Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Savinijaus Katausko,

asmeniui, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – D. P., jo šeimos nariui E. P. ir gynėjui advokatui Vilmantui Ančiukaičiui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, D. P. ir jo gynėjo advokato Romo Gervaičio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. gegužės 3 d. nutarties, kuria D. P. pripažintas nepakaltinamas dėl padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. P. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė už tai, kad jis smurtaudamas nežymiai sutrikdė sveikatą šeimos nariui, t. y. jis 2022-08-17, apie 8.45 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia durimis privėrė motinos R. P. kairės rankos didįjį pirštą, tuo padarydamas jai odos nubrozdinimą kairės plaštakos III piršte ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios R. P. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

7. Pagrindinis kriterijus parenkant bet kurią priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Remiantis BPK 400 straipsnio 2 dalimi, sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, teisiamajame posėdyje turi būti apklausti nukentėjusieji ir liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę nusprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Taigi teismai, spręsdami priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimą, be kitų byloje esančių duomenų, privalo ištirti ir įvertinti eksperto ar atitinkamos sveikatos priežiūros įstaigos atstovo pateiktą informaciją ir nuomonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-788/2020). Tokia praktika atitinka ir EŽTT jurisprudenciją, kurioje pabrėžiama, kad, norint izoliuoti asmenį nuo visuomenės, psichikos sutrikimas turi būti tokios rūšies ar laipsnio, kuris lemia priverstinio izoliavimo būtinybę ir kurį konstatuoti gali tik objektyvi medicininė ekspertizė (Winterwerp prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 6301/73, 1977-12-15). Pažymėtina, kad, pagal EŽTT praktiką, psichiškai nesveiko asmens laisvės atėmimas gali būti būtinas ne tik tuo atveju, kai jam reikia gydymo, vaistų ar kitos klinikinės priežiūros siekiant jį išgydyti arba pagerinti jo būklę, bet ir tuo atveju, kai asmeniui reikia kontrolės ir priežiūros siekiant neleisti jam, pavyzdžiui, padaryti žalos sau ar kitiems (Liuiza prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06, 2012-07-31). Kita vertus, svarbu pažymėti, kad sveikatos priežiūros specialistams suteiktos plačios galios turi būti atsvertos procedūromis, kuriomis siekiama užkirsti kelią savavališkam priverstiniam hospitalizavimui (D.R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018-06-26).

8. Tačiau tai nereiškia, kad šis, t. y. psichikos sutrikimo pobūdžio, kriterijus yra vienintelis. Kaip minėta, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021).

9. Nusprendžiant dėl pavojaus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, būtina įvertinti ir tai, kad stacionarus priverstinis gydymas sveikatos priežiūros įstaigoje pagal savo pobūdį yra viena griežčiausių priemonių. Pagal EŽTT praktiką, psichikos liga sergantys asmenys sudaro ypač pažeidžiamą grupę, todėl jų teisių apribojimas turi būti labai tikslus ir gali būti pateisinamas tik dėl „labai svarių priežasčių“ (žr. A. K. prieš Vengriją, Nr. 38832/06, § 42, 2010-05-20; Zagidulina prieš Rusiją, peticijos Nr. 11737/06, § 53, 2013-05-02; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018-06-25). Asmens laisvės atėmimas yra tokia griežta priemonė, kad ji gali būti pateisinama tik tuo atveju, jei, įvertinus kitas švelnesnes priemones, nustatoma, kad jų nepakanka asmens arba viešajam interesui apsaugoti, todėl atitinkamą asmenį reikia sulaikyti (O. G. prieš Latviją, peticijos Nr. 66095/09, § 81, 2014-09-23; Lazariu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 31973/03, § 125, 2014-11-13; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018-06-26). Todėl, nusprendžiant dėl stacionaraus gydymo, svarbu ir tai, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-87-697/2021, 2K-121-976/2021).

15. Šių duomenų kontekste pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. P. nusikalstamą veiką, numatytą BK 140straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamas, ir paskyrė jam BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Priverčiamosios medicinos priemonės rūšį D. P. pirmosios instancijos teismas parinko atsižvelgdamas į byloje pateiktas eksperčių rekomendacijas, jų paaiškinimus teisme, kad D. P. reikalingos priverčiamos medicininio poveikio priemonės, t. y. priverstinis stacionarinis gydymas ir stebėjimas bendrojo tipo stebėjimo sąlygomis specializuotoje gydymo įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) ir įvertinęs asmens psichikos sutrikimus, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą, psichikos sveikatos sutrikimo trukmę, asmens elgesį ir pavojingumą. Nepritarti šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo.

16. D. P. padarė tyčinę smurtinę baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką prieš savo motiną. Iš ekspertizės akto matyti, kad psichinės sveikatos sutrikimai D. P. stebimi nuo 2010 m. ir jis buvo gydomas, o būtent:

• 2010-02-17 gydytas RKLPF, nustatyta diagnozė – ūmus polimorfinis psichozinis sutrikimas su šizofrenijos simptomais (anamnezėje nurodyta: ,,Anksčiau psichiatrijos stacionare nesigydė, vieną kartą buvo atvežtas į KAL PF 2010 m. vasario mėn. pirmoje pusėje, tačiau tada nesutiko gultis į ligoninę ir išrašytų pagal receptus vaistų namuose nevartojo. <....>“;

• 2010-02-26–2010-04-13 buvo gydytas RKLPF, nustatyta diagnozė – šizoafektinis sutrikimas, depresinis tipas. Stacionare 2010-03-01 atliktas psichologinis tyrimas, nustatyti motyvaciniai mąstymo sutrikimai. Iš skyriaus išrašytas būsenai pagerėjus, nukreipiant ambulatoriniam gydymui;

• 2011 m. dėl šizoafektinio sutrikimo paūmėjimų, stebint depresinį afektą, sutrikusį elgesį, mąstymo sutrikimus vėl gydytas psichiatrijos stacionare (RKLPF), išrašytas būklei pagerėjus; 2011–2017 m. lankėsi ambulatoriškai, tęsė medikamentinį gydymą, būsena vertinta kaip stabili, reikšmingų būsenos pablogėjimų, reikalaujančių stacionarinio gydymo, nestebėta. Tęsta šizoafektinio sutrikimo diagnozė;

• 2017-09-16–2017-10-04 vėl gydytas stacionare, nustatyta diagnozė – šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas (anamnezėje nurodyta: ,,Kol vartojo psichiatrinius vaistus, jautėsi gerai. Bet nuo šių metų sausio mėnesio psichiatrinių vaistų nebevartoja. <...> paskutiniu metu darėsi vis neadekvatesnis <...> dažnos nuotaikų kaitos, agresija artimųjų atžvilgiu, grubus elgesys.“). Psichikos būsenoje stebėtas emocinis neadekvatumas, disforija, paralogiškas mąstymas, gynybiškumas, išsakė santykio, persekiojimo kliedesius. Išrašytas būklei pagerėjus, nukreipiant tolesniam ambulatoriniam gydymuisi;

• 2017-10-05–2017-10-31 gydytas RKLPF dienos stacionare;

• vėliau gydėsi ambulatoriškai, psichikos būsena iki 2021 m. vertinta kaip stabili, atitinkanti tiriamajam nustatyto šizoafektinio sutrikimo medikamentinės remisijos kriterijus;

• 2021-02-25–2021-03-01 dėl pablogėjusios psichikos būsenos gydytas RKLPF, nustatyta (pakeista) diagnozė – paranoidinė šizofrenija (informacija iš epikrizės: ,,Prieš savaitę laiko grįžo į Lietuvą [iš Švedijos], čia, tėvų žodžiais, tapo neadekvatus, pajaudintas, ištisai konfliktavo su tėvais, negėrė vaistų, <...>. Objektyvi būklė: atvykęs į skyrių buvo kiek sudirgęs, nepatenkintas, kad paguldytas į ligoninę, laikė, kad jo sveikata yra gera <...> reikalavo būti išrašomas į namus. Nestebint proceso paūmėjimo, ligonis išrašytas į namus.“);

• iki 2021 m. rugsėjo mėn. tęsė gydymą ambulatoriškai, vėliau apsilankymus nutraukė;

• 2022-02-25–2022-03-24 gydytas RKLPF dėl paranoidinės šizofrenijos paūmėjimo (anamnezėje nurodyta, kad po paskutinio stacionarinio gydymo: ,,vaistų nevartojo <...> psichinė būklė labai greitai tapo bloga <...>. Artimųjų iniciatyva kviesta GMP, pacientas palydint policijai konsultuotas RKLPF priėmimo skubios pagalbos skyriuje, stacionarizuotas tolimesniam gydymui.“). Skirtas medikamentinis gydymas, gydymo eigoje pavyko stabilizuoti psichikos būseną – redukavosi psichozinė simptomatika, nerimas, koreguotas miegas, tačiau išliko emocijų, mąstymo ir kritikos sutrikimai. Nukreiptas ambulatoriniam gydymui. Ambulatoriškai lankėsi trumpai (apie 1 mėn.), vėliau apsilankymus nutraukė;

• 2022-04-01 ambulatoriškai buvo atliktas psichologinis tyrimas: „Kontaktas apsunkintas. <...> Korekcija nesėkminga. <...> nepakankamos kritikos būsenai. <...> Skundžiasi, kad žmonės, ypač šeimos nariai, bando sužlugdyti, pakenkti. Paskirtų vaistų nevartoja. Mano, kad vaistai yra nuodai. <...> Asmenybė neadekvataus savęs vertinimo, ryšys su realybe apsunkintas. <...> Tyrimo duomenys sietini su procesiniam susirgimui būdingu asmenybės defektu.“;

• 2023-01-07–2023-02-03 gydytas RKLPF, diagnozė – paranoidinė šizofrenija, psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, žalingas vartojimas (anamnezėje nurodyta: „. <....> Išėjęs iš skyriaus vaistų nevartojo. Gyveno su tėvais, kurie teigia, kad psichinė būklė labai greitai tapo bloga <...> piktnaudžiauja alkoholiu <...>. Neapsikentę tokio sūnaus elgesio, kad šis nesigydo, vaistų nevartojo, išgėrinėja, elgiasi neadekvačiai, agresyviai, tėvai jį išvarė iš namų, kas dar labiau pablogino paciento psichikos būklę, <...>, ėmė šnekėti apie savižudybę, prašyti pagalbos, kad tėvai vežtų jį į ligoninę gydytis. Savo iniciatyva, palydint artimiesiems, atvyko į RKL PK. Esant šizofrenijos psichoziniam paūmėjimui stacionarizuotas <...>.“). Taikytas medikamentinis gydymas. Gydymo eigoje būklė koreguota minimaliai, išrašant nurodoma: ,,Dinamikoje ramesnio elgesio, tačiau kritika neatsistato, išlieka neadekvatus savęs ir savo galimybių vertinimas. Gydymo klausimu mažai bendradarbiaujantis, teigia, kad žino pats kaip jam gydytis. <...> Stebimas vidutinis šizofreninio defekto lygis ir lėtiniam endogeniniam sutrikimui (paranoidinei šizofrenijai) būdingi lėtiniai pakitimai mąstyme, emocinėje ir valios sferose. <...> (t. 1, b. l. 148–149),

tačiau, vertinant D. P. būseną ekspertizės metu ir išanalizavus medicininę dokumentaciją, išsiaiškinta, kad psichikos būsenos blogėjimas ėmė reikštis nuo 2021 m. (iki tol ligos eiga buvo remituojanti, stebėtos po keletą metų trunkančios medikamentinės ligos remisijos) – po stacionarinio gydymo 2021-02-25–2021-03-01, kai buvo gydomas dėl paranoidinės šizofrenijos paūmėjimo, vaistus vartojo trumpai, dėl pablogėjusios psichikos būsenos (paranoidinės šizofrenijos paūmėjimo) 2022-02-25–2022-03-24 (apie 5 mėn. iki inkriminuojamos veikos padarymo) buvo gydytas RKLPF, po šio gydymo vaistų nevartojo, piktnaudžiavo alkoholiu, psichinė būklė labai greitai tapo bloga, paskutinį kartą iš RKLPF išrašytas 2023-02-03, pavykus tik minimaliai iš dalies koreguoti psichikos būseną, tačiau: „kritika neatsistato, išlieka neadekvatus savęs ir savo galimybių vertinimas. <...> Stebimas vidutinis šizofreninio defekto lygis ir lėtiniam endogeniniam sutrikimui (paranoidinei šizofrenijai) būdingi lėtiniai pakitimai mąstyme, emocinėje ir valios sferose.“ (t. 1, b. l. 150). Įvertinus visa tai, D. P., nesant adekvačios kritikos savo būsenai ir esant duomenų apie piktnaudžiavimą alkoholiu (tai apsunkina ambulatorinio gydymosi režimo laikymąsi), rekomenduota taikyti priverčiamąją medicininio poveikio priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

17. Taigi, kaip matyti iš ekspertizės akto, nors psichinės sveikatos sutrikimai D. P. stebimi ir jis gydomas nuo 2010 m., tačiau nuo 2021 m. jo psichinės sveikatos būklė ėmė sparčiai blogėti, buvo pakeista diagnozė į paranoidinę šizofreniją, jis buvo gydomas stacionariai ir ambulatoriškai, tačiau, kaip matyti iš ligos istorijos duomenų, ekspertės ir nukentėjusiosios paaiškinimų, dėl nereguliaraus vaistų vartojimo ambulatorinis gydymas nebuvo efektyvus, D. P. diagnozuoti psichinės sveikatos sutrikimai progresavo, o dėl pasireiškusios psichozės simptomatikos ir nekritiško D. P. požiūrio į savo ligą ir jos gydymą ambulatorinis gydymas šiuo metu nėra pakankamas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad D. P. ligos pobūdis, jo padarytos uždraustos baudžiamojo įstatymo veikos pavojingumas, jo paties socialinis pavojingumas yra tokio pobūdžio, kad jam turėtų būti taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

18. Iš ekspertės akto, nukentėjusiosios D. P. mamos paaiškinimų bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu matyti, kad D. P. nereguliariai vartojant vaistus ar apskritai jų nevartojant, jo psichinės sveikatos būklė toliau blogėja, jis darosi agresyvus, neprognozuojamas ir kelia vis didesnę grėsmę aplinkiniams. Per daugiau nei metų laikotarpį, praėjusį nuo baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo, D. P. požiūris į jam diagnozuotus psichinės sveikatos sutrikimus ir jų gydymą nepasikeitė, jis darosi vis labiau nekritiškas, neigia savo ligą, o reguliariai lankytis pas medikus pradėjo tik prasidėjus šios baudžiamosios bylos procesui teisme. Nors, kaip akcentuojama apeliaciniame skunde, D. P. anksčiau nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn už smurtinio pobūdžio veikas, po jam inkriminuotos veikos padarymo taip pat jokių teisės pažeidimų nepadarė ir pasižada toliau gydytis, tačiau, stebint akivaizdžiai ir sparčiai blogėjančią jo lėtinės psichikos ligos dinamiką, kuriai įtakos, pasak eksperčių, ambulatorinis gydymas šiuo metu nebėra pakankamas, teisėjų kolegija nemato pagrindo švelninti D. P. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę.

19. Apeliacinio skundo argumentai, kad teigiami rezultatai dėl D. P. psichinės sveikatos būklės gali būti pasiekti taikant jam ambulatorinį gydymą (apygardos teismui gynėjas pateikė med. duomenis, jog nuo 2023-04-19 D. P. reguliariai lankosi VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centre, 2–3 kartus per mėnesį atvyksta pas psichiatrą, kas mėnesį lankosi pas socialinę darbuotoją, ambulatoriškai atvyksta jam paskirtu laiku (kartais dažniau), kas 2 savaites atvyksta leistis vaistus (t. 1, b. l. 19, 28), prieštarauja anksčiau minėtai ekspertizės akto išvadai ir teismo psichiatrės ekspertės L. Š. paaiškinimams tiek bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad ekspertizės metu jo būsena buvo labai bloga, jis buvo visiškai nekritiškas, neprognozuojamas („jo būsena pereina į tokias manijos būsenas, kai jis visiškai nekontroliuojamas, apsunkintas, o dar jei apsunkintas alkoholiu“ (t. 2, b. l. 29), buvo stebimas jo pavojus sau ir aplinkiniams (nors ekspertizei atlikti jis buvo atvežtas iš psichiatrijos stacionaro baigiantis gydymui, bet jo būsena tuo metu buvo labai bloga) ir būtent dėl to buvo rekomenduojama taikyti jam stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Šios ekspertizės akto išvados gynėjo apygardos teismui pateikti medicininiai duomenys apie D. P. pastaruoju metu reguliarų lankymąsi VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centre nepaneigia. Juolab, jog, kaip matyti iš anksčiau aptartų iš ligos istorijos duomenų, nukentėjusiosios paaiškinimų bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, viso gydymosi procese D. P. rekomendacijų dėl gydymo tęstinumo nesilaikė, vaistų reguliariai nevartojo, savanoriškai pas medikus nesilankė, ligos nepripažįsta ir yra visiškai nekritiškas inkriminuojamai veikai, susirgimui ir gydymuisi, o jo gydymas paskutiniu metu nebuvo efektyvus (kaip minėta, paskutinį kartą iš RKLPF išrašytas 2023-02-03, pavykus tik minimaliai iš dalies koreguoti psichikos būseną, tačiau: „kritika neatsistato, išlieka neadekvatus savęs ir savo galimybių vertinimas. <...> Stebimas vidutinis šizofreninio defekto lygis ir lėtiniam endogeniniam sutrikimui (paranoidinei šizofrenijai) būdingi lėtiniai pakitimai mąstyme, emocinėje ir valios sferose.“ (t. 1, b. l. 150). Šių duomenų kontekste nėra pagrindo išvadai, kad paskutiniu metu D. P. lankantis pas medikus jo būklė gali būti kontroliuojama taikant jam ambulatorinį gydymą. Pažymėtina, kad reguliariai pas gydytojus lankytis D. P. pradėjo tik prasidėjus šios bylos teisminiam procesui, tuo tarpu anksčiau ne kartą buvo nutraukęs vaistų vartojimą ir savanoriškai gydytis nesutiko, be to, piktnaudžiavo alkoholiu, jo psichinės sveikatos sutrikimai progresavo, dėl to būklei pablogėjus jis ne kartą buvo gydytas Psichiatrijos ligoninėje. Kita vertus, po paskutinio gydymo D. P. psichinę būklę pavyko tik iš dalies tik minimaliai koreguoti.

20. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog D. P. nėra kritiškas savo ligai, gydymuisi (kaip minėta, reguliariai lankytis pas gydytojus pradėjo tik prieš teismo posėdžius), kartu ir padarytai veikai, stebint akivaizdžiai blogėjančią jo lėtinės psichikos ligos dinamiką, kurią koreguoti, pasak eksperčių, ambulatorinis gydymas šiuo metu nebėra pakankamas, kolegija nemato pagrindo švelninti D. P. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę.

21. Pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė ir išnyksta jo pavojingumas. Kiekvienu atveju teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą (BK 98 straipsnio 6 dalis) ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, o pagal BPK 405 straipsnį minėtus klausimus sprendžia teismas pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą.

22. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą dėl priverčiamosios medicinos priemonės D. P. paskyrimo ir rūšies parinkimo taikė tinkamai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

D. P., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, ir jo gynėjo advokato Romo Gervaičio apeliacinį skundą atmesti.