Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-245-530/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-05-29
Bylos Nr.: 1A-245-530/2015
Teisminio proceso Nr.: 1-65-1-01553-2014-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Danutė Giačaitė (pirm.), Kęstutis Dargužis, Viktoras Preikšas
Kaltinamasis: R. R.
Advokatai: Rasa Kalkauskienė

Pranešėja Danutė Giačaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-245-530/2015;

Teisėjas Arūnas Purvainis Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01553-2014-4;

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.4.7; 1.2.4.8.1.

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 29 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, Jūratei Vaškevičiūtei, Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorui O. S., išteisintojo R. R. gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Virgilijaus Čirpaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo

R. R. išteisintas dėl nusikaltimo, nustatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d., padarymo, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK)140 str. 2 d., dėl to, kad jis 2014 m. spalio 26 d. apie 24. 00 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su savo sugyventine nepilnamete R. B., gim. (duomenys neskelbtini)., kuri 23 savaičių nėštumo, metu, išplūdo R. B. necenzūriniais žodžiais ir tyčia dešine koja vieną kartą spyrė jai į pilvą, tuo sukeldamas fizinį skausmą, bei, tęsdamas savo smurtinius veiksmus, sugriebė R. B. už rankų ir jas stipriai suspaudė tuo sukeldamas sugyventinei fizinį skausmą.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Virgilijaus Čirpaus apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2014-11-19 Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo prašo pripažinti R. R. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 2 d. ir nuteisti paskiriant 9 mėn. laisvės apribojimo bausmę, paskirti įpareigojimus nuo 22 iki 6 val. būti savo namuose, be bausmę vykdančios institucijos neleisti savo gyvenamosios vietos. Paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti nepakeistą iki bus pradėta vykdyti paskirtoji bausmė, pradėjus vykdyti bausmę, panaikinti.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčų dėl šeimos nario statuso - R. B. yra nėščia ir laukiasi, kur būsimo vaikelio tėvas yra R. R., LR BK 140 str. 2 d. prasme nėra. Kaltinimas buvo grindžiamas visų pirma nukentėjusios R. B. parodymais - „R. R. yra būsimo vaikelio tėvas. Su R. R. yra pažįstama jau 2 metus. Iki tol, kol nesilaukė, R. R. niekada jos nemušė, todėl šis konfliktas - pirmas kartas. [...] R. R. staigiai pašoko nuo kėdės, paėmė savo rankomis už jos rankų riešų ir pradėjo kratyti, purtyti šaukdamas „nesityčiok iš manęs, nelaikyk manęs debilu, neapšnekėk manęs“. R. B. norėdama atitraukti R. R., spyrė R. R. į tarpkojį. R. R. krito ir krisdamas ant lovos tyčia įspyrė vieną kartą savo dešine koja R. B. į pilvo vidurį. R. B. dėl patirto spyrio pajuto fizinį skausmą pilve,“ [...] R. B., po patirto smūgio, atsisėdo ant kėdės, o R. R. atsistojo ir savo rankomis sugriebė nukentėjusiajai už abiejų rankų riešų ir tuos riešus spaudė, dėl ko R. B. pajuto stiprų fizinį skausmą.“ (b.l. 25); liudytojos R. B. parodymais - „Lauke R. R. verkdamas R. B. pasakė, kad trenkė R. B. į veidą. R. B. teigimu, R. R. pats išsidavė, kad spyrė R. B. į pilvą, nes pats niekieno neklausiamas pasakė „aš į pilvą nespyriau, o trenkiau į veidą“ (b.l. 41); Kauno apskrities VPK PR 3-iojo būrio patrulio P. Š. 2014-10-26 tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto fiksuota, jog dėl smurtaujančio R. R. kreipėsi R. B., nurodė, jog spyrė į pilvo sritį (b.l. 3-4). Išteisintojo R. R. parodymais - „R. B. priėjo, pradėjo jį stumdyti, tąsyti už rankų, todėl jis R. B. paėmė už rankų riešų ir stipriai suspaudė. R. R. pilnai sutiko, kad suspaudęs R. B. rankas, merginai sukėlė stiprų fizinį skausmą. Jis ant lovos nekrito, su koja R. B. į pilvą nespyrė.“ (b.l. 79). Visi šie ikiteisminio tyrimo metu surinkti faktiniai duomenys bylos nagrinėjimo teisme metu privalėjo būti išsamiai ir nešališkai ištirti ir vertinami, lyginami vienas su kitu ir gretinami. Tačiau teismas netinkamai taikė įstatymą dėl įrodymų vertinimo, t.y. neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes (LR BPK 20 str. 5 d.), nukrypo nuo LAT suformuotos praktikos dėl įrodymų vertinimo, kad kiekvienas įrodymas vertinamas atskirai ir jų visuma, ir todėl priėmė neteisingą, nepagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių įvertinimu ir priėmė neteisėtą nuosprendį. Teismas vertindamas surinktus įrodymus gana savitai interpretavo įvykių seką ir eigą - R. B. veiksmai kaltinamojo atžvilgiu buvo žymiai intensyvesni ir pavojingesni, ir iš tikrųjų objektyviai galėję sukelti fizinį skausmą, nes buvo rankos delnu trenkta per veidą, tačiau jie ikiteisminio tyrimo metu kaip galimas fizinio skausmo ar kitokių padarinių sveikatai sukėlimas artimoje aplinkoje nebuvo iš viso net vertinami. Teismas pažymi, kad savo veiksmais kaltinamasis jokių iš esmės neigiamų padarinių nukentėjusiosios sveikatai ir nesukėlė, o jo parodymus, reikšmingus sprendžiant dėl kaltės, patvirtina ir pačios nukentėjusiosios parodymai. Tokias teismo išvadas iš esmės paneigia nukentėjusios R. B. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo pagarsinti teisme, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme duoti parodymai: „R. R. krito ir krisdamas ant lovos tyčia įspyrė vieną kartą savo dešine koja R. B. į pilvo vidurį. R. B. dėl patirto spyrio pajuto fizinį skausmą pilve“[...] R. B., po patirto smūgio, atsisėdo ant kėdės, o R. R. atsistojo ir savo rankomis sugriebė nukentėjusiajai už abiejų rankų riešų ir tuos riešus spaudė, dėl ko R. B. pajuto stiprų fizinį skausmą (b.l. 25). Apklausta teisme R. B. nuosekliai tvirtino: „Kaltinamasis, kai viską pasakojo, tai ne viską pasakė. Jis sakė, kad nespyrė man į pilvą, nors pataikė į pilvą. Jis gal ne viską pamena dėl girtumo. Man nuo jo sklido stiprus kvapas. Jis neigia tą kontaktą, kad pataikė į pilvą, bet jis buvo.“ (2014-11-06 teisiamojo posėdžio protokolas). Niekuo nepagrįsta teismo išvada, kad nukentėjusioji iš viso negalėjo vienareikšmiškai atsakyti, ar iš viso jautė kokį nors skausmą dėl to, kad kaltinamasis jai buvo sugriebęs už rankų iki kol jis griūdamas jai jas paleido. Nors teismas pripažino kaip faktą, kad nukentėjusios R. B. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu iš esmės yra priešingi nei apklausus teisme, tačiau vertindamas įrodymus, vadovaujasi tai nukentėjusiosios, tai kaltinamojo parodymais ta apimtimi, kuri iš esmės naudinga tik kaltinamajam, visiškai nevertindamas įrodymų viseto. O dėl R. B. parodymų teismas padarė išvadą, jog iš esmės kaltinamojo bei nukentėjusiosios parodymais nustatytų aplinkybių nepaneigia ir liudytojos R. B. parodymai, kuri nieko faktiškai apie kokius nors smurtinius veiksmus tiek iš kaltinamojo, tiek ir iš nukentėjusiosios pusės parodyti negalėjo. Jos parodymai tik faktiškai patvirtina tas aplinkybes, dėl kurių ir taip jokio ginčo nėra, tai yra, kad tarp R. B. ir R. R. įvyko žodinis konfliktas, ko pasėkoje buvo iškviesta policija. Pažymėtina, kad nukentėjusioji R. B. nuosekliai, skirtingai nei išteisintasis R. R., tvirtino, jog ji tik norėjo, kad jos sugyventinis (būsimo vaikelio tėvas) daugiau nebevartotų alkoholio, o šis prieš ją atsakė fiziniu smurtu, ko pasėkoje jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Tai, kad dėl R. R., kuriam 2014-10-26, 01:27:18 (įvykio naktį) nustatyta 1,30% promilių girtumas, panaudoto fizinio smurto - spyrio nėščiajai R. B. į pilvo sritį bei po to dar tęsiant smurtinius veiksmus - sugriebus R. B. už rankų ir stipriai spaudžiant, šias aplinkybes pripažino ir pats RR („R. B. paėmė už rankų riešų ir stipriai suspaudė. R. R. pilnai sutiko, kad suspaudęs R. B. rankas, merginai sukėlė stiprų fizinį skausmą“), tokiu būdu sukeliant R. B. fizinį skausmą, neabejotinai nustatyti požymiai nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 2 d. Nekyla abejonių, kad nukentėjusiosios R. B. parodymai šioje byloje yra itin reikšmingi, taigi įrodymų liečiamumo prasme jie laikytini įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K- 70/2011).Teismo išvada, kad R. R. veiksmai kaltinamojo veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu buvo visiškai nepavojingi BK prasme ir tokioje situacijoje tiesiog būtini ir minimaliai pakankami, kad sulaikyti R. B. nuo galimo tolimesnio smurtavimo (mušimo) jo atžvilgiu, yra visiškai niekuo nepagrįsta. Teismas, netinkamai įvertinęs pačią įvykių seką ir eigą, padarė tokią išvadą, kuri prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Apklausta teisme R. B. parodė: „Kai spyrė, tai jautėsi skausmas. Kai man spaudė rankas, tai skaudėjo. Sakiau R., kad paleistų rankas, bet jis nepaleido, dėl to aš jį stūmiau nuo savęs. Aš sakiau, kad sugriebė prieš spyrė. Po spyrio jis tik apšmeižė mane ir viskas. Žymių nuo suspaudimo neliko, tik iš pradžių buvo paraudusios“ (2014-11-06 teisiamojo posėdžio protokolas). Teismas netinkamai taikė įstatymą dėl įrodymų vertinimo, t.y. neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes (LR BPK 20 str. 5 d.), nukrypo nuo LAT suformuotos praktikos dėl įrodymų vertinimo, kad kiekvienas įrodymas vertinamas atskirai ir jų visuma ir todėl priėmė neteisingą, nepagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių įvertinimu ir priėmė neteisėtą nuosprendį. Tik įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą (kasacinė nutartis Nr. 2K- 653/2012). Tai, kad R. R. yra būdinga konfliktus spręsti fiziniu smurtu, nėra atsitiktinis ir vienkartinis atvejis - tai patvirtina jį charakterizuojantys duomenys - teismui perduota baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas fizinio smurto panaudojimo prieš savo brolį (IT Nr. 65-1-00425-14). Ši faktinė aplinkybė tik patvirtina, kad R. R. linkęs smurtauti jam artimų asmenų atžvilgiu. Teismas tam tikra prasme parodė šališkumą vertindamas įrodymus, t.y. neargumentuotai ir be pakankamo pagrindo atmesdamas nukentėjusios ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie buvo pagarsinti teisme, o išimtinai vadovavosi kaltinamojo R. R. parodymais, kuris apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu tvirtino, kad dėl girtumo visų įvykio aplinkybių tikslios sekos ir eigos neprisimina. Teismas, vertindamas įrodymus nesiėmė jokių priemonių byloje iškilusioms abejonėms ir prieštaravimams tarp nukentėjusios ir kaltinamojo parodymų pašalinti. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vadinasi, byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys (kasacinės nutartys Nr. 2K- 43/2006, Nr. 2K-190/2006, Nr. 2K-453/2006). Taigi, pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus padarė nepagrįstas, todėl ir neteisingas išvadas ir nepagrįstai pripažino, kad R. R. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 2 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nuosprendis dėl R. R. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo apelianto skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kodėl mano, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir šių išvadų prokuroro skundo argumentai nepaneigia.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad prokuroras ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl atlikto įrodymų vertinimo. Tačiau pažymėtina, kad teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltė bei kitos svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patikrinus ir įvertinus R. R. kaltinančius bei teisinančius bylos duomenis, nepavykus nustatyti jo kaltumo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, buvo padarytos motyvuotos išvados, kad kaltinime išdėstytos aplinkybės, jog R. R. sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui, neįrodytos.

Skunde nesutinkama su nuosprendyje padarytomis išvadomis, jog R. R. nepadarė jam inkriminuojamo nusikaltimo, savo teiginius prokuroras argumentuoja įrodymų turinio citatomis pateikdamas savą jų vertinimo versiją. Prokuroro manymu, byloje neabejotinai nustatyta, kad R. R. sukėlė fizinį skausmą savo sugyventinei R. B., ir tai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Tačiau apeliacinės instancijos teismo manymu, išteisinamajame nuosprendyje pateiktos motyvuotos išvados dėl visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios ginčijamos apeliaciniame skunde, įrodytumo, kurioms pritaria apeliacinės instancijos teismas.

Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Pagal BK 140 straipsnį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už tokią veiką, padarytą artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kankinimo atvejais turi būti padarinys: sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi, esminis požymis, apibūdinantis nusikaltimo padarinius, yra fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam būtent smurtavimu. R. R., perdavus bylą teismui buvo kaltinamas tuo, kad išplūdo R. B. necenzūriniais žodžiais ir tyčia dešine koja vieną kartą spyrė jai į pilvą, tuo sukeldamas fizinį skausmą, bei, tęsdamas savo smurtinius veiksmus, sugriebė R. B. už rankų ir jas stipriai suspaudė, tuo sukeldamas sugyventinei fizinį skausmą. 2014-11-06 teisiamajame posėdyje prokuroras prašė epizodą dėl spyrio į pilvą, laikyti nepasitvirtinusiu, nors jis ir buvo, tačiau laikyti kaip atliktą dėl neatsargumo (b.l.120-26). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje sprendė, jog teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad kaltinime nurodyto spyrio koja, kaip pavojingo, priešingo teisei ir tyčinio veiksmo BK prasme, nukentėjusiosios atžvilgiu ir dėl to sukelto fizinio skausmo iš viso nebuvo. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada sutinka, kadangi 2014-11-16 teismo posėdyje pati R. B. nurodė, kad R. R. griuvo ant nugaros ir griūdamas iškėlė koją ir pataikė jai į pilvą. Pataikė viena koja. Kojos kontaktas su pilvu nebuvo stiprus. Jis su ta koja perbraukė per pilvą. Skausmo nepajuto (b.l. 122). Iš esmės panašiai įvykio aplinkybes nukentėjusioji parodė ir ikiteisminio tyrimo metu, paaiškindama, kad R. R. krisdamas ant lovos tyčia įspyrė vieną kartą savo dešine koja jai į pilvo vidurį (b.l. 25). Esminė įvykio aplinkybė, jog būtent R. R. krentant R. B. patyrė spyrį į pilvą, teismo vertinimu, neduoda pagrindo vienareikšmiai išvadai, jog R. R. minėtą veiksmą atliko tyčia ir, kad tai nebuvo nevalingas kojos iškėlimas krentant, o apkaltinamasis nuosprendis prielaidomis negali būti grindžiamas. Tai, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad R. R. tyčia spyrė jai į pilvą, kolegijos nuomone, yra nukentėjusiosios nuomonė, įtakota patirto stipraus konflikto su sugyventiniu, nes pagal įvykių seką, t.y. įvertinus, kad R. R. tariamas spyris buvo padarytas krentant, t.y. kai jis prarado pusiausvyrą, ir dar įvertinus aplinkybė jog jis buvo neblaivus, kas vėlgi tiesiogiai neigiamai įtakojo pusiausvyros išlaikymą, mažai tikėtina, kad tokioje situacijoje jis galėjo atlikti dar ir tyčinius priešingus teisei veiksmus. Be to, pati nukentėjusioji teismo posėdyje teigė, jog ji būtent teismui pasakė taip kaip buvo (b.l. 123).

Apeliaciniame skunde prokuroras nurodė, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, kad savo veiksmais kaltinamasis iš esmės neigiamų padarinių nukentėjusiosios sveikatai ir nesukėlė, iš esmės paneigia nukentėjusios R. B. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo pagarsinti teisme, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme duoti parodymai: „R. R. krito ir krisdamas ant lovos tyčia įspyrė vieną kartą savo dešine koja R. B. į pilvo vidurį. R. B. dėl patirto spyrio pajuto fizinį skausmą pilve“[...] R. B., po patirto smūgio, atsisėdo ant kėdės, o R. R. atsistojo ir savo rankomis sugriebė nukentėjusiajai už abiejų rankų riešų ir tuos riešus spaudė, dėl ko R. B. pajuto stiprų fizinį skausmą. Tačiau teismas su šiuo argumentu nesutinka.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pripažįstant asmenį kaltu nepakanka tik formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-04-15 nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-5/2014) konstatavo, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą ir toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos. Prokuroro manymu, nukentėjusioji R. B. išreiškė savo skausmo pojūtį, duodama parodymus. Tačiau, teismo vertinimu, tokiais teiginiais prokuroras nurodytus įrodymus išskiria iš visų baudžiamosios bylos duomenų. Pažymėtina, kad šie prokuroro nurodyti duomenys turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, neišskiriant jų iš kitų byloje surinktų įrodymų, turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma bei tarpusavio atitikimas ir vienas kito papildymas.

Nukentėjusiosios mama R. B., apklausta liudytoja, ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog įvykio nematė, išgirdusi R. R. necenzūrinius žodžius, paklausė, kas atsitiko, R. išsigandęs pasakė, kad nieko. Jos duktė R. buvo išsigandusi, apsiverkusi. Kai atvažiavo policija ir R.išvežė, ji ramiai pasikalbėjo su dukra apie įvykį. Dukra papasakojo, kad R. su koja spyrė jai į pilvą, jai skaudėjo, paskui rankomis suspaudė rankų riešus (b.l.41). Teismo posėdžio metu liudytoja R. B. taip pat patvirtino, jog po įvykio pamatė išsigandusią R., o R. rengėsi išeiti. Klausė R., kas atsitiko, ji buvo išsigandusi, pikta. Tada išėjo į lauką. Kai grįžo iš lauko R., jau buvo išbėgusi ir paskambinusi policijai. Liudytojas A. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad iki atvažiuojant policijai, iš dukters sužinojo, kad R. įspyrė į pilvą. Raminta pati dėl nieko nesiskundė, už pilvo susiėmusi nebuvo, kiek žino medikų pagalbos atsisakė. Jei būtų kažkas negerai su R. sveikata, būtų iš karto vežęs pas medikus, bet nereikėjo (b.l. 33). Pats kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad paėmė už rankų ir stipriai tas rankas suspaudė. Pilnai sutiko, kas suspaudęs jos rankas R. sukėlė stiprų fizinį skausmą. (b.l. 79). Minėtas aplinkybes patvirtino ir teismo posėdyje (b.l. 121). Nukentėjusioji R. B. pirminiuose parodymuose teigė, jog R. R. spyrė vieną kartą savo dešine koja jai į pilvo vidurį. Dėl patirto spyrio pajuto fizinį skausmą pilve. Tada ji atsisėdo ant kėdės, R. atsistojo ir savo rankomis sugriebė jai už abiejų rankų riešų ir riešus suspaudė ir ji pajuto stiprų skausmą. Iškvietė policijos pareigūnus dėl įvykio, medicinos pagalbos atsisakė, nes nereikėjo. Ant pilvuko jokių vizualinių sužalojimų nebuvo, jautėsi gerai. Tik ant abiejų rankų riešų buvo paraudimai nuo spaudimo (b.l. 25). Teismo posėdyje nukentėjusioji teigė, kad R. R. krisdamas ant lovos jai pataikė į pilvą su koja. Ji trenkė per veidą iš delno R. R. ir pasakė, kad baigtų gerti. Tada jis atsistojęs pagriebė už riešų ir suspaudė. Kojos kontaktas su pilvu buvo nestiprus. Jis su ta koja tik prabraukė per pilvą. Skausmo nepajuto. Jautėsi, kad buvo smūgis, bet nestiprus. Nesimatė, kad jis specialiai spirtų. Kai spaudė rankas, tai skaudėjo. Sakė Rimvydui, kad paleistų rankas, bet jis nepaleido, todėl jį pastūmė. Žymių nuo suspaudimo neliko, tik iš pradžių buvo paraudusios. Ji labai išsigando ir nuėjo į viršų ir pakvietė policiją. (b.l. 122-123) Specialisto išvada Nr. G2804/14 R. B. kūne išorinių sužalojimų nekonstatuota, sveikatos sutrikdymo mastas nevertintinas (b.l.28).

Kaip matyti, byloje nėra jokių patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, kad dėl R. R. veiksmų nukentėjusioji iš tiesų būtų jautusi tokį fizinį skausmą, kuris yra ginamas baudžiamojo įstatymo. Pažymėtina, kad fizinio skausmo sukėlimas yra būtina baudžiamosios atsakomybės sąlyga, kadangi neigiami padariniai BK 140 str. 2 d. dispozicijoje yra nurodyti kaip būtinas šio nusikaltimo sudėties elementas. Fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, nebūdingas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui. Šioje situacijoje, nors nukentėjusioji ir teigė, kad pajuto skausmą suspaudus rankas tiek ikiteisminio tyrimo metu, bet šios aplinkybės nepatvirtino kiti bylos duomenys. Teismas sutinka, kad R. R. suėmus rankas ji galėjo pajusti nemalonius pojūčius, tačiau, kad jie galėtų būti laikomi fizinio skausmo sukėlimu baudžiamąja prasme, teismo vertinimu, vienareikšmės išvados daryti tikrai negalima. Tokią nuomonę suponuoja po įvykio susidariusi situacija. Nukentėjusioji, mamai paklausus, kas jai atsitiko, ji nenurodė, kad patyrė skausmą, ir kaip matyti, iš esamos situacijos jos mama netgi nenutuokė apie tai, kad jos dukra jį patyrė. Nukentėjusioji atrodė išsigandusi. Nukentėjusiosios tėvas taip pat nenurodė, kad jis pats pagal esamą situaciją būtų supratęs R. B. pergyvenus skausmingus pojūčius, o apie tai, kad dukra patyrė skausmą sužinojo iš jos pačios. Pats kaltinamasis nors ir paaiškino, jog R. B. galėjo pajusti skausmą jam suspaudus rankas, tačiau nenurodė, jog jis pastebėjo, kad rankų suspaudimas nukentėjusiąją kaip nors būtų paveikęs. Medicininės pagalbos R. B. atsisakė. Taigi, įvertinus įrodymų visumą, darytina išvada, jog R. R. veiksmai nebuvo toks dirgiklis, kuris neišvengiamai sukėlė fizinį skausmą. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad nukentėjusioji policiją kvietė todėl, kad labai išsigando, tačiau policijos kvietimo priežastimi nebuvo patirtas fizinis skausmas (b.l.122).

Pažymėtina, kad BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu žmogaus kūnui, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių norėjo arba sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnis). Fizinis skausmas dažniausiai sukeliamas veikiant tiesiogine tyčia, nes kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas, to ir siekia (nori), arba šis veikos padarinys yra neišvengiamas. Apeliaciniame skunde prokuroras neanalizuoja tyčios klausimo, o vertina tik objektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad R. R. siekė sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, niekas iš byloje apklaustų asmenų nenurodė, kad jis mušė nukentėjusiąją ar kitaip smurtavo, tai yra darė poveikį jos kūnui siekdamas sukelti fizinį skausmą. Iš bylos medžiagos (R. R., R. B., R. B. parodymų) matyti, kad tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo įvyko konfliktas dėl alkoholio vartojimo, ko pasėkoje įvyko susistumdymas. Apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo aplinkybių vertinimu, kad kaltinamasis už rankų nukentėjusiajai sugriebė daugiau instinktyviai, kad užkirsti kelią galimam tolimesniam jo mušimui per veidą, tai yra veikdamas išimtinai tik iš gynybos pozicijų, o ne siekdamas nukentėjusiajai sukelti fizinį skausmą ar kokius nors kitokius nukentėjusiosios sveikatai neigiamus padarinius. Jo atliktų veiksmų pobūdis (sugriebimas už rankų), įvertinus nustatytas aplinkybes, rodo, kad kaltinamojo veiksmai susidariusioje situacijoje reaguojant į jo atžvilgiu pavartotą smurtą (mušimą per veidą) buvo visiškai adekvati ir visiškai nepavojinga reakcija ir atitinkamai elgesys, dėl ko jam inkriminuojami padariniai – fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajai, kurio patvirtinti vienareikšmiškai negalėjo net ji pati, yra tik prielaidų pobūdžio. Kolegijos nuomone, kaltinamojo veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu buvo labiau išprovokuoti nukentėjusios barnių, spyrio į tarpukojį, smūgio sudavimo per veidą ir nėra tiek pavojingi BK prasme, už kurį kiltų baudžiamoji atsakomybė. Vien nukentėjusios būsena ( nėštumas), negali nulemti baudžiamosios atsakomybės kilimą, ar pastarosios veiksmų pateisinimą dėl konfliktinės situacijos kilimo. Prokuroro nurodytas argumentas, kad to paties asmens atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurtavimo prieš brolį, taip pat niekaip neįtakoja nusikalstamos veikos požymių buvimą ar nebuvimą R. R. veikoje ir tik esant įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui galėti būti vertinama kaip charakterizuojanti asmenį aplinkybė turinti reikšmę bausmės dydžiui nustatyti.

Apkaltinamasis nuosprendis, kokį šiuo atveju prašo priimti prokuroras, negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013). Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat vadovaujantis aktualia teismų praktika, kolegija laikosi nuomonės, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, jog R. R. sukėlė fizinį skausmą savo sugyventinei R. B., nenustatyta. Kadangi baudžiamojoje byloje R. R. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo negalima pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. R. išteisino, nes nustatyta, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis abejonių nekelia, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra tokie svarūs, kad dėl R. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos kolegija galėtų daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

Nagrinėjant skundą apeliacinėje instancijoje iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos taip pat buvo gautos pažymos (b.l.157,166) dėl teisinės pagalbos suteikimo išteisintajam R. R., nurodant, jog patirtos 17,37EUR ir 34,74 EUR išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Taigi, šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo R. R. netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Virgilijaus Čirpaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš išteisintojo R. R. netenkinti.

Kolegijos pirmininkė Danutė GiačaitėTeisėjai Kęstutis DargužisViktoras Preikšas