Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovės A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 14 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovės I. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, civilinėje byloje Nr. e2-1365-467/2016 pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovams T. F. K. ir I. K. dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015-12-14 nutarties atmestinas.

Atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2016-01-14 nutarties atmestinas.

Atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2016-01-25 nutarties atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir jų apimties. Šalys laikosi priešingų pozicijų dėl to, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai, siekdamas užtikrinti galbūt ieškovei A. K. palankų teismo sprendimo įvykdymą, 2015-12-14 ir 2016-01-25 nutartimis areštavo atsakovei I. K. priklausantį turtą bei ar teisėtai ir pagrįstai 2016-01-14 nutartimi atsisakė taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių teismo nutarčių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Bylas pagal atsakovės I. K. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015-12-14 ir 2016-01-25 nutarčių perdavus nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui, ieškovė A. K. 2016-03-14 per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą pateikė prašymus priimti papildomus įrodymus: antstolio A. N. 2016-03-02 išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą, JAV teismo sprendimą dėl išlaikymo vaikams nustatymo, išrašą iš 2016-01-29 JAV vykusio teismo posėdžio, Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-08 vykdomąjį raštą, atsakovo T. F. K. prašymą Lietuvos apeliaciniam teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovės teigimu, įrodymai nebuvo pateikti anksčiau, nes jie atsiliepimų pateikimo metu nebuvo sudaryti (parengti). Įvertinus byloje kilusį ginčą bei siekiant nustatyti, ar egzistuoja reali grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui, jeigu jis būtų palankus ieškovei, būtina vadovautis visapusiška informacija apie atsakovų, įskaitant ir T. F. K. finansinę padėtį. Todėl apeliacinės instancijos teismas priima ir kartu su kita bylos medžiaga vertina naujai pateiktus ieškovės A. K. duomenis, jie, teismo vertinimu, gali būti reikšmingi tinkamam skundų išnagrinėjimui. Bylos šalys, kurios yra Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo vartotojos, turėjo galimybę ir yra su jais susipažinusios.

Dėl teismo 2015-12-14 nutarties

Atsakovė I. K. atskirajame skunde teisingai nurodo, kad įstatymas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas nustatė abi sąlygas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, t. y. kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir kad egzistuoja grėsmė būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Pastarąją sąlygą teismas nustatė atsižvelgdamas į didelę ieškinio sumą (423 956,37 Eur) bei įvertinęs aplinkybes, patvirtinančias galimą atsakovės I. K. nesąžiningumą, patvirtinamą jos jau atliktais ar tik galinčiais būti atliktais ateityje veiksmais. Atsakovė I. K., nesutikdama su teismo išvada dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, atskirajame skunde pirmiausiai įrodinėja, kad ieškovė tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų.

Lietuvos apeliacinis teismas savo nutartyse jau yra išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2013-09-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-05-28 nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015-08-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), kita vertus, toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali būti suprantamas kaip ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų išsami analizė. Tai paaiškinama tuo, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesinėje stadijoje teismas negali ir neturi pateikti galutinio kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo ir jų pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams pagrįsti ir jo reikalavimams patenkinti.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

Atsakovė I. K. atskirajame skunde nurodo, kad ieškovės A. K. ieškinys negalėtų būti tenkinamas, kadangi ieškovė neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą T. F. K. ir ginčijami sandoriai nepažeidžia ieškovės teisinių interesų, t. y. ieškovė neįrodė actio Pauliana sąlygų taikymo visumos. Tačiau atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teismų praktiką, yra akivaizdu, kad tik nagrinėjant ieškovės A. K. ieškinį iš esmės bus aiškinamasi, ar jos nurodytų aplinkybių pateiktų įrodymų pakanka ieškinio reikalavimams dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo tenkinti, todėl klausimas dėl actio Pauliana sąlygų egzistavimo yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškiniu ieškovė, gindama savo kaip kreditorės interesus, įrodinėja egzistuojant CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygas, t. y. ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, o pastarieji – įrodymais, todėl ieškovės reikalavimai nėra akivaizdžiai nepagrįsti. Atsakovės I. K. atskirojo skundo ir atsakovo T. F. K. atsiliepimo argumentai dėl to, kad ieškovė neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą T. F. K., kadangi JAV Floridos 12-osios apygardos teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, be to, šis sprendimas nėra pripažintas ir negali būti vykdytinas Lietuvos Respublikoje, taip pat sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką. Šiuo aspektu būtina pažymėti, kad, priešingai nei teigia atsakovai, ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodo aplinkybes, kurias patvirtina ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, t. y. Lietuvos apeliacinis teismas 2016-02-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2T-11-370/2016 pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje JAV Floridos Valstijos 12-osios teismo apygardos teismo Sarasotos apygardoje 2015-09-11 sprendimą (sprendimo dalį) byloje Nr. 2010-DR-008976-NC dėl 34 611 702 JAV dolerių kompensacijos ir palūkanų priteisimo iš atsakovo T. F. K., o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2016-02-26 nutartimi atsisakė priimti T. F. K. kasacinį skundą (CPK 179 str. 3 d.). Visi šie pirmiau nurodyti duomenys neleidžia daryti kitokios, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvados dėl tikėtino reikalavimų pagrįstumo.

Pripažinus, kad ieškinys preliminariai pagrįstas, tam, kad būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė turi pagrįsti ir riziką teismo sprendimo įvykdymui, galinčią atsirasti dėl netaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (antroji sąlyga pagal įstatymą) (CPK 144 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad teismo sprendimo įvykdymui kelia grėsmę atsakovų nesąžiningas elgesys - jiems siekiant išvengti turtinių įpareigojimų įvykdymo, atsakovė I. K. turi ketinimų jai padovanotą turtą slėpti, suvaržyti ar perleisti tretiesiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia rizika, atsižvelgiant į teisme vykstančios bylos specifiką ir susiklosčiusią situaciją, pirmosios instancijos teismo buvo konstatuota pagrįstai. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovei I. K. perleidus ginčo objektais esantį iš sutuoktinio T. F. K. kaip dovanas gautą turtą, jo išreikalavimas iš sąžiningų įgijėjų gali tapti apskritai negalimas (CK 4.96 str.). Be to, įsitikinimą, kad laikinosios apsaugos priemonės šioje byloje tikslingos, sustiprina ir byloje esantys įrodymai, pagrindžiantys ieškovės nurodomas aplinkybes. Tą pačią dieną, kai buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės (2015-12-14), atsakovė I. K. iš savo atsiskaitomosios sąskaitos, esančios SEB banke, 12:59:53 val. atliko pervedimą, kurio suma 270 000 Eur. Iš VĮ Regitra išrašų bei antstolio A. N. 2015-12-28 pažymos matyti, kad viena iš ginčo objektu buvusių transporto priemonių (automobilis Land Rover Range Rover Sport) būtent nuo 2015-12-14 dienos atsakovei I. K. nuosavybės teise jau nebepriklauso, ji buvo perleista kitam savininkui / valdytojui. Dėl to nepritartina atsakovės I. K. skundo argumentams, jog ieškovė neįrodė, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad egzistuoja grėsmė būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

Byloje nėra ir jokių duomenų spręsti, kad dėl atsakovės I. K. turto arešto, jos gauto kaip dovanos, pastaroji patirtų neproporcingų nuostolių, nėra faktinių duomenų ir išvadai dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kaip pernelyg varžančių atsakovės asmeninį gyvenimą ar iškreipiančių proceso dalyvių interesų balansą, susiformuoti. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo panaikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2015-12-14 nutarties.

Dėl teismo 2016-01-14 nutarties

Kita laikinųjų apsaugos priemonių rūšis, kurią papildomu prašymu prašė taikyti ieškovė A. K., yra atsakovės I. K. asmeninio turto areštas (CPK 145 str.1 d. 1 p. ir 3 p.). Nors ieškovė A. K. nesutinka su byloje pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikyto turto arešto apimtimi bei teismo motyvais, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ir šį procesinį klausimą teismas išsprendė tinkamai ir teisingai. Ieškovė A. K. atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad būtinybės taikyti papildomų priemonių šiuo atveju nėra.

Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė A. K. ginčija atsakovo T. F. K. sudarytus dovanojimo sandorius tam, kad, pritaikius restituciją ir grąžinus atsakovei I. K. perleistą turtą, iš šio turto būtų galima išieškoti pagal atsakovo T. F. K. prievoles, kilusiais iš 2015-09-11 sprendimo, juo priteistą 34 611 702 JAV dolerių kompensaciją ir palūkanas ieškovės naudai. Pirmosios instancijos teismas ieškovės A. K. prašymu 2015-12-14 nutartimi areštavo atsakovei I. K. šiuo metu nuosavybės teise priklausantį konkretų turtą, tapusį ginčo objektu (pastatą – gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini); ½ dalį transporto priemonės Land Rover Range Rover Sport; ½ dalį transporto priemonės Bentley Continental Supersport S; ½ dalį piniginių lėšų - 595 671,45 JAV dolerių, 222,94 Jungtinės Karalystės svarų sterlingų ir 87 096,79 Eur, (viso 616 932,74 Eur); ½ dalį pastato – dirbtuvių, adresas (duomenys neskelbtini); ½ dalį pastato – sandėlio, adresas(duomenys neskelbtini); ½ dalį pastato – ūkinio pastato, adresas (duomenys neskelbtini)). Be to, pirmosios instancijos teismas 2015-12-17 nutartimi, patikslindamas 2015-12-14 nutartį, papildomai areštavo atsakovei I. K. nuosavybės teise priklausantį turtą (t. y. žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini); pastatą - ūkinį pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), pastatą - stoginę, adresu (duomenys neskelbtini), kitą inžinerinį statinį - kiemo statinį (baseiną), adresu (duomenys neskelbtini); pinigines lėšas 19 605 Eur sumai; transporto priemonę Bentley Continental Supersport S) uždrausdamas bet kokį šio turto nuosavybės perleidimą arba apsunkinimą prievolėmis – įsipareigojimais (CPK 179 str. 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės A. K. pozicija, kad skundžiama 2016-01-14 nutartis suteikia galimybę atsakovei I. K. išvengti restitucijos pasekmių. Duomenų apie šio turto suvaržymus, kurie turėtų reikšmingos įtakos jo realizavimo kainai, byloje nėra. Taigi akivaizdu, kad šio turto galėtų pakakti reikšmingai ieškovės A. K. ieškinio reikalavimų daliai įvykdyti. Ieškovės prašymas taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones buvo suformuluotas taip – ieškovė prašė areštuoti ir atsakovės I. K. turtą už 300 000 Eur sumą, ir ginčijamų dovanojimo sutarčių objektus, kurių, kaip minėta, dauguma šiuo metu vis dar priklauso atsakovei I. K.. Esant tokiai situacijai, sutiktina su atsakovės I. K. atsikirtimo argumentais, kad ieškovės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių mastas, siekiant areštuoti ir ginčo objektu nesantį atsakovės I. K. turimą turtą, pažeistų ekonomiškumo principą (CPK 145 str. 2 d.). Tokiu atveju laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikomi turtiniai suvaržymai galėtų tapti net didesni, nei būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovei A. K. galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtį, ekonomiškumo, proporcingumo bei šalių interesų pusiausvyros principus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje prašomų taikyti papildomų laikinųjų apsaugos priemonių mastas galėtų neproporcingai varžyti atsakovės I. K. teises daugiau, negu reikia siekiamam tikslui pasiekti – užtikrinti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą (CPK 3 str. 7 d.).

Dėl teismo 2016-01-25 nutarties

Šioje dalyje apeliacine tvarka sprendžiama dėl pirmosios teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės - areštuotas atsakovei I. K. nuosavybės teise priklausantis administracinis pastatas, uždraudžiant bet kokį nuosavybės perleidimą arba apsunkinimą prievolėmis, areštuoto nekilnojamojo turto valdytoja ir saugotoja paskiriant atsakovę I. K., paliekant jai teisę naudotis areštuotu turtu, teisėtumo ir pagrįstumo. Kadangi skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo apribotos atsakovės I. K. daiktinės teisės į ginčo turtą, apeliacinės instancijos teismas skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą vertina atsižvelgdamas į ieškovės A. K. procesinę teisių ir interesų apsaugą bei jų derinimą su teisėtais atsakovės I. K. interesais, užtikrinant tinkamą proporcingumo principo įgyvendinimą.

Remiantis pirmiau aptartu reglamentavimu, teismas, visų pirma, turi nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jau minėta ir tai, kad preliminarus pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Toks vertinimas taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui, t. y. bylos nagrinėjimo metu surinkus papildomą medžiagą, įvertinus šalių papildomus argumentus, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas galėtų būti sprendžiamas ir pakartotinai. Jeigu teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, tai reiškia, kad teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas, atlikęs ieškovės A. K. pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo, ieškinio dalyko ir pagrindo preliminarų įvertinimą, daro išvadą, jog pasitvirtinus jos ieškinyje nurodytoms faktinėms aplinkybėms ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynybos būdas galėtų sąlygoti ieškiniu pareikštų reikalavimų patenkinimą. Tuo tarpu atsakovė I. K. atskiruoju skundu nurodydama, jog pareikštas ieškinys yra prima facie nepagrįstas, iš esmės dėsto savo nesutikimo su pareikštu ieškiniu motyvus, kurių vertinimas bus atliekamas išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės, o ne šioje civilinės bylos stadijoje, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.

Atsakovės I. K. teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai sprendė, jog egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tokios priemonės šiuo konkrečiu atveju neatlieka teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo funkcijos. Ieškinio tenkinimo atveju galbūt ieškovei palankus teismo sprendimas nereikalaus priverstinio vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, šiuos atsakovės I. K. skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais. Nagrinėjamoje byloje vienu iš pareikšto ieškinio reikalavimu ieškovė A. K. prašo pripažinti nekilnojamąjį turtą – administracinį pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bendrąją jungtine atsakovų I. K. ir T. F. K. nuosavybe. Kaip matyti, ieškovės A. K. siekiamas teisinis rezultatas – iš dalies atkurti atsakovo T. F. K. mokumą, kad būtų galima į jį nukreipti ieškovės reikalavimo teises, kylančias iš 2015-09-11 JAV priimto sprendimo. Vadinasi, ieškovė pareikštais ieškinio reikalavimais, inter alia siekia atsakovės I. K. dalies daiktinės teisių į ginčo turtą, esantį (duomenys neskelbtini), pasibaigimo, įrodinėdama, jog turtas, įgytas santuokos metu, nepagrįstai nebuvo išviešintas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurio procesinėmis apsaugos priemonėmis siekia išvengti ieškovė A. K., grindžiamas tuo, jog ginčo turtui esant įregistruotam atsakovės I. K. asmeninės nuosavybes teisėmis, pastaroji, galėdama ginčo turtu laisvai disponuoti, gali jį ir apsunkinti ar perleisti tretiesiems asmenims. Tokių argumentų kontekste apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemonę - administracinio pastato areštą, uždrausdamas nuosavybės teisių į jį perleidimą arba apsunkinimą prievolėmis, tačiau palikdamas atsakovei I. K. teisę naudotis areštuotu turtu, pagrįstai vertino siekį užtikrinti ieškiniu pareikštų reikalavimų įvykdymą, atsižvelgdamas, jog ieškovės A. K. teisės ir teisėti interesai turėtų būti apginti / užtikrinti net jeigu ji atskirai ir neprašo ginčo turto priteisimo natūra. Pažymėtina, kad šio atsakovo turtui jau buvo taikyti laikini apribojimai civilinėje byloje dėl užsienio valstybės teisimo priimto sprendimo pripažinimo ir jo vykdymo. Pagrįstų abejonių dėl atsakovės I. K. sąžiningų ketinimų bei siekų kelia ir tai, jog po atsakovui T. F. K. minėtoje byloje dėl sprendimo pripažinimo ir vykdymo bei po jai pačiai šioje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių dalį ginčo turto (transporto priemones) ji perleido tretiesiems asmenims, taip pat savo pinigines lėšas pervedė į užsienio banko sąskaitą.

Taigi atskirojo skundo teisinis ir faktinis pagrindai nesuponuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neįvertino laikinųjų apsaugos priemonių ryšio su ieškovės pareikštais materialiniais teisiniais reikalavimais bei neužtikrino bylos šalių interesų pusiausvyros. Kaip pirmiau buvo nurodyta, nagrinėjamoje byloje prevencinio pobūdžio priemonė buvo parinkta nustatant atsakovei I. K. priklausančio ginčo turto areštą, areštuoto nekilnojamojo turto valdytoja ir saugotoja paskiriant atsakovę I. K., tuo pačiu paliekant jai teisę naudotis areštuotu turtu. Turto areštas apibrėžiamas kaip įstatymu nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 str. 1 d.). Vadovaujantis turto arešto apibrėžimu galima daryti išvadą, kad taikant turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę, teismas nustato skirtingo pobūdžio turto arešto mastą, tai yra apriboja visas arba dalį areštuojamo daikto savininko turimų daiktinių teisių, esančių nuosavybės teisės sudėtinėmis dalimis (CK 4.37 str.). Kadangi kiekviena iš šių daiktinių teisių – valdymo, naudojimosi ir disponavimo – savo turiniu yra skirtingo pobūdžio, kiekvienos iš šių daiktinių teisių laikinas apribojimas sukelia skirtingo pobūdžio suvaržymus areštuojamo daikto savininkui. Valdymo teisės apribojimas suponuoja teisės turėti turtą savo žinioje, leidžiančios daryti tam turtui fizinį bei ūkinį poveikį, priverstinį laikiną apribojimą (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 str. 2 d.). Naudojimosi teisės apribojimas suponuoja teisės naudoti turto naudingąsias savybes, gauti iš turto pajamų bei vaisių ar kitos naudos priverstinį laikiną apribojimą (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 str. 3 d.). Disponavimo teisės apribojimas sukuria teisės pakeisti turto teisinę padėtį, teisinį jo likimą – teisės turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą sutartimi apsunkinti – priverstinį laikiną apribojimą (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju laikinai, iki kilusį dėl itin didelės sumos turtinį ginčą teismas išspręs iš esmės, buvo apribota tik disponavimo turtu (administracinės paskirties pastatu) teisė. Tačiau kitos atsakovės I. K. nuosavybės teisės sudėtinės dalys - valdymas ir naudojimas, reiškiančios, jog atsakovė I. K. ir toliau turi teisę laisvai valdyti ir naudotis areštuotą turtą, gauti iš jo pajamas, apribotos nebuvo. Tokiu atveju pripažintina, jog byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra racionalios, o aplinkybių, sudarančių teisinį pagrindą konstatuoti, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai pažeidžia atsakovė I. K. interesus, taip pat nenustatyta.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Atsakovė I. K. prašo skirti ieškovei A. K. baudą už piktnaudžiavimą procesu. Anot atsakovės, ieškovė A. K., sistemingai teikdama nepagrįstus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekia apriboti disponavimą kone visu atsakovės turimu turtu, daryti neteisėtą spaudimą atsakovei, trikdyti asmeninį atsakovų gyvenimą.

Pagal CPK 7 straipsnio 2 dalį dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 792 Eur baudą, iki 50 proc. iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Tačiau pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013).

Nagrinėjamos bylos atveju, kaip teisingai pastebėjo atsakovė I. K., ieškovė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą byloje kėlė net keletą kartų. Tačiau CPK neriboja tokių prašymų pateikimo skaičiaus. Priešingai, teismų praktikoje pripažįstama, kad net ir teismo atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atveju nėra eliminuota dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų teisė kreiptis su pakartotiniu prašymu, atitinkamai jį motyvuojant bei taip įgyvendinant savo procesines teises (CPK 42 str., 144 str. 3 d., 245 str. 3 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1028/2014). Svarbu tai, kad pakartotinis prašymas būtų motyvuotas ir jame būtų nurodytos iš esmės naujos / papildomos aplinkybės, kurios nebuvo analizuotos teismų, sprendžiant prieš tai buvusius prašymus (ne)taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, prašydamas taikyti atsakovės turtui laikinąsias apsaugos priemones, nurodė aplinkybes ir duomenis, kurie nebuvo analizuoti ankstesnėse nutartyse šioje byloje sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo ieškovės prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vertinti kaip aiškaus piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pagrindo skirti ieškovei baudą taip pat nesudaro ir atsakovės I. K. teiginiai apie tikruosius ieškovės siekius destabilizuoti atsakovų asmeninį gyvenimą, kadangi minėti argumentai nėra pagrįsti pakankamais įrodymais, leidžiančiais teismui tikėtinai konstatuoti būtent tokį ieškovės nesąžiningumą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistas.