Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais ?– kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga, tinkamu kameros apstatymu, higiena, galimybe pasivaikščioti lauke ir kt.

Nurodo, jog buvo suimtas ir laikomas Lukiškių TI-K ankštomis sąlygomis nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2017 m. kovo 23 d. Kamerose nuolat buvo laikomi du asmenys. Leistina gyvenamojo ploto dydžio norma buvo viršyta daug kartų. Mano, jog vertinant gyvenamojo ploto dydį, taikytinos Konvencijoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nustatytos gyvenamojo ploto normos (4 kv. m, atskaičius visus kameroje esančius baldus).

Teigia, kad Lukiškių TI-K nepakankamai užtikrino suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimą, socialinių poreikių tenkinimą, nepakankamai užtikrino kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginius, siekdamas į nustatytas veiklas įtraukti suimtuosius. Taip pat nebuvo užtikrinta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, negalėjo lankyti įvairius renginius, dirbti, užsiimti kita leistina veikla. Pažymi, jog santykinai mažą ar nežymiai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose galėjo kompensuoti suteikta judėjimo laisvė.

Sprendžiant gyvenamojo ploto pažeidimo faktą, būtina atsižvelgti į tai, kad kameroje buvo tik dvi kėdės (suoliukai), o lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė užėmė didžiąją dalį kameros ploto, o suimtieji gyveno iki aštuonių asmenų ir daugiau. Šios sąlygos trukdė ramiai pailsėti, išsimiegoti, tokiose patalpose pareiškėjas, būdamas sveikas žmogus, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Gultai buvo įrengti taip, kad tarp miegojimo vietų nebuvo net minimalaus atstumo. Dėl didelio suimtųjų kiekio tekdavo valgyti atšalusį maistą.

Lukiškių TI-K korpuse gyvenamosiose kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, siekiant iškviesti budintį pareigūną. Kai kuriose gyvenamosiose kamerose kaliniams tokia galimybė yra užtikrinta (tokie mygtukai yra įrengti), tačiau realiai jie neveikia, sugedę. Kiekvieną kartą, kai reikia iškviesti budintį pareigūną, tenka daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Tokiu atveju, jeigu kameroje kyla grėsmė sveikatai, dėl fizinio smurto, suimtiesiems nėra užtikrinamas saugumas.

Pareiškėjas Lukiškių TI-K turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, kas prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą išaiškinimui, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Teigia, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimų. Kiemeliuose nebuvo jokių šiukšlių kibirėlių, peleninių, todėl juose nuolat buvo šiukšlės. Suoliukas buvo sulaužytas, sienos pažaliavusios nuo pelėsių ir grybelio. Pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, jeigu dulka – nelaistomi. Be to, juose buvo šiferinis stogas, kuriame yra asbesto. Asbestas yra ir sienose, kanalizacijoje. Asbestas sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai, kiekvieną dieną ją žalodamas.

Nurodo, kad kamerose ventiliacija neveikia, tokios nėra visai, vėdinama tik per langą, yra drėgna ir tamsu. Švaraus oro kiekis neatitinka norminio oro švarumo, todėl sulaikytiesiems yra ribojamas minimalus švaraus oro kiekis. Pažymi, kad langą uždengia keturių eilių grotos, todėl stipriai ribojami vėjo ir šviežio oro srautai. Čiužiniai pūva, užsiveisia parazitai, metalinės lovos rūdija nuo drėgmės. Kamerose vidutinis drėgnumas viršija 70 proc.

Taip pat kamerose nėra tinkamai užtikrinamas patalpos apšvietimas. Natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia, nes langą užgožė keturios poros grotų. Kamerose buvo elektrinis apšvietimas, beveik visose kamerose įrengtos dvi po trisdešimt šešis vatus šviesą skleidžiančios lempos, šviesa buvo labai stipri, nuo jos skaudėjo akis ir galvą. Patys išjungti šviesos kalinamieji neturėjo galimybės, nes kamerose nebuvo jungiklių.

Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Žiemą nebuvo tinkamai šildoma, temperatūra buvo nuo 10 iki 14 laipsnių, o vasarą net iki 35 laipsnių karščio. Nebuvo leidžiama turėti ventiliatoriaus. Teigia, kad ne kartą administracijos prašė išmatuoti kameroje temperatūrą, tačiau administracija atsisakė tai padaryti. Kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, buvo drėgnos, dažai nuo sienų atsilupę, sienos nepritaikytos valymui. Dėl šių aplinkybių pareiškėjui nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra.

Teigia, kad Lukiškių TI-K laikymo laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nes išduodavo vieną paklodę ir užvalkalą pagalvei, neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, vėliau išduodavo tik vieną virtuvinį rankšluostį. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės ant metalinių lovų čiužiniai rūdydavo, pūdavo. Apatinio trikotažo iš pradžių neskalbdavo, vėliau skalbdavo tik vienu atveju, jeigu suimtasis turi specialiai tam tikslui skirtą skalbimo maišą. Jeigu suimtasis neturi sąskaitoje pinigų nusipirkti specialiai skalbimui skirto maišo, jis neturi galimybės skalbti ir savo apatinio trikotažo, o tokių asmenų yra ne mažiau 70 proc. Jeigu sąskaitoje nėra pinigų, suimtiesiems viršutiniai drabužiai skalbiami vieną kartą per du mėnesius. Taigi jeigu nėra pinigų, suimtasis suprakaituotais ir nešvariais, smirdančiais rūbais yra priverstas gyventi du mėnesius iki kito galimo nemokamo rūbų išskalbimo. Dėl tokio požiūrio į suimtųjų higieną, kamerose kildavo konfliktai. Dėl nešvarių rūbų įsiveisdavo ir visokie kūno parazitai. Pareiškėjas pats savarankiškai skalbdavo rūbus, kuriuos džiovinti sąlygų nebuvo.

Taip pat nebuvo pakankamai išduodama tualetinio popieriaus, pareiškėjui dviem savaitėms būdavo skiriama pusė rulonėlio, kurio neužtekdavo. Be to, šiukšlių konteineriai yra prie gyvenamųjų kamerų langų, todėl nuolat tekdavo užuosti nemalonų kvapą.

Lukiškių TI-K neužtikrino sąlygos turėti privatumą, naudojantis sanitariniais įrenginiais. Visose kamerose unitazas yra gyvenamojoje patalpoje, kuri nuo patalpos ir joje esančių asmenų yra atskirta sienele. Ne kartą pareiškėjui naudojantis unitazu pareigūnai (įskaitant moteris darbuotojas), atidarydavo duris neįspėdami, neįsitikinę, kad nesinaudojama sanitariniu mazgu. Be to, nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, todėl kameroje dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą kitų suimtųjų atžvilgiu. Dėl šių priežasčių pareiškėjas patyrė orumo pažeidimus, pakankamai gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, jautė diskomfortą.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K dažnai nebūna šilto (karšto) vandens ir nebūna sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas nė karto neturėjo galimybės nusiprausti po šiltu dušu. Kitas dienas jautėsi nemaloniai, nes prakaitavo, o nusiprausti nebuvo galimybės. Administracija nesiėmė jokių veiksmų, kad nors kiek sutrumpintų šios pareiškėjo teisės suvaržymą, t. y. nekeitė grafiko, atsiradus šiltam vandeniui, jis nebuvo nuvestas nusiprausti be eilės. Be to, dušo patalpos neatitinka HN 134:2015 reikalavimų, patalpos nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti.

Kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių. Administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos, tai nebuvo atliekama savalaikiai arba buvo atliekama tik po daugkartinių prašymų, kurių neregistruodavo ir atlikta deratizacija, dezenfikacija buvo neefektyvi. Be to, iš karto po tokios procedūros, neišvėdinus kameros, suimtieji buvo vedami atgal į kamerą ir priversti kvėpuoti nuodais, skirtais buitiniams parazitams. Tokiu būdu suimtieji iš esmės buvo nuodijami.

Teigia, kad maistas nebuvo kaloringas ir skanus, dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal. Pareiškėjas kasdien sportavo. Maistas, paduodamas pro duris į kamerą, nebuvo sveriamas, todėl dažnai neatitiko nustatyto kiekio. Daro išvadą, kad kalėjime nebuvo užtikrinamas maisto kiekis ir kokybė, dienos norma nuolat buvo deficitinė, t. y. trūko apie 798 kcal. Taip pat Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą atnešdavo tiesiai į gyvenamąją kamerą ir kol jį padalindavo per visas kameras, maistas atšaldavo.

Nurodo, jog iki sulaikymo gyveno su gyvenimo drauge. Pareiškėją suėmus, jie nuolat palaiko tarpusavio ryšį trumpalaikiais pasimatymais, telefoniniais pokalbiais, draugė nuolat padeda materialiai. Tačiau viso sulaikymo metu pareiškėjui nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 ir 6.271 straipsnių nuostatomis, jas aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, remdamasis EŽTT praktika, daro išvadą, jog pareiškėjui iš atsakovės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 9 000 Eur neturtinės žalos suma (b. l. 1–19).

Dėl ilgalaikių pasimatymų nurodo, jog, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 1 punktu, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Ši teisės norma yra galiojanti, nėra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, todėl Lukiškių TI-K neturėjo teisinio pagrindo šia teisės norma nesivadovauti bei savavališkai keisti šį teisinį reglamentavimą. Nurodo, kad Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje nėra įregistruota pareiškėjo prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų su gyvenimo drauge R. G. suteikimo, kaip tai reglamentuoja Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gegužės 13 d. įsakymas Nr. 1-89 „Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu“, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K administracijos neteisėtus veiksmus.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji dalyvauja užimtumo programose: organizuojami stalo žaidimų (šachmatai, šaškės, stalo tenisas ir kt.), turnyrai, šiltuoju metų laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos. Įstaigoje įrengtoje koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai, aukojamos Šv. Mišios, asmenis lanko dvasininkai, vykdoma dvasinė reabilitacija. Organizuojami profesionalių ir mėgėjiškų kolektyvų koncertai. Įstaigoje veikia biblioteka, kurios paslaugomis gali naudotis visi norintieji. Taip pat suimtiesiems ir nuteistiesiems yra sudaryta galimybė naudotis sporto sale, jie vedami į kino salę, gali naudotis riboto interneto prieiga, dalyvauja ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos programose, vedami pasivaikščioti. Pažymi, kad norėdamas dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo, laikomas Lukiškių TI-K, turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką.

Dėl maitinimo nurodo, jog suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pagamintas maistas dalinamas atitinkamos talpos samčiais, kurių tūris atitinka reikalingą svorį. Visas maistas yra sveriamas bei tikrinamos porcijos. Atsakingi Lukiškių TI-K asmenys pasirinktinai tikrina maisto davinio svorį bei kokybę. Maistas, skirtas dalinimui, yra laikomas sandariuose bei uždengtuose termosuose, kurie yra atidaromi tik tada, kai yra dalinamas maistas nuteistiesiems ir suimtiesiems, todėl maistas visada yra tiekiamas šiltas.

Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2017 m. kovo 23 d., savo reikalavimą grįsdamas netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y. kad jam nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas plotas; kamerose nebuvo įrengti arba neveikė signalizacijos mygtukai pareigūnams iškviesti; buvo pažeista pareiškėjo teisė į ne trumpesnį kaip 8 val. per dieną praleidimą lauke; pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių dėžių, peleninių, suoliukas sulaužytas, sienos pasidengusios pelėsiu, dulkės nelaistomos; šiferinis stogas, kuriame yra asbesto, sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai; kamerose neveikė ventiliacija ir nebuvo užtikrintas tinkamas patalpos apšvietimas; kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, jose buvo drėgna, ant sienų ir lubų veisėsi pelėsis; nebuvo išduotas užvalkalas užklotui, rankšluostis; nebuvo išduodamas pakankamas kiekis tualetinio popieriaus; nebuvo sąlygų džiovinti skalbinius; šiukšlių konteineriai buvo po kamerų langais, todėl nuolat užuosdavo nemalonius kvapus; nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais; Lukiškių TI-K dažnai nebūna šilto vandens, todėl nebūna sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu; dušo patalpos nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti; kamerose buvo tarakonų, pelių, utėlių, blakių; maistas nebuvo kaloringas ir skanus, jis buvo patiekiamas atšalęs; nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai su gyvenimo drauge.

Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė konkrečių kamerų, kuriose laikymo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų ir nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovės atstovo į bylą pateiktais įrodymais.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2017 m. kovo 9 d. iki 2017 m. kovo 23 d. kalėjo Lukiškių TI-K (b. l. 51–52).

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 134:2015 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Pažymėtina, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); EŽTT 2008 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 53254/99); EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą (EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12)). Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Čuprakovs prieš Latviją (pareiškimo Nr. 8543/04); EŽTT 2009 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Sulejmanovic prieš Italiją (pareiškimo Nr. 57574/00); EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07); EŽTT 2009 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Gagiu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 63258/00); EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Moiseyev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00)), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01)). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) apžvelgė savo anksčiau suformuotą praktiką, kurioje buvo pasisakyta dėl minimalios asmeninės erdvės pagal Konvencijos 3 straipsnį, ir, ją harmonizuodamas, pateikė aktualius išaiškinimus dėl principų ir standartų, į kuriuos reikia atsižvelgti, vertinant minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui, kalėjimuose, kuriuose asmenys apgyvendinami kartu (daugiavietėse kamerose). EŽTT šiame sprendime, be kita ko, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, t. y. kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas.

Minėtame EŽTT sprendime pateikti paaiškinimai yra reikšmingi, vertinant vieną iš pareiškėjo nurodytų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nepriimtinumą – kamerose, kuriose buvo kalinamas, buvo labai mažai laisvo ploto.

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 37), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo laikotarpį. Nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 9 d. kameroje Nr. 118, kurios plotas 7,38 kv. m, 2017 m. kovo 10 d. ir 2017 m. kovo 22 d. kameroje Nr. 273, kurios plotas 7,79 kv. m, buvo vienas, o laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 11 d. iki 2017 m. kovo 21 d. kameroje Nr. 273 buvo su dar vienu asmeniu. Taigi ginčo laikotarpiu buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kameroje, kurioje jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis, nei Įsakymu Nr. V-124 nustatytas minimalus 3,6 kv. m dydis.

Nors pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K nepakankamai užtikrino suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimą, socialinių poreikių tenkinimą, nepakako kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, tačiau kokių konkrečiai renginių pareiškėjui trūko, kokiuose ir kada renginiuose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti, pareiškėjas nenurodė. Todėl teismas minėtus pareiškėjo teiginius dėl jų nekonkretumo vertina kaip abstraktaus pobūdžio, nepatvirtinančius jo teisių pažeidimo.

Pareiškėjas skunde tvirtina, jog kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, buvo drėgna, ant sienų ir lubų veisėsi pelėsis, nebuvo tinkamos ventiliacijos ir apšvietimo, kameroje buvo tarakonų ir kitų parazitų.

Šiuo ginčo aspektu aktuali HN 134:2015, kurios 14 punkte nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 laipsnių ir ne aukštesnė kaip 28 laipsniai, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (16 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų (20 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Pažymėtina, jog HN 134:2015 privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais (3 p.).

Įvertinus atsakovės atstovo byloje pateiktus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktus (b. l. 54–64), nenustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklė neatitiko minėtų HN 134:2015 reikalavimų. Priešingai, iš minėtų aktų matyti, jog 2016 m. gruodžio mėn. atlikus patikrinimą kameroje Nr. 273 ir 2017 m. sausio mėn. atlikus patikrinimą kameroje Nr. 118, kuriose kiek vėliau po atliktų patikrinimų (po 2–3 mėn.) buvo kalinamas pareiškėjas, HN 134:2015 14, 16, 39 punktų reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Atlikus kameros Nr. 273 patikrinimą, taip pat buvo konstatuota, jog yra sudaryta galimybė kamerą išvėdinti per atidaromą langą, kameros langas darinėjosi.

Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 12 d. pranešime nurodyta, jog įstaiga yra sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Įmonė turi licenciją verstis privalomojo profilaktinio kenksmingumo pašalinimo veikla (b. l. 66–68). Atsiliepime atsakovės atstovas nurodė, jog nuo 2015 m. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus (b. l. 40).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjui pakankamai nekonkretizavus nusiskundimų dėl netinkamos temperatūros ir apšvietimo, santykinės oro drėgmės viršijimo, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos). Tuo tarpu Lukiškių TI-K pateikė informaciją, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų į administraciją nesikreipė (b. l. 53). Ginčo aspektu pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Minėta, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl drėgmės, šalčio, kitų sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas, ištyrimo. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad kamerose buvo drėgna, dėl ko pūdavo čiužiniai, rūdydavo metalinės lovos, veisėsi pelėsis ir parazitai, tačiau šių aplinkybių, t. y. kada ir kokiose kamerose galimai buvo tam tikro jo nurodomo pobūdžio pažeidimai, nedetalizavo. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; LVAT 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017). Taigi atsižvelgiant į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiami argumentai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Pažymėtina, kad teisės aktai neįpareigoja Lukiškių TI-K administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės.

Pareiškėjas teigė, kad dėl keturių eilių grotų ant lango rėmo į kamerą nepatekdavo pakankamai šviežio oro ir natūralios šviesos. Taip pat nurodė, kad dirbtinis apšvietimas kenkė akims, skaudėjo galvą.

Ginčo laikotarpiui aktualios redakcijos Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktas nustatė, kad kameros lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taigi grotų ir apsauginių tinklų įrengimas ant laisvės atėmimo vietų langų atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

HN 134:2015 reikalavimo minimaliam natūraliam apšvietimui ar maksimaliam dirbtiniam naktiniam apšvietimui nenustato, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų tuo pagrindu, kad, pareiškėjo nuomone, natūralus dieninis apšvietimas buvo per silpnas, o naktinis per stiprus. Juo labiau, kad pareiškėjas šių nusiskundimų visiškai nepagrindė, nenurodė, kuo remdamasis teigė, kad apšvietimas buvo netinkamas, kurioje būtent kameroje ir kuriuo metu jo netenkino kameros apšvietimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamos natūralios šviesos ir intensyvaus dirbtinio apšvietimo kamerose atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo įrengti arba neveikė signalizacijos mygtukai pareigūnams iškviesti, todėl jis, norėdamas išsikvieti pagalbą, turėdavo daužyti duris.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktas numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, be kita ko, aliarminis iškvietimas. Atsakovės atstovas nurodė, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra įrengti signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ar priežiūros poste budintį pareigūną, pažymėdamas, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Pareiškėjui nepateikus konkrečių duomenų, kurioje kameroje nebuvo signalizacijos mygtuko, kurioje jis buvo sugadintas, kada jam nepavyko išsikviesti pareigūno ir dėl to kilo pavojus jo saugumui ar grėsmė sveikatai, nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad buvo pažeista jo teisė į ne trumpesnį kaip 8 val. per dieną praleidimą lauke, pažymėtina, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems kasdien suteikiama teisė į ne mažiau kaip vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore. Pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų (Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 2 d.). Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (Bausmių vykdymo kodekso 103 str. 2 d.). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punkte nustatyta, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 22 punktą, pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, kurios uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Pareiškėjas neneigė, kad jam buvo leista ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl konstatuotina, kad atsakovės atstovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Sutiktina su Lukiškių TI-K atsiliepimo motyvais, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodė, jog suimtajam ar nuteistajam turi būti užtikrinta galimybė ne mažiau nei 8 valandas praleisti lauke, nes pareiškėjo minimas Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf (92) 47 punktas taikytinas ne pasivaikščiojimui gryname ore, o įvairiai veiklai kalinimo metu, t. y., komiteto nuomone, turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad tardymo izoliatoriuose esantys kalinamieji galėtų didelę dienos dalį (8 ar daugiau valandų) praleisti ne kamerose ir užsiimti įvairia naudinga veikla (darbas, sportas, švietimas ir pan.). Tuo tarpu minėto pranešimo 48 punkte pripažinta, jog mažiausiai vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra laikytinas pakankamu.

Pareiškėjo argumentai, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių dėžių, peleninių, suoliukas sulaužytas, sienos pasidengusios pelėsiu, dulkės nelaistomos, yra itin abstraktūs. Pareiškėjas nekonkretizuoja, kada konkrečiai, kuriame kiemelyje (pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose: I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai; II korpuse – 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių; III korpuse – 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai) nebuvo šiukšlių dėžių, peleninių, suoliukas sulaužytas, sienos pasidengusios pelėsiu. Atsižvelgiant į tai, byloje nesant duomenų, kad kiemeliai nebuvo tvarkomi ir neatitiko teisės aktų reikalavimų, nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Skunde teigiama, kad šiferinis stogas, kuriame yra asbesto, sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 ir 3.4 punktais (2002 m. sausio 24 d. nutarimo Nr. 102 redakcija), Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2003 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Kadangi Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2003 m. sausio 1 d., byloje nėra duomenų, kad šiferio lakštai būtų laužomi, dėl ko asbestas išsiskirtų į aplinką ir keltų pavojų sveikatai, minėti pareiškėjo argumentai vertintini kaip abstraktūs, nesudarantys pagrindo pripažinti, jog pasivaikščiojimo kiemai kelia pavojų pareiškėjo sveikatai.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad jam nebuvo išduotas užvalkalas užklotui, rankšluostis, nebuvo išduodamas pakankamas kiekis tualetinio popieriaus. Taip pat teigė, kad Lukiškių TI-K dažnai nebūna šilto vandens, todėl nebūna sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu, dušo patalpos nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti.

Suimtųjų materialinį buitinį aprūpinimą reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnis, kurio 2 dalyje nurodyta, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Suimtieji gali naudotis savo patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja. Ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu (Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 4 d.). Pagal HN 134:2015 44 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Asmenų, laikomų Lukiškių TI-K, prausimasis duše organizuojamas, vadovaujantis 2010 m. kovo 4 d. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-40 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Lukiškių izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo nuostatomis, remiantis kuriomis Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) vyrams išduodamas patalynės komplektas (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei), 2 vnt. rankšluosčių, vienam mėnesiui išduodami 3 ritinėliai tualetinio popieriaus. Atsakovės atstovas atsiliepime teismui patvirtino, kad minėtų teisės aktų reikalavimų Lukiškių TI-K laikėsi. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į administraciją su nusiskundimais dėl šilto vandens nebuvimo duše (prašymu suteikti galimybę pasinaudoti dušu dėl to, kad juo nebuvo pasinaudota dėl šilto vandens duše nebuvimo), netvarkos dušo patalpose ar neišduotos patalynės ar higienos priemonių. Nesant pareiškėjo nusiskundimų Lukiškių TI-K administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, todėl teismas vertina juos kaip neįrodytus. Pabrėžtina, jog laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga neturi pareigos suimtiesiems (nuteistiesiems) nemokamai suteikti neribotą kiekį buitinių (higieninių) reikmenų.

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Pareiškėjo argumentai dėl jo teisių pažeidimo, siekiant išsiskalbti apatinį trikotažą ir viršutinius drabužius, taip pat yra abstraktūs. Pažymėtina, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo iš viso 15 dienų, tačiau skunde nurodo: „apatinio trikotažo iš pradžių neskalbdavo, vėliau skalbdavo tik vienu atveju, jeigu suimtasis turi specialiai tam tikslui skirtą skalbimo maišą. Jeigu suimtasis neturi sąskaitoje pinigų nusipirkti specialiai skalbimui skirto maišo, jis neturi galimybės skalbti ir savo apatinio trikotažo, o tokių asmenų yra nemažiau 70 proc. Jeigu sąskaitoje nėra pinigų, suimtiesiems viršutiniai drabužiai skalbiami vieną kartą per du mėnesius“. Pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kada ir kokiu būdu buvo pažeista jo teisė skalbti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Nekonkretūs bei pakankamai abstraktūs teiginiai negali suponuoti išvados, kad atsakovės atstovas pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų bei nuteistųjų teisę pasinaudoti drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugomis.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad šiukšlių konteineriai buvo po kamerų langais, todėl jis nuolat užuosdavo nemalonius kvapus. Kadangi pareiškėjas nekonkretizavo po kurios kameros langu buvo šiukšlių konteineris, skleidžiantis nemalonius kvapus, be to, įvertinus pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį (2017 m. kovo mėn., kurį vidutinė oro temperatūra buvo 2,3–4,3°C (http://www.meteo.lt/lt/2017-Kovas)), pareiškėjo pretenzijos dėl iš šiukšlių konteinerio sklindančio nemalonaus kvapo atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K taip pat pažeidė pareiškėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus su gyvenimo drauge.

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 84 straipsniu, nuteistieji kalėjimuose suskirstomi į paprastąją ir drausmės grupes. Paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą (Bausmių vykdymo kodekso 85 str. 1 d. 2 p.). Pagal Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 2 punktą trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Toks pasimatymas vyksta uždarose specialiai įrengtose patalpose. Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trijų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato Bausmių vykdymo kodekso 73–75, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai.

Suimtųjų teisę pasimatyti įtvirtina Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnis, kurio 8 punkte nurodyta, kad pasimatymų tvarką nustato Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtino Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, kurių 62 punkte (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, registruojami tardymo izoliatoriaus direktoriaus nustatyta tvarka. Vadovaudamasis minėtu punktu, taip pat Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 2 dalimi, Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsniu, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, XVI skyriumi, reglamentuojančiu nusiteistųjų pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis tvarką, Lukiškių TI-K direktorius 2014 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-89 „Dėl giminaičių ir kitų asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Giminaičių ir kitų asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Aprašo 4 punkte nurodyta, kad giminaičiai ir kiti asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, turi ne vėliau kaip prieš 15 dienų suderinti pasimatymo datą, laiką, trukmę, užsiregistruoti Lukiškių TI-K siuntinių, perdavimų ir smulkiųjų paketų su spauda priėmimo biure – telefonu, paštu, raštu arba atvykus į įstaigą. Pareigūnas Lukiškių TI-K siuntinių, perdavimų ir smulkiųjų paketų su spauda priėmimo biure gavęs prašymą pasimatyti, registruoja jį Trumpalaikių pasimatymų išankstinio registravimo žurnale (Aprašo 7 p.). Pagal Aprašo 9 punktą giminaičiai ir kiti asmenys, atvykę į Lukiškių TI-K ir pageidaujantys tą pačią dieną pasimatyti su suimtaisiais, nuteistaisiais, ar nuteistaisiais areštu gali gauti trumpalaikius pasimatymus tik tuo atveju, jei yra laisva, pagal išankstinį registravimą, nerezervuota vieta, arba kuris nors kitas lankytojas neatvyko į iš anksto rezervuotą pasimatymą.

Kaip yra pažymėjęs LVAT, teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013; LVAT 2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1842-552/2016). Laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. – iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga, veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose), pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014; LVAT 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1059-858/2015).

Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo gyvenimo drauge. To, kad būtų kokiu nors būdu išreiškęs valią dėl ilgalaikių pasimatymų, savo skunde konkrečiai ir vienareikšmiškai nenurodė ir pats pareiškėjas. Priešingai, jis vien abstrakčiai teigė, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus, cituodamas EŽTT praktiką dėl suimtųjų teisės į pasimatymus. Pažymėtina, jog tokių abstrakčių teiginių, nepagrindžiant ir neįrodant, ar prašymą skirti pasimatymą pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai pateikė, nepakanka, o hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog jis 2017 m. kovo 20 d. Lukiškių TI-K administracijai pateikė prašymą leisti pasimatyti su gyvenimo drauge, tačiau šis prašymas nebuvo registruotas ir tenkintas, nes draugė 2017 m. kovo 23 d., t. y. tą pačią dieną, kai pareiškėjas išvyko į Vilniaus pataisos namus, atvykusi į pasimatymą su pareiškėju į Lukiškių TI-K, įleista nebuvo. Visų pirma, pažymėtina, jog, kaip minėta, byloje nėra duomenų apie Lukiškių TI-K registruotus pareiškėjo prašymus dėl pasimatymų su gyvenimo drauge suteikimo. Šią aplinkybę atsiliepime nurodė ir atsakovės atstovas (b. l. 46). Antra, minėtas teisinis reglamentavimas nustato tvarką, pagal kurią asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, turi ne vėliau kaip prieš 15 dienų suderinti pasimatymo datą, laiką, trukmę, užsiregistruoti Lukiškių TI-K. Taip pat nustatyta, kad asmenys, atvykę į Lukiškių TI-K ir pageidaujantys tą pačią dieną pasimatyti su suimtaisiais, nuteistaisiais, ar nuteistaisiais areštu gali gauti trumpalaikius pasimatymus. Tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo iš viso 15 dienų, 2017 m. kovo 23 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, vadovaujantis išdėstytomis teisės normomis ir LVAT praktika, darytina išvada, jog Lukiškių TI-K nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių pasimatymų skyrimą, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Pareiškėjo vertinimu, dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pareiškėjui kalint perpildytose kamerose, privatumo nebuvimo, tinkamų gyvenimo sąlygų neužtikrinimo, jis patyrė fizinius skausmus ir emocinius sutrikimus, sumažėjo jo bendravimo galimybė, kuriuos, prašydamas priteisti neturtinę žalą, įvertina 9 000 Eur suma.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012; LVAT 2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K, kur jis buvo iš viso 15 dienų, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kitokių pareiškėjo teisių pažeidimo faktų nenustatyta. Pareiškėjas skunde nusiskundimus išdėstė labai abstrakčiai, jų neindividualizuodamas ir nedetalizuodamas, todėl teismas nelaikė juos įrodytais. Pareiškėjas teigė, kad laikymo sąlygos sukėlė jam fizinius skausmus, tačiau nepagrindė, kada ir kokie būtent sveikatos sutrikimai jam kilo, kokie konkretūs atsakovės atstovo veiksmai turėjo jiems įtakos. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopiją (b. l. 26–36), jokių susirgimų ar sveikatos sutrikimų, kuriems turėtų įtakos laikymo Lukiškių TI-K sąlygos, nenustatyta. Teismas neturi pagrindo išvadai, kad privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.