Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro A. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, praneština Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariatui, kad L. K. veiksmuose gali būti nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 488 straipsnyje, požymių

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

L. K. pirmosios instancijos teismo išteisintas kaltinant jį tuo, kad 2017 m. lapkričio 11 d. apie 23.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,81 promilių girtumas), koridoriuje, adresu (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia, be jokios aiškios priežasties, vieną kartą rankos delnu, smogė į dešinį skruostą savo šeimos nariui – sugyventinei su kuria veda bendrą ūkį – J. Ž., tokiais veiksmais nukentėjusiajai J. Ž. sukėlė fizinį skausmą.Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmai 2018 m. vasario 27 d. nuosprendyje konstatavo, kad L. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nes nenustatė jokių iš esmės neigiamų padarinių nukentėjusiosios atžvilgiu, dėl to nėra jokio pagrindo kaltinamojo veiksmų vertinti kaip pavojingo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalies prasme.Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroras A. B. prašė Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. vasario 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: pripažinti L. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir skirti jam 2 metų laisvės apribojimo bausmę. Taikyti BK 64¹ straipsnį ir paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu paskiriant 1 metų 4 mėnesių laisvės atribojimo bausmę, įpareigojant visą bausmės atlikimo laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 7 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu; visą bausmės atlikimo laiką nevartoti alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų; vadovaujantis BK 72² straipsniu įpareigoti per 4 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Į bausmės laiką įskaityti laikiname sulaikyme išbūtą laiką – vieną parą. L. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, panaikinti. Skunde nurodė, jog ginčijamas nuosprendis yra neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, todėl naikintinas BPK 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 2 punktu. Nukentėjusioji J. Ž. davė nuoseklius parodymus apie 2017 m. lapkričio 11 d. įvykį tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek įrodymų tyrimo metu teisme ir teisme patvirtino, jog juto fizinį skausmą. Teismas išteisinamajame nuosprendyje nekvestionavo, kad L. K. tyčia siekė sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, tačiau nepagrįstai rėmėsi nurodyta teismų praktika konstatuojant, kad sukeltas fizinis skausmas nebuvo tokio dydžio, jog užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Teismo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014, kurioje teisinė situacija neturi esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuotas teismo precedentas. Taip pat nepagrįstai teismas rėmėsi Kauno apygardos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-245-530/2015, kurioje analizuojama ne analogiško pobūdžio aplinkybės. Pagal Konstitucinį Teismą teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. - iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. - sprendimo pagrindas, motyvacija). Skundžiamame nuosprendyje diskutuotinas nukentėjusiosios reakcijos į jai daromą fizinį poveikį sureikšminimas. Tuo tarpu turi būti vertinama kaltininko veika, o ne nukentėjusiosios reakcija. Pats nukentėjusysis gali suklysti, neadekvačiai įvertinti situaciją. Nukentėjusiosios suvokimas gali būti klaidingas ir jį irgi reikia vertinti (ar jis atitiko situaciją). Be abejo, tai, kaip nukentėjusioji suprato prieš ją nukreiptus veiksmus, yra labai svarbu, tačiau pagrindiniu kriterijumi šios aplinkybės laikyti nereikėtų. Teismas šiuo atveju neatsižvelgė į tas aplinkybes, kad fizinis poveikis buvo nukreiptas į gyvybei svarbius organus, kad kaltinamasis nutraukė veiksmus tik jį išvarius į lauką, kad jis teisiamas už fizinio smurto panaudojimą prieš savo šeimos narį, neatlikęs bausmės už tai, kad tą patį šeimos narį grasino nužudyti. Taigi, vertinant L. K. veiksmus kaip nusikalstamus, būtina nustatyti, jog jo veiksmai buvo toks dirgiklis, kuris neišvengiamai sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai, smūgis į veidą nukentėjusiajai sukėlė skausmo ir diskomforto jausmą, jai skaudėjo, nukentėjusioji po smūgio paėjo atgal, kas neabejotinai rodo pakankamai didelį smūgio intensyvumą, be to, kaltinamajam liepė išeiti į lauką, iškarto iškvietė policiją ir užsirakinusi duris laukė, kol atvyks pagalba. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remiantis visais byloje esančiais duomenimis, nevisapusiškai nustatė reikšmingas baudžiamosios atsakomybės L. K. taikymo aplinkybes ir padarė neteisingą išvadą, jog L. K. veika nėra tokio pavojingumo, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, išteisintojo L. K. advokatas G. Platūkis prašė apeliacinį skundą atmesti.Apeliacinis skundas netenkinamas.Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde iš esmės keliamas įrodymų vertinimo klausimas, ginčijant galutinę teismo išvadą, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, nes L. K. veiksmai nebuvo tokio pavojingumo laipsnio, kad užtrauktų jam baudžiamąją atsakomybę.Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Tuo tarpu įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių, tame tarpe ir prokuroro, pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.Bylos duomenimis nustatyta, jog L. K. buvo kaltintas sukėlus fizinį skausmą savo sugyventinei J. Ž., t. y. 2017 m. lapkričio 11 d. apie 23.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,81 promilių girtumas), koridoriuje, adresu (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia, be jokios aiškios priežasties, vieną kartą rankos delnu, smogė į dešinį skruostą savo šeimos nariui – sugyventinei, su kuria veda bendrą ūkį – J. Ž..Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. L. K. kaltę pripažino, analizuojant jo duotus parodymus teisme nustatyta, kad jis paties įvykio tiksliai neprisimena dėl patirtos paauglystėje traumos, išgėrus alkoholio, jis praranda atmintį ir šiuo atveju pamena tiek, kad jam grįžus iš žvejybos neblaiviam, jis susiginčijo su savo sugyventine nukentėjusiąja J. Ž., kilo žodinis konfliktas ir nesusivaldęs sudavė J. Ž. į veidą, t. y. panaudojo fizinį smurtą. Fizinio smurto – sudavimo – fakto neatsimena, mena, jog po kilusio žodinio konflikto atsibudo areštinės patalpose. Iš kaltinamojo duotų paaiškinimų nustatyta, jog nukentėjusioji su išteisintuoju veda bendrą ūkį, nedirba, augina bendrą 3 metų sūnų, konflikto metu namuose buvo įtampa, išteisintasis ilgą laiką buvo be darbo, jis patvirtino, jog fizinį smurtą prieš sugyventinę panaudojo pirmą kartą, jos atsiprašė, nukentėjusioji jam atleido, suvokė, kad pasielgė netinkamai, nori abu taikytis. Iš nukentėjusiosios apklausos turinio matyti, kad grįžus L. K. iš žvejybos, jis pradėjo rėkauti, ji liepė jam ramintis, tuomet jis išėjo į lauką parūkyti, o kai grįžo jau visiškai nesiorientavo, nors prieš tai J. Ž. nepastebėjo jo neblaivumo. Kilus konfliktui ir jam praeinant pro šalį dešine ranka trenkė nukentėjusiajai per veidą. Patirtą skausmą nukentėjusioji įvardijo kaip nedidelį, labiau emocinį, jokių paraudimų ar žymių nuo sudavimo nebuvo. Nukentėjusioji patvirtino, jog fizinę jėgą prieš ją L. K. panaudojo pirmą kartą, konfliktuoja retai, jų santykiai geri, o konfliktai kyla dėl to, kad ji nedirba, dėl šio įvykio su L. K. susitaikė, jam atleido, nemato pavojaus ne tik sau, bet ir savo vaikams, kur vienas iš jų yra bendras L. K. ir jos 3 metų sūnus, o kitas sūnus iš pirmos nukentėjusiosios santuokos. Teismo vertinimu nukentėjusiosios parodymai esmingai dėl būtinųjų veikos kvalifikavimui reikšmingų faktinių aspektų nekito. Nustatytas faktas, kad L. K. sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajai per veidą ir ji pajuto skausmą. To neneigė nei nukentėjusioji, nei pats išteisintasis. Šiuo atveju labiau aptartinas padarinių – fizinio skausmo sukėlimo požymis analizuojant ir pačios J. Ž. parodymus. Pirmosios instancijos teismo vertinimu pagrįstai konstatuotos aplinkybės, kad prokuroro kaltinime nurodyto vieno tyčinio smūgio rankos delnu į dešinį skruostą, kaip pavojingo, priešingo teisei veiksmo, kurio pagrindu buvo sukeltas fizinis skausmas J. Ž. atžvilgiu BK prasme nebuvo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra pagrįsta. Analizuojant padarytos veikos pavojingumą iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji dėl patirto smurto kreipėsi pagalbos į policijos pareigūnus, tačiau jau juos kviesdama medikų pagalbos atsisakė. Taip pat byloje nėra duomenų, jog iš karto po įvykio ar praėjus laiko tarpui taip pat į medikus pagalbos dėl šio smūgio nebuvo kreiptasi, tokių duomenų nenurodė ir pati teismo apklausta nukentėjusioji teigdama, kad dėl suduoto smūgio paraudimo ar žymės nebuvo. Nukentėjusiosios reakcija į patirtą smurtą buvo ne dėl išgąsčio, bet labiau iš nuostabos, nesitikėjimo, kad bus suduota jai. Šios aplinkybės ir nukentėjusiosios pozicija dėl L. K. veiksmų dėl kurių jis atsiprašė, nukentėjusioji jam atleido, susitaikė, jų noras gyventi kartu ne tik dėl savęs, bet ir dėl auginamų vaikų, apylinkės teismo buvo tinkamai įvertinta ir teisingai konstatuota nesumenkinant L. K. atliktų veiksmų pobūdžio esant tokio pobūdžio konfliktinei situacijai spręsti pasirenkant smurtinius veiksmus, tačiau šioje konkrečioje situacijoje atliktų veiksmų mastas nebuvo adekvatus baudžiamajai atsakomybei konstatuoti. Prokuroro skunde nurodyta, jog turi būti vertinama kaltininko padaryta veika, o ne nukentėjusiosios reakcija, tačiau šiuo atveju apylinkės teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, teisingai atliko įrodymų tyrimą, vertino tiesiogiai teisme ištirtus ir kaltinimą patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus, gretino vienus su kitais ir darė atitinkamas išvadas, kas teismui suponavo galutinę išvadą dėl L. K. išteisinimo, tačiau požymių, kad teismas būtų prioritetą kėlęs labiau analizuojamoms nukentėjusiosios reakciją atitinkančioms aplinkybėms, o ne atliktiems L. K. veiksmams, jų pavojingumui, nenustatyta ir dar kartą įvertinus šių taisyklių (vertinimo) taikymo aspektus neįžvelgta. Nei objektyviųjų požymių visuma, nei nukentėjusiosios patirti sukrėtimai, pažymėti vienu delno sudavimu į veidą, nepaneigė apylinkės teismo išvados dėl nustatyto baudžiamo pavojingumo nebuvimo pagrįstumo. Nukentėjusioji, duodama parodymus teismui, paaiškino dėl suduoto smūgio stiprumo ir dėl ko ji paėjo atgal, L. K. veiksmų intensyvumas ir gausa pasireiškė vieno smūgio sudavimu, pats smurtą naudojęs asmuo sustojo ir atliktą smurtinį veiksmą nutraukė, agresyvaus elgesio intensyvumas labiau atitiko momentinį, o ne pastovios ir gąsdinančios aplinkos sukūrimą iki pat pareigūnų atvykimo. Prokuroro nurodytos aplinkybės dėl veikos pavojingumo, kuomet kėsinamasi į įstatymais saugomus gėrius tokius kaip žmogaus sveikata, ir šiuo atveju suduodant į galvos sritį – veidą – smurtas nebuvo tokio laipsnio, kas teismui leistų abejoti apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumu. Teisėjų kolegija neabejoja ir tuo, kad vertinant įrodymus ir formuojant teismo vidinį įsitikinimą dėl pateikto kaltinimo pagrįstumo, neliko neįvertinta ir svarbi aplinkybė dėl L. K. nusikalstamo polinkio nesilaikyti įstatymo ir neteisėtai elgtis šios nukentėjusiosios atžvilgiu ne tik šiuo kartu smurtaujant prieš ją, bet ir bauginant ją grąsinimais, dėl ko jis jau nuteistas ir atlikinėja bausmę.Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl L. K. išteisinimo ir tėra prokuroro savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Tuo tarpu, kaip minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes, tuo tarpu abejonės, kurių negalima pašalinti bylos nagrinėjimo metu, aiškinamos kaltinamojo naudai, jo atžvilgiu priimant išteisinamąjį nuosprendį.Pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms konstatuotina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė priešingą procesinį sprendimą nei tikėjosi prokuroras, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad apeliacinio skundo argumentai, jog apylinkės teismas neteisingai pritaikė įstatymą, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Konstatuodamas, kad L. K. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams pritaria.Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014), o neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Būtent tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.Prokuroras skunde nurodė kritiką dėl teismo pasiremtos kasacinio teismo teisminės praktikos baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014 ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-245-530/2015 akcentuodamas precedentų reikšmę baudžiamosiose bylose. Teisėjų kolegija pastebi, jog nors ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas kasacinės nutarties numeris netikslus, tačiau to nesureikšminant prokuroro skunde analizuotini būtent kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014 padarytos veikos aspektai ir įvertinus visą šios bylos medžiagą, surinktus ir ištirtus įrodymus, ši Aukščiausiojo Teismo praktika, joje nurodytas išaiškinimas dėl fizinio skausmo pojūčio išreiškimo aplinkiniams ar kreipimasis dėl to į medikus, kuri paminėta ir Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-245-530/2015, nelaikytina precedentu šioje byloje, kadangi teismas, pasivadovaudamas kasacinio teismo išaiškinimais nagrinėjant tokio pobūdžio bylas dėl smurtu sukelto fizinio skausmo pojūčio J. Ž. vertino ir nurodė, jog dėl to pati nukentėjusioji be policijos iškvietimo, medikų pagalbos atsisakė, dėl atliktų veiksmų (vieno rankos delno sudavimo į veidą) nesikreipė ir vėliau pati teismui patvirtino, kad jokių smurto žymių nebuvo, todėl skundo argumentai, kad nurodyta teisminė praktika tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek apygardos teismo, sulyginus šią išnagrinėtą bylą nėra analogiška ar panaši savo faktinėmis aplinkybėmis, tačiau kasacinio teismo išaiškinimai žemesnės instancijos teismams yra privalomi ir į juos turi būti atsižvelgiama analizuojant ir vertinant padarytą veiką, jos požymius ir tai pagrindžiančius duomenis, teisinę situaciją kas nulemia teismo vidinį įsitikinimą dėl galutinės baigiamojo akto išvados. Nesutiktina su prokuroro argumentu, jog šioje byloje fizinio skausmo pojūčio analizei reikšmingi duomenys nebuvo panašūs su teismo nurodyta teismine praktika, kadangi be nukentėjusiosios paaiškinimų dėl šio aspekto ir paties išteisintojo, kuris net neprisimena smurto panaudojimo, tačiau kaltės dėl to neneigia, aktualūs ir byloje esantys ištirti rašytiniai įrodymai (pareigūno tarnybinis pranešimas (b. l. 14)), kur nustatyta, jog medikų pagalbos buvo atsisakyta. Visa tai leido pagrįstai spręsti dėl panaudoto fizinio skausmo intensyvumo analizės pavojingumo kontekste ir pirmosios instancijos teismo motyvacija yra teisinga. Taigi, apylinkės teismas tinkamai taikė teisminę praktiką vertindamas bylos aplinkybes, veikos aspektus, kurie sudarė nusikaltimo požymių visumą, tačiau įvertinus visa kas ištirta atskirai ir susiejus į bendrą jų visumą pagrįstai teismui formavosi išvada dėl L. K. veiksmų, tiksliau vieno veiksmo, kuriuo buvo suduota nukentėjusiajai į veidą, pavojingumo baudžiamąja prasme. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti prokuroro apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra. Atsižvelgiant į išdėstytą, skundžiamas Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. vasario 27 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.