Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo M. A. prašomos priteisti 250 000 Lt (72 405 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui M. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Lt. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį bei pirmosios instancijos teismo pateiktą bylos medžiagos ir faktinių aplinkybių vertinimą.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu iš dalies sutinka.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu faktinėms bylos aplinkybėms teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai – vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neprašė teismo ieškinio senaties terminą atnaujinti, tik skunde ir apeliaciniame skunde paaiškino, jog į teismą kreipėsi vos tik sužinojo, kaip rašyti prašymus, skundus, pretenzijas, nes neturėjo teisinių žinių, anksčiau nesikreipė, nes nemanė, kad taip ilgai užtruks baudžiamosios bylos nagrinėjimo procesas bei bijojo atsakovo pareigūnų diskriminuojančių veiksmų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė dideles dvasines kančias, emocinę įtampą ir fizinius skausmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir nebūtų laukęs nepagrįstai ilgą laiko tarpą. Be to, pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku tinkamai kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nenurodė reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Tuo tarpu pareiškėjo nurodytos delsimo kreiptis į teismą priežastys nėra objektyvios aplinkybės. Taigi, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas 2009 m. liepos 24 d. – 2011 m. balandžio 9 d. laikotarpiui pagrįstai taikė ieškinio senatį ir šią pareiškėjo reikalavimo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu.

Pasisakydama pareiškėjo kalinamo neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, klausimu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. BVK 7straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi įvardinti aktai numato pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Vertinamu pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šiuo atveju iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pateikto atsiliepimo matyti, kad iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. balandžio 10 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas 1022 dienas, iš kurių 901 dieną pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis vienam asmeniui tenkantis minimalus kalinimo plotas. Taigi pareiškėjas išties minėtą laikotarpį praleido kamerose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko reikalavimų, kameros, be kita ko, buvo užstatytos suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo mažas, kad jis galėtų judėti, ir nurodytą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad kamerose buvo bloga ventiliacija, trūko šviesos ir oro, todėl veisėsi pelėsis, teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip nurodė Lukiškių TI-K, jų kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, ir iš esmės tai atitinka nurodytos higienos normos reikalavimus (I t., b. l. 43). Pareiškėjas nenurodė, kad tokiu būdu jam buvo sudarytos kliūtys vėdinti kamerą, įsileisti oro ar tai nebuvo galima atlikti dėl kitų priežasčių. Taip pat, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2012 m. rugsėjo 10 d. akte Nr. 13(13-3)-13.16-1030 (I t., b. l. 77-78) pateikė siūlymą dažniau vėdinti patalpas. Taigi šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija toliau pabrėžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl buvo priverstas kvėpuoti jų dūmais. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl to, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, teisėjų kolegija pažymi, jog su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tuo tarpu šio straipsnio 4 dalis suformuluoja pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Be to, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tai įvertinus, konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, o siekiant užtikrinti nerūkančių nuteistųjų teisę būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų, svarbu išsiaiškinti naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusių asmenų žalingus įpročius (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-513/2013 ir kt.). Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją su prašymu paskirti jį į nerūkančių asmenų kamerą. Todėl šis pareiškėjo argumentas vertintinas kritiškai. Atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, jog šiuo aspektu pagrįstai pirmosios instancijos teismas nekonstatavo neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas skunde, apeliaciniame skunde kaip neteisėtus veiksmus buvo nurodęs ir tai, jog atsakovas neužtikrino pareiškėjo socialinių ryšių – buvo apriboti ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, skambučiai. Šiuo klausimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Taigi laisvės atėmimo įstaiga, šiuo atveju – Lukiškių TI-K, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio. Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014).

Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs gauti ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų su savo šeimos nariais. Vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai dėl ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų nesuteikimo, nepagrindžiant ir neįrodant aplinkybės, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai teikė prašymą skirti ilgalaikius pasimatymus nesudaro pagrindo vertinti, kad laisvės atėmimo įstaigos administracija pareiškėjo atžvilgiu nurodytais aspektais veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Bausmių vykdymo kodekso ir laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisyklių nuostatas ar kitus teisės aktus. Taigi byloje nenustačius, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų organizavimo, laisvės atėmimo įstaigai neprivalant ex officio šių pasimatymų organizuoti be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo veiksmai (neveikimas) šiuo atveju buvo neteisėti, o nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų civilinė atsakomybę pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad kamerose buvo graužikų ir buitinių parazitų, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 60 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad šia teisės norma įstatymų leidėjas siekia užtikrinti, jog laisvės atėmimo vietose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų. Vis dėlto manytina, kad tokia norma neįtvirtinamas absoliutus imperatyvas užtikrinti, kad tokių graužikų apskritai neatsirastų, o nustato imperatyvą organizuoti veiksmingą šių kenksmingų veiksnių pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją). Iš byloje esančių duomenų (I t., b. l. 50-64) matyti, jog siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), o vėliau su UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis. Šios paslaugos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teikiamos visą pareiškėjo kalinimo laikotarpį, todėl pareiškėjo argumentai, kad atsakovo atstovas šiuo atveju pažeidė teisės aktų reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamu atveju, siekiant visapusiškai įvertinti aplinkybę, ar pareiškėjui buvo sudarytos pakankamos sąlygos privatumui kalint Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, be kita ko, turėjo būti vertinamos kamerose įrengtų sanitarinių mazgų higienos sąlygos. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte nustatyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Byloje pateiktame Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 10 d. akte Nr. 13(13-3)-13.16-1030 (I t., b. l. 67-69) nurodyta, jog tikrintų kamerų sanitarinius mazgus sudaro tualetas ir praustuvė, šaltas vanduo tiekiamas, sanitariniai mazgai nuo kamerų gyvenamųjų patalpų atskirti betonine sienele ir užuolaidomis. Taigi šiuo atveju atsakovas tinkamai įvykdė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus, pareiškėjo argumentai pakankamai abstraktūs, todėl konstatuoti jo teisių pažeidimą šiuo aspektu pagrindo nėra.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentą, kad atsakovas neužtikrino tinkamų mokymosi sąlygų. Papildomai pažymėtina, jog pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokia konkrečiai jo teisė buvo pažeista ir kaip tokie atsakovo veiksmai sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą.

Pažymėtina, jog administracinėje byloje pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą taip pat siejo su tuo, kad dėl pablogėjusios sveikatos būklės kreipėsi į gydytojus, pareiškėjui nebuvo atliekami reikiami tyrimai, dėl ko pablogėjus sveikatai pareiškėjas turėjo naudotis ramentais. Pabrėžtina, kad administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), tuo tarpu ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. mutatis mutandis Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-110/2013). Šiuo atveju pareiškėjas reiškia argumentus dėl, jo nuomone, netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, t. y. dėl netinkamų veiksmų, teikiant pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugas, tačiau šių aspektų vertinimas nepriklauso administracinio teismo kompetencijai. Kita vertus, pareiškėjas teismui taip pat nepateikė ir argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos išvadas, jog, kaip teigia pareiškėjas, netinkamos kalinimo sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime turėjo įtakos pareiškėjo sveikatai.

Kiek tai susiję su kitais pareiškėjo nurodytais teisės normų pažeidimais ir jų įtaka pareiškėjo nurodomai neturtinei žalai (dėl apšvietimo, temperatūros, vietos prie stalo nebuvimo, maisto netinkamo užtikrinimo, užimtumo programų neužtikrinimo ir kt.) teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentų ar įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, o tik atkartojo skundo pirmosios instancijos teismui turinį. Įvertinusi bylos medžiagą šiais aspektais teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų atskirai nekartoja.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, pareiškėjas nesutinka su jam priteista neturinės žalos atlyginimo suma, todėl šiuo aspektu plačiau pasisakytina.

Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos būdo ir (ar) dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Be to tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pažeidžiant teisės aktų nustatyto kameros ploto dydžio, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą buvo laikomas 901 dieną. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą bei atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 800 Lt minimali mėnesinė alga, nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo nustatyta 850 Lt minimali mėnesinė alga, nuo 2013 m. sausio 1 d. nustatyta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 136, 2012 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 718, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, daro išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 6 500 Eur. Nurodytas dydis taip pat priteistinas atsižvelgus į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose. Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 250 000 Lt (72 405 Eur), o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 6 500 Eur.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui kartu su apeliaciniu skundu taip pat pateikė papildomus dokumentus, t. y. liudytojų parodymus, pareiškimą apie šeimos partnerystę, Lukiškių TI-K raštą Nr. 96-807, pareiškėjo darytus kamerų planus, kuriuose, jo nuomone, pateikiama informacija yra reikšminga ginčo sprendimui dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalis numato, kad, jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodė priežasčių, dėl kurių minėti dokumentai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui ar dėl kurių jų pateikimo būtinybė iškilo tik šioje bylos nagrinėjimo stadijoje. Todėl įvertinus tai, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui būtų buvęs užkirstas kelias šiuos įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui, su apeliaciniu skundu pateiktus dokumentus atsisakytina priimti.

Kartu atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė raštiškus J. V., A. Ž., G. D. ir A. G. paaiškinimus. Šiuo atveju visų pirma pažymėtina, kad administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje. Šioje teisės normoje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.). Taigi byloje esantys paaiškinimai bei liudytojų parodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje administracinėje byloje ir įvertintini pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Pagal jas, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Aiškindama šias nuostatas, teisėjų kolegija pažymi, kad nuoroda į būtinumą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai nagrinėti bylos aplinkybes, be kita ko, suponuoja galimybę teismui įvertinti įrodymus ir jų patikimumo aspektu. Pabrėžtina, kad tai yra būtina, teismui aptariant byloje esančių įrodymų tarpusavio prieštaravimus ir juos pašalinant. Todėl nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas, šalindamas byloje esančių įrodymų tarpusavio prieštaravimus, teisėjų kolegijos manymu, galėjo ir turėjo įvertinti šiuos parodymus ir patikimumo aspektu. Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo padaryta jų analizė yra išsami ir visapusiška. Papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas neteikė pirmosios instancijos teismui prašymo iškviesti liudytojais šiuos asmenis.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K (neteisėtų aktų CK 6.271 straipsnio prasme), atlyginti adekvačia suma laikytina 6 500 Eur suma (CK 6.250 straipsnis). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 6 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 23 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui M. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 6 500 Eur (šešis tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.“

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.