Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

dalyvaujant nukentėjusiojo privataus kaltintojo V. B. atstovei advokatei Kristinai Pugačienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją privataus kaltinimo bylą pagal nuteistojo J. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-10-15 nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį - viešaisiais darbais 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant kiekvieną mėnesį neatlygintinai dirbti po 10 (dešimt) valandų visuomenės labui.

Priteista iš UAB (duomenys neskelbtini) V. B. 400 (keturi šimtai) litų neturtinės žalos atlyginimo.

Priteista iš J. L. V. B. 1600 (vienas tūkstantis šeši šimtai) litų kaip išlaidos advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. L. nuteistas už tai, kad 2009-10-30 apie 4.00 val. dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) taksi vairuotoju atvežęs V. B. prie namo, (duomenys neskelbtini), V. B. išlipus iš taksi automobilio papurškė V. B. į akis dujų, taip sukeldamas fizinį skausmą.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir kitų nuteistojo apeliacinio skundo argumentų.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė, pagrįstai J. L. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymai ir jų vertinimo motyvai. Šioje byloje apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išdėstė apkaltinančius J. L. bylos duomenis, pagrįstai rėmėsi nuosekliais nukentėjusiojo V. B., liudytojų O. B., R. G., V. K., specialisto parodymais, rašytine bylos medžiaga – Šiaulių apskrities ligoninės pažyma. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė parodymų vertinimui, gretino parodymus su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad J. L. papurškė V. B. į akis dujų, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.

Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-487/2009 ir kt.). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. ( kasacinė nutartis Nr. 2K-59/2010)

Apelianto skunde nurodytus teiginius, kuriais ji neigia savo kaltę ir teigia, kad jis gynėsi nuo nukentėjusiojo V. B. tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi jo atžvilgiu, paneigia nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiojo V. B. parodymai, kuriuos iš dalies patvirtina ir liudytojų O. B., R. G., V. K. parodymai duoti viso proceso eigoje, tiek to vakaro įvykio seka, tiek paties nuteistojo parodymai. Nuteistasis J. L. taikinamojo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusysis lietė jo ausis, akinius (b. l. 9), teisiamojo posėdžio metu parodė, kad V. B. pradėjo jam braukyti aplink ausis ir klausė „kiek esu skoloje“ (b. l. 62) ir tik 2010-10-11 teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusysis jam sudavė per ausis (b. l. 98). Taigi minėtos aplinkybės rodo, kad nuteistojo parodymai, priešingai nei nukentėjusiojo, nėra tapatūs, kadangi nuteistasis nurodo vis kitokias įvykio aplinkybes, t. y. teigia, kad nukentėjusysis jam sudavė per ausis, iš ko sektų, kad taip nukentėjusysis ir pradėjo konfliktą, tačiau to vakaro įvykio seka patvirtina nukentėjusiojo parodymus ir leidžia daryti išvadą, kad pats nuteistasis neradęs nuteistojo namo susinervino, kadangi V. B. skambino ir į policiją ir pasakė jam, kad jis nežino kelių. Tai, kad J. L. buvo suirzęs patvirtina ir tai, kad jis neėmė nukentėjusiojo siūlomų pinigų už parvežimą, po ko, nukentėjusiajam išlipus, jis išlipo iš paskos ir papurškė jam dujas. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats nuteistasis J. L. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kai jis išlipo iš automobilio, nukentėjusysis stovėjo kovinėje parengtyje ir „atrodė“, kad jį ruošiasi pulti, tada jis papurškė nukentėjusiajam į akis dujų (b. l. 98), rodo, kad nuteistojo atžvilgiu nebuvo realaus ir tiesiogiai gresiančio pavojaus, kadangi netgi pats nuteistasis J. L. parodė, kad jam tik „atrodė“, kad jį ruošiasi pulti, iš ko seka, kad nukentėjusysis jo nepuolė, ir, kad tai buvo jo subjektyvus vertinimas, kurio nepatvirtina bylos duomenys. Be kita ko, nuteistojo kaltę iš dalies patvirtina ir tai, kad jis iš kart po įvykio sėdo į automobilį ir išvažiavo, t. y. nesikreipė nei į policiją, nei pranešė įmonės, kurioje dirbo, direktoriui, bei kitą dieną jis pats kartu su V. K. atvyko pas V. B. į darbovietę pasikalbėti apie įvykusį incidentą. Taigi, vertinant minėtus duomenis neatskirai, bet gretinant su visa bylos medžiaga, konstatuotina, jog nukentėjusysis 2009-10-30 įsėdo į išsikviestą taksi automobilį ir pasakė vairuotojui adresą, vairuotojui sustojus ne prie jo namo, jis paprašė jį nuvežti namo, vairuotojas jam pasakė, kad jis neatpažįsta savo namo ir liepė jam lipti iš mašinos, tada nukentėjusysis paskambino į policiją ir pasakė, kad jo neveža taksi į namus, bekalbant su policija jis pamatė savo namus ir baigė pokalbį, tada paklausė nuteistojo kiek skolingas, bet vairuotojas pasakė - lauk iš mašinos, jam išlipus vairuotojas iš nugaros jam papurškė dujas. Vertinant aukščiau išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl J. L. kaltės ir šių duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo J. L. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad teismas privalėjo vertinti kritiškai liudytojos O. B. parodymus arba jais nesiremti, nes ji, yra nukentėjusiojo sutuoktinė, šališkas šioje baudžiamojoje byloje asmuo bei tai, jog neįtikėtina, kad ji laukė prie lango savo sutuoktinio, nukentėjusiojo V. B. iki pat 4 val. ryto ir kad ji galėjo ką nors matyti, nes gatvė blogai apšviesta, o gyvenamąjį namą supa aukšta tvora, atmestini. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu parodė, jog prieš sėsdamas į automobilį paskambino savo žmonai ir pasakė, kad grįžta (b. l. 98), ką teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir nukentėjusiojo žmona O. B. ir parodė, kad naktį paskambino vyras ir pasakė, jog grįžta (b. l. 65). Iš paminėto matyti, kad minėtos liudytojos parodymai siejasi su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis , t. y. sutampa su nukentėjusiojo parodymais, todėl teismui nėra jokio pagrindo jais netikėti, o vien ta aplinkybė, kad liudytoja O. B. yra nukentėjusiojo žmona, esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad ji yra šališkas šioje baudžiamojoje byloje asmuo.

Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad nukentėjęs V. B. yra konfliktiškas asmuo, ką apelianto nuomone, rodo tai, kad pažymoje, išreikalautoje iš Šiaulių AVPK nurodyta, kad 2000 09 09 jis konfliktavo autobusų stotyje su taksistu, atmestinas. Tai, kad nukentėjusysis prieš 10 metų konfliktavo su asmeniu, tuo labiau net nesant už tai paskirtai nuobaudai, neduoda pagrindo išvadai, jog nukentėjusysis yra konfliktiškas asmuo. Be to, tai, kad nukentėjusysis nėra konfliktiškas asmuo, teisiamojo posėdžio patvirtino ir liudytojas R. G. ir parodė, jog nėra pastebėjęs, kad V. B. pavartojęs alkoholio būtų piktybiškas (b. l. 64).

Apelianto skunde nurodytas teiginys, jog nukentėjęs V. B. kreipėsi į teismą su privataus kaltinimo skundu praėjus daugiau kaip keturiems mėnesiams po įvykio, atmestinas, kadangi tai, esant aukščiau paminėtiems įrodymams dėl nuteistojo kaltės, neduoda teisinio pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Kiti nuteistojo skunde nurodyti teiginiai, kad V. B. nebuvo sužalotas pagal med. ekspertų išvadas bei pats pasišalino iš priėmimo skyriaus neapžiūrėtas gydytojo bei tai, jog, nuteistojo nuomone, nebuvo sukelta skausmo V. B., atmestini. Tai, kad nukentėjusiajam buvo sukeltas skausmas neteisėtais nuteistojo veiksmais, patvirtina tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojos V. B. parodymai, tiek tai, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio kreipėsi į ligoninę, ką patvirtina Šiaulių apskrities ligoninės pažyma (b. l. 50) ir greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė iš kurios matyti, jog nukentėjusysis nurodė, kad jam labai skauda, ašaroja akys ir jam buvo nustatyta diagnozė – akių terminis nudegimas (b. l. 21). O tai, kad nukentėjusysis pasišalino iš priėmimo skyriaus neapžiūrėtas gydytojo, neduoda pagrindo teigti, kad jam nebuvo sukeltas fizinis skausmas.

Paminėtina tai, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai abejonių nekelia, todėl netikėti jais teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jie viską susieja į vieną bendrą grandinę, į aplinkybių visetą, priešingai nei nuteistojo parodymai (kaltės neigimas), kurie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kas rodo, J. L. bandymą suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, siekiu sušvelninti savo teisinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo J. L. parodymus, kuriais jis neigia savo kaltę, vertina kaip jo pasirinktą gynybos būdą, kaip jo teisę duoti vienokius ar kitokius parodymus.

Pažymėtina ir tai, kad vertinti nukentėjusiojo, kaltininko, liudytojų, kitų proceso dalyvių parodymus yra išskirtinė teismo kompetencija (BPK 20 str.), todėl tik teismo prerogatyva yra spręsti kuriais parodymais remtis, kurie parodymai yra reikšmingi teisingam ir objektyviam bylos išsprendimui.

Taipogi nepagrįstas nukentėjusiojo teiginys, kad atstovavimo išlaidos yra nepagrįstai padidintos. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, jog teismas visiškai pagrįstai išsprendė atstovavimo išlaidų klausimą. Aukštesnės instancijos teismas atsižvelgęs į nukentėjusiajam padarytos žalos pobūdį ir dydį, teisinės pagalbos būtinumo pagrindą ir apimtį procese, į privataus kaltinimo bylos sudėtingumą, surašytus dokumentus, į V. B. sumokėtą pinigų sumą advokatui, ir siekdama abiejų pusių turtinių interesų pusiausvyros, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo iš J. L. priteista proceso išlaidų suma V. B. yra teisinga ir nėra aiškiai per didelė.

Kolegija, įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, nuosprendyje nurodytus motyvus ir argumentus, dėl ko buvo priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis J. L. atžvilgiu, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, todėl nuteistojo apeliacinį skundą atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 str.,

nutaria:

Nuteistojo J. L. apeliacinį skundą atmesti.