- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-20
- Bylos Nr.
- e2S-1021-936/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02556-2025-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Urmila Valiukienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Hafelis“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
- 3.1.18.2.10Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas
- 3.1.18.2.13Kitos laikinosios apsaugos priemonės
- 3.1.18.7Nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymas ir apskundimas
- 3.3.2.5Atskirojo skundo nagrinėjimas
- 3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą
- 3.3.2.7Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „Hafelis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Hafelis“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suinteresuotas asmuo antstolis Robertas Vasiliauskas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Hafelis“ kreipėsi į teismą, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus antstolio Roberto Vasiliausko vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. 0179/22/00384, uždraudžiant varžytynių laimėtojo UAB „Hafelis“ sumokėtą varžytynių dalyvio mokestį paskirstyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 753 straipsnyje nustatyta tvarka skolininko skoloms ir vykdymo išlaidoms padengti.
1.1. Prašymas prima facie pagrįstas, kadangi pateikti išsamūs argumentai, pagrindžiantys, jog pareiškėjos reikalavimas yra pagrįstas, kadangi antstolis nepagrįstai ir neteisėtai organizavo varžytynes Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Varžytynės), neinformavęs pareiškėjos, kad negalės surašyti gyvenamojo namo ir dviejų žemės sklypų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Turtas), pardavimo akto, nes pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės antstoliui tai draudžiančios, tebevyksta teisminis ginčas dėl Turto vertės nustatymo.
1.2. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, pareiškėjos sumokėtas mokestis bus paskirstytas skolininko skoloms ir išlaidoms padengti, o antstoliui arba teismui tenkinus pareiškėjos reikalavimą, varžytynių dalyvio mokestis – 28 200 Eur (toliau – ir Mokestis) jau bus paskirstytas ir pareiškėja sumokėto Mokesčio atgauti negalės. Tokiu būdu pareiškėjai gali būti padaryta žala, taigi tokia situacija sugeneruotų naujus ginčus dėl antstolio veiksmų pripažinimo neteisėtais – tokiu atveju pareiškėjai tektų reikšti ieškinį dėl neteisėtais antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Nestabdant 2025 m. sausio 24 d. patvarkymo paskelbti antrąsias varžytynes neįvykusiomis ir pasiūlyti perimti iš antrųjų varžytynių neparduotą turtą pardavimo kainą Nr. S-25-179-2395 (toliau – ir Patvarkymas) vykdymo, pareiškėjai palankaus sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. sausio 29 d. nutartimi pareiškėjos UAB „Hafelis“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
2.1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos nurodomi argumentai dėl apsunkinimo atgauti pareiškėjos sumokėtą varžytynių dalyvio mokestį yra deklaratyvūs ir neteikia pagrindo konstatuoti, jog, priėmus pareiškėjai palankų procesinį sprendimą, tokio sprendimo įvykdymas (šiuo metu nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių) galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pareiškėjos argumentai nepatvirtina galimų pareiškėjos esminių – neproporcingų sunkumų ar kliūčių antstolio paskirstytas lėšas susigrąžinant išsiieškant per protingą terminą iš, pareiškėjos teigimu, neteisėtus veiksmus atlikusio antstolio, ypač atsižvelgiant į privalomą antstolių civilinės atsakomybės draudimą (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas prašymą atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai
3. Pareiškėja UAB „Hafelis“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 10 d. nutartį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Pareiškėja nurodo, kad skundas dėl antstolio veiksmų yra tikėtinai pagrįstas, šią aplinkybę pripažįsta ir pirmosios instancijos teismas.
3.2. Pažymėjo, kad pagal teismų praktiką juridiniam asmeniui didele suma laikytina yra beveik 12 000 Eur suma ar 32 000 Eur suma, todėl šiuo atveju iš antstolio reikalaujama grąžinti Mokesčio suma – 28 200 Eur, yra taip pat laikytina didele ir objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vien dėl didelės skundo sumos privalėjo būti tenkinamas. Nutartimi atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, akivaizdu, kad visiškai nepagrįstai pareiškėja bus priversta kreiptis į teismus dėl žalos atlyginimo, kam galima užkirsti kelią pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Pareiškėjos vertinimu, atsižvelgiant į didelę Mokesčio sumą, šiuo atveju egzistuoja neabejotina rizika, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas išnagrinėjus skundą gali likti neįvykdytas, nes antstolis Mokestį bus išdalinęs išieškotojams bei padengęs vykdymo išlaidas ir neturės lėšų jo grąžinti pareiškėjai.
3.3. Antstolis elgėsi nesąžiningai, nes organizavo Varžytynes, žinodamas, kad Turtui yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, draudžiančios surašyti Turto pardavimo aktą, žinojo, kad dėl Turto vertės nustatymo vyksta teisminiai ginčai, tačiau visa tai nuslėpė nuo Varžytynių dalyvių, siekdamas gauti Mokestį, kurio neva neturi teisės grąžinti, su kuo Skunde aiškiai nurodyta kodėl nesutiktina. Varžytynės buvo organizuojamos antstolio nesąžiningai, nuslepiant esminę informaciją nuo jų dalyvių, kurią buvo privalu pateikti. Taigi Mokestis buvo gautas nesąžiningai ir šiuo metu nesąžiningai yra negrąžinamas, taigi antstolio nesąžiningumas yra įrodytas.
3.4. Teismas, priimdamas nutartį, jos nemotyvavo nei teisiniu, nei faktiniu pagrindu, o tik deklaratyviai ir lakoniškai nurodė, kad antstolio veikla yra apdrausta privalomu civilinės atsakomybės draudimu, todėl nutartis yra laikytina nemotyvuota, kas yra laikytina absoliučiu nutarties negaliojimo pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.
6. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. nutarties, kuria netaikytos pareiškėjos prašytos laikinosios apsaugos priemonės vykdymo procese, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
7. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o tam, kad būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti nustatytos dvi privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
8. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė, kad ieškinys preliminariai nepagrįstas. Kaip matyti iš skundo dėl antstolio veiksmų turinio, pareiškėja suformulavo skundo dalyką (savo reikalavimus), taip pat įvardijo jų faktinį bei teisinį pagrindą, išdėstė savo poziciją ir prie skundo pridėjo nurodomas aplinkybes, jos manymu, pagrindžiančius dokumentus. Pareikšto skundo pobūdis nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjos reiškiami reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar, kad pareiškėja pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundu dėl antstolio veiksmų pareikštas reikalavimas gali būti pareikštas teisme, todėl pagrįsta daryti išvadą, kad egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio tikėtinas pagrįstumas.
9. Paminėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis ir esmė – rizikos (grėsmės), kad ieškovui galbūt palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas ar jo įvykdymas bus apsunkintas, eliminavimas. Būtent grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nustatymas (kartu egzistuojant preliminaraus ieškinio pagrįstumo sąlygai) ir apsprendžia poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokios grėsmės buvimas ar nebuvimas kiekvienu atveju vertinamas individualiai konkrečioje byloje pagal joje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-464/2020). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1721-798/2017).
10. Vertinant antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, egzistavimą, pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12, 178 straipsniai).
11. Vertinant atskirojo skundo argumentus, pažymėtina, kad apeliantė remiasi neaktualia teismų praktika dėl reikalavimo sumos svarbos taikant laikinąsias apsaugos priemones, kadangi naujausioje teismų praktikoje vien reikalavimo suma nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018; 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-186/2018; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1837-236/2018, 2023 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-427-567/2023).
12. Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne antstolio galimas nesąžiningas ar neteisėtas elgesys santykiuose, dėl kurių tarp šalių nagrinėjamas teisminis ginčas, o atliekami ar realiai ketinami atlikti antstolio veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti turtinę padėtį tokiu būdu, kad būtų apsunkintas pareiškėjai tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje. Pareiškėja skundu kelia reikalavimą antstoliui dėl varžytynių mokesčio grąžinimo ir teigia, kad antstolis turėjo Varžytynėse nurodyti, kad dėl Turto vyksta teisminiai ginčai, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau to nedarė, todėl nesąžiningai organizavo Varžytynes. Vadinasi, ar Varžytynėse paskelbta informacija atitiko teisės aktų reikalavimus yra civilinės bylos, kurioje keliamas antstolio veiksmų teisėtumo klausimas, nagrinėjimo iš esmės dalykas, tačiau sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tokie argumentai dėl antstolio nesąžiningumo negali patvirtinti ar paneigti tokių priemonių taikymo būtinumo, atsižvelgiant ir į tai, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ginčas nėra sprendžiamas iš esmės.
13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra pateikta pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą manyti, kad antstoliui atlikus konkrečius vykdymo veiksmus bei teismui patenkinus pareiškėjos skundą, vėliau nebus galima pašalinti šiais veiksmais sukurtų pasekmių, kadangi teismui tenkinus pareiškėjos skundą antstolis privalės grąžinti varžytynių dalyvio mokestį. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja įrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – grėsmę, kad neuždraudus vykdymo procese paskirstyti pareiškėjos sumokėtą varžytynių dalyvio mokestį skolininko skoloms ir vykdymo išlaidoms padengti, priimto procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nėra pagrindo spręsti, jog tenkinus pareiškėjos skundą, bus padaryta didelė žala ar kils grėsmė būsimo teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus pareiškėjai, įvykdymui.
14. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2YT-10200-1167/2025 nagrinėjamas UAB „Hafelis“ skundas dėl antstolio Roberto Vasiliausko veiksmų, kuriuo reikalaujama grąžinti UAB „Hafelis“ sumokėtą varžytynių dalyvio mokestį, nes Varžytynės buvo neteisėtos. Iš byloje esančios vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini)matyti, kad dar 2025 m. sausio 25 d. antstolis priėmė patvarkymą dėl išieškotų lėšų paskirstymo Nr. S-25-179-2556, kuriuo buvo paskirstyta 28200,00 Eur suma, t. y. pareiškėjos sumokėtas Mokestis, kurį buvo nuspręsta paskirstyti antstolio 2025 m. sausio 24 d. patvarkymu Nr. S-25-179-2395. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, be aukščiau nurodytų argumentų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesukurtų jokių realių teisinių pasekmių, kadangi Mokestis buvo paskirstytas prieš pareiškėjai kreipiantis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimą.
15. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kad nesustabdžius vykdymo veiksmų ir tenkinus pareiškėjos skundą būtų apsunkintas tokio teismo sprendimo įvykdymas, todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 ar 13 punktuose numatytas laikinąsias apsaugos priemones.
16. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra be motyvų. Vertinant tokius argumentus, pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-684/2023 35 punktas). Tai, ar teismo priimto procesinio sprendimo motyvavimo trūkumai konkrečiu atveju lemia absoliutų sprendimo negaliojimą (išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų), ar turėtų būti vertinami kaip procesinis pažeidimas (nepakankamas sprendimo motyvavimas), dėl kurio reikšmės turi būti sprendžiama pagal galimą jo įtaką bylos rezultatui, yra įvertinama atsižvelgiant į teismo pareigos pateikti sprendimo motyvus pažeidimo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022 35 punktas). Vertinant, ar sprendimas (nutartis) yra visiškai nemotyvuotas, reikia atsižvelgti į dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus reikalavimus: jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas; dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ir procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, kad dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės. Glausti, neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso priimto procesinio sprendimo ir (ar) sprendimų kontekste. Tuo atveju, kai visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė skundžiamą procesinį sprendimą, tai toks sprendimas (nutartis) negali būti naikinamas vien dėl to, kad motyvai neišsamūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-381/2024 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
17. Iš pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad buvo glaustai atsakyta dėl pareiškėjos nurodyto vienintelio argumento, t. y. dėl to, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, pareiškėja turės inicijuoti kitą teisminį procesą. Dėl didelės reikalavimo sumos ar antstolio nesąžiningumo prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones net nebuvo nurodyta, todėl dėl tokių argumentų pirmosios instancijos teismas ir negalėjo pasisakyti. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, nors pirmosios instancijos teismo motyvai yra itin glausti, tačiau nėra pagrindo taikyti absoliutaus negaliojimo pagrindo, nustatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, nes motyvų glaustumas neturėjo, kaip matyti iš aukščiau nurodytų apeliacinės instancijos teismo argumentų, įtakos bylos rezultatui.
18. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius atskirojo skundo argumentus atsakius, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl bylos baigties
19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus ir nustatytus faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad byloje nenustatyta būtinoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tinkamai taikė laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias teisės normas, todėl atmesdamas pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniai, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. nutartį nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.