- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-10
- Bylos Nr.
- 2K-190/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valerijus Čiučiulka (pirm.), Josifas Tomaševičius, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nukentėjusysis
- V. Ž.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojos ir nukentėjusiojo V. Ž. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. apeliacinis skundas atmestas, A. N. apeliacinis skundas patenkintas: Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalis, kuria A. N. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 6 mėn. laisvės apribojimo bausme bei V. Ž. pripažinta teisė į žalos atlyginimą CPK nustatyta tvarka, panaikinta ir A. N. išteisintas esant jo veikoje baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Kita apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kuria E. M. ir M. B. kaltinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, išteisinti, palikta galioti.
Pakeistu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu E. M. ir M. B. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nenustačius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalis 2 punktas). A. N. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, uždraudžiant keisti gyvenamąją vietą be bausmę vykdančios institucijos žinios ir įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., neatlygintinai išdirbti po 10 val. kiekvieną bausmės mėnesį sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi invalidais, nusenusiais ar kitais priežiūros reikalingais asmenimis. Nukentėjusiajam V. Ž. pripažinta teisė į žalos atlyginimą iš A. N., žalos dydžio klausimą paliekant spręsti CPK tvarka.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės ir nukentėjusiojo bei jo atstovų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismo nuosprendžiu A. N. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2004 m. rugpjūčio 9 d., apie 1 val., Vilniuje, stadione netoli nuo Gabijos g. Nr. 4 namo, sudavė ne mažiau kaip tris smūgius rankomis ir kojomis V. Ž. į įvairias kūno vietas ir nežymiai jį sužalojo.
E. M. ir M. B. buvo kaltinami tuo, kad jie 2004 m. rugpjūčio 9 d., apie 1 val., Vilniuje, netoli Gabijos g. 4-jo namo, kieme, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis V. Ž. į įvairias kūno vietas, taip pažeisdami viešąją tvarką ir sutrikdydami visuomenės rimtį.
Apylinkės teismas nustatė, kad nukentėjusysis be jokios akivaizdžios būtinybės priėjo prie stadione susirinkusių vaikinų ir ėmė reikšti jiems pretenzijas bei liepė eiti į namus. Atsakydamas į nukentėjusiojo smūgį, kaltinamasis A. N. smūgiavo pastarajam į galvą, veidą, bandė spirti, suduodamas ne mažiau kaip tris smūgius. A. N. veiksmai buvo atsakas į nukentėjusiojo veiksmus, o ne siekis pažeisti viešąją tvarką ir sutrikdyti visuomenės rimtį, demonstruojant nepagarbą aplinkiniams, todėl A. N. veiksmus teismas vertino pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaip nežymų sužalojimą mušant. Teismas taip pat nurodė, kad nukentėjusiojo parodymai dėl konkretaus kitų dviejų kaltinamųjų elgesio visą laiką keitėsi, buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, daryti kokias nors išvadas iš nukentėjusiojo parodymų nebuvo galimybės, M. B. ir E. M. kategoriškai neigė sudavę kokius nors smūgius nukentėjusiajam, nepaneigta jų versija, kad jie bandė išskirti besimušančius, todėl teismas M. B. ir E. M. išteisino, nenustačius, kad jie dalyvavo nusikaltimo padaryme.
Apygardos teismas nustatė, kad nukentėjusysis V. Ž. ginčo metu smogė ranka A. N. į veidą, o pastarajam smogus V. Ž., prasidėjo su A. N. muštynės, kurių metu vienas kitam padarė nežymius sužalojimus. V. Ž., suduodamas A. N. ranka į veidą, pirmasis neteisėtai pasikėsino į pastarojo sveikatą. Apygardos teismas padarė išvadą, kad atsakomasis A. N. smūgis V. Ž., abejotinas moralės požiūriu, baudžiamojo įstatymo požiūriu turi būti vertinamas remiantis BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotoja prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 5 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė nurodo, kad apygardos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Šis teismas nusprendė, kad A. N. veikė gindamasis nuo V. Ž. neteisėto akivaizdaus kėsinimosi į jo sveikatą, pažymėdamas, kad tokią įvykių seką nustatė pirmosios instancijos teismas. Apygardos teismas sutikęs, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, nemotyvavo, kodėl kitaip įvertino bylos įrodymus, taip pažeisdamas BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Nuosprendyje išteisintojo A. N. veiksmai vertinami dviprasmiškai, t. y. teismas abejoja, ar išteisintasis, suduodamas atsakomąjį smūgį V. Ž., buvo teisus moralės požiūriu ir čia pat konstatuoja, kad taip jis veikė gindamasis nuo neteisėto kėsinimosi į sveikatą. Iš šio motyvo, kasatorės nuomone, galima daryti išvadą, kad atsakyti smūgiais į V. Ž. veiksmus nebuvo pakankamo pagrindo ir būtinybės, o tuo pačiu abejotina, ar tuomet buvo būtinosios ginties situacija.
Kasatorė pažymi, kad konstatuodamas, jog V. Ž. sudavė pirmąjį smūgį, apygardos teismas rėmėsi E. M., M. B., T. K., I. R. parodymais, nors tik vienas T. K., teisme pakeitęs ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tvirtino matęs, kad pirmasis sudavė V. Ž. Esant tokioms aplinkybėms, kasatorės nuomone, teismas turėjo kruopščiai ištirti byloje esančius įrodymus, atlikti jų analizę ir tik tuomet padaryti motyvuotas išvadas dėl priimamo sprendimo. To nepadaręs, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Kasatorė dar nurodo, kad apygardos teismas, pažeisdamas BPK 327 straipsnio 1 punktą, 326 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nutraukdamas bylą, jeigu yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 – 9 punktuose numatytos aplinkybės, priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o ne nutartį nutraukti bylą.
Kasatorė teigia, kad apygardos teismas neišdėstė motyvuotų išvadų dėl esminių nukentėjusiojo V. Ž. apeliacinio skundo argumentų, todėl laikytina, kad jo apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, todėl buvo pažeisti BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimai.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusysis V. Ž. prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 5 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad jis pats esąs kaltas, nes be priežasties prikibo prie vaikinų ir pats sukėlė muštynes, kurių metu jis buvo sužalotas, t. y. teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kasatorius pažymi, kad vaikinai nakties metu prie daugiabučių namų, viešoje vietoje gėrė alkoholinius gėrimus, triukšmavo, keikėsi ir taip pažeidinėjo viešąją tvarką. Jis eidamas raminti vaikinų neabejojo, kad jų veiksmai neteisėti, jo tikslas buvo užkirsti kelią jų daromiems teisės pažeidimams, numatytiems ATPK 174, 179 straipsniuose, ką daryti jį kaip policijos pareigūną įpareigoja Policijos įstatymas, tai padaryti turėjo teisę ir kaip Lietuvos Respublikos pilietis. Kasatorius pažymi, kad teismo išvada, jog byloje nesurinkta pakankamai duomenų apie vaikinų chuliganišką elgesį viešoje vietoje neatitinka bylos aplinkybių. Teismas šias aplinkybes patikrino paviršutiniškai, remdamasis vien kaltinamųjų ir jų draugų parodymais.
Nukentėjusysis nurodo, kad teismas, nuteisdamas A. N. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pripažino, kad A. N. jį sumušė, tačiau tai buvo tik jo atsakas į nukentėjusiojo veiksmus bei kad jo veiksmai nebuvo chuliganiški. Kasatoriaus nuomone, tokia išvada neteisinga, nes teismas vadovavosi vien suinteresuotų asmenų parodymais, o jo parodymus be pagrindo atmetė. Kasatorius pažymi, kad jis galėjo suklysti duodamas parodymus apie tai, kas, kiek ir kur sudavė smūgių, nes jis buvo apklausiamas daug kartų, nuo įvykio praėjo daug laiko, tačiau jo parodymai, kad kaltinamieji savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir jį sumušė, buvo visą laiką vienodi.
V. Ž. pažymi, kad savo apeliaciniame skunde jis rašė apie minėtus pažeidimus, prašė pašalinti ikiteisminio tyrimo ir teisme padarytus trūkumus, nagrinėti A. N., E. M. ir M. B. atsakomybės klausimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas jo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių netyrė, netikrino ir nurodytų trūkumų nepašalino, todėl jo skundo neišnagrinėjo, padarė esminį BPK pažeidimą, kuris suvaržė jo teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
Skundai tenkintini.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies, BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo
BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Ši įstatymo nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir nustato teismo pareigą išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visus esminius apeliacinių skundų argumentus. Reikalavimas išsamiai išnagrinėti esminius apeliacinio skundo argumentus suponuoja teismo pareigą ne tik atsakyti į skunde išdėstytus konkrečius argumentus, bet ir nustatyti bei įvertinti visumą duomenų, reikšmingų bylai teisingai išspręsti. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal V. Ž. apeliacinį skundą, fragmentiškai tyrė ir vertino įvykio aplinkybes, neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu. Lygindamas V. Ž. parodymus ikiteisminio bylos tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, nežymius neatitikimus jo parodymuose vertino kaip reikšmingus prieštaravimus ir tuo remdamasis V. Ž. parodymus atmetė. Neišsamus bylos aplinkybių tyrimas apeliacinės instancijos teisme pasireiškė tuo, kad teismas neįvertino situacijos, kuri buvo prieš prasidedant konfliktui tarp nukentėjusiojo ir išteisintųjų. Neginčytinai nustatyta, jog jaunuolių būrys naktį prie V. Ž. namų elgėsi triukšmingai, vartojo alkoholinius gėrimus, todėl buvo kviečiamas policijos ekipažas, kuris įspėjo triukšmaujančius jaunuolius ir pareikalavo pasišalinti iš privačios teritorijos. Šie faktai yra svarbūs modeliuojant situaciją ir prognozuojant asmenų elgesį vėliau -- įvykio metu. Todėl, kai naktį prie jaunuolių kompanijos priėjo V. Ž. su atitinkamomis pretenzijomis dėl triukšmo ir netinkamo jaunuolių elgesio viešoje vietoje, tipinė jų reakcija galėjo būti tokia, kaip nurodė savo parodymuose nukentėjusysis. Savaime suprantama, tai yra tik prielaidos vertinimui ir negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamojoje byloje, tačiau šios prielaidos gali būti vienas iš pagrindų vertinant nukentėjusiojo V. Ž. parodymų patikimumą ir išteisintųjų parodymų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Šios prieškonfliktinės situacijos apeliacinės instancijos teismas neįvertino, nors apie tai buvo išdėstyta nukentėjusiojo apeliaciniame skunde. Svarbi yra ir ta aplinkybė, kad konflikto metu policijos patrulį iškvietė nukentėjusysis, jis ir labiausiai nukentėjo muštynių metu. Nežymūs sužalojimai buvo padaryti ir A. N., tačiau teismas nesiaiškino, ar nebuvo dalis sužalojimų jam padaryti sulaikymo metu. Šios aplinkybės taip pat buvo neištirtos ir motyvai šiuo klausimu neišdėstyti. Apeliacinis bylos nagrinėjimas apsiribojo išteisintųjų bei kartu su jais kompanijoje buvusių jaunuolių parodymų analize. Remiantis jų parodymais, buvo atmesti nukentėjusiojo parodymai dėl konflikto pradžios. Prieš vertindamas išteisintųjų parodymus ir pripažindamas juos įrodymais byloje, apeliacinės instancijos teismas, kaip jau buvo prieš tai minėta, turėjo įvertinti bylos aplinkybes iki konflikto pradžios, atsižvelgti į tai, jog išteisintieji yra suinteresuoti jiems palankia bylos baigtimi asmenys, laisvi nuo teisinės atsakomybės duodant bet kokius parodymus. Kartu su jais buvę asmenys yra išteisintųjų draugai, be to, iš dalies ir patys suinteresuoti pozityviai pateikti situaciją iki konflikto bei konflikto aplinkybes. Tik įvertinus bylos duomenis jų patikimumo aspektu, galima pereiti prie įrodymų vertinimo. Tačiau to apeliacinės instancijos teismas nepadarė. Bylos duomenų patikimumas buvo tikrinamas tik vienu aspektu – lyginant išteisintųjų ir nukentėjusiojo parodymų turinį ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme. Toks metodas yra vienpusiškas, neatskleidžiantis apklaustų asmenų motyvacijos duoti vienokius ar kitokius parodymus, todėl nepakankamas. Neatitikimai paaiškinimuose dėl to, kas ir kiek sudavė smūgių, negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiojo parodymus, nes stresinės aplinkybės turi įtakos įvykio eigos fiksavimui bei įsiminimui. Be to, natūralu, kad kiekvienoje naujoje apklausoje parodymai dėl neesminių detalių gali skirtis. Nukentėjusysis pagrįstai kasaciniame skunde nurodo, jog duodamas parodymus apie tai, kas pradėjo muštynes ir pirmas sudavė jam smūgius, jis buvo nuoseklus visų apklausų metu.
Teisingas prokurorės kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštaringa, nes motyvuose pripažinęs, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neišdėstė argumentų, kodėl kitaip vertina įrodymus, kuriais remiantis A. N. pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teisingi ir prokurorės kasacinio skundo argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas be pagrindo rėmėsi E. M., M. B., T. K., I. R. parodymais, kad V. Ž. pirmas sudavė A. N., nes tik T. K., pakeitęs ikiteisminio bylos tyrimo metu duotus parodymus, teisme nurodė, jog pirmas sudavė V. Ž.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo A. N. ir nukentėjusiojo V. Ž. apeliacinius skundus, buvo prašoma patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y., ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai yra teisingai įvertinti bei baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą .
Nukentėjusysis apeliaciniame skunde teigė, kad byla buvo išnagrinėta neobjektyviai, nurodė argumentus, jog teismas nevertino ir neatsižvelgė į byloje esančius duomenis, patvirtinusius, kad visi trys kaltinamieji, pažeisdami viešąją tvarką, elgėsi netinkamai, taip pat teismas nepagrįstai rėmėsi vien kaltinamųjų ir jų draugų, byloje apklaustų liudytojais, parodymais.
Apeliacinės instancijos teismas dėl šių nukentėjusiojo argumentų pasisakė tik vienu sakiniu, nurodydamas, kad „Vertinant byloje ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo metu surinktų ir ištirtų duomenų visumą, V. Ž. skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl E. M. ir M. B., kaltintų pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., išteisintų nenustačius jų dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką paliktinas galioti kaip pagrįstas ir teisingas“. Tokį skurdų teismo pasisakymą dėl nukentėjusiojo esminių apeliacinio skundo argumentų, kad teismo išvados neatitiko faktinių bylos aplinkybių, todėl netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas, negalima laikyti skundo išnagrinėjimu, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimo pažeidimą.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes pagal V. Ž. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliaciniame skunde keliamų klausimų, todėl laikytina, kad nukentėjusiojo apeliacinis skundas buvo neišnagrinėtas, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas. .
Kolegija nesvarsto kasacinių skundų argumentų būtinosios ginties klausimu, nes tik išsamiai ir nešališkai ištyrus bylos aplinkybes pagal V. Ž. apeliacinio skundo argumentus, galima įvertinti nusikaltimo požymius bei būtinosios ginties sąlygų buvimą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 5 dienos nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.