suprantama, jeigu važiuojant sugenda prieš tai tinkamai patikrinta autotransporto priemonė ar staiga sutrinka vairuotojo sveikata, tokiu atveju sustojimas laikytinas neišvengiamu ir sustojimo vietos pasirinkimui negali būti keliami tokie aukšti reikalavimai, tačiau nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės nenustatytos, o priešingai nagrinėjamu atveju, vairuotojo teigimu, jis sustojo atlikti gamtinių reikalų, kuriuos, kaip teisingai konstatavo pirmos instancijos teismas, galėjo atlikti bet kurioje degalinėje Voronežo mieste, kurį buvo pravažiavęs prieš 30 kilometrų arba gyvenvietėje, kurią pravažiavo prieš dešimt minučių (t. 1, b. l. 189-190) (CPK 185 str.). Tiek teisės praktikoje, tiek ir doktrinoje vertinama, kad vežant krovinius maršrutais, kurie tarptautinėje praktikoje pripažinti itin pavojingais (Italija, Rusija, Lenkija ir kt.), vežėjas nuo atsakomybės galėtų būti visiškai atleistas tuo atveju, jei įrodytų, kad plėšimas ar ginkluotas užpuolimas įvyko tikrai išimtinėmis aplinkybėmis, kurių nebuvo galima numatyti ir išvengti. Tuo tarpu teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad pateikti įrodymai nėra pakankami pripažinti, jog nagrinėjamu atveju vežėjas padarė viską, ką turėjo padaryti ypač atsargus, rūpestingas, protingas ir sąžiningas vežėjas, ir kad autotransporto priemonę ir krovinį prarado dėl aplinkybių, kurias galėjo numatyti ir jų išvengti.

Apibendrinus tai kas pasakyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją ir pagrįstai priėjo prie išvados, kad vadovaujantis CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalimi nėra pagrindo atleisti atsakovus UAB „Rapinlit“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ nuo civilinės atsakomybės.

Dėl interesų konflikto

Skundžiamo sprendimu pirmos instancijos teismas konstatavo, kad N. P. sudarydama Generalinę krovinių draudimo sutartį PZU Nr. 1104896 kaip priklausoma draudimo tarpininkė iš vienos pusės ir kaip UAB „Rapinlikt“ direktorė iš kitos pusės, veikė interesų konflikto sąlygomis.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pastebi, kad siekiant pripažinti interesų konfliktą, būtina konstatuoti esantį teisiškai reikšmingų aplinkybių visetą: pirma, atstovo sudaryto sandorio priešingumas atstovaujamojo interesams; antra, atstovo veikimas pažeidžiant suteiktas teises; trečia, trečiojo asmens žinojimas ar turėjimas žinoti apie interesų konfliktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. J. J., Š. Č., bylos Nr. 3K-3-614/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gruodžio mėn. 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557/2009).

Dėl trečiojo asmens žinojimo apie teoriškai galimą interesų konfliktą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad abi šalys, t. y. tiek atsakovas UAB „Rapinlit“, tiek ir atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“, žinojo, kad jas atstovauja tas pats atstovas – N. P.. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nesant kitų dviejų sąlygų nėra pagrindo spręsti, kad ginčijamas sandoris – Generalinė krovinių draudimo sutartis PZU Nr. 1104896 sudaryta esant interesų konfliktui tarp UAB „Rapinlit“ ir UAB DK „PZU Lietuva“.

Reikalavimas vykdant pavedimą nepažeisti atstovaujamojo interesų yra bendroji įstatyminė atstovo pareiga. Vertinant sandorio prieštaravimo atstovaujamojo interesams ir galimą atstovaujamojo interesų pažeidimą teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes nustatė, jog atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“, kurį atstovavo priklausoma tarpininkė N. P. neteigė ir neįrodinėjo, jog atstovės veiksmai sudarant Generalinę krovinių draudimo sutartį PZU Nr. 1104896 pažeidė jo interesus.

Dėl atstovo veikimo pažeidžiant atstovaujamojo jam suteiktas teises (įgalinimus) teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atstovaujamiesiems nebuvo užkirstas kelias laisvai naudotis savo civilinėmis teisėmis, atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ atstovės N. P. jo vardu sudarytą sandorį patvirtino (Vilniaus filialo verslo klientų skyriaus vadovas R. K. patvirtino draudiminę apsaugą konkrečiam vežimui – t. 1, b.l. 79). Manydamas, kad Generalinė krovinių draudimo sutartis prieštaravo jo interesams, UAB DK „PZU Lietuva“ neturėjo patvirtinti iš šio sandorio kilusių pasekmių, t. y. patvirtindamas draudiminę apsaugą bei neginčydamas tinkamo atstovavimo bei neįrodinėdamas, kad sandoris sudarytas pažeidžiant jo paties valią, buvusią sandorio sudarymo metu, atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ patvirtino, kad jam atstovaujanti N. P. veikė jo interesais ir nepažeisdama jai suteiktų teisių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ įvardijamas interesų konfliktas atsirastų tada, jei atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudarytų atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį (CK 2.135 straipsnio 1 dalis). Sandoris gali prieštarauti atstovaujamojo interesams, jeigu jis yra visiškai nereikalingas ar atstovaujamajam nenaudingas. Aplinkybė, kad Generalinė krovinių draudimo sutartis PZU Nr. 1104896 sutartis atstovaujamajam – UAB DK „PZU Lietuva“ – buvo visiškai nereikalinga ir nenaudinga, teismui pateiktuose dokumentuose neįrodyta ir net neįrodinėta. Ir priešingai, draudikui analizuojama sutartis vertintina, kaip pelninga, t. y. draudėjas mokėjo 6 600 Lt dydžio draudimo premiją (t. 1, b. l. 75). Po sutarties sudarymo šalys bendradarbiavo sutartyje numatytomis sąlygomis: bendra tvarka draudėjui buvo išduotas Krovinių draudimo polisas, kuriame nustatyta draudimo suma ir draudimo premija, draudėjas, kaip numatyta Sutartyje, pranešė apie konkretų pervežimo laikotarpį, draudikas patvirtino draudiminę apsaugą, vėliau draudėjas pranešė apie draudiminį įvykį. Tai rodo, kad interesų konflikto nesudaro pačios Generalinė krovinių draudimo sutarties PZU Nr. 1104896 sudarymo faktas. Juridinio asmens atstovas, sudarydamas sutartį, turi veikti atstovaujamojo interesais ir sudaryti įmonei reikalingas sutartis. Sudarant sutartis atstovas turi veikti bendrovės interesais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esančiais duomenimis neįrodytas priešingas UAB DK „PZU Lietuva“ atstovės – priklausomos tarpininkės N. P. elgesys.

Nagrinėjamu atveju atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ žinojo ar privalėjo žinoti, kad jį atstovaujanti N. P. tuo pat metu vadovauja atsakovui UAB „Rapinlit“ – tai matosi iš Generalinės krovinių draudimo sutarties PZU NR. 1104896 – ją draudiko vardu pasirašė aukščiau minėtas R. K. ir priklausoma tarpininkė N. P., o iš kitos pusės – draudėjas UAB „Rapinlit“ atstovaujamas direktorės N. P. (t. 1. b. l. 226-228); taip pat tie patys asmenys pasirašė ir PZU Lietuva išduotą krovinių draudimo polisą (t. 1, b. l. 225) bei Pranešimą Nr. 03/RPL UAB DK „PZU Lietuva“ (t. 1, b. l. 79).

Apibendrinat tai kas pasakyta, teisėjų kolegija vertina, kad pagal byloje esančius įrodymus nėra pagrindo teigti, kad atstovė N. P. veikė pažeisdama atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ interesus, peržengė nustatytas priklausomo tarpininko teisių ribas, piktnaudžiavo atsakovės pasitikėjimu ar naudojosi jai suteiktomis teisėmis kitais tikslais, todėl spręstina, kad atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ atstovė neveikė interesų konflikto įtakoje, nes nėra pagrindo teigti, kad sudarytas sandoris – Generalinė krovinių draudimo sutartis – prieštaravo atstovaujamojo interesams, o atstovė peržengė jai suteiktas teises. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti interesų konflikto, kadangi tiek atsakovo UAB „Rapinlit“ direktorė N. P., tiek ir UAB DK „PZU Lietuva“ priklausoma tarpininkė N. P. veikė jai suteiktų teisių ribose nepažeisdama nė vienos iš jos atstovaujamų asmenų interesų, o abiems šiems asmenims toliau dalyvaujant draudimo teisiniame santykyje ir jo nenutraukiant, teigtina, kad abi sandorio šalys išreiškė savo valią, kad atstovė ir toliau veiktų dėl jų abiejų interesų (CK 2.135 str.).

Dėl krovinių draudimo sutarties

Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo UAB „Komrita“ reikalavimo priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ draudimo išmoką pagal 2008 m. gruodžio 24 d. Generalinę krovinių draudimo sutartį PZU Nr. 1104891, sudarytą tarp atsakovų UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „Rapinlit“. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė reikalavimo teisių į draudimo išmoką, o pati Generalinė krovinių draudimo sutartis PZU Nr. 1104896 teismo pripažinta niekine ir negaliojančia dėl prieštaravimo CMR konvencijos 41 straipsnio 2 dalyje ir DĮ 79 straipsnyje įtvirtintoms imperatyvioms teisės normoms.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pastebi, kad tiek teisės doktrinoje konstatuojama, tiek ir lingvistiškai aiškinant oficialiai paskelbto lietuviško vertimo CMR konvencijos 41 straipsnio 2 dalies normos tekstą vertintina, kad šis yra netikslus. Vietoje „Negaliojančiomis pripažįstamos visos sąlygos, kuriomis krovinio draudėjo teisės perduodamos vežėjui, ir visos kitos panašios sąlygos...“ turėtų būti verčiama „Negaliojančia pripažįstama bet kokia sąlyga, pagal kurią vežėjas pagal krovinio draudimo sutartį tampa naudos gavėju, taip pat bet kokia analogiška sąlyga ar bet kuri sąlyga, kuria perkeliama įrodinėjimo našta.“ (angliškas tekstas - In particular, a benefit of insurance in favour of the carrier or any other similar clause, or any clause shifting the burden of proof shall be null and void.). Minėtas oficialaus Konvencijos teksto vertimo į lietuvių kalbą neatitikimas prieštarauja ir sisteminiam CMR konvencijos aiškinimui – jos 6 straipsnio 2 dalies e punkte įtvirtinta, kad važtaraštyje turi būti siuntėjo instrukcijos vežėjui dėl krovinio draudimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad CMR konvencijos 41 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama, taip, kad negaliojančiomis pripažįstamos tik tos krovinio draudimo sutarties sąlygos, pagal kurias vežėjas krovinio draudimo sutartyje įgyja naudos gavėjo (trečiojo asmens) teises.

Teisėjų kolegija nustatė, kad UAB „Rapinlit“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ 2008 m. gruodžio 24 d. pasirašė Generalinę krovinių draudimo sutartį PZU Nr. 1104891, kuria buvo apdrausti UAB „Rapinlit“ gabenami kroviniai (draudimo objektas) (t. 1, b. l. 75-77). Sutartyje nustatyta (X punktas), kad kiekvienas krovinys yra apdraustas su sąlyga, kad prieš pervežimo pradžią draudėjas raštu pranešė draudikui informaciją apie krovinį. Toks pranešimas vertintinas kaip neatsiejama Generalinės krovinių draudimo sutarties dalis, nes ir įvardijamas, kaip „Priedas Nr. 1 prie Draudimo sutarties PZU Nr. 1104896“. 2009 m. vasario 18 d. draudėjas UAB „Rapinlit“ Pranešimu Nr. 03/RPL pranešė draudikui UAB DK „PZU Lietuva“ apie tai, kad pervežimas bus vykdomas 2009 m. vasario 18 d. – 2009 m. vasario 28 d. Pranešimo 6-ame punkte įvardijama, kad krovinio vežėjas yra UAB „Rapinlit“ (t.1, b.l. 79). Teisėjų kolegija pastebi, kad minimą pranešimą atsakovo UAB „Rapinlit“ vardu pasirašė jo direktorė N. P.. UAB DK „PZU Lietuva“ Vilniaus filialo verslo klientų skyriaus vadovas R. K. patvirtino draudiminę apsaugą aukščiau nurodytam pervežimui (t.1, b.l. 79).

Draudikas, kaip atsakingas savo srities profesionalas, ne vienerius metus užsiimantis draudimo, tame tarpe ir krovinių draudimo teisiniais santykiais, neabejotinai suprato ar privalėjo suprasti, kad jeigu krovinių draudimo sutartyje ar jos prieduose draudėjas, nagrinėjamu atveju, UAB „Rapinlit“, įvardijamas, kaip vežėjas, taigi jis ir yra tik gabenamo krovinio vežėjas, o ne savininkas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad disponuodami esminę reikšmę ketinamiems sukurti draudimo santykiams turinčia informacija, galimi šių santykių dalyviai gali objektyviai apsispręsti dėl draudimo sutarties sudarymo. Kai pagal sudaromą draudimo sutartį naudos gavėjas yra ne draudėjas, bet trečiasis asmuo, kurio reikalavimu ir nustatytomis sąlygomis draudėjas inicijuoja draudimo sutarties sudarymą, draudikas, būdamas draudimo srities profesionalas, žinodamas, kokia informacija pageidaujamai sudaryti draudimo sutarčiai būtų reikšminga, turėtų siekti ją gauti iš visų sutarties sudarymu suinteresuotų asmenų ir pats pateikti šiems aiškią informaciją, sudarančią sąlygas pasirinkti tinkamiausią draudimo rūšį. Savo ir kitų draudimo santykių dalyvių teisėtiems lūkesčiams bei teisiniam apibrėžtumui užtikrinti draudikas turi įvertinti ne tik prašyme draudimo sutarčiai sudaryti, bet ir kitą informaciją, kurią pateikia draudėjas, naudos gavėjas ir pats reikalauti jų papildomos informacijos. Tik visiems draudimo sutarties sudarymu suinteresuotiems asmenims glaudžiai bendradarbiaujant, atskleidžiant sutartimi siekiamus tikslus ir kitą reikšmingą informaciją, galima pasiekti, kad būtų išvengta teisėtų lūkesčių neatitinkančios sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. sausio mėn. 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2011). Teisėjų kolegija pastebi, kad dėl aukščiau nurodytų motyvų neįrodžius interesų konflikto atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ atstovės priklausomos tarpininkės N. P. ir UAB „Rapinlit“ atstovės šios įmonės direktorės N. P. veiksmų, spręstina, kad abi Generalinės krovinių draudimo sutarties šalys buvo atstovautos tinkamai, nepažeidžiant jų interesų.

Nagrinėjamu atveju ginčas, dėl teisių ir pareigų atsiradimo pagal Generalinę krovinių draudimo sutartį PZU Nr. 1104896, tarp šalių kilo siekiant išsiaiškinti ar minima sutartis buvo sudaryta trečiojo asmens naudai, o jeigu ne, tuomet ar yra pagrindas ją pripažinti niekine ir negaliojančia, dėl draudimo intereso nebuvimo. Pirmos instancijos teismas, kaip buvo minėta sprendė, kad draudėjas UAB „Rapinlit“ neturėjo draudimo intereso sudaryti Generalinės krovinių draudimo sutarties, kadangi kroviniai, kuriuos jis vežė, nuosavybės teise jam nepriklausė. Todėl ginčijama sutartis pirmos instancijos teismo pripažinta niekine ir negaliojančia. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo argumentu, kad draudimo interesas yra privalomas turto draudimo sutarčių elementas, o jo nebuvimas daro tokią sutartį niekinę, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms, ir negaliojančią. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad UAB „Rapinlit“ neturėjo draudimo intereso ginčo sutartyje. Tačiau teisėjų kolegija vertina, kad pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir sprendė, kad nėra pagrindo vertinti Generalinės krovinių draudimo sutarties PZU Nr. 1104896, kaip sudarytos trečiojo asmens naudai (CPK 185 str).

CK 6.987 straipsnis nustato, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiam asmeniui, kuriuo naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Taigi draudimo sutartimi viena šalis (draudėjas) siekia draudiminės apsaugos įvykus draudiminiam įvykiui, o kita šalis (draudikas) tokią apsaugą suteikia už tam tikrą mokestį (draudimo įmoką). Nagrinėjant kilusį ginčą dėl Generalinės krovinių vežimo sutarties svarbu išsiaiškinti kokie buvo tikrieji šalių ketinimai ir tikslai sudarant šią sutartį ir kokių pasekmių šalys pagrįstai tikėjosi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje, yra išaiškintos ir suformuotos taip: kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai; pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; kai yra abejonių dėl sutarties sąvokų, joms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius; aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Sauliuta“ v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „ Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Fegda“ v. UAB „Via Baltika Logistika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-349/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-7-409/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio mėn. 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2012; kt.).

CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas svarbus sutarčių aiškinimo principas, kuris yra aktualus sprendžiant nagrinėjamą klausimą – visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijama Generalinė krovinių draudimo sutartis PZU Nr. 1104896 aiškintina kaip sutartis sudaryta trečiojo asmens naudai (CK 6.191 str.). Pagal CK 6.191 straipsnio 1 dalį sutartis trečiojo asmens naudai yra tokia sutartis, kuri nustato skolininko pareigą vykdyti sutartį ne kitos šalies, o trečiojo asmens naudai. Šiai sutarčiai būdinga tai, kad asmuo, kurio naudai turi būti įvykdyta sutartis, turi teisę kartu su kreditoriumi reikalauti įvykdyti sutartį. Taigi tokia sutartis sukuria trečiajam asmeniui reikalavimo teisę. Vertintina, kad Generalinės krovinių draudimo sutarties PZU Nr. 1104896 sutarties šalys susitarė dėl draudėjo UAB „Rapinlit“ krovinių vežimų, kuriuos šis vykdys 2008 m. gruodžio 24 d. – 2009 m. gruodžio 23 d. laikotarpiu. Spręstina, kad vertinama sutartis yra sudaryta ne tik ieškovo, bet ir kitų klientų, kurių nuosavybės teise valdomus krovinius minimu laikotarpiu veš UAB „Rapinlit“, naudai. Tokia išvada darytina įvertinus Krovinių draudimo sutarties esmę, kuomet draudėjas yra vežėjas, savo profesinėje veikloje vežantis klientams priklausančius krovinius už atlygį. Kaip matosi iš tarp ieškovo ir UAB „Rapinlit“ 2008 m. gruodžio 17 d. sudarytos Sutarties – užsakymo Nr. 1. ieškovas reikalavo, kad vežėjas apdraustų vežėjo atsakomybę, taip vadinamas CMR draudimas, ir ieškovo krovinį (t. 1, b.l. 46). Iš bylos duomenų matosi, kad UAB „Rapinlit“ sudarė reikalaujamas draudimo sutartis su atsakovu UAB DK „PZU Lietuva“ (atitinkamai t. 1, b. l. 64 ir t. 1, b. l. 75-77). Teigtina, kad yra įprasta praktika, jog siekdamas gauti užsakymą vežėjas klientams įsipareigoja apdrausti ne tik savo civilinę atsakomybę, bet ir krovinį. Vertinat tarp UAB „Rapinlit“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytą Generalinę krovinių draudimo sutartį PZU Nr. 1104896 spręstina, kad draudikas, žinodamas draudėjo interesus apdrausti ne sau priklausantį krovinį, jo savininko naudai privalėjo informuoti draudėją, jog tarp jų sudaroma Generalinė krovinių draudimo sutartis PZU Nr. 1104896 neatspindi draudėjo tikrojo ketinimo ir tikslo bei kad pats neturėdamas draudimo intereso draudėjas neturi teisės sudaryti turto draudimo sutarties, priešingu atveju bus pažeistos imperatyvios įstatymo normos, o tai sąlygos jų sudaromos sutarties pripažinimą niekine ir negaliojančia. Tuo pačiu teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš sutarties turinio, tikrųjų draudėjo ketinimų ir tikslo, spręstina, kad, kaip jau buvo minėta, Generalinė krovinių draudimo sutartis PZU Nr. 1104896 yra sudaryta vežėjo UAB „Rapinlit“ kliento, vežamo krovinio savininko UAB „Komrita“ naudai. Analogiškai konstatavo ir Lietuvos Aukščiausias Teismas vertindamas keleivių vežimo sutarties esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009). Vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais spręstina, kad draudikas suprato ar privalėjo suprasti, kad ginčijama sutartimi apdrausti ne draudėjo, o naudos gavėjo ir krovinio savininko, interesai. Draudikas suprasdamas, kad draudėjas, būdamas profesionalus vežėjas, sudarydamas sutartį, kurios draudimo laikotarpis yra vieneri metai, neketina visų savo klientų pervežamų krovinių apdrausti savo naudai. Tai prieštarautų aukščiau minėtiems protingumo ir sąžiningumo principams. Tuo pat metu pasakytina, kad draudėjo ketinimas apdrausti gabenamą krovinį savo naudai prieštarautų CK 6.808 straipsnyje įtvirtintai krovinio vežimo sutarties esmei. Teisėjų kolegija pastebi, kad suprasdamas tikruosius draudėjo vežėjo interesus Generalinėje krovinių draudimo sutartyje PZU Nr. 1104896, nustatydamas pretenzijų, jų išmokėjimo tvarkos ir terminų sąlygas XIII dalies 1.11 punkte draudikas įtvirtino, kad žalos atveju draudėjas draudikui privalo pateikti pretenziją vežėjui su savo nuostolių paskaičiavimu (t. 1, b.l. 76). Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo teiginiu, kad draudikas šiais reikalavimais patvirtina, kad sudarydamas krovinio draudimo sutartį supranta, kad draudėjas draudžia ne sau, o kitam asmeniui priklausantį turtą, kuris praradęs dalį ar visą savo krovinį apskaičiuos savo patirtus nuostolius ir pareikš pretenziją vežėjui, kurią draudėjas ir yra draudiko įpareigotas šiam pateikti. Taigi ir pati tokia krovinio draudimo sutartis vertintina, kaip sudaryta krovinio savininko interesais.

Teisėjų kolegija išanalizavusi Generalinės krovinių draudimo sutarties PZU Nr. 1104896 esmę, jos šalių tikruosius ketinimus konstatuoja, kad vežėjas UAB „Rapinlit“ ja nesiekė ir neįgijo naudos gavėjo (trečiojo asmens) teisių, o pati sutartis pasirašyta krovinio siuntėjo ir jo savininko ieškovo UAB „Komrita“ naudai“, todėl nėra pagrindo spręsti, kad sutartis pripažintina niekine ir negaliojančia.

Faktas, kad UAB „Rapinlit“ 2009 m. birželio 12 d. perleido UAB „Komrita“ reikalavimo teisę bendrovei UAB DK „PZU Lietuva“ neturi teisinės reikšmės aiškinant Generalinės krovinių draudimo sutarties PZU Nr. 1104896 esmę, tikruosius šalių ketinimus bei sudarymo aplinkybes.

Apibendrinat aukščiau pasakytą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju iš esmės tų pačių įrodymų pagrindu darytinos priešingos nei pirmos instancijos prieitos išvados ir priimtinas kitoks sprendimas (CPK 185 str.). Išanalizavus Generalinės krovinių draudimo sutarties PZU Nr. 1104896 esmę, tikruosius ketinimus bei sudarymo aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ši sutartis yra sudaryta trečiojo asmens gabenamo krovinio savininko naudai, t. y. nagrinėjamu atveju – ieškovo UAB „Komrita“ naudai.

Dėl draudimo išmokos dydžio

Įstatymai nustato, kad asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, pagal kurią įvykus draudžiamajam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui – siekia gauti draudiko įsipareigotą sumokėti draudimo išmoką (CK 6.987 straipsnis, DĮ 2 straipsnio 15 dalis). Pagal PZU Lietuva Vežamų krovinių savanoriško draudimo taisyklių Nr. 010 1.9 punktą, draudimo suma –suma, kurios neviršydamas draudikas atlygina draudžiamo įvykio metu patirtus nuostolius (t.1. b.l. 80-90). Iš Generalinės krovinių draudimo sutarties PZU Nr. 1104896, matyti, kad draudikas įsipareigojo atlyginti iki 500 000 Lt vertės vieno įvykio metu patirtus nuostolius.

Ieškovas UAB „Komrita“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 431 021,52 Lt dydžio draudimo išmoką pagal Generalinę krovinių draudimo sutartį PZU Nr. 1104896 bei palūkanas, kurios apskaičiuojamos vadovaujantis LR Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies bei 3 straipsnio 4 dalies nuostatomis. 2008-12-31 d. vieno mėnesio VILIBOR palūkanų normą padidinus 7 procentiniais punktais už prievolių pagal 2008-12-24 Generalinę krovinių draudimo sutartį PZU Nr. 1104896 ir 2008-07-04 Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo polisą PZU Nr. 1104891 įvykdymo termino praleidimą palūkanos, ieškovo teigimu, skaičiuotinos nuo 458 196,00 Lt sumos.

Pagal 2008 m. gruodžio 24 d. Generalinę krovinių draudimo sutartį PZU Nr. 1104896 ir 2009 m. vasario 18 d. UAB DK „PZU Lietuva“ patvirtintą Pranešimą Nr. 03/RPL draudimo suma pagrobtam kroviniui yra 478 912,80 Lt. Pritaikius Generalinėje krovinių draudimo sutartyje PZU Nr. 1104896 vagystės atveju numatytą 10 procentų išskaitą nuo nuostolių sumos dydžio, atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ privalo išmokėti 431 021,52 Lt dydžio draudimo išmoką ieškovo UAB „Komrita“ naudai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo reikalavimas palūkanas skaičiuoti pagal LR Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymą netenkintinas, nes šis įstatymas netaikytinas sprendžiant ginčus dėl nuostolių atlyginimo pagal CMR konvenciją. Atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ atžvilgiu taikytinas CMR konvencijos 27 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios ieškovo teisę reikalauti 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo sumos, skirtos kompensacijai, skaičiuojant nuo ieškinio pateikimo dienos, t. y. nuo 2010 m. sausio 27 d.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškovo UAB „Komrita“ ieškinys, yra naikinama ir toje dalyje priimamas naujas teismo sprendimas – ieškovo UAB „Komrita“ ieškinio dalį, kuria prašoma iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ priteisti nuostolius pagal Generalinę krovinių draudimo sutartį PZU Nr. 1104896, priteisiant iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 431 021,52 Lt dydžio sumą ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo šios sumos, skaičiuojant nuo ieškinio pateikimo dienos, t.y. nuo 2010 m. sausio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinių skundų argumentų, kadangi sprendžia, kad jie neturi esminės reikšmės teisingam ginčo sprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 2 d. sprendimu iš dalies tenkino ieškovo UAB „Komrita“ ieškinį atsakovams UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB “Rapinlit”. Kadangi aukščiau išdėstytų aplinkybių pagrindu yra naikinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kartu naikinama ir teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmos instancijos teismo sprendimą, ir, atitinkamai, bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas UAB „Komrita“ už ieškinį sumokėjo 8 903 Lt dydžio žyminį mokestį (1 t., b. l. 11) bei 8 514 Lt dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą (2 t., b. l. 9). Kadangi šiuo procesiniu sprendimu ieškovo ieškinys yra patenkinamas visiškai, ieškovui iš atsakovo priteistinos 17 417 Lt išlaidos, turėtos žyminiam mokesčiui sumokėti (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Patenkinus ieškinį 96 procentai reikalaujamų priteisti nuostolių priteista iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“, o iš atsakovo UAB „Rapinlit“ – 4 procentai. Atitinkamai paskirstomos ir ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos, t.y. iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ priteistina 16 717 Lt ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovo UAB „Rapinlit“ – 697 Lt.

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Komrita“ prašo priteisti bylinėjimosi išlaidos, susijusias su ieškovo atstovavimo išlaidomis, tačiau į bylą nėra pateikta įrodymų apie tai, kad ieškovas tokias išlaidas patyrė, todėl teismas šio prašymo tenkinti neturi pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 2 d. sprendimą.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo netenkintas UAB „Komrita“ ieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą jį išdėstant taip:

Priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (į/k 110057869) 431 021,52 Lt (keturių šimtų trisdešimt vieno tūkstančio dvidešimt vieno lito, penkiasdešimt dviejų centų) dydžio nuostolių atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo šios sumos, skaičiuojant nuo ieškinio pateikimo dienos, t. y. nuo 2010 m. sausio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo UAB „Komrita“ (į/k 158983766) naudai.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos iš ją išdėstyti taip:

Priteisti ieškovo UAB „Komrita“ (į/k 158983766) naudai iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (į/k 110057869) 16 717 Lt (šešiolikos tūkstančių septynių šimtų septyniolikos litų) dydžio, o iš atsakovo UAB „Rapinlit“ (į/k 111552264) – 697 Lt (šešių šimtų devyniasdešimt septynių litų) dydžio bylinėjimosi išlaidų, susijusių su sumokėtu žyminiu.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alvydas PoškusDalia VasarienėVigintas Višinskis