Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės, Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Milvydaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Migracijos departamento duomenimis, įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutartį su užsieniečiu, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nutraukė 2025-04-07. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse minėtas užsienietis šiuo metu nedirba.

Asmuo leidimą laikinai gyventi turi grąžinti Migracijos departamento teritoriniam skyriui.

Sprendimas nėra motyvuotas, nes darbdavys savo iniciatyva atleido darbuotoją ir pranešė Departamentui, kad šis panaikintų leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

2025-03-03 Pareiškėja gavo leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2025-03-14 sudarė darbo sutartį su UAB „Grande partner“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), (toliau – Bendrovė). Darbo sutartyje numatytas atlyginimas buvo minimalus valandinis atlyginimas su priedu 10 ct už kvalifikaciją. Vyriausybė nustatė šiuos 2025 metams būdingus minimalios algos rodiklius – valandinė minimali išmoka bus 6,35 eurų (lyginant su 2024 m., kai ji buvo 5,65 euro). Taigi, pagal darbo sutartį Pareiškėjai turėjo būti mokamas 6,35 Eur valandinis atlyginimas.

2025-04-02 Pareiškėja buvo iškviesta pas Darbdavį ir jai buvo pasiūlyta neteisėtai sumažinti valandinį atlyginimą iki 3,90 Eur. Pokalbį su darbdaviu Pareiškėja įrašė į laikmeną. Pareiškėjai paaiškinus, kad toks atlyginimo sumažinimas yra neteisėtas ir neatitinka pažadų kviečiant ją į Lietuvos Respubliką kilo konfliktas po kurio Pareiškėja 2025-04-02 gavo oficialų įspėjimą apie atleidimą iš darbo dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų. Pareiškėja jos atleidimą iš darbo apskundė Darbo ginčų komisijos Vilniaus skyriui (toliau – DGK).

Pareiškėjos nuomone Departamentas priimdamas skundžiamąjį sprendimą buvo suklaidintas Pareiškėjos darbdavio ir neatsižvelgė į tikrąją situaciją, neišklausė Pareiškėjos todėl priėmė skubotą sprendimą.

Pareiškėjos skundą patenkinus ir DGK grąžinus ją į darbą išnyktų ir skundžiamojo sprendimo pagrindai.

Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, 2025-04-16 priėmė sprendimą Nr. 25S94983 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėja skunde neginčija, kad Bendrovė su pareiškėja nutraukė darbo sutartį, taigi ginčo dėl bylos esminių faktinių aplinkybių nėra. Atkreipia dėmesį, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos priimant ginčijamą sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjos darbo sutarties nutraukimo.

Pažymi, kad pareiškėjai leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėja ketina dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjai išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Bendrovei nutraukus darbo sutartį su pareiškėja, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Motyvuojamoji dalis

Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050- 662/2019 konstatavo, kad „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“.

Atmestinas pareiškėjos argumentas, jog Migracijos departamentas turėjo kreiptis į pareiškėją, aiškintis susidariusią situaciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992- 858/2016; 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Teismų praktikoje taip pat yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5317- 415/2017), be to, gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Be kita ko, ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir minėtą teisinį reguliavimą, Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo sprendimo nepriimti. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, mano, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis, prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025-04-16 sprendimo Nr. 25S94983, kuriuo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja, Uzbekistano pilietė, ketindama dirbti Lietuvoje veikiančioje įmonėje UAB „Grande partner“ – Automatinės staklių linijos derintoja operatore – Departamentui 2024-11-06 pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2410-LLG-5760 (toliau – Prašymas) UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti LR). Prašyme, be kitų aplinkybių, pareiškėjas taip pat pateikė informaciją, jog jo pragyvenimo lėšos buvimo LR laikotarpiu bus 950 Eur dydžio darbo užmokestis, dirbant UAB „Grande partner“.

Prašymui pagrįsti UAB „Grande partner“ Departamentui pateikė tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20241017-191857 (toliau – tarpininkavimo raštas), kuriuo UAB „Grande partner“ nurodė, jog pareiškėja dirbs UAB „Grande partner“ Automatinės staklių linijos derintoja operatore ne mažiau, nei 6 mėnesius ir patvirtino, jog jai bus mokamas privalomojo sveikatos draudimo įmokos, 950 Eur dydžio mėnesinis darbo užmokestis.

Pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760424885, galiojantis iki 2027-02-28. Leidimas buvo išduotas pareiškėjai, kuri ketino dirbti Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas 2025-04-16 priėmė sprendimą Nr. 25S94983, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. 760424885, galiojantį iki 2027-02-28, nes darbo sutartis su asmeniu nutraukta 2025-04-07.

Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė nustatęs, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutartį nutraukė.

Atsakovas patikrino duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja atleista iš darbo UAB „Grande partner“ 2025-04-07. Byloje pateiktas Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų išrašas patvirtina nurodytas aplinkybes.

2025-04-16 Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 25S94983, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi tuo pagrindu, jog darbo sutartis su asmeniu nutraukta. Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

UTPĮ 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad leidimas laikinai gyventi Nr. 760424885 pareiškėjai buvo išduotas tuo pagrindu, jog ji dirbs UAB „Grande partner“. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys patvirtina, kad darbdavys 2025-04-07 nutraukė su pareiškėja sudarytą darbo sutartį. Nutrūkus pareiškėjos darbo sutarčiai, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. UAB „Grande partner“ nutraukus su pareiškėja sudarytą darbo sutartį, atsakovui atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Pabrėžtina, jog nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, Įstatymas nustato Migracijos departamentui imperatyvą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikomasi LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-463/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2617-662/2024; 2025 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1487-463/2025; kt.). Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., LVAT 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1670-821/2025; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisinį reguliavimą ir aktualią LVAT praktiką, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 2025-04-07 darbdaviui UAB „Grande partner“ nutraukus darbo sutartį su pareiškėja, pareiškėja neatitiko imperatyvių Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų kriterijų, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760424885, galiojantį iki 2027-02-28.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad darbą ji prarado ne dėl savo kaltės, kad ji kreipėsi į darbo ginčų komisiją, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą, nes Įstatymas nenumato, kad darbo sutarties nutraukimas yra pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi tik tuo atveju, jeigu ji nutraukta dėl užsieniečio kaltės. Darbo sutarties nutraukimo faktas savaime yra pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nes Įstatymas neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis užsieniečių ir jų darbdavių darbo santykių niuansus, jų tarpusavio pareigų vienas kitam vykdymą ir jų teisių pažeidimus darbo santykiuose. Todėl aplinkybės lėmusios darbo sutarties nutraukimą, šiuo atveju neturi esminės teisinės reikšmės, vertinant 2025-04-16 sprendimo Nr. 25S94983 pagrįstumą ir teisėtumą, nes šis sprendimas buvo priimtas nustačius savarankišką imperatyvų Įstatyme įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (žr., pvz., LVAT 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2461-575/2024). Kartu pažymėtina ir tai, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024).

Pareiškėja nurodo, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimų.

Migracijos departamentas Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir šioms aplinkybėms jas pagrįstai taikė pareiškėjos individualiu atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs, o tai, kad pareiškėja nesutinka su Sprendime pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas.

Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms bei teisiniam reguliavimui, daro išvadą, kad Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas iš esmės, nėra pagrindo jį naikinti remiantis nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais motyvais, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji bylos šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjos D. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.