- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-10
- Bylos Nr.
- 2A-1182-260/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-07967-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Dalė Burdulienė, Aušra Baubienė
- Atsakovas
- V. Š.
- Ieškovas
- Ž. E.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės ir Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-442-800/2017 pagal ieškovo Ž. E. ieškinį atsakovui V. Š. dėl avanso grąžinimo ir nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas Ž. E. 2016 m. balandžio 22 d. kreipėsi dėl avanso grąžinimo ir nuostolių priteisimo į teismą su ieškiniu, kurį 2016 m. gegužės 26 d., 2016 m. rugpjūčio 13 d. ir 2016 m. rugsėjo 27 d. patikslino. Ieškovas Ž. E. prašė teismo priteisti iš atsakovo V. Š. sumokėtą 5 000 Eur avansą, 2000 Eur nuostolius, 5 % procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant terminą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad jis su atsakovu V. Š., 2016 m. sausio 4 d. sudarė rankpinigių sutartį, kuri pagal šalių valios išraišką ir sutarties turinį laikytina preliminariąja pirkimo – pardavimo sutartimi dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su kitais inžineriniais statiniais - kiemo statiniais, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei 0,1560 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo. Pagal VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą nustatyta, jog ginčo turtas, kuris buvo pirkimo-pardavimo objektas, asmeninės nuosavybės teise priklausė ne pačiam atsakovui V. Š., bet jo sutuoktinei E. Š., įgytas jis buvo pagal (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį. Aplinkybė apie tikrąjį nekilnojamojo turto savininką sudarant sutartį su atsakovu ieškovui nebuvo atskleista. Rankpinigių sutarties 1 straipsnio 2 punktu šalys susitarė, kad, siekdami užtikrinti pagrindinės sutarties įvykdymą, pirkėjas pagal pagrindinę sutartį jo mokėtinų sumų sąskaita sumoka pardavėjui 5 000 Eur sumą. Sutarties 3 straipsnio 5.3. punktu susitarė, kad iki 2016 m. kovo 15 d. pirkėjas turi sumokėti 55 000 Eur, įskaitant jau sumokėtus 5000 Eur, o bendra namo pardavimo vertė – 125 000 Eur. Šioje sutartyje šalys nurodė, jog Ž. E. sutarties pasirašymo dieną perdavė 5 000 Eur avansą, o atsakovas patvirtino, jog šiuos pinigus gavo. Po preliminariosios sutarties 2016 m. sausio 4 d. pasirašymo ir atlikus avansinį mokėjimą grynaisiais pinigais, atsakovo V. Š. elgesys kardinaliai pasikeitė, jis pradėjo vengti atsiliepti į telefono skambučius, dėl ko ieškovas su atsakovu negalėjo susitarti dėl tolimesnių veiksmų, siekiant notaro biure pasirašyti pagrindinę gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovui taip besielgiant, 2016 m. kovo 15 d. jis kreipėsi į atsakovą V. Š. registruotu paštu, išsiųsdamas jo gyvenamosios vietos adresu informacinį pranešimą dėl namo, pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Tačiau atsakovas šio laiško nepriėmė. Dėl faktinių aplinkybių konstatavimo ieškovas kreipėsi į antstolę R. S.. 2016 m. balandžio 15 d. buvo surašytas antstolės R. S. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, Nr. (duomenys neskelbtini), paslaugos byla Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame užfiksuota, jog atsakovui V. Š. ieškovo adresuotas informacinis pranešimas išsiųstas 2016 m. kovo 15 d. Ieškovas laikė, jog 2016 m. sausio 4 d. ieškovo ir atsakovo sudarytas susitarimas savo esme yra preliminarioji sutartis, kuri taip pat vertintina ir kaip avansinio mokėjimo sutartis, kadangi ieškovas sutarties pasirašymo dieną atsakovui perdavė 5 000 Eur avansą. Pasibaigus 2016 m. kovo 15 d. susitarimo galiojimo terminui ieškovas nusprendė nebepirkti V. Š. parduodamo nekilnojamojo turto bei, pasinaudodamas jam įstatymuose numatyta teise, prašė atsakovo grąžinti jam jo sumokėtą 5 000 Eur avansą, tačiau atsakovas į jokius kompromisus nesileido ir gauto avanso negrąžino. Dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų ieškovas patyrė 2 000 Eur nuostolį, kadangi, siekdamas pirkti iš atsakovo gyvenamąjį namą su žemės sklypu, kurio pirmame aukšte yra garažas, ieškovas 2016 m. vasario 2 d. sudarė preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1 su pirkėju D. Č., kurios 1 punktu susitarė, kad pardavėjas įsipareigoja už 15 000 Eur parduoti pirkėjui garažus (boksus), o pirkėjas įsipareigoja garažus (boksus) pirkti. Vykdydamas preliminariosios sutarties 5 punktą pirkėjas sumokėjo ieškovui 2 000 Eur avansą pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo užtikrinimui. Preliminariosios sutarties 11 punktu šalys susitarė, kad jeigu pardavėjas (ieškovas) dėl kokių nors priežasčių atsisakys pasirašyti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, tai jis privalės grąžinti 2 000 Eur dydžio sumokėtą avansą bei sumokėti pirkėjui 2 000 Eur dydžio baudą. Taigi dėl atsakovo veiksmų ir kaltės, esant priežastiniam ryšiui, nesudarius pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, ieškovas patyrė 2 000 Eur nuostolių.
Atsiliepimas
Atsakovas V. Š. 2016 m. spalio 18 d. atsiliepimu į ieškovo Ž. E. patikslintą ieškinį prašė teismo ieškovo patikslintą ieškinį dėl avanso grąžinimo ir nuostolių priteisimo atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas susijusias su procesinių dokumentų parengimu ir atstovavimu.
Atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad 2016 m. sausio 4 d. ieškovas su juo susitarė dėl gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) ir 0.1560 ha dydžio žemės sklypo, pirkimo-pardavimo sutarties ateityje sudarymo. Su ieškovu sutarė, kad šis namą su 0,1560 ha dydžio žemės sklypu pirks už 125 000 Eur. Sutarties užtikrinimui ieškovas atsakovui sumokėjo 5 000 Eur. Šioje sutartyje šalys numatė ir savo parašais patvirtino mokėjimo grafiką, kuriuo buvo nustatyta, kad iki 2016 m. kovo 15 d. ieškovas atsakovui sumokės 55 000 Eur. Ieškovas derybų metu jam paaiškino, kad visos sutartyje sutartos sumos neturi, todėl mokės dalimis, nes, jo paties teigimu, jis turės parduoti butą, 2 garažus, be to jam skolininkai turi grąžinti didelę sumą pinigų. Dėl šios priežasties šalys tarėsi dėl mokėjimo dalimis. Pasirašant ginčo sutartį atsakovas siekė kuo greičiau gauti 55 000 Eur, kurie buvo reikalingi šeimos projekto vystymui (namo statybai). Ieškovui kilus abejonių dėl atsakovo veiksmų nebūnant namo su žemės sklypu savininku atsakovas paaiškino, jog sutuoktiniai veikia bendra valia ir tikrai namą parduoda už sutartyje sulygtą kainą, sutiko su ieškovo reikalavimu pinigų pervedimo faktą patvirtinti notariškai. Likusios pinigų sumos už parduodamą nekilnojamąjį turtą atsakovas sutiko laukti iki 2017 m. pavasario. 2016 m. kovo pradžioje ieškovas, paskambinęs pranešė, kad 55 000 Eur atsakovui mokės tik tuo atveju, jei už sumokėtus 55 000 Eur atsakovas įsileis jo šeimą į pusę namo, t. y. bus sudaryta notarinė sutartis, pagal kurią ieškovas taps pusės parduodamo namo (duomenys neskelbtini) savininku. Jis su ieškovo sąlyga nesutiko, kadangi jam tai yra nepriimtina. Jis, negalėdamas atvykti į derybas su ieškovu advokatės V. G. kontoroje, pagal atstovavimo sutartį įpareigojo jose dalyvauti advokato padėjėją A. G.. Atsakovo pozicija derybose buvo tokia: jis sutiko, kad 55 000 Eur sumos sumokėjimas būtų patvirtintas notaro, o galutinis atsiskaitymas siejamas su ieškovo namo pardavimu bei, kad galutinis atsiskaitymas ir pagrindinė sutartis būtų sudaryta iki 2017 m. pavasario. Atsakovas nesutiko su ieškovo reikalavimu, kad sumokėjus 55 000 Eur jam pereitų nuosavybės teisė į puse namo, nes atsakovo tikslas buvo parduoti visą, o ne dalį namo. Atsakovas, jam nesutikus tenkinti 2016 m. sausio 4 d. sutartyje neaptartų sąlygų, suprato, kad ieškovas sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdys ir namo nepirks. Dėl šios priežasties 2016 m. kovo gale atnaujino parduodamo namo skelbimą (duomenys neskelbtini) portale. Laikė, jog ieškovas yra kaltas dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, todėl privalo atlyginti jam padarytus nuostolius netesybų forma. Ieškovas, nevykdydamas sutartimi aptartų sąlygų pažeidė sutartį, todėl sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytas būsimais ieškovo (pirkėjo) nuostoliais, kurie pripažįstami minimaliais nuostoliais. Ieškovas keldamas sutartyje neaptartus reikalavimus elgėsi nesąžiningai dėl ko nebuvo sudaryta sutartis.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu ieškovo Ž. E. ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo V. Š. 5 000 Eur avansą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. balandžio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, likusioje dalyje ieškinį atmetė, priteisė ieškovui iš atsakovo 150 Eur žyminį mokestį ir 504 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir iš ieškovo atsakovui – 280 Eur išlaidas advokato padėjėjo pagalbai bei iš ieškovo valstybės naudai 7,70 Eur procesinių dokumentų įteikimo (pašto) išlaidas, įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti ieškovui 57 Eur žyminio mokesčio dalį.
Teismas nustatė, kad gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) savininke 2016 m. vasario 17 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis buvo atsakovo sutuoktinė E. Š.. Ieškovas su atsakovu (toliau - šalys) 2016 m. sausio 4 d. sudarė rankpinigių sutartį, kurios 1 punkte susitarė, kad šalys yra sudariusios pardavėjui nuosavybės teise priklausančio namo pirkimo-pardavimo sutartį. 2 punktu šalys susitarė, kad siekdamos užtikrinanti pagrindinės sutarties įvykdymą, pirkėjas pagal pagrindinę sutartį jo sumokėtų sumų sąskaita sumoka pardavėjui 5000 Eur sumą. Sutartyje šalys taip pat padarė prierašą t. y. “iki 2016-03-15 pirkėjas turi sumokėti 55 000 Eur. Bendra namo pardavimo vertė 125 000 Eur“. Byloje esantis informacinis pranešimas adresuotas atsakovui V. Š. patvirtina, kad 2016 m. kovo 15 d. ieškovas atsakovui išsiuntė pranešimą, kuriame klausia ir informuoja apie galimybę sudaryti pagrindinę namo notarinę pirkimo-pardavimo sutartį. Antstolės faktinių aplinkybių protokolas papildomai patvirtina, kad ieškovas atsakovui 2016 m. kovo 15 d. išsiuntė informacinį pranešimą, o voko grąžinimo data yra 2016 m. balandžio 15 d. Duomenys iš internetinio tinklalapio (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad atsakovas namo pardavimo duomenis atnaujino ir redagavo 2016 m. kovo 21 d., kai tuo tarpu su ieškovu buvo susitaręs 2016 m. kovo 15 d. sudaryti pagrindinę namo pirkimo sutartį. Iš 2016 m. kovo 24 d. elektroninio laiško ir prie jo pridėto susitarimo matyti, kad tarp šalių vyko bendravimas dėl avansinės įmokos grąžinimo. Ieškovas įrodinėdamas savo apsisprendimą įgyti ginčo gyvenamąjį namą nurodė, jog turėjo turto, kurį ketino parduoti, o gautus pinigus panaudoti atsiskaitymui su atsakovu, šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovas pateikė nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, iš kurių matyti, ieškovo vardu registruotas turtas. Byloje ieškovo pateiktos preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys bei pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp ieškovo ir A. R., patvirtina ieškovo dėstomas aplinkybes dėl jo siekio parduodant turimą turtą gautus pinigus panaudoti namo įsigijimui pagal tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą sutartį. Šalys 2016 m. sausio 4 d. sudarė sutartį, kuri buvo įvardijama kaip „rankpinigių sutartis“ dėl namo esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo. Iš sutarties turinio teismas nustatė, kad joje šalys nebuvo numatę pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo termino, tačiau buvo sutarę, jog ieškovas pardavėjui sumoka 55 000 Eur iki 2016 m. kovo 15 d., bei sutarė, kad visa perkamo-parduodamo turto vertė yra 125 000 Eur. Kitos šalių sutarties sąlygos buvo žodinės. Byloje ieškovo pateiktas informacinis pranešimas rašytas 2016 m. kovo 15 d. patvirtina jo dėstomas aplinkybes apie ketinimą sudaryti namo pirkimo-pardavimo sutartį su atsakovu. Teismas šį raštą laikė patvirtinančiu ieškovo dėstomas aplinkybes dėl šalių nutrūkusio bendravimo. Teismas nustatęs, jog nors tarp šalių ir jų atstovų vyko žodiniai pokalbiai tiek iki 2016 m. kovo 15 d., tiek vėliau, tačiau atsakovui į bylą nepateikus jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad jis kaip pardavėjas po 2016 m. kovo 15 d. būtų kokiu nors būdu pranešęs ar raginęs pirkėją (ieškovą) sudaryti turto pirkimo–pardavimo sutartį, neturėjo pagrindo spręsti, jog atsakovo veiksmai atlikti po 2016 m. kovo 15 d. buvo teisėti. Todėl teismas nusprendė, kad būtent dėl atsakovo netinkamo komunikavimo nebuvo sutartos kitos jam priklausančio turto pardavimo sąlygos ir būtent jo veiksmų įtakoje nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis.
Teismas, atsakovo paaiškinimus dėl paskolos iš banko ėmimo, kaip pasekmės dėl ieškovo netinkamai vykdomos tarp šalių pasirašytos sutarties, vertino kritiškai. Teismas nurodė, jog atsakovo nurodomą aplinkybę paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, o būtent ieškovo 2016 m. kovo 15 d. pranešimas atsakovui apie ketinimą pirkti namą ir prašymas nurodyti notarą pagrindinei sutarčiai sudaryti bei 2016 m. balandžio 28 d. atsakovo dukros vardu sudaryta kreditavimo sutartis 40 000 Eur sumai. Atsižvelgdamas į tai teismas laikė, jog atsakovas jam reikalingą pinigų sumą galėjo gauti jau kovo mėnesį, kadangi ieškovas jau buvo atlikęs visus savo turimo turto pardavimo veiksmus, apie kuriuos susitarimo metu buvo pranešęs atsakovui, t. y. sąžiningai vykdė sutarties įsipareigojimus, tačiau 2016 m. kovo 15 d. įsipareigojimo perduoti 55 000 Eur negalėjo įvykdyti ne dėl savo netinkamų veiksmų ar neveikimo, o dėl atsakovo nebendradarbiavimo su ieškovu ir neinformavimo jo apie susidariusią situaciją. Todėl teismas sprendė, jog avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio negalima daryti išvados apie šalių susitarimą dėl atsakomybės už sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Teismas pripažino šalių sudarytą sutartį kaip preliminarią bei neturėdamas pagrindo konstatuoti, jog šalys ginčo sutartyje aptarė sutartyje nustatytos prievolės įvykdymo užtikrinimą netesybomis, civilinės atsakomybės ieškovui netaikė, vertino, jog pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl jo kaltės, ir ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą 5 000 Eur avansą.
Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo dėl 2 000 Eur nuostolių, kuriuos ieškovas patyrė atsakovui atsisakius sudaryti pagrindinę ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartį bei ieškovui atsisakant vykdyti 2016 m. vasario 2 d. preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą su pirkėju D. Č. dėl garažų (boksų) pardavimo, teismas nurodė, jog tarp atsakovo veiksmų, t. y. atsisakymo parduoti namą ir ieškovo atsisakymo parduoti garažus, yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tačiau sprendė, jog ieškovo nurodyti patirti 2 000 Eur nuostoliai, jam atsisakius parduoti jo asmeninį nekilnojamąjį turtą, negali būti priežastiniame ryšyje su atsakovo atsisakymu parduoti namą. Teismas laikė, jog ieškovas sudaręs sutartį ir būdamas atsakinga ir sąžininga sutarties šalimi turėjo iki 2016 m. vasario 12 d. pasirūpinti esamų daiktų laikymo vieta, todėl atsisakydamas sudaryti sutartį su D. Č. veikė savo rizika ir patyrė nuostolius dėl savo veiksmų. Todėl ieškovo reikalavimą dėl nuostolių iš atsakovo priteisimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. Š. prašo apeliacinį skundą tenkinti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo Ž. E. ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, priimtas netinkamai vertinant faktines aplinkybes, netinkamai aiškinant ir taikant materialinės teisės normas, netinkamai taikant įrodymų vertinimo taisykles, teismo išvados padarytos remiantis ne byloje surinktų įrodymų viseto vertinimu, bet pavieniais įrodymais, neatskleidžiant kodėl vieniems, būtent ieškovo įrodymams teikiamas prioritetas prieš atsakovo pateiktus įrodymus.
Pirmosios instancijos teismas, vienpusiškai vertindamas ieškovo pateiktus įrodymus, nepagrįstai sprendė, kad dėl neįvykusio sandorio yra kaltas apeliantas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apelianto kaltės, visiškai nevertino byloje esančių įrodymų, šalių ir liudytojų paaiškinimų, kurie patvirtina, jog tarp apelianto ir ieškovo buvo pasirašyta preliminari sutartis, ieškovas patvirtino, jog 5 000 Eur sumokėjo kaip garantą namo pirkimui, sutarties pasirašymo metu vyko derybos, todėl šalys ją papildė ranka padarydamos įrašus apie joms svarbias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas 2016 m. kovo 15 d. disponavo 55 000 Eur pinigų suma būtina sutarties vykdymui, kadangi byloje esantys įrodymai šią teismo išvadą paneigia. Aplinkybė, jog apeliantas nepateikė raštiško atsakymo į ieškovo 2016 m. kovo 15 d. informacinį pranešimą ar raštiško įspėjimo apie sutarties nutraukimą, negali būti vertinama kaip jo kaltės dėl neįvykusio sandorio įrodymas, kadangi apeliantas apie šį pranešimą sužinojo tik gavęs procesinius dokumentus.
Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas vertino, jog ieškovas su atsakovu 2016 m. sausio 4 d. Rankpinigių sutartimi nesusitarė dėl atsakomybės už pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymą. Šioje sutartyje buvo numatyta, kad pagal preliminariąją sutartį sumokėti pinigai yra susitarimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį užtikrinimas, jie lieka pardavėjui, jei nebus sudaryta tokia sutartis dėl pirkėjo kaltės. Dėl pagrindinės sutarties nesudarymo yra kaltas ieškovas, todėl jis privalo atlyginti atsakovo patirtus nuostolius.
Atsiliepimas
Ieškovas Ž. E. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo V. Š. apeliacinį skundą ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti jam iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
Ieškovas kategoriškai nesutinka su apelianto nepagrįstais apeliacinio skundo argumentais, kuriais teigiama, jog ieškovas nebūtų turėjęs 55 000 Eur pinigų sumos, kuri buvo skirta 2016 m. kovo 15 d. mokėjimui atlikti. Jeigu būtų taip, kaip nurodo apeliantas, ieškovas nebūtų savo aktyviais veiksmais siekęs, kad būtų sudaryta notarinė pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis ir nebūtų atsakovui 2016 m. kovo 15 d. rašęs registruoto laiško – raginimo vykti pas notarą dėl pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nustatė, jog ieškovas, įrodinėdamas savo apsisprendimą įgyti ginčo gyvenamąjį namą, bylos nagrinėjimo metu įrodė, jog turėjo turto, kurį ketino parduoti, o gautus pinigus panaudoti atsiskaitymui su atsakovu. Atsakovui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių jo nurodomas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti ieškovo pateiktų teismui rašytinių įrodymų pagrįstumu ir teisėtumu, todėl priėmė teisingą sprendimą, grindžiamą leistinais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad iš kitų 2016 m. vasario 13 d. ir 2016 m. vasario 14 d. ieškovo pateiktų preliminarių nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių matoma, jog ieškovas buvo pradėjęs jam priklausančio turto pardavimo veiksmus bei pagrįstai jais rėmėsi priimdamas skundžiamą sprendimą – įpareigodamas atsakovą grąžinti ieškovui jo atsakovui sumokėtą 5 000 Eur avansą, kurio gavimo fakto atsakovas neginčijo. Atsakovui piktybiškai atsisakant grąžinti sumokėtą avansą bei pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pagrindas taikyti nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas ir 5 000 Eur laikyti kaip be teisėto pagrindo įgytą turtą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai nustatė, kad tarp šalių ir jų atstovų vyko žodiniai pokalbiai tiek iki 2016 m. kovo 15 d., tiek vėliau, tačiau atsakovas į bylą nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo aktyvius veiksmus, siekiant sudaryti ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartį, todėl pagrįstai atsakovo veiksmus atliktus po 2016 m. kovo 15 d. vertino kaip sutarties pažeidimą.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, laikėsi įrodymų vertinimo principų ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai šioje byloje vertino faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei nemotyvavo teismo sprendimo yra nepagrįsti.
Visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kuriuo kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl civilinės atsakomybės taikymo ieškovo atžvilgiu dėl pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo, kadangi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pagrįstai nurodė, jog civilinė atsakomybė ieškovui netaikoma, nes pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl jo kaltės.
Remiantis byloje esančiai rašytiniais įrodymais, šalių ir liudytojų paaiškinimais, nėra teisinio pagrindo ieškovo sumokėtą 5 000 Eur avansą, kuris turėjo būti įskaitytas į nekilnojamojo turto pagrindinę pirkimo-pardavimo sumą, laikyti netesybomis, kadangi priežastis, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas sprendime, dėl ko nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, yra atsakovo kalti veiksmai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Byloje sprendžiama dėl pagrįstumo ir teisėtumo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš atsakovo priteistas ieškovui 5000 Eur sumokėtas avansas. Atsakovui apeliaciniame skunde pareiškus reikalavimą panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą, tačiau šiame skunde nurodžius, kad ginčijama suma yra 5000 Eur, nenurodžius argumentų dėl nepagrįstumo teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas priteisti dar ir 2000 Eur nuostolius, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apskųsta tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkinta dalis ieškovo reikalavimų. Dėl šios priežasties, dėl Kauno apylinkės teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovo reikalavimas priteisti jam 2000 Eur nuostolių atlyginimą, teisėjų kolegija nepasisako.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio banko duomenis, pateiktus 2016 m. vasario 17 dienai, gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), savininke nuo (duomenys neskelbtini) buvo atsakovo sutuoktinė E. Š.. 2016 m. sausio 4 d. ieškovas Ž. E. ir atsakovas V. Š. sudarė (rankpinigių) preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo jam nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą su kitais inžineriniais statiniais bei žemės sklypu, esančius (duomenys neskelbtini), parduoti ieškovui, o ieškovas įsipareigojo šį turtą nupirkti už 125 000 Eur. Šalys sutarties 1 straipsnio 2 punktu susitarė, kad siekdami užtikrinti pagrindinės sutarties įvykdymą, pirkėjas pagal pagrindinę sutartį jo mokėtinų sumų sąskaita sumoka pardavėjui 5 000 Eur sumą. Sutarties 3 straipsnio 5.3. punktu susitarė, kad pirkėjas (ieškovas) iki 2016 m. kovo 15 d. turi sumokėti 55 000 Eur, įskaitant jau sumokėtus (preliminarios sutarties pasirašymo dieną) 5 000 Eur. Preliminarioje sutartyje, jos pasirašymo dieną, šalių parašais patvirtintą, kad ieškovas atsakovui perdavė 5 000 Eur avansą, o atsakovas pinigus gavo. Ieškovo teigimu tolimesnis preliminarios sutarties sąlygų vykdymas nebuvo galimas dėl atsakovo neveikimo, todėl pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta būtent dėl atsakovo nesąžiningo ir negarbingo elgesio. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti jam iš atsakovo sumokėtą 5 000 Eur avansą, taip pat patirtus 2 000 Eur nuostolius. Nurodomoms atsakovo nesąžiningumą patvirtinančioms aplinkybėms pagrįsti ieškovas pateikė jo 2016 m. kovo 15 d. atsakovui siųstą pranešimą dėl namo, pirkimo-pradavimo sutarties sudarymo, antstolės R. S. 2016 m. balandžio 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantį minėto pranešimo išsiuntimą atsakovui. Atsakovas su ieškovo ieškinio reikalavimais bei jame nurodomomis aplinkybėmis nesutiko, prašė jį atmesti, laikė, jog pagrindinė ginčo turto pirkimo-pradavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo nesąžiningų veiksmų ir kaltės, t. y. sutarties 3 straipsnio 5.3. punkto nevykdymo – 55 000 Eur nesumokėjimo iki 2016 m. kovo 15 d. Laikė, jog ieškovas tokio dydžio pinigų sumos neturėjo, todėl negalėjo laiku ir tinkamai įvykdyti šalių pasirašytos preliminarios sutarties sąlygų. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, nustatė, kad tarp šalių ir jų atstovų vyko žodiniai pokalbiai tiek iki 2016 m. kovo 15 d., tiek vėliau, tačiau atsakovas į bylą nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog jis kaip pardavėjas po 2016 m. kovo 15 d. būtų kokiu nors būdu pranešęs ar raginęs pirkėją (ieškovą) sudaryti turto pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių priminimą ieškovui vykdyti prisiimtą įsipareigojimą sumokėti 55 000 Eur sumą, laikė, jog būtent atsakovo veiksmų įtakoje nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, todėl sprendė, jog avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, nagrinėjamu atveju ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą 5 000 Eur avansą nesudarius pagrindinės sutarties, kadangi jie laikytini kaip gauti be pagrindo.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jų nekartoja.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiais Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).
Remiantis kasacinio teismo praktika, tokio pobūdžio bylai reikšmingos aplinkybės nustatytinos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose. Aiškinant preliminariosios sutarties sąlygas lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia, t. y. aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai (aiškiai) numatomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Tikrieji sutarties šalių ketinimai (valia) atskleidžiami įvertinant sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybų dėl sutarties sudarymo pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, laikantis universalaus sąžiningumo principo (CK 6.193 straipsnis). Svarbios yra faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, kitokiais šalių veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010).
Nustatytų duomenų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas įrodė ir pateikė jo nurodomas aplinkybes, susijusias su siekiu sudaryti pagrindinę turto pirkimo-pardavimo sutartį, pagrindžiančius įrodymus, aktyvius ir sąžiningus veiksmus, patvirtinančius atsakovo nepagrįstą atisakymą ją sudaryti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas įrodė, kad 2016 m. kovo 15 d. jis turėjo galimybę sumokėti atsakovui 55 000 Eur sumą pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui, o atsakovas savo priešingiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime pripažino, jog ieškovo į bylą pateiktos 2016 m. vasario 13 d. ir 2016 m. vasario 14 d. preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys patvirtina, jog ieškovas buvo pradėjęs jam priklausančio turto pardavimo veiksmus. Atsakovas, nurodęs priešingas aplinkybes, t. y. kad ieškovas neketino pirkti namo ir žemės sklypo, nes neturėjo pinigų, nepateikė teismui jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog atsakovas ginče su ieškovu buvo sąžiningas, siekė bendradarbiavimo ir ginčo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamo vykdymo. Todėl apeliacinės instancijos teismas laiko, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti ieškovo nurodytas priežastis dėl pagrindinės sutarties nesudarymo pagrįstomis, o atsakovo veiksmus pripažino nesąžiningais.
Pirmiau nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo nepagrįsto atsisakymo sudaryti sutartį, ir todėl pagal 2016 m. sausio 4 d. preliminariąją (rankpinigių) sutartį ieškovui sumokėjus atsakovui dalį namo kainos – 5 000 Eur avansą, šią sumą pagrįstai priteisė iš atsakovo kaip negrąžintą avansą.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog kaip matyti iš preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties, šalys, sudarydamos savo esme preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, nebuvo susitarusios dėl netesybų ar kitos atsakomybės, šaliai, dėl kurios nebus sudaroma sutartis, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, jog šalys susitarė ar bent aptarė ginčo sutartyje nustatytos prievolės įvykdymo užtikrinimą netesybomis ar kita civilinės atsakomybės netesybų formą.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo nekeičia, o atsakovo V. Š. apeliacinį skundą atmeta.
Apeliantas V. Š. prašė priteisti iš ieškovo Ž. E. jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, todėl bylinėjimosi išlaidos apeliantui nepriteisiamos, tačiau yra pagrindas iš V. Š. priteisti 3,46 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei (CPK 88 straipsnio 3 punktas, 93 ir 96 straipsniai).
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo priteisti jam iš apelianto išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovo turėtas 400 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų (Rekomendacijų 8.11 punktas), yra pagrįstos, todėl, atmetus apeliacinį skundą, priteistinos ieškovui iš apelianto (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui Ž. E., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovo V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3,46 Eur (tris eurus, 46 centus) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą. (Procesinių dokumentų įteikimo išlaidų suma sumokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos gavėjo juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos).
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.