Alytaus apylinkės teismo nuosprendis

Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų teisėja Agnė Vyliaudaitė

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Kaune, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), nevedęs, užsiimantis individualia veikla, teistas:

1. Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 4 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 straipsnį, 286 straipsnį galutine 18 MGL dydžio bauda (teistumas išnykęs);

2. Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį galutine 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, per 4 mėnesių laikotarpį neatlygintinai išdirbti iš viso 120 valandų, per mėnesį dirbant po 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis bei 2 mėnesius nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos dalyvauti pataisos programose (bausmė neatlikta),

kaltinamas padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

L. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2017 m. lapkričio 11 d. apie 23.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,81 promilių girtumas), koridoriuje, adresu (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia, be jokios aiškios priežasties, vieną kartą rankos delnu, smogė į dešinį skruostą savo šeimos nariui – sugyventinei su kuria veda bendrą ūkį – J. Ž., tokiais veiksmais nukentėjusiajai J. Ž. sukėlė fizinį skausmą.

L. K. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu, kad šiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje.

Kaltinimas L. K. prokuroro pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu buvo grindžiamas taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis:

1. Įtariamojo L. K. apklausos protokolu, kuriame užfiksuota, kad jis kaltu prisipažino ir parodė, kad 2017 m. lapkričio 11 d., apie 21 val. iš žvejybos, kur vartojo alkoholį, atvažiavo jo parsivežti jo sugyventinė J. Ž.. Parvažiavus į namus, esančius (duomenys neskelbtini), jis negali pasakyti ar tarp jų įvyko koks konfliktas, nes jis buvo neblaivus. Jam 2014 m. buvo operuota galva po eismo įvykio, galvoje yra įdėta plokštelė. Kai jis išgeria alkoholio neatsimena savo veiksmų. Jis atsimena, kad J. Ž. jam sakė, jog iškvies policiją, dėl ko neatsimena. Atsimena tik to vakaro nuotrupas, pamena, kad buvo atsisėdęs ant laiptų ir rūkė, laukė policijos pareigūnų. Po to tik atsimena, kad prabudo Alytaus areštinėje. Su savo sugyventine jie sugyvena gerai. Jis dirba visą savaitę, kai nevartoja alkoholio viskas būna labai gerai, vaikus myli, išlaiko šeimą. Dėl savo poelgio labai gailisi. (b. l. 45-46)

2. Nukentėjusiosios J. Ž. apklausos protokolu, kuriame ji parodė, kad 2017 m. lapkričio 11 d. vakare apie 23.00 val. ji parsivežė savo sugyventinį L. K. iš žvejybos. Jis buvo labai girtas. Apie 23.30 val. grįžus namo, adresu (duomenys neskelbtini), sugyventinis pradėjo triukšmauti, be jokios aiškios priežasties šaukė namuose. Kaltino ją, kad ji nedirba. Ji paprašė jo, kad netriukšmautų, nes neužmiega mažiausias vaikas. Jis ją išplūdo, vadino žiurke, kitais įžeidžiančiais žodžiais. Grasino, kad ją sumuš. Tada praeidamas ranka, delnu smogė jai vieną kartą į dešinį skruostą. Dėl to ji juto skausmą. Jis būdamas neblaivus tampa agresyvus. Tai ne pirmas kartas kai jis smurtauja. Bijo, kad sugyventinis jos nesumuštų stipriau. Nepageidauja, kad sugyventinis grįžtų į namus. Namai nuosavybės teise priklauso jai. Nori ji, kad gyvenamoji aplinka būtų saugi jos vaikams ir jai (b. l. 6).

4. Alkotesterio duomenimis nustatyta, kad L. K. buvo neblaivus, alkotesterio pagalba 2017 m. lapkričio 12 d. 00.00 val. nustatyta 1,81 promilės jo iškvėptame ore (b. l. 14).

Motyvuojamoji dalis

Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kyla tik tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Tai yra tyčinė nusikalstama veika, vadinasi, siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytus padarinius, būtina įrodyti subjektyviuosius šio nusikaltimo požymius – tiesioginę ar netiesioginę tyčią. Tai materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo atveju turi būti sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą.

Kaip matyti iš prokuroro pareiškimo, kaltinamajam L. K. pareikšto kaltinimo esmė yra vienas tyčinis smūgis rankos delnu nukentėjusiajai į dešinį skruostą, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą. Teismas sprendžia, kad teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad kaltinime nurodyto vieno tyčinio smūgio rankos delnu į dešinį skruostą, kaip pavojingo, priešingo teisei veiksmo, kurio pagrindu buvo sukeltas fizinis skausmas, nukentėjusiosios atžvilgiu BK prasme nebuvo.

BK 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Pavojingumas yra vienas iš nusikaltimo požymių, būtinas kiekvienoje veikoje, jei norima ją pripažinti nusikaltimu. Atitinkamai veikai nesant pavojingai ji negali būti vertinama kaip nusikaltimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad nusikalstamos veikos pavojingumas reiškia, kad tokia veika kėsinamasi į įstatymo saugomas vertybes ir dėl to šioms vertybėms yra padaroma žala ar sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė. Pavojingumą lemia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai. Pagrindinis vaidmuo tenka objektyviesiems požymiams, t. y. padarytos veikos pobūdžiui, padariniams, vietai, laikui ir kitoms aplinkybėms. Taip pat reikšmingi ir subjektyvūs požymiai – kaltė, tikslas, motyvai. Nusikalstamos veikos pavojingumas apibūdinamas pavojingumo pobūdžiu ir pavojingumo laipsniu. Pavojingumo pobūdis yra kokybinė nusikalstamos veikos charakteristika, o pavojingumo laipsnis išreiškia kiekybinę nusikalstamos veikos charakteristiką. Tai reiškia, kad pavojingumo pobūdis rodo, koks yra pavojingumas (jo turinys), o pavojingumo laipsnis parodo, kokio dydžio yra šis pavojingumas. Pavojingumo laipsnį lemia daugelis faktorių, tai ir nusikalstamos veikos padarymo būdas, motyvai, tikslai bei kitos aplinkybės. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-7-76/2012). Pavojingumo pobūdis paprastai priklauso nuo nusikaltimo objekto, t. y. nuo saugomų teisinių gėrių, į kuriuos kėsinamasi, vertingumo. Pavojingumo pobūdžiui turi įtakos ir padaryta žala, nes ji tiesiogiai yra susijusi su nusikaltimo objektu. Nustatant padarytosios veikos pavojingumo laipsnį, esminę reikšmę irgi turi padarytos žalos dydis, taip pat ir kiti faktoriai – veikos padarymo būdas, kaltė, veikos motyvai, tikslai. Vadinasi, padarinių nustatymas ir įvertinimas yra būtini konstatuojant visos nusikalstamos veikos pavojingumo – kiekvienos veikos materialaus požymio buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86/2006, 2K-271-648/2015).

Nustatydamas aplinkybes, susijusias su padarinių, kaip būtinojo veikos požymio, buvimu, teismas nurodo, kad dėl patirto fizinio skausmo nukentėjusioji į medikus pagalbos nesikreipė, o konflikto metu pašalinių asmenų, kurie suprastų nukentėjusiosios skausmą, nebuvo. Dėl alkoholio poveikio pačio smūgio sudavimo fakto kaltinamasis neprisiminė, tačiau teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis neneigė, kad nukentėjusiajai galėjo trenkti per veidą ir dėl to sukelti fizinį skausmą. Kaltinamasis patvirtino, kad tokią reakciją galėjo išprovokuoti tarp jų neišspręstas konfliktas dėl to, kad nukentėjusioji nedirba. Nurodė, kad jis vienas išlaiko keturių asmenų šeimą, kurios nariai yra nukentėjusioji J. Ž., jos nepilnametis vaikas ir jų bendras nepilnametis vaikas, įvykio metu namuose įtampa buvo, nes jis ilgą laiką buvo be darbo, pradėjo dirbti tik 2017 m. spalio 3 d., yra uždaro būdo, laiko emocijas viduje. Nukentėjusioji J. Ž. teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino, kad konfliktai kyla dėl to, kad ji nedirba. Objektyvių aplinkybių, kliudančių nukentėjusiai dirbti, tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusioji nurodė, kad nėra. Dėl kitų priežasčių tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios konfliktai vyksta retai.

Kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymai patvirtina, kad kaltinamasis tyčia trenkė nukentėjusiajai per veidą, siekdamas išreikšti nepasitenkinimą dėl nukentėjusiosios nenoro dirbti, ir kaip tokio veiksmo pasekmė buvo sukeltas nukentėjusiajai fizinis skausmas. Nukentėjusioji patvirtinto, kad dėl suduoto smūgio jai skaudėjo, bet fizinis skausmas buvo nedidelis, buvo didesnis emocinis skausmas, nuo smūgiu sukelto fizinio skausmo susigūžti nereikėjo, nuo suduoto smūgio jokių paraudimų, žymių nebuvo, jokio išgąsčio nejautė, po incidento kaltinamąjį išvarė už lauko durų ir iškvietė policiją. Nukentėjusioji paaiškino, kad nei po šio įvykio, nei apskritai jai kaltinamasis jokio baimės jausmo nekelia, nelaiko jo pavojingu, ji ir vaikai su jo jaučiasi saugūs, dėl to nori susitaikyti ir gyventi toliau kartu.

Teismo vertinimu, kaltinamojo atliktų veiksmų pobūdis nebuvo adekvatus susiklosčiusiai konfliktiniai situacijai spręsti, tačiau jo veiksmais sukelti padariniai (sukeltas fizinis skausmas) nesiekė tokio masto, kurio pagrindu kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad kaltinamasis kilusio žodinio konflikto metu nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo tokį fizinį smurtą, dėl kurio nukentėjusioji pajuto atitinkamą fizinį skausmą, pasireiškusį nukentėjusiosios instinktyvia (nevalinga) kūno reakcija veiksmu į skausmą (atsitraukimu arba puolimu) arba net menkiausiomis fizinio poveikio žymėmis ant veido, nukentėjusioji neparodė, dėl to nėra faktinio pagrindo konstatuoti, kad kaltinamojo veiksmai siekė pavojingumo laipsnį BK prasme.

Taigi, iš esmės nukentėjusiosios parodymais nustatytos aplinkybės patvirtina, kad faktiškai kokių nors baudžiamosios teisės prasme smurtinių veiksmų iš kaltinamojo pusės nukentėjusiosios atžvilgiu ir tokių veiksmų pagrindu sukelto fizinio skausmo nebuvo. Jos parodymai tik faktiškai patvirtina tas aplinkybes, kad tarp nukentėjusiosios J. Ž. ir kaltinamojo L. K. įvyko žodinis konfliktas, ko pasėkoje kaltinamasis trenkė nukentėjusiajai vieną kartą per veidą ir dėl to nukentėjusioji iškvietė policiją.

Kaltinamąjį L. K. kaltinant kaltu fizinio skausmo sukėlimu teismas nenustatė jokių iš esmės neigiamų padarinių nukentėjusiosios atžvilgiu, dėl to nėra jokio pagrindo kaltinamojo veiksmų vertinti kaip pavojingo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalies prasme. Remdamasis šiais argumentais, teismas daro išvadą, kad kaltinamojo L. K. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių. Nenustačius nusikalstamos veikos požymių, prašymas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu nenagrinėjamas.

Dėl kitų nuosprendžiu išspręstinų klausimų

Kaltinamajam L. K., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 119 straipsniu iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo paliktina kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 48-49).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 ir 298 straipsniais, 301-305 straipsniais, 307 ir 308 straipsniais,

nusprendžia:

L. K. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Panaikinti L. K. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Pranešti Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariatui, kad L. K. veiksmuose gali būti nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 488 straipsnyje, požymių nuosprendžiui įsiteisėjus.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmus.